„Man bu­vo svar­bu per­teik­ti, ką jau­čia žmo­gus, išė­jęs į miš­ką. Ra­šant apie par­ti­za­nų gy­ve­ni­mą ki­lo la­bai daug emo­ci­jų“, – sa­kė Šiau­liuo­se kny­gą „Ty­lūs žings­niai per sa­ma­nas“ pri­sta­tęs Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Sau­su­mos pa­jė­gų Juo­zo Luk­šos mo­ky­mo cent­ro eks­per­tas vir­ši­la Er­nes­tas Kuc­kai­lis. Ka­ri­nę is­to­ri­nę apy­brai­žą jis sky­rė sa­vo „dzie­du­kui“ – Lie­tu­vos par­ti­za­nui Bo­les­lo­vui Kuc­kai­liui-Ša­pa­lui.

Se­ne­lio ko­va

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je apy­brai­žą apie Dai­na­vos apy­gar­dos par­ti­za­nus pri­sta­tęs E. Kuc­kai­lis sa­kė ne­sie­kęs tiks­liai at­kur­ti is­to­ri­nių įvy­kių – la­biau no­rė­jo at­skleis­ti par­ti­za­ni­nį ka­rą per žmo­nių iš­gy­ve­ni­mus, bui­tį.
Kol gy­vi įvy­kius me­nan­tys žmo­nės, te­bė­ra daug žaiz­dų. Ra­šy­da­mas kny­gą, jis sten­gė­si iš­veng­ti ka­te­go­riš­ku­mo, ne­vaiz­duo­ti vei­kė­jų tik bal­ta ar juo­da spal­va.
Kny­gai pri­sta­ty­ti E. Kuc­kai­lis pa­ren­gė pa­skai­tą apie par­ti­za­ni­nę ko­vą, jos są­sa­jas su šei­mos na­riais – kny­gos he­ro­jais.
Ren­gi­ny­je dai­nas, su­sie­tas su ren­gi­nio te­ma, at­li­ko E. Kuc­kai­lio bend­ra­žy­gis ka­ri­nin­kas Va­le­ri­jus Še­re­lis.

1938 me­tų nuo­trau­ko­je – E. Kuc­kai­lio se­ne­lis B. Kuc­kai­lis – jau­nas ka­rei­vis, tar­na­vęs Kau­ne, Šan­čiuo­se. Ka­riuo­me­nės „šo­fe­ris“, 1939 me­tais vy­kęs į at­gau­tą Vil­nių.
Par­ti­za­niš­kos Ša­pa­lo nuo­trau­kos E. Kuc­kai­liui ne­pa­vy­ko ras­ti. Šei­mos fo­tog­ra­fi­jų be­veik neiš­li­ko.
E. Kuc­kai­lis se­ne­lį su par­ti­za­niš­ka ap­ran­ga, sė­din­tį ant kran­to, nu­pie­šė pa­gal gru­pi­nę par­ti­za­nų nuo­trau­ką. B. Kuc­kai­lis mė­go lai­ką leis­ti gam­to­je, gam­ta jam bu­vo nu­si­ra­mi­ni­mas.
Kny­gą E. Kuc­kai­lis pra­de­da ci­ta­ta apie se­ne­lį iš An­ta­no Su­rau­čiaus kny­gos „Ža­lio­joj gi­rioj”: „Prob­le­mos spren­di­mą pa­spar­ti­no ap­si­reiš­kęs vi­rė­jas su pra­kti­ka bū­ti­no­je Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės tar­ny­bo­je. Atė­jo į bū­rį Kuc­kai­lis iš Mi­ka­li­nos kai­mo. Pa­si­rin­kęs sla­py­var­dį Ša­pa­las, tuo­jau ėmė­si dar­bo.“
E. Kuc­kai­lis su­skai­čia­vo, kad jo se­ne­lis A. Su­rau­čiaus kny­go­je yra pa­mi­nė­tas še­šiuo­se epi­zo­duo­se.
Įsi­jun­gęs į par­ti­za­ni­nę ko­vą, Ša­pa­las 1945 me­tais da­ly­va­vo dve­jo­se di­de­lė­se kau­ty­nė­se – ties Pa­na­ros kai­mu ir Mer­ki­nės puo­li­me. Kny­gai E. Kuc­kai­lis nu­pie­šė Mer­ki­nės puo­li­mo pla­ną.
1946 me­tais par­ti­za­nas suim­tas, ka­lin­tas Gor­kio ir Ka­ra­gan­dos la­ge­riuo­se. B. Kuc­kai­lio šei­ma – žmo­na Ste­fa su dviem ma­ža­me­čiais vai­kais (vie­nas iš jų – E. Kuc­kai­lio tė­vas) – 1947 me­tais iš­trem­ti į Si­bi­rą.
Išs­kir­ta šei­ma trem­ty­je, Tiu­me­nės sri­ty­je, vėl su­si­ti­ko 1954 me­tais.
1992 me­tais, po 46 me­tų, su­si­ti­ko abu 1946 me­tais bun­ke­ry­je suim­ti par­ti­za­nai – B. Kuc­kai­lis ir Va­lys Vir­ba­lis-Mar­gis. Vi­są tą lai­ką jie vie­nas apie ki­tą nie­ko ne­bu­vo gir­dė­ję.
B. Kuc­kai­lis-Ša­pa­las mi­rė 2000-ai­siais. Tuo me­tu E. Kuc­kai­lis su bro­liu kaip tik bu­vo grį­žę ato­sto­gų iš mi­si­jos Ko­so­ve. Lie­tu­vos par­ti­za­nas į am­ži­ną poil­sį bu­vo pa­ly­dė­tas sal­vė­mis. Šie­met jam su­kak­tų 100 me­tų.

Da­ly­va­vo at­ka­sant pa­lai­kus

Kny­gos prie­šis­to­rė nu­ke­lia į 1991 me­tus, kai E. Kuc­kai­lis da­ly­va­vo Lei­pa­lin­gy­je (Drus­ki­nin­kų sa­vi­val­dy­bė) vy­ku­sio­je par­ti­za­nų pa­lai­kų paieš­ko­je.
Tą­kart Lais­vės Ko­vo­to­jo Kar­žy­gio Juo­zo Vit­kaus-Ka­zi­mie­rai­čio sū­nus ti­kė­jo­si ras­ti sa­vo tė­vo pa­lai­kus.
Pir­mą­ją ka­si­nė­ji­mų die­ną, pri­si­me­na E. Kuc­kai­lis, bul­vių duo­bė­je ap­ti­ko 6–7 kū­nus. Šio vaiz­do jis ne­ga­lė­jo at­si­kra­ty­ti vi­są nak­tį.
Iš vi­so at­kas­ta apie 30 kū­nų, bet Ka­zi­mie­rai­čio tarp jų ne­bu­vo. E. Kuc­kai­liui at­min­tin įsi­rė­žė emo­cin­gi vaiz­dai. Ant vie­nų kniūbs­čia už­kas­tų pa­lai­kų bu­vo už­mes­tas ka­ra­bi­nas. Ant kū­nų ma­tė­si pa­ty­čių žy­mės, kau­ko­lės – su­tru­pin­tos, su kul­kų pa­lik­to­mis sky­lė­mis. Ša­lia kū­nų iš­li­ko kul­kos, as­me­ni­niai daik­tai: šu­kos, ro­žan­čiai, sa­gos.
Vie­nas iš la­biau­siai šo­ki­ra­vu­sių ra­di­nių – maž­daug me­tu­kų vai­ko pa­lai­kai, už­kas­ti ver­ti­ka­liai bu­vu­sia­me stri­bų būs­ti­nės kie­me.
Ant būs­ti­nės ka­lė­ji­mo-rū­sio sie­nų paieš­kų da­ly­viai ra­do iš­brai­žy­tus ka­li­nių var­dus, jie te­bė­ra įskai­to­mi. Is­to­ri­kė Ais­tė Pet­raus­kie­nė KGB ar­chy­vuo­se ap­ti­ko by­las, ku­rio­se mi­ni­mi as­me­nys ati­tin­ka tin­ke iš­li­ku­sias pa­var­des.
E. Kuc­kai­lis ant sie­nos ra­do iš­ra­šy­tą ir mo­čiu­tės bro­lio Jo­no Sa­vic­ko var­dą ir pa­var­dę. Šis ra­di­nys už­mi­nė mįs­lę, nes MGB pa­žy­mo­je nu­ro­do­ma, kad J. Sa­vic­kas nu­kau­tas bun­ke­ry­je, paim­tas jo pis­to­le­tas ir 15 šo­vi­nių.
E. Kuc­kai­lis ke­lia ver­si­ją, kad par­ti­za­nas ban­dė nu­si­šau­ti pa­ts, bet jam ne­pa­vy­ko. Jis pri­mi­nė at­ve­jus, kai iš pir­mo žvilgs­nio nu­kau­ti par­ti­za­nai iš tie­sų bu­vo sun­kiai su­žeis­ti: „Aikš­tė­je gu­li nu­kau­tų par­ti­za­nų pa­lai­kai. Snie­gas den­gia jų kū­nus, tik ant vie­no kū­no – tirps­ta. Taip paaiš­kė­da­vo, kad nu­kau­ta­sis iš tie­sų yra su­žeis­ta­sis.“
Kny­go­je „Ty­lūs žings­niai per sa­ma­nas“ vei­kia abu bro­liai Sa­vic­kai: Jo­nas Sa­vic­kas-Žvirb­lis ir Bo­lius Sa­vic­kas-Straz­das. Jie abu žu­vo tais pa­čiais – 1949 – me­tais.

Ap­ti­ko sto­vyk­la­vie­tę

2016 me­tais E. Kuc­kai­liui su bend­ra­min­čiais Sei­ros-Dul­ge­lės san­ta­ko­je pa­vy­ko ap­tik­ti par­ti­za­nų sto­vyk­la­vie­tę. Ją pa­dė­jo ras­ti se­ne­lio pri­si­mi­ni­mai bei A. Su­rau­čiaus kny­ga. Kai vie­tą pa­tvir­ti­no gy­vas liu­di­nin­kas, abe­jo­nių ne­li­ko.
Už maž­daug 0,5 ki­lo­met­ro nuo sto­vyk­los ap­tik­ti bun­ke­rio kon­tū­rai, ne­to­lie­se van­duo bu­vo iš­plo­vęs bi­do­ną, nau­do­tą mais­tui ruoš­ti.
Bu­vu­sios sto­vyk­la­vie­tės vie­to­je te­bes­to­vė­jo 6 lit­rų „špi­ži­nis“ puo­das – su­ski­lęs nuo įša­lo, pri­kri­tęs spyg­lių.
Pri­si­mi­ni­muo­se fik­suo­ja­ma, kad Ka­zi­mie­rai­tis, vi­zi­ta­vęs sto­vyk­la­vie­tę, mi­nė­jo, jog čia yra įreng­ta ma­ža hid­roe­lekt­ri­nė, ji ga­mi­na elekt­ros ener­gi­ją ra­di­jo im­tu­vui. Klau­sy­da­mie­si ra­di­jo par­ti­za­nai lau­kė ge­rų ži­nių iš Va­ka­rų.
Upe­lio vi­du­ry­je te­bes­to­vi kel­mas su me­ta­li­nė­mis konst­ruk­ci­jo­mis, o ant kran­to, prie aukš­tos eg­lės, ras­tas įže­mi­ni­mo stry­pas.
Sto­vyk­los vie­to­je ap­tik­ta ir at­si­tik­ti­nių ra­di­nių – ru­siš­kų, vo­kiš­kų šo­vi­nių, vi­nis, knie­dė, kal­vio dar­bo pei­lis, vo­kiš­kos uni­for­mos kel­nių sa­ga. Ra­di­niai sau­go­mi Lei­pa­lin­gio mu­zie­ju­je.
Šią ypač gra­žio­je gam­tos vie­to­je bu­vu­sią sto­vyk­la­vie­tę E. Kuc­kai­lis iš­sa­miai ir vaiz­din­gai ap­ra­šė kny­go­je.
Pa­sak E. Kuc­kai­lio, par­ti­za­nų pri­si­mi­ni­mų iš­leis­ta daug, bet gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kny­gas šia te­ma ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant ran­kų pirš­tų.
E. Kuc­kai­lis jau yra iš­lei­dęs dvi kny­gas: at­si­mi­ni­mus apie pir­mo­jo spe­cia­lių­jų pa­jė­gų es­kad­ro­no „Ere­lis 02“ mi­si­ją Af­ga­nis­ta­ne „Tris­pal­vio ere­lio skry­dis“ ir ka­ri­nę is­to­ri­nę apy­brai­žą apie vo­kie­čių pa­ra­šiu­ti­nin­kus Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re „Pa­va­sa­rį paukš­čiai su­grįž­ta“.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­traukos:

Er­nes­to KUC­KAI­LIO ar­chy­vo nuo­traukos: