Jie planavo karinę operaciją prieš objektus, bet susidūrė su tauta. To jų vadovėliuose nebuvo parašyta. Sausio 11-12 dienomis niekas dar neįtarė, kad dainuojanti Lietuvos žmonių minia taps pagrindiniu ginklu prieš okupantų smurtą. Nepalaužiama vienybė tarsi aštraus stiklo šukė gerklėje įstrigs griūvančiai Sovietų Sąjungai.
Jie planavo karinę operaciją prieš objektus, bet susidūrė su tauta. Šito jų vadovėliuose nebuvo parašyta ( iš Laisvės gynėjų prisiminimų).
Sausio 11-12 dienomis niekas dar neįtarė, kad dainuojanti Lietuvos žmonių minia taps pagrindiniu ginklu prieš okupantų smurtą, kad ši nepalaužiama vienybė tarsi aštraus stiklo šukė gerklėje įstrigs griūvančiai Sovietų Sąjungai.
Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius,Krašto apsaugos departamento Generalinis direktorius 1990-1992, pirmasis Lietuvos krašto apsaugos ministras 1992-1993
1990 metų vasarą, jeigu konkrečiai, tai birželio pabaigoj – ten liepos pradžioj, mes jau žinojom, jog konfliktas artėja. Tarybų Sąjungos vadovybė buvo įkūrusi Rygoje specialų štabą kovai su separatizmu, kuris vienijo tris pagrindines Tarybų Sąjungos karines žinybas – tai yra, kariuomenę, vidaus reikalų ministeriją ir saugumą. Ir jie intensyviai ruošiasi sausio mėnesio įvykiams. Buvo nuspręsta atakuoti kaip tiktai Lietuvoje, kadangi tai buvo tokia stipriausia pasipriešinimo grupė ir jie, kaip visiškai teisingai vertino, jog sunaikinus šitą pasipriešinimą čia, visur viskas greitai pasibaigs.
Preciziškai suplanuotos smogikų atakos prasidėjo sausio 11-ąją. Kas pusvalandį visoje Lietuvoje užimami svarbūs objektai: Krašto apsaugos departamento pastatai Vilniuje, Alytuje ir Šiauliuose, Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinė. Sutrikdomas Nemenčinės televizijos retransliacijos centro darbas. Šturmuojami Vilniaus spaudos rūmai. Čia praliejamas pirmasis kraujas.
– Nuraminkit.
– Aš pasakysiu jums informaciją. Pradėjo laužyti. Ten labai mažai žmonių buvo. Paskui jie įlėkė į trečią aukštą. Trečiam aukšte jie pamatė, kad ant stogo pas mus purkšti paruoštas vanduo ir laikė vaikinas šitą šlangą purkšti. Taigi šovė jį. Peršovė per šitą, per veidą. Jisai nukrito. Mes išbėgom jį kelti, traukti iš ten. Taip mum įrėmė pistoletą, sako: „gulėsit ir jūs taip“. Rusiškai sako: „budete ležat“.
– (A. Butkevičius) Vyrai, visi rikiuojasi rinktinėm į vietas.
Šios moters gyvai perduota informacija tampa lemtingu lūžiu. Pavojus prarasti parlamento rūmus ranka pasiekiamas.
– (A. Butkevičius) Visi, kurie suprantat šitą pavojų ir manot, kad neturite būti čia, prašau 15 minučių bėgyje palikti pastatą. Tuos, kurie liks čia, aš už 15 minučių prisaikdinsiu ir jūs nuo to momento būsite Lietuvos Respublikos kareiviais su visomis iš to ištekančiomis pasekmėmis. Aš nemanau, kad netgi užėmus šituos pastatus su Lietuva yra baigta. Kiekvienas iš jūsų turit likt savo postuose ir turite organizuoti tai, kas yra vadinama pilietiniu pasipriešinimu.
– (E. Straleckas) Liko penkias minutė.
Liudininkų teigimu, parlamento rūmus tuo metu paliko vos keletą žmonių.
– Viskas gerai.
–Koks gali būt kitoks pas bolševikus gyvenimas?
– (A. Butkevičius) Prisiekiu,
– (visi) Prisiekiu.
Tą akimirką kunigo Roberto Grigo ir Vytauto Landsbergio ištarti žodžiai tarsi įprasmino kiekvieno parlamento gynėjo priesaiką. Jie suteikė ryžto ir liudijo: esame pačiame istorinių Lietuvos įvykių epicentre.
– (Kun. Robertas Grigas) Broliai ir seserys, Lietuvos sūnūs ir dukros. Jūs visi suprantate, kam pasiryžote. Kas beatsitiktų, mūsų pasipriešinimas ir jūsų, čia esančių, fizinės ir dvasinės jėgos priešpastatymas smurtui turės prasmę.
– (AT pirmininkas Vytautas Landsbergis). Ateina lemiamos valandos Lietuvos nepriklausomybei apginti arba dar kartą prarasti, kad po to iš naujo kiltų ir kiltų mūsų pasipriešinimas ir kova už laisvę.
Sausio 12-oji jau nebežadėjo nieko gero. Vidurnaktį užgrobiama Lietuvos VRM ypatingosios paskirties milicijos būrio, vadinamojo OMON bazė Valakampiuose. Dalis milicininkų pereina į okupantų pusę. Užimamas Lietuvos policijos akademijos pastatas Baltupiuose, Varėnos pasienio postas, Vilniaus geležinkelio mazgas ir kiti strateginiai transporto keliai.
– Nereikėjo ilgai laukti šių pasivažinėjimų rezultatų. Kaune karinis sunkvežimis užtvėrė kelią lengvajam automobiliui, kuriuo važiavo dvi šeimos. Viena moteris žuvo vietoje, vyras mirė po kelių minučių. du sunkiai sužeisti.
– Nežabojami kariškiai mieste važinėja kaip nori, kada nori ir daro tai, kas jiems yra pageidaujama.
Atrodė, kad pagrindinis priešų darbas jau atliktas. Liko tik pasiimti televizijos ir radijo pastatus bei Parlamento rūmus. Šiame tragiškame spektaklyje prieš Lietuvos žmones svarbų vaidmenį atliko Lietuvoje dislokuotų sovietų armijos dalinių vadai. Tą lemiamą naktį tik nedidelė saujelė žmonių žinojo, kad vietiniai kariškiai atsisakė šturmuoti televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komitetą. Ilgus metus palaikyti santykiai davė rezultatų.
Dim. plk. ltn. Virginijus Vilkelis, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM direktorius
Rusijos kariškis, kadrinis karininkas aukštesnio lygmens, kurie buvo Kaune, jie buvo kitokie. Juos Kaunas įtraukęs buvo į savo socialinę įtrauką. Jie gyveno tarp mūsų, kaimynystėje. Buvęs rusų karo komendantas Misenka, jo žmona lietuvė puikiausius cepelinus darydavo. Esu buvęs pas juos, bendravęs, aš pažinojau tą šeimą.
A. Butkevičius. Mes padėjom spręst jiem eilę klausimų. Vat suprantat, Lietuva atkurta. Rusijos kariškiam esantiems čia reikia išmokėti pensijas. Per ką jie mokės? Jų paštas nebeveikia. Skambinama man. Na, jeigu jūs Krašto apsaugos departamentas, mes esam čia, padėkit spręst. Padėdavom. Uždarė kas nors vandens tiekimą, kartais ir specialiai, skambina: padėkit, – padėsim – skola jų pusėj.
Dim. plk. Jonas Gečas, Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo viršininkas 1990-1991, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas 1991-1993, Krašto apsaugos viceministras 1994-1996
Jie buvo taip susiję su Lietuva. Nes tas Gračiovas gyveno Kaune. Jis tą Kauną pažinojo kaip [abiejų rankų pirštus] būdamas septintos divizijos vadu. Ir tų kariškių, karininkų aukšto rango nenoras išvažiuot ir jų susigyvenimas su vietiniais.
V. Vilkelis. Visokiausių momentų buvo. Ir man, kaip komendantui, su ta karine vadovybe tam operaciniam taktiniam lygmenyje tekdavo kalbėtis, neutralizuoti, klostyti tuos santykius.
J. Gečas. Kažkada karinis komendantas: „Jonas ty možeš dostatj „šilelis““ – ar „šilelį‘ gali gaut? –televizorių, tie mažiukai, kur buvo deficitas, Dieve, Dieve. Aišku galiu, aišku. Nors nežinau iš kur jį gaut nei kaip, bet tai ką jau čia. Aš irgi „erelis“ čia, galią turiu. Gavau aš jam tą „šilelį“, nepamenu iš kur ir kaip.
Čia buvo jų šeimos, žmonos ir vaikai. Jie pažinojo vietos valdžią ir buvo visiškai integravęsi į aplinką. Žudyti savo kaimynus jiems buvo per sunki užduotis. Tai suprasdama Tarybų Sąjungos karinė vadovybė į Lietuvą skubiai įvežė Pskovo desantininkų dalinius. Šie tarsi paklaikę įsiveržė į beginklę minią.
Liudijimai:
– Žiaurus vaizdas, žiaurus. Aš skaitau barbariškai, žvėriškai, nežmogiškai elgėsi. Ir ypatingai jaunimas buvo atviras, na, reiškia, jaunimas prieš ypatingai.
– Jau jų veidai tai kraupiai atrodo. Aš nežinau, ar jie ko nors prisigėrę, ar prisipumpavę vaistų. Na tiesiog nežinau, kaip ir pasakyt.
–Kiek ten žuvusių, aš nežinau, bet man rodos yra labai daug.
– Korespondentė. Vilniuj, šiandien teko sužinoti, kad Vilniaus traumatologai dirba dieną naktį. Deja, pasklidus gandams, kad nukentėjusieji gali būti kareivių vagiami iš ligoninių. Netgi iš morgo gali būti vagiami žmonės.
– Tėtis žuvo?
– Jo. Aš išėjau prie bokšto, tai nuėjo manęs ieškoti ir nebegrįžo.
– O tu dabar čia radai?
– Jo.
– Suvažinėtą tanko?
– Jo…
– Matyt, kai norėjo tie gydytojai užlipt ant to kalno, tai jų neprileido. Tai greitosios ten paliko stovėt.
Siekdama užkirsti kelią bet kokiam pasipriešinimui, sovietų vadovybė prieš sausio įvykius pradėjo masinę ginklų konfiskaciją. Okupantai įžūliai užgrobė DOSAAF sandėlius, Sporto draugijos šaudyklas bei Medžiotojų ir žvejų draugijos skyrius. Tačiau, rizikuodami įkliūti, daugelis paslėpė šautuvus nuo kratų ir atvyko ginti parlamento su savais ginklais.
– (J. Gečas) Kokius turėjote, turite, turėjote ginklus pradžioje, kokius turite dabar? Iš kur juos įsigijote? Galima tiesiai, nes ši medžiaga išvys dienos šviesą tiktai po keleto metų.
– Tai čia paslapties nėra. Pirmiausiai tai atvažiavom plikom rankom, paskiau, kaip sakant, pradėjom ieškoti, tai armatūros ieškojom, kas kokios gavom. O kai ta naktis pasibaigė, jau prasidėjo rastis ir šioks toks ginklas. Tai pagrinde medžiokliniai šautuvai 12,16-o kalibro, na ir Margolino tipo pistoletai. Daugiau tokių ginklų ir nėra.
– (J. Gečas) Iš kur juos gavot?
–Na, medžiokliniai šautuvai pagrinde yra savininkų. Tai sūnus važiavo – tėvas davė. O pistoletai yra paimti iš, kaip sakant, iš organizacijų, nes jie priklausė senajam vadinamam DOSAAF-ui. Na, aš pats važiavau, vieną atsivežiau. Draugas kitas važiavo – vėl atsivežė iš organizacijų. Kitas vėl atsivežė. Va taip susirinkom.
– (J. Gečas) Jūs nuvažiavę juos atėmėte, ar kokiu kitu būdu gavote?
– Jūs ką. Atėmėt?!!. Aš, pavyzdžiui, gavau jį iš ligoninės. O čia atimt, tai nežinau. Dar generalinio direktoriaus prašiau, sakau, ar galima panaudot? Sako, gink Dieve, nereikia.
Stasys Ignatavičius, Lietuvos Šaulių sąjungos vado pavaduotojas 1992-1997, Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas nuo 1998 m.
Na, žinote, ginklas tai tais laikais buvo nelegalus. Tai turėjom, tikrai turėjom ginklų ir savo ginklą atsivežę. O ypač daugiausia mūsų arsenalas pasipildė jau budint. Va, žmonės atnešdavo, surasdavo, prisimindavo kažkur tai nuo karo laikų paliktą ar ten pistoletą, ar šautuvą. Medžiokliniai ginklai, nes daugelis buvo medžiotojai.
– Na aš asmeniškai trotilo atnešiau 600 g, po to priplaukė dar daugiau. Jau dabar turim gan pakankamai, kad jau panaudot, kad efektas būtų. Ir pagrinde tą trotilą mes turėjom panaudot vartų užminavimui, kai nebuvo dar barikadų, pasprogdint tankus ar šarvuočius, kas bandys įsiveržt.
Prieš lemiamą parlamento šturmą gyventojai į rūmus nešė viską, ką turėjo vertingo gynybai – nuo medžioklinių šautuvų iki slaptai saugotų pokario partizanų ginklų. Tie, kas neturėjo paties ginklo, kovotojams atiduodavo bent saują likusių šovinių.
Rimvydas Mintautas, Lietuvos šaulių sąjungos vadas 1994-1997
Tai aš sakau ačiū tiem žmonėm, kurie vietoj duonos mum nešė ir šovinius, ir ginklus. Buvo tokių asmenų. Vieną šovinį atnešė vieną moteriškė. Sako, va čia, sako, mano ant stalo buvo padėta, sako, sūnaus, kariuomenėj tarnavo, va atminčiai. Na, sakau, tiks.
S. Ignatavičius. Žmonės atnešdavo. Vaikeliai, ginkite. ir duoda tau pistoletą ten Mauzerį kažkokį tai ar Parabelą. Ginkite mus.
– (R. Mintautas) Apgailėtini mūsų ginklai, kuriuos kaip nepasakysi, kad jais aprūpino mūsų valstybė. Tai apsirūpinom mes patys kiekvienas, ką turėjome, kuo sugebėjome. Ta ginkluote naudojasi visi čia esantys savanoriai ir šauliai, ir netgi Krašto apsaugos departamento vyrai.
R. Mintautas. Turėjom du ir lengvuosius kulkosvaidžius, kur gavome. Vienas čekiškas buvo Bruno kulkosvaidis. Tą žinau, kad kažkur tai surinko iš dalių ir rusiškas buvo Degteriovo kulkosvaidis. Šitą mum pavyko, vienu žodžiu, jį nusipirkti, bet džiaugėmės, kad turėjom ir kad turėjom parodyt, galėjom. Matė tie, kurie ateidavo, praeidavo. Kaip sakyt, buvo gi visokių žmonių, Dievuliau, tarp tų šaulių. Aš tikiu, kad buvo šmikių visokių.
– Iš įvairiausių legendų buvo kuriama, vos ne apie Stingerius. Ir tos legendos ilgai klaidžios, ko gero. Vat, vyrai puikiai prisimenam pirmą fazę plikom rankom, kumščių kautynės atseit, krūtinėm, moralinius pasipriešinimus, visa kita. Paskui atsirado jau armatūros ir jau po, galima sakyt, po 13-osios nakties mes rimtai susirūpinom savo ginkluote. Ir net į apyvartą pradėjo eiti muziejinės retenybės. Va čia kaip matom Parabelumas, bet jis veikiantis, išbandytas. Ir tokių ginklų bent šitam korpuse buvo nemažai prikaupta. Arba štai, rodo, pistoletas TT regis, taip, jeigu neapsirinku iš tolo.
Dim. mjr. Vitalijus Edvardas Straleckas, SKAT pirmosios Kauno rinktinės vadas, Lietuvos kariuomenės bokso rinktinės vyr. treneris
Rinktinės vyrai atėjo pas mane į kabinetą, sako: vade, reikia ginklų, sako. Na kur, iš ko dabar atimsi? Sako, yra ryšiai su Kaliningrado sritim. Sako, nuvešim porą dėžių degtines, sako, ir mes gausim ten visko. Na, pabandykit, sakau, bet, sakau, nė nesiremkit mūsų vardu, geriau apsimeskit kuo nors kitu, tik ne kariais. Išvažiavo jie, nuvežė tos degtines. Parsiveža, žiūriu, kulkosvaidį. Kulkosvaidį atsiveža ir pora šautuvų tokių. Kulkosvaidis šiek tek ten senesnis buvo toks, ne dabartinis, bet šaudė normaliai. Šovinių dėžę. Na tai va, prašau, jau turėjom pradžiai.
Pagrindinis klausimas, iki šiol neduodantis ramybės: ar nesmurtinio pasipriešinimo strategijos šalininkai buvo numatę pasipriešinimą kraštutiniu atveju? Ar jie turėjo tam realių galimybių?
A. Butkevičius. Čia reikia labai aiškiai fiksuot dar vieną svarbų momentą. Nors pagrindinė linija buvo priešintis panaudojant civilinius asmenis ir civiles gynybos technikas, bet tokiu atveju, jeigu prieš mus būtų pradėtas naudoti ginklas, buvo numatyta ir ginklo panaudojimo galimybės.
Dim. gen. Česlovas Jezerskas, KAD karinio techninio sporto klubo viršininkas 1990-191, Brigados „Geležinis Vilkas“ įkūrėjas ir pirmasis vadas 1992-1996, LR ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius 1996-1997, Lietuvos karo akademijos vyr. ekspertas 2001-2002, KAM generalinis inspektorius nuo 2002
Tikslai, uždaviniai mūsų buvo daugiau išorėj. Bet pas mus buvo išžvalgytos artimos ir tolimos prieigos. Mes žinojom, kur pasitikt tą karinę techniką. Žinojom maždaug tas vietas, kur tos siauresnės, kur galima, jeigu būtų jie atakavę, kad kur galima apmėtyt tais Molotovo kokteiliais, taisiais vadinamais, sustabdyt tą visą.
A. Butkevičius. Todėl mes turėjom žmones, kurie, na, turėjo ginklus, bet tai buvo toks labai aiškiu tikslu naudojamas ginklas pademonstruoti, jog valstybė ginasi ir jog 1940 metų tragedija, kai buvo pasiduota be ginklo, nebepasikartoja.
Č. Jezerskas. Kai dabar nesinori dar kalbėt, nes paskui dar pripaišys ką nors. Buvo dvi mašinos, kurios su sprogmenim. Viena „Niva“ ir žiguliukas. Ir ten buvo sprogmenys. Jeigu būtų mus atakavę, mes turėjom du taikinius mieste, kurie būtų pakėlę į orą tuos du.
Šitie tokie rimtesni, šitie rimtesni dalykai.
A. Butkevičius. Buvo netgi ir trečiasis scenarijus. Jeigu priešininkas įsiveržia į Aukščiausiąją Tarybą, na, mes turėjom kelius, per kuriuos išvedinėjam esamus žmones. Bet mes nesiruošėm šito pastato atiduoti. Kitaip šnekant, Parlamentas būtų degęs.
Po pirmųjų tragiškų aukų prie TV bokšto ir Radijo bei televizijos komiteto pagrindiniu įsakymu tapo reikalavimas išsaugoti kuo daugiau gynėjų gyvybių ir galvoti apie tolimesnį pasipriešinimą.
Č. Jezerskas. Tai įsivaizduokit, viduj tūkstantis ir daugiau žmonių. Ir tada su Butkevičium, vienu žodžiu, taip nusprendėm, kad viduj pasiliktų tiktai iš mūsiškių Baltušis Rimas su nedidele grupe žmonių, Afganistano grupė, šaulių nedidelė labai grupė. Ten liko, sakykim, šimtas ar keli šimtai, o visi kiti išėjo. Bet daug kas nesuprato dėl ko išėjo. Mes taip pagalvojom, kad reikia parodyt pasauliui, kad mes priešinamės. O jeigu žus ar 10 žmonių, ar 20, ar 1 000, mažesnėm aukom, kad parodyt tą pasipriešinimą.
Nors sovietų strategai kruopščiai planavo parlamento šturmą, pasikvietę būrį užsienio žurnalistų, vienos esminės detalės jie nesuvaldė.
Užsienio reporterių kameros visai planetai gyvai transliavo ne ekstremistų maištą, o tikrojo agresoriaus kruvinas rankas.
A. Butkevičius. Kaip suprantat, Tarybų Sąjungos sienos buvo kontroliuojamos ir tiktai su KGB žinia buvo leidžiama žurnalistams įvažiuoti. Pagal Tarybų Sąjungos strategų užmanymą jie turėjo, šitie žurnalistai turėjo fiksuoti, kaip mes, tai yra buržuaziniai nacionalistai, puolame Tarybų Sąjungos gynėjus, rusakalbius ir kaip mes kurstome nacionalinę nesantaiką. Pirmas dalykas, ką mes padarėm, tai perkalbėjom su rusiškai kalbančių karinių gamyklų vadovais. Konkrečiai aš tuo metu buvau pas Burdenką. Buvo tokia vadinama Burdenkos gamykla. Ir mes išsiaiškinom, kad įvyks tai, kas įvyks, bet atsakingi už galimą kraujo praliejimą bus jie, jeigu jie pasiduos tam įsakymui, kuris jiems duotas.
Na, o įsakymas buvo toks. Suformuoti tris rusakalbių karinių gamyklų žmonių kolonas. Viena turėjo žygiuot ir atakuot Parlamentą, antroji kolona turėjo žygiuot prie Radijo ir televizijos komiteto, trečioji kolona turėjo žygiuot prie televizijos bokšto. Tačiau, kadangi mums pavyko pasiekti, jog rusakalbių kolonos nepasirodo, Tarybų Sąjungos kariškiai puolė bukai vykdyti įsakymą, nesuvokdami, kad kontekstas neegzistuoja.
Čia Vilniuje sukviesti užsienio žurnalistai, jie kaip tiktai ir fiksavo, jog nesant jokios priežasties, jokio preteksto, tarybiniai kariškiai, naudodami karinę techniką, tiesiog atakavo civilius. Jų tą ataką į civilius filmavo ir realiam laike perdavė CNN, BBC ir kitos televizijos. Ir vos tiktai žlugo jų planas prie televizijos bokšto, iš Maskvos atėjo nurodymas nelįsti į Parlamentą.
Po žudynių sovietų kariškiai ir kolaborantas Juozas Jarmalavičius surengė spaudos konferenciją, bandydami pateisinti kruvinus nakties įvykius. Iš savimi pasitikinčių ciniškų kariškių ir kolaborantų lūpų skambėjęs kraupus melas tik padėjo galutinį tašką pasaulio žiniasklaidos akyse, visiškai sugriaudamas Maskvos siekius.
– ssrs papulkininkis. Desantinės pajėgus buvo įvestos vadovaujantis gynybos ministro sprendimu suteikiant pagalbą vykdant šaukimą į ssrs ginkluotųjų pajėgų eiles.
– Žurnalas „Erdvės“, Auksė Aukštikalnienė. Norėčiau, jog išdėstytumėt asmeninį požiūrį visų pirma savo, Jermalavičiaus ir generolo, kaip jūs vertinate tuos žudymus ir kaip jie atsilieps jūsų asmeniniame gyvenime. Kaip jūs toliau įstengsite ir gyventi, ir miegoti, ir galvoti ir iš vis apie žmogų…
– Aš manau, jog mano karjeroje tie įvykiai neatsispindės, o kaip miegojau, taip miegosiu.
– J. Jarmalavičius. Kaip žmogus dėl to apgailestauju, bet tvirtinu, jog atsakomybė už žmonių aukas gula ant respublikos Aukščiausiosios Tarybos vadovų.
– Lietuvos televizija. Apie užmuštuosius, 144 sužeisti ir 13 užmuštų. 1 papuolė po tanku, 1 ištiko širdies smūgis, o visi kiti nuo sužeidimų kulkomis.
– ssrs karininkas. Veikė 7 tankai T-72. Visi mechanikai-vairuotojai pareiškė, jog matomumas buvo puikus. Ant nieko neužvažiuota, nes tankai judėjo pirmąja pavara, įjungtais pagrindiniais ir gabaritiniais žibintais. Vienas iš karininkų sako: sustojimo metu prie sankryžos pamačiau didelį būrį žmonių prie mano tanko. Daug kartų blyksėjo fotokorespondentų aparatai. Va taip jis rašo. Vėliau desantininkai man papasakojo, kad vienas iš civilių pakišo koją po vienu iš vikšrų, po dešiniu mano vikšru, o tuo metu jį fotografavo. Kad tai fotomontažas, manu tyrimu nebus sunku nustatyti.
– Ar bus teisiamas Vilniaus garnizono viršininkas gen. mjr. Viktor Uschopčik, o gal jis gaus generolo leitenanto žvaigždę? Ar negalėčiau rytoj gauto jo interviu, kol jo nepasodino į kalėjimą?
– Manau, kad tas klausimas ne vietoj…
A. Butkevičius. Tarybinė vadovybė savo nestrategišku ir nemokšišku elgesiu taip stipriai atakavo patys save, kad mes nebūtume galėję nieko panašaus netgi sugalvoti. Tada, kai Tarybų Sąjungos tankai, šarvuotos mašinos ir jų „Alfa“ pajėgos smogė į minią prie radijo televizijos bokšto, aš žinojau, kad mes nugalėjom. Tai žiaurus momentas. Tačiau aš jau žinojau, ką rodo CNN ir kokios reakcijos yra užsieny.
Sausio 13-osios naktį agresorių nuginklavo dainuojanti minia. Už šį gyvą skydą Parlamento gynėjai jai išlieka dėkingi iki šiol.
Č. Jezerskas. Žinant, kas buvo prie bokšto. Čia gi jau po bokšto, po įvykių gi matė ten žūtis. Vis tiek žmonės čia stovėjo, nesiskirstė. Ir paskui, kada mes kalbėjom su tais jau sovietiniais karininkais, tai buvo pagrindinis faktorius, dėl ko buvo atsisakyta šturmuot Aukščiausiąją Tarybą. Taip, kad didžiausia pagarba yra žmonėm.
E. Straleckas. Per langą žiūrėdami į žmones, mes matėm, jie mūsų nematė – veidrodiniai langai. Ir aš galvoju, kokie faini tie žmonės, žiūrėk, neduoda mūs žudyti. Visą laiką taip galvojau, koks aš dėkingas tiem žmonėm.