Po tragiškų sausio įvykių tapo aišku – vien Krašto apsaugos departamento pajėgų ir Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanorių šalies gynybai neužteks. Reikėjo esminių permainų, tad buvo priimtas sprendimas – pradėti pirmąjį šaukimą į Lietuvos kariuomenę. Lietuvai skubiai reikėjo ne tik karinės infrastruktūros, bet ir žmonių, gebančių paruošti jaunuosius karius tėvynės gynybai. Tų pačių metų vasarį gimė legendinis mokomasis junginys, jo vadu paskirtas Česlovas Jezerskas.
Po tragiškų sausio įvykių tapo aišku – vien Krašto apsaugos departamento pajėgų ir Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanorių šalies gynybai neužteks. Reikėjo esminių permainų. buvo priimtas lemiamas sprendimas.
Dim. gen. Česlovas Jezerskas, KAD karinio techninio sporto klubo viršininkas 1990-191, Brigados „Geležinis Vilkas“ įkūrėjas ir pirmasis vadas 1992-1996, LR ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius 1996-1997, Lietuvos karo akademijos vyr. ekspertas 2001-2002, KAM generalinis inspektorius nuo 2002
Vyriausybė nusprendė, kad vis tiktai rudenį 1991 metų būtų pirmas šaukimas į Lietuvos kariuomenę.
Lietuvai skubiai reikėjo ne tik karinės infrastruktūros, bet ir žmonių, gebančių paruošti jaunuosius karius tėvynės gynybai. Tų pačių metų vasario 22 dieną gimė legendinis Mokomasis junginys. Jo vadu paskirtas Česlovas Jezerskas.
Č. Jezerskas. 1990 metų jau lapkričio – gruodžio mėnesį vyriausybė skyrė pinigų dviem kuopom. Tik prašė nepavadint kokio greito reagavimo ar ten kokio nors ten specialios paskirties. Tai mes vieną pavadinom Garbės sargybos kuopa, kitą – Apsaugos kuopa. Vasario 22 dieną apjungtos abidvi tos kopos, paimta dar kiti pakviesti žmonės, tie kurie norintys. Ir mes ruošėm jaunesnius vadus būtent tam rudeniniam šaukimui.
Ir dvi kopos buvo Mokomajam junginy. Vienai Pranas Kasteckas vadovavo, kitai – Rimas Baltušis.
Pagrindinė šio junginio užduotis buvo iš pažiūros paprasta, bet reikalaujanti nežmoniškų pastangų – paruošti instruktorius, kurie vėliau karinės disciplinos mokytų būsimus šauktinius ir kartu užtikrintų strateginių valstybės objektų apsaugą.
Č. Jezerskas. Atėjo tie 1 500 karių jau tų jaunų, jaunų šauktinių. Tai jau buvo vadai jaunesnieji, sakykim taip, skyrininkai – vienas vadas ir septyni kariai. Tai vat skyrius. Paskui iš trijų skyrių – būrys, kuopa.
Junginys tapo vieta, kurioje buvo ugdomi pirmieji profesionalūs krašto apsaugos specialistai. Mokomojo junginio karių likimai ir istorijos labai skirtingi, tačiau juos visus vienijo tas pats troškimas nepasiduoti.
Dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras 1990 metais prasidėjus neramumams nedvejodamas pats ėmė ieškoti būdų, kaip galėtų prisidėti prie krašto gynybos.
Gen. Raimundas Vaikšnoras, Lietuvos kariuomenės vadas, Mokomojo junginio specialistas, šaulys ir skyriaus vadas 1991
Aš buvau studentas tuo metu dabartinio Gedimino technikos universiteto. Iš parduotuvės išeinant ant durų buvo užklijuotas skelbimas, kad ieškoma savanorių, kurie galėtų prisijungti prie Krašto apsaugos departamento. Ir sausio mėnesį aš paskambinau tuo telefonu. Reiškia, darbuotojas sako: Sausio 8-ą yra tokia kaip ir komisija, kur bus atranka. Atvyk į Viršuliškes, Viršuliškių 36 (kur dabar yra Sausumos pajėgų štabas). Ir toj vietoj vat būtent Pranas Kasteckas buvo. Buvo dar keletas garsių asmenybių: Stonkus, broliai Gvozdauskai. Ir susirinko vaikinų mūsų ten kokie apie 50. Ir kiekvieną po vieną kvietė, reiškia, duomenis, ką mes norim, kam, kokios mūsų yra patirtys. Aš turėjau per darbinį mokymą C kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Tai C kategorija iškart – o, čia, sako, ne vien tiktai B, bet ir C. Čia reikės tokių būsimų kovotojų, reiškia, kurie mokės vairuoti transporto priemones.
Bet visi prisimena, kad sausio 8-ą įvyko didelis mitingas prie Parlamento ir tada tie jau Krašto apsaugos departamento darbuotojai tuometiniai gavo signalą ir jie visi išskubėjo ginti Parlamentą. Ir mes likom tokie truputį kaip musę kandę. Tai ką toliau daryt? Sako – susieksim, sako, susieksim su jumis.
Majoro Dariaus Katino istorija prasideda prie Spaudos rūmų, kai jo rankose atsidūrė okupantų šalmas.
Ats. mjr. Darius Katinas, Mokomojo junginio Garbės sargybos kuopos būrio vadas 1991
Mes su žmona, na, sužinojom, kad prie Spaudos rūmų vyksta kažkokie tai įvykiai, kada atvažiuoja kareiviai ir mes tenais atbėgome. Na, buvo vaizdas kraupus, nes mano gimtojo miesto gatvėmis lakstė tankai prie Spaudos rūmų, padarė tuščią šūvį, pabiro langai. Va, toksai buvo savotiškas šokas. Tada išgirdau merginos balsą: Vyrai, ko jūs stovit, darykit ką nors!. Ir kaip tik tada iš tos rikiuotės, iš minios po kažkokio susirėmimo atriedėjo sovietų kareivio šalmas. Aš jį pasigriebiau už dirželio ir irgi nėriau į tą minią. Mūsų daug, mes ten susibūrę, susikibę rankomis, kareiviai priešais, automatai, mes tokie vieningi. Ir tada jau pajutau, kad į tą krūvą prasibrovus mano žmona tempė mane už rankovės grįžt atgal. Bet, na, aš jau šito padaryt nebegalėjau, atgal nebežengiau.
Priėmęs tvirtą sprendimą prisijungti prie laisvės gynėjų, jis pirmą kartą išvydo Krašto apsaugos departamento karius. Jie jaunam vaikinui paliko neišdildomą įspūdį.
D. Katinas. Po visų šitų įvykių jau aš, na, priėmiau sprendimą atsidurt Aukščiausiojoj Taryboj ten ir atėjau, ir pamačiau besirikiuojančius, kaip aš tada supratau, Geležinio Vilko karius, nes ten, na, visi savanoriai pradėjo šnabždėtis, kad, na, štai čionais, vat, jeigu pskoviečiai atvažiuotų, ką mes girdėjom, kad juos turi atsiųst, tai šitie vyrai jiems gerai įkrėstų. Tie buvo žaliom uniformom, atraitotom rankovėm. Na, atrodė kariškai, greičiau, netgi kovingai. akys degė ugnim. Jie mane tikrai pakerėjo ir aš užsimaniau atsidurt šalia. Buvau uostęs tos sovietinės kariuomenės, buvau šauktiniu du metus, o čionais mūsų.
Aleksiejus Gaiževskis į Aukščiausiosios Tarybos gynėjų gretas pateko sumelavęs savo amžių. Tuo metu jam tebuvo vos 17.
Plk. Aleksiejus Gaiževskis – Voras, Mokomojo junginio karys 1991, Specialios paskirties oro desantinio būrio karys 1991
Sausio 14 jau dieną mes patenkam vakare į patį Parlamentą, į vidų, kadangi mano draugas jau buvo, priklausė Krašto apsaugos departamentui ir įleido jį, įleido mane. Tiktai tokia maža avantiūra – aš turėjau sumeluot, kad man 19 metų, o tuo metu buvo 17, nes 18 metų suėjo lygiai už mėnesio man
Įvykiai tomis dienomis keitėsi žaibiškai.
R. Vaikšnoras. Mano sausio 13-oji prasidėjo sausio 11-ąją iš tikrųjų. Paskambinau į Viršuliškių 36 ir tada budėjo Arnoldas Kulikauskis, kuris buvo apsaugos viršininkas ir sako: Atvyk čia pas mus. Kai aš atvykau tenais, mūsų vaikinukų buvo daugiau prisirinkę ir pradėjo, tada matėsi, kolonos judėti po Vilniaus miestą. Ir vienu momentu dalis kolonos būtent Laisvės prospektu pajudėjo. Mes matėm pravažiuojančių link Spaudos rūmų, o kita kolona užvažiavo kaip tik aplink į Viršuliškių 36, kur mes ten tuo metu buvom. Tai mano pirmas susidūrimas su rusų desantininkais būtent tenais ir įvyko. Aišku, ten nepakovojom. Kas gavo į kuprą nuo automato, reiškia, buožės. Man pavyko per langą iššokti. Nes –viskas – pastatą užėmė per kelias sekundes ir praktiškai be didelio pasipriešinimo. Ir mano tas buvimas, reiškia, gynėju šitoj vietoj ir nutrūko.
Tada ieškojau kontaktų ir vėliau jau sausio 13-os [naktį] buvau kažkaip prie visos minios, kol įsiprašiau į į vidų. Nors į vidų, sako, mums ir ten gynėjų užtenka. Tu, sako, geriau stebėk Rusijos kariuomenės judėjimą. Buvo įkurtas Pedagoginiam universitete dabartiniam, kur ten yra prie žiedo, prie sporto salės lango, ten buvo telefonas, buvo Sąjūdžio būstinės numeris, kur bet kokios kolonos judėjimą – į kurią kryptį, ar tai būtų į Šeškinę, ar tai būtų link Viršuliškių, ar tai būtų į Parlamento pusę, – tu turi raportuot, suskaičiavęs, kiek mašinų, kokios mašinos, kiek jeigu žmonių yra ir kokie kryptim juda. Tai maždaug taip kažkur tai apie dvi savaites, tris tokiam budėjime ten kas antrą, kas trečią parą.
Ir jau kai rinko vėliau į Parlamento gynėjus būtent į tą Mokamąjį junginį garsųjį, tai nuo vasario 28 dienos aš tapau pilnateisių gynėju, bet kartu ir Mokomojo junginio kariu.
Mokomojo junginio vadai kalbėjo tiesmukiškai. Atvykusiam naujokui jie liepė susitvarkyti, nusiskusti apaugusią barzdą ir sąžiningai sau atsakyti į patį svarbiausią klausimą.
D. Katinas. Ir atsimenu, kai atėjau kalbėtis dėl to, kad mane priimtų, ten radau Mokomojo junginio vadus – kuopų vadus Praną Kastecką, amžiną atilsį Rimą Baltušį, Liutaurą Paužuolį.
Nu ir atsimenu, Baltušis manęs paklausė, ar esi pasiruošęs pakariaut. Atsakiau, kad taip.
Įsilieti į jau treniruotą sportinio-techninio klubo vyrų komandą nebuvo lengva, tačiau vyrai godžiai mokėsi vieni iš kitų ir atsakingai ruošėsi naujiems okupantų išpuoliams.
R. Vaikšnoras. Tai buvo supratimas, kad tai Lietuvos kariuomenės pradžia. Jinai bus visiškai kitokia, negu mes turėjom patirty sovietinę kariuomenę. Tie, be abejo, senbuviai, kaip juos galima pavadinti, didžioji dauguma iš jų vėliau buvo paskirti į vadovaujančias pareigas – skyrių vadai, būrių vadai – ypatingai, kas turėjo galbūt tos sovietinės kariuomenės patirties vienokia ar kitokia forma, gal net kai kurie buvo ir atsargos karininkai. Tai tas buvo, manau, natūralus įsiliejimas. Tačiau visą karinį rengimą, kuris vyko tenais viduj Parlamente, jisai vyko kartu. Vieni iš kitų mokėmės, vieni iš kitų sėmėmės patirties.
Nes vis tiek esi uždarytas 24/7 be teisės išeiti į miestą dėl provokacijų paprasčiausiai, nes. OMON-as siautė labai stipriai. Ir jis suprato ir matė vis tiek turbūt, nors ir gal civiliškais drabužiais, bet buvo tam tikra rizika, vadinkim taip. Tuo labiau, kad aukšta parengtis visą laiką buvo, nes mes nežinojom, ką toliau padarys, darys Rusijos valdžia. Ar tai tas sausio 13-osios šturmas, jisai buvo tiktai preliudija, ar kažkas kitas? Nes buvo daug įvairios informacijos, kad jie negali nusiraminti, jiems vis tiek reikia sėkmės istoriją padaryt ir palaužti mūsų tą nepriklausomybės gynėjų pasipriešinimą ir aplamai tą laisvės troškimą.
D. Katinas. Aš vienintelis buvau nuo pradžios iki pabaigos atitarnavęs sovietinėj kariuomenėj. Tai rodė kažkokius tai, kad ir menkus įgūdžius šauktinio buvusio kareivio. Aš buvau vyriausias, man buvo 23-eji. Tai dar vienas pliusas, o gal minusas, kad į mane žiūrėjo kaip į dėdę, tai dėl to, kad aš buvau vedęs.
Po tarnybos sovietų armijoje Darių Katiną labiausiai žavėjo ir džiugino naujųjų bendražygių patriotizmas, ryžtas bei jaunatviškas maksimalizmas.
D. Katinas. Čia vyriukai buvo pasiruošę beatodairiškai gintis. Buvo žiauriai lietuviški, žinojo, kodėl jie čia atėjo. Ir ta dvasia buvo tokia, na, jinai nebuvo su įtampa, nebuvo prislopinta. Priešingai – jie buvo linksmi, jie buvo švenčiantys gyvenimą. Tai man labai patiko.
R. Vaikšnoras. Ten tokia buvo, jeigu patikėkit, tokia marga publika, bet visi degė vienu labai aiškio, nu, tokiu tikslu. Kad jie atėjo, negalvojom, negalvojom, kas bus. Atsidavėm likimui į rankas. Gal dėl to, kad aš dvidešimtmetis, kiti panašaus labai amžiaus, gal tas, kad patirties gyvenimiškos neturi, atrodo – jūra iki kelių. Ir kas bus, tas bus. Bet labai buvo daug ryžto. Ir nuo pankų Vilniaus iki, kaip sakant, padaužų kauniečių, suprantat, treninguotų. Ir va ta visa masė aprengti viena uniforma, juoda beretė, vadai legendos. Pavydžiu vat mūsų vadams, tam pačiam Pranu Kasteckui, Rimui Baltušiui, tam pačiam mūsų mylimam vadui Česlovui Jezerskui reikėjo kantrybės, reikėjo kantrybės. Bet turbūt iš tokios masės ir užauga, išauga va tai, ką mes dabar štai turim, šiai dienai turime. Ir aš tuo labai didžiuojuosi.
Patekti į patį Mokomąjį junginį buvo milžiniškas iššūkis. Kiekvienas kandidatas turėjo praeiti negailestingą atranką.
A. Gaiževskis. Vykdavo atranka. Visada pirmas dalykas – pasitikėjimas. Tas žmogus turi būt patikimas, lojalus ir patriotiškas. Tai patikrindavo per tą prizmę. Visada. Lietuva yra tikrai galbūt nedidelė šalis. Visi venas kitą pažįstame. Ir kai ateidavo, ieškodavo, kas pažįsta tą žmogų, iš kurio rajono ir taip toliau. Tai yra patikimumo principu. Antras – savanoriškumo principas. Tas žmogus atėjęs būdavo iškart įspėjamas, kad Mokomasis junginys yra karinis vienetas, kuris yra ruošiamas vykdyti tikrom karinėm ir kovinėm operacijoms ir užduotims. Ir būdavo įspėjamas, jog mes ginklų daug neturim. Daug kas gali būt, kad mes nešim sprogmenis, kuriuos patys turėsim ir susprogdinti. Tai tie žmonės, kurie ateidavo, jie žinodavo, kad patenka į tam tikrą mirtininkų padalinį.
Tai automatiškai Mokomasis junginys buvo kaip Lietuvos kariuomenės pagrindas, pamatai, tam, kad suformuoti vadų bazę, jaunesniųjų vadų, parengti juos, kad galėtų pradėti priimti šaukimus. Kas ir įvyko. 1991 metų spalio – lapkričio mėnesiais prasidėjo šaukimas ir pirmieji šauktiniai atėjo. Ir būtent tie, kurie Mokamajam junginy tarnavome visi, mes tapome tais vadais: būrių vadais, būrininkais, skyrių vadais. Ir mes pradėjome rengti pagal tą pačią programą, kaip mokėmės Mokamajam junginy.
Netrukus Aleksiejus Gaiževskis buvo atrinktas į Prano Kastecko vadovaujamą specialiosios paskirties oro desanto būrį. Čia fizinis parengimas ir ištvermė buvo iškelti į pačią pirmąją vietą.
A. Gaiževskis. Kadangi ginklų mums neišdavė, tokių nebuvo, visa koncentracija, visas rengimas buvo į praktinį ir teorinį parengimą. Tai jeigu teoriniai, tai galėčiau pažymėti, kad mokėmės ryšių priemonėmis naudoti signalų perdavimą, topografiją mokėmės, inžinerinę mokomės, kovinę inžineriją, sprogdinimo būdus, kaip gaminti įvairius sprogmenis, mišinius su Bertoleto druska, su napalmu ir panašiai. Tai Juozas Baršketis iš tikrųjų daug įdėjo pastangų, kad apmokyt mūsų junginio karius.
Tai dabar galbūt jau galima pasakyt, bet vilniečiai net neįsivaizdavo vieno dalyko, kad mes kai kuriuos mišinius, kadangi prisikišęs aplink save tu patruliuoji vidury miesto senamiesty pale Ryšių ministeriją, kitur, tu neišlaikysi, nu tu smirdi visas ta saliarka, benzinu. Tai mes tuos butelius paslėpdavom, laikinai iki ryto sukišdavome į vandens latakus, kur nuo stogo nusileidžia, reiškia, vamzdžiai. Ir mes sukišdavom į juos, pasižymėdavom, kad nepamiršti. Ir aš labai noriu tikėt, kad nepamiršom nei vieno, bet sukišdavom, saugodavom, kad visam pačiam nebūtų taip sunku vaikščiot ir galėtum judėt, manevruot turbūt truputėlį daugiau.
Taip pat turėjom medicininį parengimą, mokėmės įvairiausius būdus ir priemones, kaip sutvarstyti viens kitą ir panašiai.
Keldavomės kiekvieną rytą 6-ą. Mankšta – kaip treniruotė, vėlgi su kovinių savigynų veiksmais. Kartais apibėgimas aplink Parlamentą, kartais ne.
Vadovybė labai, labai protingai organizavo mūsų sudrausminimą elementarių dalykų. Kadangi mes visi buvom Parlamento gynėjai, visi tam tikra forma pasiruošę kovot, kariaut ir pasirengę tam tikra forma žūt, tai mes realiai troškom tam tikra forma truputėlį kraujo. Kaip sakyt, kada gi mus išleisit į mūšį? Nežiūrint tai, kad ginklų mes kaip ir neturėjome, tačiau veržiamės į mūšį. Mūsų mąstymas buvo toks, kad galvojom, jeigu pulsim, tai keli iš mūsų sugebėsim atimti iš priešininko ginklus, o jau likusieji su tais ginklais galėsim kovot.
Mums leido, leisdavo išsiliet taip, kad mes ant tiek sutvirtėjom, kad mūsų krumpliai tuo metu buvo labai labai net sakyčiau išvaizdūs, atgrasinantys ir veikė labai profesionaliai, prevenciškai.
O treniruočių… Viduje treniruodavomės ant betoninių grindų. Profsąjungų rūmuose, Parlamente buvo tiesiog betoninės grindys. Ir imtynių veiksmus, kūlversčius, salto, kovinės savigynos veiksmus, viską darydavom toje pačioje treniruočių salėje, kur minkščiausias matracas buvo betoninės grindys.
O Pranas Kasteckas, iš tikrųjų būdamas pats kovinės savigynos ir instruktorium, ir kovos meistru, realiai mus paruošė labai gerai kovoti prieš ne tik, kad vieną, prieš keletą priešininkų, naudotis šaltais ginklais. Papildomai treniruotis važiuodavom dar į Žalgirio sporto salę, tenai treniruodavomės ir vakare dar papildomai mūsų amžiną atilsį būrio vadas Šarūnas Užusienis, iš tikrųjų organizuodavo dar papildomas treniruotes.
Tai taip nusialindavome, kad realiai, jeigu turėdavom galimybę per pietus sustot, tai stovėdami miegodavom, nes ant tiek būdavom išvargę. Tai mus sulaikydavo nuo nereikalingų veiksmų, išsišokimų ir panašiai. Ir tai padėjo galbūt vadovybei valdyti mūsų tą jaunatvišką energiją.
Mokomojo junginio kariai tiesiog degė entuziazmu ir troško rimtų užduočių. Vieną tokių operacijų puikiai prisimena majoras Darius Katinas, kuomet buvo nuspręsta rimtai apšvarinti sovietų kariškių ginklų sandėlį ir jiems pavyko.
D. Katinas. Nors, deja, mes nebuvome smarkiai ginkluoti tuo metu. Kažkas vienas kitas iš vyresnių vadų turėdavo tai kokį nors ten vadinamą liaudyje šmaiserį ar kokį nors karabiną, ar ten kokį nors pistoletą ten, nežinau, ten palikimą senelio ar kažkieno. O šiaip visi labiau kliovėsi tuo metu kokia nors lazda, nunčiakais, peiliais ar panašiais dalykais, nes nu nebuvo galimybių apginkluot. Dėl to buvo nemažų iššūkių, kad mes turėjome rūpintis ir galima ginkluotę.
Atsirasdavo žmonių, kurie tiesiog paskambindavo arba kažkas tai turėdavo kažkokių tai ten, nežinau, nutekėjusių pažinčių, kad kažkur tai Lietuvos krašte kažkas tai laiko partizanų ginklus, reiktų nuvažiuot, pasiimt. Tai mes tokių keletą kelionių esam apturėję, nu, kurios tapo savotiškomis užduotimis.
Juozas Barškietis buvo mūsų Bumbumas, mes jį taip vadinom. Jisai mokė mus sprogdinimo darbų ir taip pat rūpinosi visa Aukščiausios Tarybos gynyba. Buvo vienas iš tų žmonių, kurie išmanė tuos dalykus, vykdė aplinkinį minavimą. Tos priešpėstinės minos, kurių mums reikėjo ir įtariu, Juozas pats ir susiorganizavo tą kelionę, na, į vieną Pakaunėje esančių poligonų. Suorganizavo mus dar tris ar keturis vyriukus, kad mes ten nuvažiuotume ir pasikrautume tų tam reikalingų korpusų, kuriuos galima užpildyti sprogstamąją medžiaga ir tiesiog vykdyti su jais, nu, praktiką, mokymus.
Nu ir mes išvažiavome į tą Pakaunę. Ten buvo turbūt užverbuotas kareivėlis. Pavaišinom jį cigaretėmis, saldainiais, palikom jam į ateitį šitų gerų dalykų. Na, ir jisai nurodė mum laiką, pravedė tam tikrą instruktažą, kada karininkų, praporščikų nebus. Na, visi turėjo išvažiuoti į šaudyklą. Tai savo žiguliuką įvariau į aukštikalnę, į krūmus. Na, ir kareivėlis atidarė mum vieną iš sandėlių ir mes tenais, nu, įjunkome darbuotis, nes ten buvo daug visokių smagių dalykų. Priešpėstinių minų korpusai buvo kraunami į maišus, į visokias dėžutes ir mes pritūpę slinkome. Ten buvo ko gero daugiau negu 100 m iki mūsų žiguliuko. Mes į vieną ir į kitą pusę bėgiojame iš tos teritorijos ir atgal ir nešiojamės tą krovinį.
Na, ir kažkuris tai mūsų pajudėjimas iš to sandėlio buvo nesėkmingas, nes kareivis atbėgo ir pasakė, kad grįžta sunkvežimis su vadais. Mes greitai grįžome atgal į sandėliuką tą, tiksliau garažo duris ten jisai mus uždarė, užantspaudavo. Na, palindau po maskuojančiu tinklu už kažkokios dėžės ir galvojau, nu, jeigu jam tų saldainių su cigaretėm per mažai, tai mums šakės dabar. Girdėjosi, kaip už vartų į tuos vartus atsirėmę karininkai keiksnojasi, kalbasi. Ten atrodė, kad bara kareivį, bet buvo sunku suprasti, ar ten lieps atrakinti, ar ne. Ačiū Dievui, jie išvažiavo, karys atidarė vartus, mes pratęsėm savo judėjimą. Pilnai pasikrovėm žiguliuką, kurio dugnas vilkosi žeme. Ir šiaip taip grįžom į Vilnių. dar reikėjo pravažiuot vieną kitą sovietų kareivių postą, bet jiem kažkodėl tai įtarimų nekilo.
Tai tokia viena iš užduočių, kur mes beginkliai, na, apsiginklavome.
A. Gaiževskis. Specialios paskirties būryje niekada vienas kito nesam vaidinę vardu. Tai pirmoj eilėj vyko dėl elementaraus slaptumo. O vykdėm, dabar būtų populiaru sakyti, juodąsias „black operations“ ar juodąsias operacijas. Vadinomės pravardėmis. O pravardės gimė labai natūraliai. Aš tuo metu buvau labai jaunas, užsiiminėjau kovine savigyna ir buvau labai lankstus. Įsivaizduojat, atrodžiau realiai: kojos aukštai iškeltos, špagatas, o pats kūdas. Tai sako, kaip voras atrodai. Kitas kolega, draugas buvo Krokodilas – Erikas Žentelis. Jisai labai tvirtos odos, labai tvirtos. reiškia kiokušin užsiiminėjo. Labai stiprūs smūgiai rankų, kojų. Pats tvirtas ir labai labai atsparus skausmui. Tai ir gavo, labai tiko jam pravardė Krokodilas. Kitas – Krabas. Biliūnas, Andrius Biliūnas –krabelis – mažiukas, neaukštas. Tai, kaip sakyt, mes ruošdavom jį tuneliais dirbt per orlaides įlįsti ir panašius dalykus įvairiausius rengdavom. Tai vadindavom Krabu, nes kaip krabas vaikščiodavo sienom, langais, požemiais ir visa kita.
Per tuos lemiamus metus vyrai išgyveno neįtikėtinai daug. Specialiosios paskirties oro desanto būriui teko treniruotis tiesiog po sovietų kariškių nosim, Pociūnų oro uoste, esančiame visiškai šalia okupacinės kariuomenės postų.
A. Gaiževskis. Ir visa tai vyko sovietų karių pošonėj, šalia desantininkų. Buvo ne kartą, kai mes nusileisdavom į jų bazę, netgi su parašiutais netyčia vėjui nupūtus.
Aš norėčiau pabrėžti mūsų tą nutrūktgalviškumą ir bebaimiškumą – kuo pasižymėjom.
Kaip pavyzdys, instruktoriai pajuokaudami pasakė vieną sykį, sako, dabar mes nejuokaujam, pasakė, mes jus treniruosime mėtyti iš žemo aukščio. Ir instruktoriai pajuokavo, sako: Žiūrėkit, labai gerai jūs krentat. Dabar mes pakilsim su lėktuvu ir mėtysim iš žemo aukščio, tik be parašiutų. Mes tai nepriėmėm kaip juokelio ir nei vienas ne tai, kad nesudvejojom, tik sakėm: gal galit virš miško mesti, kadangi turėsim šansą, pabandysim pasitreniruot, kaip už viršūnių kabintis. Priėmėm kaip faktą. Gerai, reikės, šoksim iš žemai skrendančių lėktuvų be parašiutų. Pagalvojom, nu ką, bandysim už medžių šakų kabintis, dar kažką sugalvosim kaip išgyvent. Bet kad nešokt, nei vienam net klausimo nekilo.
Sunkiausių dienų išbandymu tapo ne alinantis darbas ar pavojai, o giliai širdį pervėrusi artimo draugo netektis.
A. Gaiževskis. Mes turėjom tragišką įvykį, kai vienų iš pratybų metu Vingio parke, darant parašiutinį šuolį, žuvo jaunesnysis puskarininkis Edgaras Kopcikas, mūsų specbūrio karys, pravardė Ledukas. Šokome iš dviejų lėktuvų, ruošėmės žaidynėms krašto apsaugos sistemos. Nelaimei, neišsiskleidus parašiutui, jisai žuvo. Bet įsivaizduojat, mes per metus laiko tapom tokiais tvirtais, tokiais stipriais, kad neišsiskleidus parašiutui, trenkusius kariui į žemę, Edgarėliui, jis dar aštuonias valandas gyveno, dar aštuonias valandas širdis plakė. Ant kiek stiprus organizmas buvo.
Tai buvom labai tvirti ir stiprūs žmonės tuo metu.
Būtent šis junginys tapo reguliariosios Lietuvos sausumos kariuomenės branduoliu. Jo pagrindu 1991 metų lapkritį buvo įkurta greitojo reagavimo brigada, kuriai vėliau 1992-ųjų birželio 6-ąją suteiktas garbingas „Geležinio Vilko“ vardas. O brigados vadu paskirtas Česlovas Jezerskas.
Č. Jezerskas. Buvo gera, kad tikrai tas buvo viskas padaryta taip, kaip ir mum valstybės vadovai buvo pasakę – išvengt provokacijų, padėt pagrindą pirmiems šaukimam į Lietuvos kariuomenę. Ir manau, kad mes tą garbingai įvykdėm.