Pirmosios taktikos pamokos, Pozicinis karas

Pirmosios taktikos pamokos

Ugnies efektų galingumas verčia rikiuotes smulkėti, taikytis prie vietovės, puolimą organizuoti metodingai. Tai pirmoji be galo brangia kaina apmokėta pamoka. Pirmutinės klaidos pasireiškė tuo, kad puolimai buvo nesuderinti, neparuošti nei žmoniškesne žvalgyba, nei artilerijos ugnimi. Viskas paaukota greitumui, kaip to reikalavo prieškarinė taktika. Toki puolimai pilni netikėtumų. Tirštos rikiuotės ir atsisakymas vartoti kastuvėlį iš kiekvieno netikėtumo darė labai kraujingą katastrofą. Ryškiausi tokių katastrofų pavyzdžiai – rusų 105 p. p. ties Stalupėnais, vokiečių XVII korpo Gumbinės kautynėse, gen. Emicho rinktinės kavalerijos ties Ljiežu, gen. Richthofeno kavalerijos ties Galenu, 4 vok. armijos savanorių Yzerio kautynėse.

Dėl šių kruvinų pamokų pasirodė daug instrukcijų, kuriose buvo reikalaujama, kad:
1) pėstininkų atakos turi būti parengtos priešo žvalgymu bei art. ugnimi – per didelis greitumas nepateisinamas;
2) pėstininkų puolimo rikiuotės turi būti tik grandinės – puolimas tankinėmis rikiuotėmis visai atmestinas.

Pats gyvenimas įneša dar savo korektūrų. Jis pamoko, kad kastuvėlis naudotinas net ir puolant. Ginantis reikia ypač gerai įsikasti ir sudaryti net ištisines apkasų linijas (prieškariniai statutai reikalavo atskirų atsparos mazgų, nutolusių vienas nuo kito ne toliau kaip 1000–1200 m).

Kavalerija, pajutus ugnies efektų galingumą, linksta į kitą kraštutinumą – visišką raitų atakų vengimą. Vokiečių kavalerija, judriam karui baigiantis, šioje srityje eina tiek toli, kad vengia raitinėje rikiuotėje kautis net su santarvininkų kavalerija. Ji daugiausiai stengiasi įvilioti priešo raitininkus į savo pėstininkų ugnį.

Kavalerija pradedama stiprinti ugnies priemonėmis. Labai dažnai jai duodami pėstininkų bei dviratininkų daliniai.

Atviruose sparnuose kiekviena kariuomenė neatidėliojant griebiasi sparno rietimo. Dėl to dažniausiai įvyksta susitinkamosios kautynės ir lemiamo apsupimo pasiekti beveik neįmanoma.

Mažai taikos metu nagrinėtas atsitraukiamas manevras įgyja didelės reikšmės, nes judriame kare dažniausiai viena šalis puola, antra traukiasi.

Paaiškėja nepaprasta iniciatyvos bei ryšių reikšmė, nes beveik visi vadovybės įsakymai, taikomi neatidėliotinai vykdyti, ateina per vėlai.

Pozicinis karas

Judrus karas pareikalavo milžiniškų išlaidų, visokios rūšies karinių išteklių. Karo pramonė dar tik tvarkėsi ir negalėjo patenkinti milžiniškų puolamojo karo reikalavimų. Fabrikų specialistai pagal žaibo smūgio doktriną buvo pašaukti į frontą, kad tik padidintų ten gyvosios jėgos skaičių. Fabrikų produktingumas dėl to buvo žymiai nukritęs.

Frontai greitai pajuto neturį judriam karui reikalingų išteklių. Abi šalys aiškiai pamatė, kad žaibo smūgiu karo nebaigs. Neturint pakankamai išteklių tolesniam puolimui, nieko kito neliko kaip sustabdyti puolimą ir pradėti gintis, nes gynimasis tenkinasi daug kuklesniais medžiaginiais ištekliais, kaip puolimas, nors ir judriame kare.  Prieš savo statutų dvasią, prieš vyraujančią karo doktriną pradėję gynimąsi, karo vadovybės, savaime aišku, manė, kad sustojimas yra tik laikinis. Vietovės įtvirtinime matyta tik priemonė jėgų ekonomijai sudaryti ir laimėti laikui, reikalingam naujoms jėgoms sukaupti ir toliau pulti.

Su alinamojo karo doktrina niekas, anaiptol, nenorėjo sutikti. Iš karto nebuvo suprasta, kad poziciniame kare, norint pasiekti laimėjimo, nepakanka turėti tik nežymią jėgų persvarą, kuri dažnai nulemia judriose kautynėse. Vadovybės kūrė naujų lemiamų puolimų planus, ieškojo naujų puolimo metodų, kaitaliojo smūgių kryptis.

Tačiau puolamojo karo technika jau buvo pažabota ginamojo karo technikos. Kulkosvaidis, kurį prieš karą vertino, kaip puikų puolimo įrankį, pasirodė dar veiksmingesniu gynimosi įrankiu. Įtvirtintų pozicijų puolimas reikalavo nepaprastai didelio panaudojimo jau ne vien pėstininkų, bet ypač artilerijos. O artilerijos sviedinių gamyba dar toli gražu nebuvo pakankama.

1915 m. Vakarų frontas buvo palyginti stagnacijoje dėl anksčiau sakytų priežasčių. Ten abi šalys galėjo drąsiai mažinti fronte kovojančių divizijų skaičių, nes nė viena šalis neturėjo priemonių pulti taip galingai, kaip to reikalavo priešo stiprumas.

Vokiečiai 1915 m. Vakarų fronte atliekančias divizijas galėjo sunaudoti rytuose, kur frontas dėl savo platumo niekuomet negalėjo įgyti visiškos stagnacijos. Bet ir čia milžiniškų Rusijos plotų dėka lemiamų rezultatų nebuvo galima pasiekti.

1916 m. abi šalys kaupia jėgas ir ruošia dar nematyto galingumo smūgius. Pradeda vyrauti doktrina, skelbianti, esą, puolimas mažiau duodąs nuostolių, kaip gynimasis. Tačiau ši doktrina reikalauja panaudoti iki šiol neregėtus karo išteklių kiekius, kurie ir turį daryti nuostolių gynėjui bei saugoti puolėją.

Ši doktrina sukelia medžiagų karą, kuris vyrauja 1916 m. ir 1917 m. ir kiek švelnesne forma 191  m. Jo kulminacinis taškas – 1917 m. Malmezono kautynės. Čia 12 km platumo bare puolė 7 pėstininkų divizijos, remiamos 1850 pabūklų ir tankų. Artilerijos parengimas tęsėsi net 6 paras. Iki kraštutinumo racionalizuota karo priemonė jau sugeba frontams patiekti karo medžiagos tiek, kiek reikia kautynėms.

Judraus karo operacijos apibūdinamos palyginti mažu pasirengimu; medžiagų kautynėse pasirengimas milžiniškas. Pasirengimas toks didelis, kad net geriausia organizacija negali jo paslėpti nuo priešo akių. Strateginio netikėtumo vaidmuo visiškai sumažėja ir tampa nepasiekiamas.

Atsiranda paslankios ugnies užtvaros (ugnies bangos), o su jomis įsitikinimas, kad pėstininkai teužima tai, ką suardė artilerija. V valandą (iš anksto sutartas momentas baigti artilerijos parengimą ir pradėti pėstininkų puolimą) visų kalibrų artilerijos ugnis išsirikiuodavo ties priešakiniais priešo apkasais ir pamažu, iš anksto apskaičiuotu greičiu sprogimų banga slinkdavo priešo gilumon. Paskui ugnies bangą slinkdavo pėstininkai.

Medžiaginis karas teoriškai nėra grynai alinimo karas. Savotišku būdu čia siekiama priešo sunaikinimo. Kronprincas samprotauja, kad Verdūno kautynėse jam technikos dėka pavyks turėti nuostolių santykį 5 : 3 savo naudai. Ir tokiu ir sau pačiam be galo skaudžiu būdu mano pasiekti priešo jėgų sunaikinimo.

Tačiau medžiagų kautynės praktiškai sunaikinimo pasiekti negalėjo, bet dėl to davė visas intensyvaus alinimo žymes.

Nepajudinamuose frontuose buvo eikvojami milžiniški karo ištekliai. Kovojančios šalys turėjo nepaprastai įsitempti, kad galėtų nors dalinai pasodinti medžiagų kautynių reikalavimus. Buvo pradėta suprasti, kad karą laimės tas, kuriam ilgiau pakaks žmonių bei medžiagų. Labiau pradėta rūpintis pakirsti ne tik lauko armijas, bet pačius priešo energijos šaltinius. Santarvininkai griebiasi griežtesnės blokados, vokiečiai – neriboto nardomųjų laivų karo ir orinių puolimų. Neužmirštamas ir pats klastingiausias karo ginklas – propaganda priešo šalyje. Tuo būdu atsiranda visuotinis karas, nes kova jau intensyviai vyksta visose trijose srityse.

Iš antros pusės ieškoma būdų pačiam kuo ilgiau išsilaikyti medžiaginiame kare. Organizuojamas sisteminis fronto divizijų kaitaliojimas, kad jos pailsėtų. Specialistai, karo pradžioje mobilizuoti, dabar grąžinami į fabrikus. Viliojami į karą nauji sąjungininkai. Koalicinių valstybių tarpe dalijamasi žaliava, pramonės bei žemės ūkio gaminiais. Karo reikmenių gamyba organizuojama koaliciniu mastu ir iki kraštutinumo racionalizuojama. Prieinama iki to, kad Tayloro sistema[1] ne tik fabriko viduje pritaikoma, bet pritaikoma visoje fabrikų sistemoje. Fabrikas gamina jau ne vieną kurį gaminį, bet dažnai tik gaminio dalelę.

Mokslas įkinkomas ieškoti naujų kovos įrankių, naujų sintetinių medžiagų trūkstančioms žaliavoms pakeisti. Pats mokslas centralizuojamas ir sudrausminamas. Karo vadovybė nurodinėja centrinėms mokslo įstaigoms, kuriomis kryptimis mokslas turi kreipti pagrindines pastangas. Darbininkų nepriteklių pramonėje bei žemės ūkyje stengiamasi kompensuoti moterų ir belaisvių darbu.

Dėl viso to gema visuotinis karas – iš pradžių praktikoje ir tik daug vėliau teorijoje. Ištisos valstybės virsta didžiuliu fabriku, kuris dirba pagal Tayloro sistemą.

[1] darbo organizavimo ir gamybos valdymo sistema, atsiradusi JAV XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Frederiko Teiloro (angl. Frederick Winslow Taylor) ir jo bendraminčių darbo mokslinio organizavimo bei normavimo ir gamybos procesų valdymo bei kitais klausimais paremta sistema.