BENDRASIS BŪSIMOJO KARO VAIZDAS

Darydami išvadas iš to, kas pirma buvo sakyta, galime drąsiai tvirtinti, kad būsimojo karo pradžioje jokios ginklų revoliucijos laukti netenka, nors mažesnio masto netikėtumai ir yra galimi, gal net neišvengiami. Tenka visiškai sutikti su jau sakytomis gen. Nisselio išvadomis, kad:
a) būsimajame kare pagrindinė ginklų rūšis bus pėstininkai; pagrindinis ginklas – kulkosvaidis;
b) būsimojo karo pradžios operacijos bus labai panašios į buvusiojo Didžiojo karo pabaigos operacijas[1].

Per karą neturime laukti ginklų srityje kurių nors stebuklų. Ginklų tobulėjimo dėsniai amžini. Gynimosi technika visuomet auga lygia greta su puolimo technika. Atsiranda nauji, vis gudresni puolimo būdai, o greta jų atsiranda atitinkami gynimosi būdai. Gali atsitikti, kad būsimajame kare pamatysime ir mirties spindulius ir oro torpedas. Gali atsitikti ir tai, kad kuri nors ginklų rūšis paverš[2] pirmavimą iš pėstininkų; gali būti, kad oro desantai bus ne retenybė, bet visai normalus kariavimo būdas. Tačiau negali būti, kad puolamoji technika visai nustelbtų ginamąją techniką, arba priešingai – ginamoji technika padarytų visai bejėge puolamąją techniką.

Amžiais patikrintą ginamosios ir puolamosios karo technikos pusiausvyros dėsnį prisiminę, galime būti tikri, kad ir Maginot linijos[3] neįstengs absoliučiai sustabdyti puolimo. Oro, žemės ir požemio ginklų rūšių glaudus bendradarbiavimas, be abejo, suras būdus tokioms linijoms nugalėti (žinoma, turint atitinkamą jėgų persvarą). Kovoje su Maginot linijomis gali ypatingos reikšmės įgyti kova po žeme, kurios technika dar atrodo turinti nemažų galimybių.

Todėl būsimajame kare matysime tas pačias ginamosios ir puolamosios technikos varžybas bendruose ginklų tobulėjimo rėmuose.

Ar ilgas bus būsimasis karas?

Atsakymas į šį klausimą yra labai svarbus kiekvienos, ypač didelės, valstybės kariniam pasirengimui. Didelis skirtumas yra, ar reikia rengtis ilgam, alinamam karui, ar trumpam, bet ypač įtemptam, naikinamojo pobūdžio karui.

Pagal Douhet teoriją karas turėtų būti kelių dienų ilgumo, nors jau per kelias pirmąsias valandas paaiškėtų karo rezultatas.

Pagal Fullerį, karas turėtų būti išspręstas per kelias dienas ar kelias savaites. Vokiečiai vis dar ieško būdų vienu lemiamu smūgiu karą laimėti; taigi ir jie norėtų ne perdaug ilgo karo.

Neilgo karo, be abejo, nori ir prancūzai, nors jie ir netiki, kad vienu brutaliu smūgiu būtų galima karą laimėti. Ilgo karo niekas nenori. „Už kiekvieno ilgo ir varginančio karo šmėkščioja revoliucijos siaubas“, – sako čekų gen. št. plk. ltn. Yester (Moravec). Bolševikai ruošiasi šitą galimybę išnaudoti – pasaulinį karą paversti pasauline revoliucija. Net, jeigu ir nebūtų revoliucijos ir anarchijos pavojaus, visvien ilgas karas valstybę taip išvargina, kad karui baigiantis, net ir laimėtojai neturi pakankamai energijos laimėjimams pilnai išnaudoti. Milžiniški ilgo karo nuostoliai negali būti jokiu karo grobiu kompensuoti. Taigi visos valstybės trokšta trumpo karo; visi karo mintytojai kuria tik trumpo karo teorijas.

Trumpų karų teorijos klaidina visuomenes; klaidina kartais net vadovaujančius sluoksnius. Visai panaši padėtis buvo prieš 1914–1918 m. karą. Ir tuomet dauguma žymių valstybės vyrų bei mintytojų pranašavo trumpą karą.

Politikai, publicistai, beveik be jokių išimčių kalbėjo apie trumpą karą. Puolamųjų ginklų galybė atrodė esanti tokia didelė, jog atrodė, greičiau kaip 1870 m. išspręs karo laimėjimą. Tuomet buvo tokių autoritetingų vyrų, kurie tvirtino, kad karas bus greitai baigtas motorizacijos dėka. Ketvirtis amžiaus praėjo nuo to laiko; motorizacija padidėjo šimteriopai. O tačiau šiandien yra daug mažiau tokių, kurie tiki, kad motorizacija sutrumpinsianti karą. Vis labiau įsisąmoninama, kad kariuomenių judrumo padidėjimas naudingas ne tik puolėjui, bet ir gynėjui.

Labai nedaugelis ir karių prieš karą išvengė klaidos nustatinėdami būsimojo karo ilgumą. Fošas manė, kad karas bus trumpas. Tą pat teigė Rusijos karo ministras Suchomlinovas, nors jo jokiu karo autoritetu laikyti netenka. Ir jaunasis Moltkė užmiršo savo dėdės, senojo Moltkės, žodžius, pasakytus prieš pat mirtį 1890 m. parlamente:
„Jei karas, kuris daugiau kaip 10 metų kabo ties mūsų galvomis, kaip Damoklo kardas, jei šis karas kiltų, jo ilgumas ir pabaiga nežinoma. Ponai, tai gali būti karas septynerių metų, gali tai būti karas ir trisdešimties metų, ir vargas bus tam, kas sukels Europos gaisrą, kas pirmas mes degtuką į parako statinę“.

Taip kalbėjo senasis feldmaršalas, trijų trumpų karų organizatorius ir laimėtojas. Jo genijus įžiūrėjo naujus dalykus, kurie trumpų karų organizavimą Europoje labai apsunkino. O tačiau jo broliavaikis, jaunasis Moltkė, 1914 m. gegužės mėn. pareiškė:
„Tikiuosi, kad su Prancūzija apsidirbsime per 6 savaites nuo mobilizacijos paskelbimo, arba būsime taip toli, kad galėsime savo pagrindines jėgas permesti į rytus“.

Prancūzijoje, kaip ir Vokietijoje, buvo tikėtasi, kad pirmasis mūšis bus lemiamas. Nebuvo suprastas moderninių kariuomenių gajumas, leidžiąs joms atsitiesti ir tęsti kovą, net ir gavus labai skaudžių smūgių.

Nors keista, bet Anglijoje, kur karinis pasirengimas buvo silpnokas, būsimojo karo ilgumo atžvilgiu galvota sveikiau. Lordas Kitčeneris[4], buvęs karo pradžioje karo ministru, pranašavo kelių metų ilgumo karą. Deja, negalima tvirtinti, kad Anglija būtų gerai pasirengusi ilgam karui.

Tuo būdu matome, kad Didžiojo karo priešaušryje maža buvo asmenų, kurie numatė būsimojo karo ilgį. Daugumas klaidingai galvojo, manydami, esą būsimasis karas bus trumpas. Labai galimas dalykas, kad nemaža ir dabartinių mintytojų klysta.

Vis dėlto mes, eiliniai kariai bei piliečiai, kartais darome klaidas dėl to, kad iš esmės blogai suprantame didžiųjų karo mintytojų veikalus. Pavyzdžiui, kai kurie, susipažinę su Fullerio, Douhet, Ludendorfo veikalais, jei ir nedaro drąsios išvados, kad būsimasis karas būsiąs neabejotinai trumpas, tai vis dėlto pasisako, kad jeigu jau šios garsenybės tokį karą pranašauja, tai greičiausia jis toks ir būsiąs.

Turėtume neužmiršti, kad tiek Fullerio, tiek Ludendorfo, tiek bet kurio kito didžiosios valstybės karo mintytojo uždavinys yra surasti tokį karo vykdymo būdą, kuris padarytų karą trumpu. Įsivaizduokime sau karo mintytoją, kuris pasiūlytų savo vyriausybei taip rengti savo strateginius planus, kad iš karto būtų siekiama ne priešo sunaikinimo, bet tik alinimo. Karo mintytojas įtikintų, kad alinimo būdu per kelis metus karas turės būti laimėtas. Kiekviena galingos valstybės vyriausybė tokį pasiūlymą, be abejo, atmestų, nes ilgas karas patį laimėtoją be galo nuvargintų. Pagaliau, kodėl gi karo pradžioje nesiekti sunaikinti priešą? Jeigu tai pavyks, bus labai gerai. O jeigu nepavyks, irgi neblogai, nes pats bandymas priešą sunaikinti ir bus pats geriausias alinimas. Trumpas karas – tai kiekvienam karo doktrinos kūrėjui iš anksto pastatytas uždavinys, kurį jis turi išspręsti. Klaidingai supranta tie, kurie mano, kad doktrinos kūrėjas jau ir neabejoja dėl karo trumpumo.

Visi didžiųjų valstybių karo mintytojai yra verčiami ieškoti trumpo, naikinamojo karo. Jie sukuria tokio karo sąvoką, nes jų uždavinys yra ne nustatyti būsimojo karo vaizdą, bet surasti tokį karo vykdymo būdą, kuris karą sutrumpintų.

Kiekvienas tikras karo mintytojas siūlo vykdyti naikinamąjį karą, tačiau jis neužmiršta ir ruošimosi ilgam, alinamam karui, nes puikiai žino, kad iš priešo pusės taip pat sutiks jėgas, pasiryžusias laimėti ir naikinti. Galimas dalykas, kad kuris nors priešas kovodamas iš tikrųjų turės tokią jėgos ar laimės persvarą, kad jam greit pavyks karą baigti. Tačiau, jeigu kalbame apie stambaus masto karą Europoje, daug daugiau galimybių, kad dviejų naikinančių priešų susidūrimas išsilies į alinamojo karo formas.

Labai įdomūs šiuo atžvilgiu yra čekų gen. št. plk. ltn. St. Yester samprotavimai. Jo nuomone, Didžiojo karo patyrimų dėka kiekvienos valstybės karinę galią galima matuoti. Didysis karas parodė, iki kurių ribų valstybės gali įtraukti savo piliečius į kariuomenės eiles. Taigi maksimalų kovotojų skaičių galima apskaičiuoti jau taikos metu. Pagal Didžiojo karo patyrimus galime nustatyti, ir ko galima tikėtis iš vienos ar kitos valstybės ekonominio pajėgumo, ypač iš pramonės. Taigi ir ginklavimąsi galima apskaičiuoti. Galop ir kultūros veiksnius galima įvertinti taikos metu. Visa tai įvertinę, galime pradėti lyginti vienos valstybės karinę galią su kitos valstybės karine galia – tuo būdu ir matuoti tas galias. Kaip mato vienetą skaitydamas 1 karinį potencialą, Yesteris sudarė tokią 1937 m. valstybių karinio vertinimo lentelę:

Toks vertinimas, be abejo, nepretenduoja į didelį tikslumą. Ypač sunku įvertinti moralines jėgas, kurios vienoje ar kitoje valstybėje bus karui prasidedant. Jos gali turėti nepaprastai didelę įtaką. Tačiau galimas yra atsitikimas, kad vieni koalicijos nariai bus moraliai stiprūs, o kiti silpni. Taigi galutinis skaičiavimas gali išsilyginti.

Yesteris sako: „Nė geriausia taktika nelaimės blogai strategiškai parengto karo. O gerai strategiškai parengtu karu yra vadinamas toks karas, kada santarviniais ryšiais pavyksta suburti savo pusėje daugiau karinių potencialių vienetų, negu jų suburia priešas“.

Išeitų taip: jeigu prieš Vokietiją (9) ir Italiją (5) subursime Prancūziją (9) ir Lenkiją (3), tai karas strategiškai nebus gerai  parengtas. Bet, jei prie Prancūzijos ir Lenkijos dar pridėsime Mažąją Santarvę (6), tuomet karas jau bus gerai strategiškai parengtas.

Šį dėsnį Yesteris ypač akcentuoja. Jo žodžiais: „Nuostabių strategijų nedaro nei dujos, nei naujieji pabūklai, nei mirties spinduliai, nei slaptingosios radijo bangos, bet tiktai politinės kombinacijos“.

Jeigu Yesteris tuo ir užbaigtų savo samprotavimus, tuojau jis būtų labai žiauriai sukritikuotas. Argi galima, pavyzdžiui, 1937 m. menkai ginkluotą Angliją vertinti 12 tuo tarpu, kai Prancūzijai skiriami tik 9 potencialiniai vienetai? Potencialiniai vienetai glūdi Anglijos valstybėje, bet, kol jie bus parengti aktyviam veikimui kautynių laukuose, ar nebus per vėlu?

Ar nebus Anglija sutriuškinta anksčiau, negu baigs savo potencialinių jėgų mobilizaciją, jeigu ji bus užklupta kitos valstybės, kuri jau karo pradžioje išstatys kovos lauke daugiau aktyvių karo jėgų, nors pačioje valstybėje glūdės ir daug mažesnės nemobilizuotos potencialinės jėgos?

Yesteris šį galimumą numatė. Jo nuomone gynimasis moderniniame kare (su moderniniais ginklais) turi daug pirmenybių. Didysis karas įrodė, kad politiškai stiprią valstybę labai sunku sutriuškinti. Nei kulkosvaidžiai, nei milijoninės armijos vis dėlto nepajėgė nulemti pergalės, jei besiginančioji šalis mokėjo tinkamai išnaudoti moderniąsias gynimosi priemones. Kas Bismarko karų laikais buvo pasiekta per vieną savaitę, Didžiojo karo metu tam reikėjo ištisų metų.

Tuo būdu taikos meto aktyvioms karo jėgoms šiandien jau tenka kitas uždavinys, negu kad buvo prieš Didįjį karą. Tuomet taikos meto karo jėgos turėdavo per kelias dienas ar per kelias savaites įvykdyti savo mobilizaciją ir šiomis jėgomis laimėti karą. Didysis karas parodė, kad dėl to, jog gynimasis moderniniais ginklais turi daug pirmenybių prieš puolimą, su taip paskubomis mobilizuotomis jėgomis rimtą karą laimėti neįmanoma. Reikia atlikti visų potencialinių jėgų mobilizaciją, kuri Didžiojo karo metu užtruko 2–3 metus, o būsimajame kare vis tik turės būti ne trumpesnė kaip 6–12 mėn.

Tik visų mobilizuotų potencialinių jėgų grumtynės bus lemiamos. Taikos meto jėgos po greitos mobilizacijos turės uždavinį tik pridengti potencialinių jėgų mobilizaciją. Taigi Yesteris mano, jog pav. Anglijos po greitos mobilizacijos disponuojamos jėgos tokį uždavinį galėtų atlikti. O po visų potencialinių jėgų mobilizacijos, visi turbūt pripažinsime, kad Anglijos jėgą galima būtų vertinti 12, jei Prancūzijos jėga vertinama 9.

Dalinai šie Yesterio samprotavimai kritikuotini, ypač kiek liečia atskirų valstybių pajėgumo matavimą. Tai pirkliški skaičiavimai, užmirštant, kad pasaulyje daug yra jėgų, skaitmenimis neišmatuojamų. Karo istorija ryškiai pabrėžia faktą, kad karui prasidėjus tenka dažnai kitaip vertinti valstybių karinį pajėgumą, kaip kad buvo vertinta taikos metu. Tačiau mums Yesterio samprotavimai įdomūs kitu atžvilgiu. Matome, kad pagal Yesterį didžiulės reikšmės įgyja ne pirmosios greitosios mobilizacijos tempas, kuris ypač buvo branginamas senesniais laikais, bet visų potencialinių jėgų mobilizacijos tempas. Kas pirmiau išmokys ir apginkluos visas jėgas, kurias tik kraštas gali duoti, kas pirmasis pritaikys visą krašto ekonomiką karo padėčiai, tas gali tikėtis pirmas kirsti lemiamąjį smūgį. Pirmoji greitoji mobilizacija tik apsaugoja nuo priešo trukdymų vykdyti tikrąją mobilizaciją ir įgalina trukdyti priešui visų potencialinių galių mobilizaciją vykdyti. Jei seniau tiko posakis: „Kariuomenė yra priemonė tautos idealams pasiekti“, tai šiandien šį posakį keičiama kitu: „Kariuomenė yra tik priekinė tautos sauga“. Yesterio teorija šiuo atžvilgiu, nors ir sukurta galvojant visai kitais keliais, kaip visuotinio karo teoretikų, bet puikiai derinasi su visuotinio karo teorija. Ir viena, ir kita teorijos reikalauja kovoti visomis tautos jėgomis, visose srityse, kur tik tos jėgos gali pasireikšti.

Tuo būdu karas, be abejo, turi užsitęsti. Tiesa, galėtų įvykti ir trumpas karas, pavyzdžiui, tuo atveju, jei kuri nors valstybė, kaip to nori Ludendorfas, jau taikos metu numatytų būsimojo karo terminą ir tam terminui parengtų visas savo potencialines galias – jas suaktyvintų. Tuo būdu ši valstybė jau karo pradžioje triuškintų kitas valstybes, neleisdama joms susimobilizuoti. Arba, jeigu pavyzdžiui, susidarytų grupė valstybių, kurios laiko didesnį kaip kitos valstybės savo potencialinių jėgų %, suaktyvintą taikos metu. Taigi ši sritis dar žada staigmenų. Tačiau ir šiuo atveju kažin, ar galima būtų laukti trumpo karo.

Būsimasis stambaus masto Europos karas bus koalicijų karas. Ši nuomonė, rodos, yra teisinga. Europos reikalai taip susipynę, kad karo lokalizavimas įmanomas tik išimtiniais atsitikimais. O karas tarp koalicijų prasideda paprastai tik tuomet, kai abi karui besirengiančios pusės turi maždaug jėgų pusiausvyrą. Kitais atvejais paprastai silpnesnioji pusė nusileidžia, nerizikuodama kariauti. Nusileidimais įsigyja kitų valstybių palankumą ir tuo sumažina stipresnės koalicijos persvarą. Karas neįvyksta. (Prisiminkime Rūro okupaciją, kai vokiečiai ir jų numatomieji sąjungininkai jautėsi esą silpni palyginti su numatomais priešais, ar Anglijos nusileidimą Etiopijos konflikte, kai anglai pasijuto nesą karui pakankamai pasiruošę. Šis dėsnis pasitvirtina ir Austrijos bei Sudetų klausimus sprendžiant).

Su jėgų pusiausvyra prasidėjęs karas tarp koalicijų vis dėlto turi daugiau galimybių išsiplėsti į alinamąjį karą, negu į naikinamąjį, nors abi pusės sieks sunaikinimo. Neužmirština ir tai, kad koalicinio karo vadovavimas yra labai sunkus, o ypač sunku organizuoti pakartotinius visų koalicijos jėgų smūgius, kurių reikalauja modernioji strategija. Koalicija paprastai nebūna valdoma vieno vyriausio asmens valios, bet jos veiksmai dažniausiai pareina nuo atskirų valstybių karo vadų, kurie visų pirma atsakingi prieš savo tautą ir valstybę, bet ne prieš kurį nors visų koalicijos jėgų derintoją. Kiekviena valstybė, koalicijos narys, stengiasi delsti su griežtesniais veiksmais (1914–1918 m. kare nuolat valstybės viena kitą ragino pulti, bet pulti pati nė viena nesiskubino). Tai visai suprantama. Kiekviena valstybė yra linkusi laukti, nors ir kitų koalicijos valstybių iškovoto laimėjimo, kad tik sutaupytų savo kraują. Netenka manyti, kad 1914–1918 m. pamokos ar taikos metu vykstantieji pasitarimai tarp numatomų sąjunginių valstybių štabų ką nors iš pagrindų šioje srityje pakeistų. Koalicinio karo vadovavimo praktika buvo jau ir prieš 1914–1918 m. karą (Balkanų karas). Štabų pasitarimų būdavo dar seniau. Taigi net tuo atveju, kai, anot Yesterio, viena koalicija pradeda karą dėl to, kad ji iš karto gali išstatyti didesnį aktyviųjų jėgų vienetų skaičių, kažin ar praktikoje beįmanoma būtų greita visos koalicijos smūgių serija, kurios vis dėlto reikalauja moderninio karo laimėjimui visi karo mintytojai. Tai dar vienas argumentas už tai, kad greitų smūgių serija stambaus masto Europos karo nebaigs.

Todėl turime ruoštis maždaug tokio pobūdžio karui, kaip buvo 1914–1918 m. karas. O tas karas susidėjo iš trijų ruožtų:
1) manevrinis karo ruožtas, kai priešai vienas kitą bandė sunaikinti;
2) pozicinio karo ruožtas, kai abu priešai, pajutę neturį pakankamai jėgų sunaikinti, intensyviai vienas kitą alino (nors tarėsi vis tebesiekią sunaikinimo);
3) pokarinių suiručių ruožtas, kuriame visos kovojusios valstybės buvo labai nusilpusios ir kas dar šiek tiek turėjo jėgų ir energijos, galėjo išsikovoti sau labai daug. Tai chaotinis karo ruožtas, kuriame jėgų likučiai sukristalizavo naują Europos žemėlapį.

Tačiau negalima tvirtinti, kad būtinai toks karas bus. Dėl pirmo ruožto turbūt niekas neabejoja. Tai ruožtas, kurį minėtasis Yesteris vadina aktualinių jėgų (dengiančių potencialinių jėgų mobilizaciją) kautynėmis. Antrasis ruožtas gali būti, bet gali ir nebūti. Tačiau kilus stambaus masto Europos karui, atrodo, kad antrasis ruožtas greičiausia bus. Tai pagal Yesterį besimobilizuojančių potencialinių jėgų ir joms susimobilizavus lemiamųjų kautynių ruožtas. Neužmirškime, kad potencialinių jėgų mobilizacijos ilgumas matuojamas mėnesiais ar net metais. Jeigu bus antrasis karo ruožtas, tai daugelyje valstybių bus, be abejo, ir trečiasis. Apie šį ruožtą Yesteris mažiausia kalba, tačiau vis dėlto pastebi: „Už kiekvieno ilgo, varginančio ir alinančio karo skraistės šmėkščioja revoliucijos siaubas. Niekas to pavojaus taip nepriartins kaip naujas pasaulinis karas“. Kitais žodžiais tą patį pasakė anglų karo mintytojas Liddel Hardt savo „Ginkluotoje Europoje“: „Karas prasidės sąmyšiu, o baigsis chaosu“. Šis trečiasis ruožtas geriausiai ir plačiausiai apibūdintas rusų karo literatūroje. Šio ruožto metu, jei anksčiau nepavyktų, pagal bolševikų teoriją karas turi būti paverstas pasauline revoliucija. Kadangi visuomet turime ruoštis blogiausiam atvejui, taigi reikia ruoštis visiems trims karo ruožtams, be abejo, daugiausia dėmesio skiriant pirmajam, kaip neabejotinam ir pirmiausia mus ištiksiančiam.

Baigdamas šį skirsnį noriu pabrėžti, kad būsimojo karo tiktai bendrasis pobūdis, atrodo, bus panašus į 1914–1918 m. pobūdį. Kai dėl smulkesnių dalykų, tai skirtumas gali būti milžiniškas. Pavyzdžiui, karininkas ar kareivis, išėjęs į būsimojo karo lauką vien tik su senais 1918 m. kautynių patyrimais, be abejo, būsimajame kare susilauks daugelio taktinių netikėtumų. Pilietis, kuris apie miestų puolimus spręs iš Didžiojo karo Paryžiaus ar Londono puolimų patyrimų, taip pat labai skaudžiai apsiriks.

[1] Šias išvadas taikydami savo aplinkybėms turime neužmiršti, kad mums kulkosvaidžiai bus pagrindinė ginklų rūšis tik su viena sąlyga – jei tinkamai pasirengs mūsų visuomenė priešlėktuvinei bei priešcheminei apsaugai. Neužmirškime, kad prieš nepasirengusius šie ginklai nepaprastai veiksmingi. Todėl, jeigu mūsų visuomenė bus pasirengusi priešcheminei apsaugai tik tiek, kiek dabar, mums pagrindinis ginklas bus ne kulkosvaidžiai, bet karo cheminės medžiagos, nes jomis mes būsime, jeigu ir nesunaikinti, tai bent demoralizuoti anksčiau, negu pasirengsime kovai su pagrindiniu ginklu – kulkosvaidžiu. Mūsų visuomenė gali pasirengti priešlėktuvinei bei priešcheminei apsaugai. Teisiškai šis klausimas mūsų valstybėje sutvarkytas neblogai. Bendrinė ir karinė valdžios teikia visokeriopą paramą visuomenės pastangoms šioje srityje. Svarbu, kad gerai dirbtų pati visuomenė, kuri turi šioje srityje nudirbti pagrindinį darbą. Apskritai, į karo cheminį ginklą turime kreipti daugiau dėmesio negu į kitus ginklus todėl, kad šis ginklas yra mažiau, negu kiti ginklai, išbandytas paskutiniuose karuose, ir todėl iš jo galima laukti daugiau netikėtumų. [aut. past.]

[2] perims

[3] Mažino linija (pranc. Ligne Maginot) – Prancūzijos gynybinė linija, pastatyta tarpukariu prie sienų su Vokietija ir Italija. Pavadinimas kilęs iš Prancūzijos karo ministro Andre Mažino pavardės.

[4] Herbertas Horeišijas Kičeneris (Herbert Horatio Kitchener), g. 1850 m. birželio 24 d. Balilongforde, Airijoje – m. 1916 m. birželio 5 d. į vakarus nuo Orknio salų, – Didžiosios Britanijos imperijos karinis veikėjas, lordas. Išgarsėjo britų kolonijiniuose karuose. Gabus karvedys, įsitikinęs Britanijos pasauline misija, geras islamo žinovas, mokėjo arabų kalbą bei suprato jų kultūrą. Baronas (1898 m.), vikontas (1902 m.), feldmaršalas (1909 m.), grafas (1914 m.).