← Atgal

— Pagal knygą „Trečioji savanorių karta“—

Toliau →

Antroji kariuomenės kūrėjų savanorių karta

Vytautas Voveris

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje komunistinė Sovietų Sąjunga ir fašistinė Vokietija susitarė pasidalinti Rytų Europą, pasirašė vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą ir papildomus slaptuosius protokolus. Lietuva turėjo atitekti Vokietijai. Užgrobę Lenkiją, agresoriai pasirašė naują aktą: Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų nustatymo ir draugystės su-tartį, pagal kurią, mainais už rytines lenkų žemes, vokiečiai sovietams atiduoda Lietuvą. 1940 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungos vyriausybė pateikė Lietuvai ultimatumą, apkaltino mūsų šalį įvairiais prasimanymais ir pareikalavo įsileisti į Lietuvą „pakankamai gausius” raudonosios armijos dalinius. Tuo pat metu SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkas Viačeslavas Molotovas įspėjo, „kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek įžengia į Lietuvą”. Prezidentas Antanas Smetona siūlė priešintis agresijai, jam pritarė krašto apsaugos ministras brg. gen. Kazys Musteikis, švietimo ministras Kazys Jokantas, valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis, tačiau Lietuvos vyriausybė, kurią palaikė kariuomenės vadas d. gen. Vincas Vitkauskas bei buvęs kariuomenės vadas d. gen. Stasys Raštikis, nusprendė ultimatumą priimti ir nurodė kariuomenei nesipriešinti. Birželio 16 d. visa Lietuvos valstybės teritorija jau buvo okupuota sovietų armijos.
Lietuvos kariuomenė pavadinta „liaudies kariuomene”. Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos (propagandiniais sumetimais, Maskvos nurodymu, „liaudies seimas” turėjo paprašyti, kad Lietuvą „priimtų į broliškų respublikų sąjungą”) kariuomenė buvo performuota į raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą.

Prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, korpuso kariai sukilo, todėl nuo vokiečių bėgančiai raudonajai armijai pavyko nusivaryti su savimi į Rusiją tik apie 5 tūkst. lietuvių karių, kiti pasiliko Lietuvoje. Sukilimas įsiplieskė visoje šalyje. Tikėtasi atkurti Lietuvos nepriklausomybę, tačiau šios viltys neišsipildė, vokiečiai pasirodė besą tokie pat okupantai kaip ir sovietai. 1944 m. pradžioje brg. gen. Povilas Plechavičius pradėjo kurti Vietinę rinktinę. Per kelias savaites užsiregistravo 19 500 savanorių, iš kurių suformuota 15 batalionų. Vokiečiai siekė savo tikslų, o lietuvių Visuomenė Vietinę rinktinę laikė būsimosios Lietuvos kariuomenės branduoliu. 1944 m. vasarą Žemaitijoje įsteigta Tėvynės apsaugos rinktinė, kurios kariai dalyvavo kovose su raudonąja armija prie Ventos upės, taip pat Sedos apylinkėse.

Jau 1941 m. rudenį pradėta kurti nelegali pogrindinė karinė organizacija „Lietuvos laisvės armija” (LLA), kuriai vadovavo psk. Kazys Veverskis, j. ltn. Adolfas Eidimtas, brg. gen. Motiejus Pečiulionis ir kt. Kai tapo aišku, kad Vokietija karą pralaimės, LLA ėmė burti jėgas kovai su iš Rytų ateinančiais naujais okupantais — sovietų kariuomene. Tie LLA būriai buvo pavadinti „vanagais”.

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas. Jis kilo stichiškai ir apėmė visą šalies teritoriją, buvo visuotinis. Partizanai turėjo vieną tikslą — atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tikėta, jog karui pasibaigus, vyksiančioje taikos konferencijoje bus garantuota pavergtųjų tautų teisė atkurti savo valstybes. Kai to neįvyko, lietuvių tauta (ir kitos pavergtos tautos) vylėsi, jog tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos kils karas, kurį sovietai pralaimės ir Rytų Europos tautos vėl bus laisvos.
Partizaninis karas tęsėsi nuo 1944 iki 1953 m., o paskutinieji partizanai Pranas Končius-Adomas, Antanas Kraujelis-Siaubūnas žuvo 1965 m. 1949 m. vasario 2-22 d. Prisikėlimo apygardos štabe Minaičių kaime (tarp Radviliškio ir Baisogalos) įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuris vasario 10 d. įkūrė Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), Vietoje anksčiau veikusio ir dėl okupantų agentų veiklos sukompromituoto Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio. LLKS tarybos prezidiumo pirmininku išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas, jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. Suvažiavimas priėmė LLKS tarybos deklaraciją, Politinę programą, Taktikos kryptis ir Sąjūdžio statutą. Deklaraciją pasirašė Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila. LLKS Tarybos Prezidiumas tapo aukščiausiuoju ir vieninteliu teisėtu, konstituciniu valdžios organu okupuotoje Lietuvoje. Visi okupantų administracijos veiksmai Lietuvoje neteisėti, teisės aktai niekiniai ir lietuviams neprivalomi. Atkūrus nepriklausomybę, ligi susirenkant demokratiškai išrinktam Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas. Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga lietuvių tautos siekiui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomybei — nelaikoma teisine partija. 1949 m. rudenį A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. LLKS sudarė 9 partizanų apygardos – Tauro, Dainavos, Didžiosios Kovos, Vytauto, Vyčio, Algimanto, Prisikėlimo, Kęstučio ir Žemaičių. Partizanų daliniuose kovėsi apie 50 tūkst. lietuvių, iš kurių apie 20 tūkst. žuvo, o keli tūkstančiai pateko į nelaisvę. 1944-1953 m. okupantai suėmė apie 12 tūkst. partizanams talkinusių žmonių ir apie 15 tūkst. pogrindinių organizacijų narių.

Penkis dešimtmečius užsitęsusi sovietinė okupacija Lietuvai padarė milžinišką žalą visose gyvenimo srityse. Oficialiais skaičiavimais žalos dydis siekia 80 milijardų litų.

Jau 1941 m. birželio mėnesį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimai. Per keturias dienas į Rusiją išvežta apie 18 tūkst. žmonių ir tik prasidėjęs Vokietijos-Sovietų Sąjungos karas sutrukdė okupantams ištremti dar daugiau. Masiniai lietuvių trėmimai atsinaujino 1945 m. liepos mėnesį ir tęsėsi iki 1953 m. 132 tūkst. žmonių ištremta, 150 tūkst. įkalinta kalėjimuose ir konclageriuose. Tuo pat metu vyko plataus masto Lietuvos kolonizacija. Vien tik iki 1951 m. Lietuvoje apsigyveno 130 tūkst. kolonistų. Ypač daug jų susitelkė Vilniuje, Klaipėdoje, kur iškart gaudavo butus (dažnai tuos, kuriuose anksčiau gyveno areštuoti ar ištremti lietuviai), geresnius darbus, jų vaikams atidarytos rusiškos mokyklos, 0 aukštosiose mokyklose – specialios rusiškos grupės, į kurias priimdavo lengvatinėmis sąlygomis. Kaimo vietovių ir mažų miestelių kolonistai vengė, baimindamiesi partizanų, nes šie kolonistus laikė tokiais pat okupantais ir atitinkamai su jais elgėsi. Vienas didžiausių okupacinio režimo nusikaltimų buvo prievartinė kaimo kolektyvizacija, sugriovusi žemės ūkį ir pavertusi ūkininkus beteisiais kolchozų baudžiauninkais, atimant iš jų ne tik žemę, bet ir gyvulius, padargus, ūkinius pastatus.

Po Stalino mirties į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui, režimas šiek tiek sušvelnėjo (deja, neilgam) ir prasidėjo vadinamasis atlydys. Iš dalies pasmerkti stalinizmo nusikaltimai, tremtinius imta leisti namo, tačiau sovietinės Lietuvos administracijos vadovai Antanas Sniečkus, Justas Paleckis prašė Maskvos, kad lietuviams neleistų grįžti į Lietuvą, todėl ne visi politiniai kaliniai ir tremtiniai galėjo grįžti į tėvynę ir turėjo apsigyventi Karaliaučiaus srityje, Latvijoje. Tenka pažymėti, jog A. Sniečkus ir J. Paleckis buvo vieninteliai tarp visų „sąjunginių respublikų” vadovų, kurie prieštaravo, kad jų tautiečiai tremtiniai galėtų grįžti į tėvynę. O ir sugrįžusių laukė sunki dalia, nes jie buvo persekiojami, neleidžiama apsigyventi Vilniuje, Klaipėdoje, negalėjo gauti geresnio darbo, jų vaikams darytos kliūtys siekiant aukštojo išsilavinimo. Tremtinių sugrįžimas turėjo didelę reikšmę, nes šie žmonės visais įmanomais būdais palaikė patriotines, antisovietinės nuotaikas, dalis įsijungė į pogrindinę veiklą, kuri per visą okupacijos laikotarpį nebuvo nutrūkusi nė vienai dienai.

Chruščiovą nuvertusio Leonido Brežnevo valdymo laikotarpis pasižymėjo palaipsne stalinizmo restauracija, tolesniu Sovietų Sąjungos ekonominiu nuosmukiu, militarizmo didėjimu ir karinėmis avantiūromis (invazija į Čekoslovakiją, Afganistano okupacija) ir ypač stiprėjančia „sąjunginių” respublikų rusifikacija. Rusų kalbos pradėta mokyti net vaikų darželiuose, rusų kalbos mokytojams imta mokėti didesnius atlyginimus negu kitų specialybių mokytojams.
Smunkanti ekonomika, prastėjantis gyvenimo lygis, demokratijos nebuvimas ir elementarių žmogaus teisių suvaržymas, tautinė priespauda, stiprėjanti rusifikacija ir didėjantis rusakalbių kolonistų procentas kėlė vis didesnį lietuvių nepasitenkinimą, kuris reiškėsi įvairiomis formomis. Stiprėjo rezistencinis judėjimas. 1972 m. Simno bažnyčios vikaras Sigitas Tamkevičius[1] pradėjo leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką”, kuri ėjo net 17 metų ir okupantams niekaip nepavyko jos leidėjų surasti ir leidinį likviduoti. Be „Kronikos” pogrindyje buvo leidžiami ir kiti leidiniai: „Laisvės šauklys”, „Aušra”, „Varpas”, „Pastogė”, „Vytis”, „Lietuvos ateitis”, „Perspektyvos”, „Lietuvos balsas”, „Šalin vergiją” ir kiti. Persekiojimai, teismai, šmeižtai disidentų nepalauždavo, išėję iš kalėjimų jie toliau tęsdavo savo veiklą, tvirtai tikėdami, kad anksčiau ar vėliau Lietuva vis tiek taps laisva.[2] Aktyvumu antisovietinėje veikloje pasižymėjo Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Algirdas Patackas, Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė, Povilas Pečeliūnas, Balys Gajauskas, Robertas Grigas ir kiti.
Sovietų Sąjungos vadovu tapęs Michailas Gorbačiovas pradėjo vadinamąją pertvarką, bandymą kokiu nors būdu išgelbėti skęstančią imperiją. Pertvarkos sumanytojai, prakalbę apie viešumą ir demokratiją, tikėjosi išjudinsią apatijon nugrimzdusią visuomenę, sukelsią jos entuziazmą. Taip ir atsitiko, Rusijos pavergtos tautos — lietuviai, latviai, estai iškart pajuto režimo sušvelnėjimą ir tuo pasinaudojo, tik žodis „pertvarka ” okupuotuose kraštuose reiškė visai ką kita negu Maskvoje. Maskva siekė išsaugoti imperiją, o pavergtosios tautos atvirkščiai – ištrūkti iš jos, išsivaduoti.[3]
Lietuvos laisvės lyga 1987 m. rugpjūčio 23 d., Vilniuje, prie paminklo Adomui Mickevičiui surengė mitingą, kuriame pirmą kartą viešai pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas. Tų metų lapkričio 1 d. Kaune vyko mitingas Maironiui pagerbti, kurio vienas organizatorių buvo kun. R. Grigas. Apie 200 politinių kalinių, tremtinių ir pasipriešinimo kovų dalyvių kreipėsi į M. Gorbačiovą, reikalaudami netrukdyti švęsti Vasario 16—osios ir neterorizuoti žmonių. Kreipimasis nepadėjo ir 1988 m. vasario 16 d. Lietuvoje buvo įvesta pusiau karinė padėtis, miestų gatvėse patruliavo milicija, šmirinėjo KGB šnipeliai, tačiau žmonės juto, kad imperija jau silpsta, komunistų partija valdžioje laikosi tik represinių struktūrų — KGB, milicijos ir armijos dėka, visuomenės palaikymo jokio, tad laikas kilti į kovą — už Lietuvą, prisidengus pertvarkos vardu. Kiekviena komunistų klaida, nors ir menkiausią Sovietų Sąjungos politinė, ekonominė, kultūrinė nesėkmė, net sovietų sportininkų pralaimėjimai tarptautinėse arenose kėlė džiaugsmą ir reiškė dar vieną pavergtųjų tautų žingsnelį laisvės link.

---

[1] Šiuo metu kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas.

[2] Jurbarko gimnazijos mokytojas, partizanų vadas Petras Paulaitis-Aidas sovietiniuose kalėjimuose ir konclageriuose praleido 34 metus, pogrindininkas Balys Gajauskas — 33 metus.

[3] 1917 m. Voronežo lietuvių gimnazijos kapelionas kun. Mykolas Krupavičius sakė: „Rusija mums ne tėvynė, leiskim jai griūti”, t. y. nesikiškim įjos vidaus reikalus, nepalaikykim nei baltųjų, nei raudonųjų. 1988 m. panašiai galvojo daugelis lietuvių: „Jūs ten persitvarkinėkit kaip norit, pagal savo būdą ir papročius, o mes eisim savais keliais”

← Atgal

— Pagal knygą „Trečioji savanorių karta“—

Toliau →