Valstybė prasideda ne nuo sienų, ne nuo valiutos ir net ne nuo kariuomenės eitynių. Ji prasideda nuo kiekvieno žmogaus sprendimo neturėti baimės. Giliausio sovietinio sąstingio metais dar okupuotoje Lietuvoje gimė neįmanomas planas nuginkluoti imperiją nenaudojant nė vieno šūvio. Kas sukonstravo šį unikalų žmonių mobilizacijos mechanizmą? Kas buvo tie nematomi architektai, sugebėję pakelti visą Lietuvą lemiamam pasipriešinimui.
Audrius Butkevičius, Nepriklausomybės akto signataras, Krašto apsaugos departamento Generalinis direktorius 1990-1992, pirmasis Lietuvos krašto apsaugos ministras 1992-1993
Jeigu manęs kas paklaustų, kaip aš galiu apibūdint tą laiką, tai nori nenori tektų prisimint istorijos eigą. Kai 1794-aisiais Lietuva prarado valstybingumą, po to kiekvienus 30 metų sekė sukilimai. Tai yra 1794, 1831-1832 1863-1864. 1890 „Varpo“ ir „Aušros“ gadynė. Na, netęsiu toliau, bet pasakysiu, kad paskutinis partizanas žuvo 1960. Ir štai artėja 1986-ieji.
Kažkada psichoanalizės kronprincą Karlą Jungą paprašė apibūdinti situaciją Europoje artėjant Antrajam pasauliniam karui. Jis pasakė žodžius: „Votano – audros ir karo dievo – dvasia sklando virš Europos“. Ir aš vėl pasiskolinsiu šį apibūdinimą ir pasakysiu, kad tai geriausiai tinka 1986-iesiems. Vėl užaugo nauja karta po, sakykim, partizaninio karo paskutinių epizodų. Ta naujoji karta turėjo savyje, na, sakykim, laisvės užuomazgą ir jinai pradėjo bruzdėti.
1985 metų Michailo Gorbačovo perestroika (persitvarkymas) tarsi atleido varžtus, o Glasnost (viešumas) užliūliavo Sovietų Sąjungos represines struktūras, kurios iš budelių virto stebėtojais, tyliai leisdamos tai, už ką žmonės dešimtmečiais suimdavo, tardydavo ir įkalindavo.
Iš 1985 m. rugpjūčio 23-ąją filmuotos medžiagos prie Adomo Mickevičiaus paminklo:
– O kodėl lietuvis turi būtinai nešiot tą gedulo juostelę šiandien ir būtent šiaip?
–Mes šiandien susijungiam…
– Todėl, kad jūs nežinot istorijos.
– Aš matau ženkliuke čia užrašyta „Lithuanian Power“, kas angliškai reiškia lietuviams valdžia? Ką tai turėtų reikšti?
– (Julius Sasnauskas) Tai reiškia, kad lietuviai prašo valdžios. Jūs labai teisingai perskaitėt ir ką perskaitėt, tai reiškia jisai.
Vis dar okupuotoje Lietuvoje kalasi istorinės širdgėlos ir teisingumo atstatymo daigai. Tačiau tam reikėjo dvasinio stuburo. Pirmoji, drąsesnį žodį tarė Lietuvos laisvės lyga. 1987 metais rugpjūčio 23-iąją surengdama mitingą Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mitingo dalyviai pirmą kartą viešai pažėrė kaltinimus sovietų valdžiai naikinusiai, kalinusiai ir trėmusiai Lietuvos žmones.
Aikštėje būrėsi santvarkos išvarginti lietuviai, o juos iš tolo stebėjo, filmavo, fotografo, saugumo tarnybos.
– (Nijolė Sadūnaitė) Kalino aukas, nukankintas Sibire, Lietuvoje, išmėtytas po visą plačiąją Sovietų Sąjungą. Taip pat šios dienos aukas ir tebekankinamus kunigus, lietuvius tauriausius Sibire, lageriuose, kalėjimuose, psichiatrinėse.
– Atėmė mano namus, į Rusiją išvežė, kalėjime išsėdėjau aštuonis metus. Aš asmeniškai nukentėjau 1947-ais.
– Kada mano paties tėvą ir keturis kaimynus Kūčių dieną 24 gruodžio pavedėjo į miškelį (jie buvo paprasti ūkininkai ir mažažemiai) ir juos sušaudė. – Mes grįžom 1969 metais. Bet sakau čia Stalino laikus neįmanoma užmiršt ir liaudies teisingai padarė, kad čia atėjo. Aš skaitau, kad čia kiekvienais metais mes turim ateit į šitą vietą.
– O data šita?
– Prašau?
– O data šita? Kodėl šita data?
–Kodėl? Vat jūs nežinot, ne?
– Na tai aš skaičiau taip pat, kaip ir jūs. Bet jums ką šita data reiškia? Ką jums šita data reiškia?
–Aš nenoriu išvis su jumis šnekėt.
– Pardavė Lietuvą…
Šis nesankcionuotas mitingas buvo skirtas Molotovo – Ribentropo pakto 48-osioms metinėms paminėti. Tai buvo pirmoji vieša antisovietinė demonstracija okupacijos metais, kurioje pirmą kartą žodį „Laisvė“ skandavo ir jaunimas, ir senos močiutės. Tai buvo pirmas kartas, kai dalyviai nebuvo brutaliai išvaikyti. Tai buvo pradžia.
– … Prieš stalinizmo aukas kur tokie paminklai pastatyti yra? Nesutinkam su tuo, kai jis daug, reiškia, pakenkė ir komunistų partijai daug pakenkė ir šiaip visuomenei. O kodėl nėra tokių paminklų, kad sakykim žmonės galėtų kažką save išreikšt?
Laisvės troškimo banga ritosi per Lietuvą ir įgavo nebevaldomą mąstą. 1988-ųjų birželį Mokslų akademijos salėje įkuriamas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kuris rugpjūčio mėnesį sukviečia minią žmonių į Vingio parką paminėti Ribentropo, Molotovo pakto ir slaptųjų protokolų metines. Praėjus vos metams nuo pirmojo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo į Vingio parką susirenka ne tūkstantis, o dešimty tūkstančių žmonių.
Tą pačią vasarą Kaune Audriaus Butkevičiaus iniciatyva, įkuriama Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, galutinai nuplėšusi dešimtmečius trukusią baimės uždangą. Jos narių skaičius auga kaip ant mielių ir 1990-aisiais jau siekia 140 000.
A. Butkevičius. Tai yra masė. Tai yra 10, 12, 14 divizijų. Turint tokią jėgą, kuri atsirado, žinoma, buvo svarbu ir teisingai juos panaudoti. Ir viena iš pagrindinių idėjų buvo paaiškinti, kas atsitiko su mumis. Na, aš tai vadinu prisilietimu prie kaulų. Idėja gimė vienos iš mano kelionių į Sibirą metu, kuomet plaukiant plaustų upe, mes užplaukėme į vietą, kurioje upė nuplovė senas tremtinių kapines. Mes plaukėme virš daugybės kaulų, kaukolių lauko ir tai buvo toks, na, kaip pasakyt, išskirtinai emocingas vaizdas.
Būsimam Lietuvos krašto apsaugos departamento direktoriui kilo geniali mintis parvežti tremtinių palaikus į Lietuvą ir palaidoti juos įvairiose Lietuvos vietose, kad kiekvienas miestelis ar kaimas turėtų savo tremtinių kapus. Ir jiems tai pavyko padaryti. 1990 metais, Kaišiadorių oro uoste nusileido Tarybų Sąjungos karinis lėktuvas su lietuvių tremtinių palaikais.
A. Butkevičius. Tai, ką mes matėm, turbūt neišdils niekada iš atminties, nes mes iš amžino įšalo kėlėm palaikus žmonių, kurie amžinajam įšale išsaugojo labai daug veido bruožų. Ir tai tampa tokia, na, manifestacija, kuomet iš Tarybų Sąjungos kariuomenės karinio lėktuvų yra kraunami palaikai, ant jų dedama lietuviškos vėliavos ir tu turi tą pilną lauką karstų padengtų trispalvę. Trispalvė tuo metu buvo dar neįteisinta. Tai buvo visai kas kita. Jinai buvo nu tokio aiškaus apsisprendimo dėl nepriklausomybės atstatymo simboliu.
Tai buvo tokio ideologinės atakos prieš mūsų priešininką, reiškia, pagrindas, nes aš jums pasakysiu, tuo metu Lietuvoje, skirtingai nuo to, kaip įsivaizduoja žmonės dabar, ne visi buvo už nepriklausomybės atstatymą. Buvo svarbu, na, aš taip jums tiesiai pasakysiu, ne tik ta emocionalioji pagarbos savo artimiesiems pusę. Man, kaip organizatoriui, buvo svarbu visa tai parodyti.
Tai buvo lūžis. Tremtiniai, kurie buvo iš visur stumiami, staiga tapo didvyriais, šviesuomene. Jie tarsi budo iš ilgo, siaubingo sapno ir savo tėvynėje buvo pagaliau apkabinti ir priglausti. Atkurto teisingumo jausmas žadino skaudžiausius prisiminimus ir tuo pačiu buvo nepalyginamas su niekuo kitu.
A. Butkevičius. Tai tampa, na, pradžia, sakykim, partizanų kulto. Bet tuo metu man tai buvo, na, labai svarbus instrumentas daryti sekančiam žingsniui, tai yra Lietuvos kariuomenės kūrimui. Mes kūrėm naują sąmonę tų, kurie dar vakar buvo komjaunuoliais.
– (Arvydas Žygas) Argi kas nors iš mūsų kada nors galėjo tikėti, kad mes iki savo gyvenimo pabaigos sulauksime šios dienos, kada atsistosime savo tautos nepriklausomybės priešaušry.
Lietuva budo iš gilaus miego, tačiau laisvės kainą vis dar baugino. Gyvybiškai reikėjo tvarkdarių ir taip gimė žaliaraištininkai. Tai buvo pirmasis mūsų krašto apsaugos elementas. Tai dar nebuvo kariuomenė. Tai buvo vyrai, kurie savo kūnais gynė tautą nuo provokacijų, neturėdami jokių ginklų. Šiose eilėse petys į petį stovėjo tie, kurie vėliau atkurs Šaulių sąjungą ir taps pirmaisiais šalies savanoriais.
Dim. plk. Jonas Gečas, Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo viršininkas 1990-1991, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas 1991-1993, Krašto apsaugos viceministras 1994-1996
Buvo dvi kategorijos žmonių, kurie galėjo vienaip ar kitaip pradėt kurt kažką panašaus į kariuomenę, bent jau į paramilitarines struktūras. Teko ilgokai pasėdėt Mažvydo bibliotekos lituanistiniam skyriuje, kad susivokt, kas tai yra Šaulių sąjunga, kokia jin buvo tarpukarį, kokius jin turėjo tikslus, uždavinius sau, kokia buvo struktūra.
Nuostabiausia man buvo, kad Šaulių sąjungos vadais buvo Vincas Krėvė, dailininkas Žmuidzinavičius, Vincas Mikolaitis-Putinas, Maironis. Tai buvo man kažkas nuostabaus, kad šviesiausi tarpukario Lietuvos žmonės taip palaikė Lietuvos šaulių sąjungą. Iš Mažvydo bibliotekos aš pasiėmiau labai daug apie pačią idėją šauliškumo, kurią geriausiai turbūt yra apibūdinęs Pūtvis–Putvinskis, kad kariuomenė yra valstybės gynėjai, šauliai yra naujų laikų riteriai, kurie yra tautos gynėjai.
Įvykiai klostėsi milžinišku greičiu. Dar vakar buvę žaliaraištininkai bei Sąjūdžio apsaugos būrių vyrai 1989 metais pareiškė siekį atkurti Lietuvos šaulių sąjungą.
Stasys Ignatavičius, Lietuvos Šaulių sąjungos vado pavaduotojas 1992-1997, Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas nuo 1998 m.
Mano senelis buvo šaulys. Man ta mintis taip įstrigo. Kai kurie minėjo, kad kam tampyti liūtą už ūsų, jeigu tu esi liūto narve. Kiti prisiminė tuos tarpukario laikus, kaip kad Šiaulių sąjunga buvo buržuazinė tenais Smetonos gvardija ir taip toliau. Aš iškėliau mintį, kodėl ne dabar, bet buvo užgesintas klausimas. Bet aš mačiau, kad trys posėdžio dalyviai, to susirinkimo dalyviai, buvo už.
J. Gečas. Nežiūrint to, 1989 metais buvo atkuriamoji konferencija Kaune, buvo atkurta Lietuvos Šaulių sąjunga, priimta priesaika pirmoji simboliškai Kelmės rajone, kapinėse prie Putvinskio kapo.
S. Ignatavičius. Dalyvavo ir Skriaudžių tarpukario šauliai, Kelmės tarpukario šauliai, Gargždų tarpukario šauliai ir mes – va tie, kurie dar tiktai atkūrėjai. Mes prisiekėm, jų buvo 18, prisiekėm ir, na, paskelbėm, kad nuo šiol Šaulių sąjunga yra atkurta.
Paskui su vėliavom mes pražygiavom iki tuometinio Kelmės vykdomojo komiteto, kuris buvo įsikūręs Šaulių namuose ir paskelbėm, kad Šaulių sąjunga atkurta ir prašom atlaisvinti patalpas.
Jau grįžinėjant mus lydėjo dvi „Volgos“ iki pat Kauno ribos. Tai jau žinoma kas, nes mums ir žygiuojant Kelmės gatvėse matėm blykčiojant, jau mus fotografavo.
Jau rudenį mes… Antra priesaika buvo Pažėruose prie paminklo partizanams.
Iš arch. kadrų.
–Na tai mirt norit, ne? Gerai.
S. Ignatavičius. Ir jau tada pasipylė iš visų Lietuvos kampelių. Tiktai spėdavom važiuoti.
–Kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu šaulių sąjungos nario pareigas. Ginsiu Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę nuo visų jos priešų, nesigailėdamas nei savo sveikatos, nei gyvybės.
S. Ignatavičius. Šeštadieniais, sekmadieniais atkūrimas, atkūrimas, atkūrimas. Jau pats Sąjūdis inicijavo atkūrinėti.
Vilniuje taip pat įsikūrė Šaulių sąjungos skyrius.
Rimvydas Mintautas, Lietuvos Šaulių sąjungos vadas 1994-1997
Tėvas buvo šaulys, šautuvas ant sienos kaba. Ir prie vokiečių jis buvo ginkluotas, kaip sakyt, padėjo vokiečiams, suprantat, 1941 metais rusus išvaryti iš Lietuvos. Už tai paskui Vorkutoj anglis kasė. Na, ką padarysi. Toks likimas buvo. O man tai visą laiką norėjosi būti ir toj organizacijoj ir juo labiau ją atkurti. Dar sovietmečiu aš pagalvodavau: nu po šimts pypkių, nejaugi man nebepavyks niekada gyvenime pamatyt nepriklausomos Lietuvos. Ir man iš Kauno atsiuntė keletą adresų vilniečių, kurie parašė jiem. Ir aš su jais ryšį palaikiau. Ir mes vieną gražią dieną studentų miestelyje buvom susitikę keturiese ir sustatėm aktą apie tai, kad yra atkuriamas Vilniaus šaulių dalinys.
Iš arch. kadrų
– (J. Gečas) Švento laisvės troškimo, nepriklausomybės troškimo kūdikis Lietuvos Šaulių sąjunga.
Aš Vladas Čiuparis, aš Plechavičius Vidmantas. Aš Julius Kanišauskas, Aš Pipiras Antanas, aš Palevičius Albinas, aš Aleksandravičius Antanas, aš Stunžėnas Stasys…
– (J. Gečas) 1990 metų balandžio 18-ąją Gedimino kalne priėmėme priesaiką 32, turbūt pirmieji šauliai.
Atgimstanti Lietuva jau turėjo Lietuvos šaulių sąjungą, sąjūdžio savanorius, žaliaraiščius draugovininkus, Lietuvos atsargos karininkų sąjungą, šimtus tūkstančių palaikančių žmonių visuose mitinguose. Bet tuo pačiu Lietuvoje vis dar gyveno beveik milijonas žmonių, kurie visai nenorėjo laisvos Lietuvos.
A. Butkevičius. Tarybų Sąjungos komunistų partijos žmonių Lietuvoje buvo 200 000, tai yra narių, bet kiekvienas iš jų turėjo šeimą. Tai vien tokiais primityviausiais paskaičiavimais daugink iš trijų ir tu turėsi 600 000. Tai ir daugiau žmonių, kurie buvo užėmę labai aiškią poziciją. Kaip pamenat, tada Algirdas Brazauskas visus, kurie ketino kalbėt apie nepriklausomybės atstatymą, vadino kvailiais, sakė, kad šita valstybė neišgyvens. Kiti iš jų vadino trispalvę skuduru. Žodžiu, visa ta masė sekė paskui savo vedlį.
Jeigu tu žvilgtelsi į kitą labai svarbią ir įdomią grupę, tai yra KGB agentūrą Lietuvoj, tai tos KGB agentūros buvo apie 120 000 žmonių. Taigi, daugink kiekvieną iš jų šeimos narių ir tu gausi apie 300 000 žmonių. Vien iš valdomos, sakykim, agentūros priešininko, kaip aš žiūrėjau tuo metu į komunistų partiją ir visus kitus, mes jau turėjom ten 900 000, o tai ir 1 000 000 žmonių.
Taigi mums reikalinga buvo atsvara, mums buvo reikalinga tokie, į kuriuos būtų galima išeiti tiesiogiai skambučiu, rankos prisilietimu.
Šį nelengvą darbą nuveikė politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir Sąjūdis.
Angonita Rupšytė, viena iš jų, ištikima Sąjūdžiui nuo pat jo įkūrimo iki šių dienų, dar vadinama Sąjūdžio žaliaraištininkų motina. Ji yra išsaugojusi ne tik prisiminimus, bet ir Sąjūdžio ryšininkų telefono numerius, kurie tapo Lietuvos išlikimo vartais per kruvinus sausio įvykius, kai Vilnius šaukėsi pagalbos. Tai buvo ne darbas, tai buvo gyvenimas. Sąjūdiečiai nebeskaičiavo nei parų, nei valandų. Visi dirbo vardan vieno tikslo.
Angonita Rupšytė, Aktyvi Sąjūdžio veikėja, rinkimų kampanijų organizatorė, AT pirmininko Vytauto Landsbergio sekretoriato darbuotoja
Įsivaizduojat, kaip yra gera, kada tu esi laisvas ir tu darai. Ir tu darai kuri ir tiesiog viską galvoji, va čia, čia čia. O tos dienos bėgo. Aš net ne… Dabar jau sunku pagalvot, kad mes nugyvenom. Viena diena, ko gero, būdavo kaip mėnuo, gal net pusmetis kai kurios dienos. Tai va, mes patys daug ką viską labai darėm. O, pavyzdžiui, sukviesti mitingus, na tai ką, mobilių tai nėra, ar ne? O ką daryt? Na tai reiškia faktiškai, net galiu parodyt, paimdavai va čia kartono lapą, ten juostelės, nugaroj kartono lapas, ir vaikščiodavai po Gedimino prospektą arba dalindavom ir visokius lapelius. Visko mokinomės. O žinot, kai noras yra, troškimas yra, akys užsidega.
Na, o paskui jau aišku žaliaraiščiai buvo, kadangi reikėjo ir saugoti mitingus, na, nuo provokacijų. Mūsų Andrius Kubilius, va, amžinatilsis Tautvydas Lideikis, Gedimino Treiderio irgi jau nebėra, Vladas Noreika, tai mes visi buvom tie žaliaraištininkai, paskui pasivadinome generolais. Na, kaip padaryt? Ir sukūrėm dešimtukus, kai yra vadas, pavaduotojas ir dar 10 žmonių. Tai va aš daugiausia kuravau jau studentiją. Vladas Noreika daugiau jau kuravo visiškai gamyklas, ten visa kita. Na va. O jau Andrius su Tautvydu, jau kaip pasakyt, buvo tie aukštesnieji, kaip mes vadinom.
Visko trūko – ir automobilių, ir ryšio priemonių, ir tautinių vėliavų, kurios tuo metu buvo draudžiamos.
A. Rupšytė. Taigi buvo viskas uždrausta. Ir, pavyzdžiui, pirmuose mitinguose jau birželio 21 dieną ir 24-ą buvo iškelta vėliava. O jų nebuvo, tai siuvo. Reiškia, faktiškai nueidavai į parduotuvę, tai prašydavai geltonos, žalios, raudonos. Tai paskui jau pardavėjos tiesiog turėdavo jau sukarpytą medžiagą ir klausdavo: vėliavai? Vėliavai. Ir paduodavo.
Lietuva bangavo tikra to žodžio prasme. Roko maršai, tapę Sąjūdžio tribūna ir reikalavę tarybinės armijos išvedimo, Baltijos kelias, pasmerkęs trijų šalių okupaciją, Sąjūdžio pergalę rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. Lietuvai atsivėrė istorinis šansas atkurti nepriklausomybę. Tą ir padarėme 1990-ųjų kovo 11 dieną.
Šiandien savęs ir to meto istorijos liudininkų klausiame, kaip tai tapo įmanoma šalyje, kurioje buvo dislokuota 35 000 Tarybų Sąjungos kariškių?
A. Butkevičius. Jums kyla klausimas, o kur gi buvo oponentas ir kodėl pagal gerą tarybinį standartą mūsų tuoj pat nesumindė tankų vikšrais? Kodėl mūsų negriebė už gerklės KGB ir kitos gausios organizacijos?
Mes ieškojom strategijų ir viena iš tų strategijų buvo turėti sąjungininkus. Sąjungininkus visoje Rusijoje.
Ir aš jums priminsiu, jog tada, kai ant mūsų užvažiavo tankais sausio 13-ąją, tai Jelcinas atskrido į Taliną ir sakydamas, kad jeigu jūs nenutrauksit šitos bakchanalijos, nukreiptos prieš lietuvius, aš atsistosiu lietuvių priešakyje. O Jelcinas tuo metu jau buvo Rusijos prezidentas.
Virė nuoseklus darbas, kad išaušus dienai X Lietuva galėtų sulaukti palaikymo. Tai ir begaliniai kontaktai su opozicijos veikėjais, tai ir bendraminčių paieška Rusijos teritorijoje. Tai ir dar vienas reikšmingas projektas – lektorių mokykla, kuri leido prisijaukinti ir kitų Tarybų Sąjungos respublikų opozicionierius.
A. Butkevičius. Buvo, buvo labai aišku, jog iš kalėjimo pabėgt vienam neįmanoma. Reikia organizuot didžiulę pasipriešinimo grandį, kuri, na, išsklaidytų priešininko pajėgas, jog jie negalėtų veikti tiktai prieš mus, kadangi tuo pat metu analogiška situacija vystysis ir kitose Tarybų Sąjungos teritorijose. Suprantat?
Šita strategija mus išvedė į labai tokį svarbų ir galingą sąjungininką. Ir kuomet mes galim pasakot apie 500 000 mitingus Maskvoje ir Piteryje mums paremti, taigi ši situacija jums atsako į klausimą, kodėl Tarybų Sąjungoje sistema neveikė.
Jinai neveikė netgi ir KGB lygmenyje. Dalį informacijos apie tai, kur mes būsim atakuojami, iš kur mes būsim atakuojami, aš gaudavau iš kariškių, Tarybų Sąjungos kariškių čia, esančių Lietuvoj. Kitą dalį aš gaudavau informacijos iš KGB karininkų. Visa tai rodo, kokia katastrofa buvo Tarybų Sąjungos viduje.