Bandymai karą paversti revoliucija

Bandymai karą paversti revoliucija

Bandymai tautų kovą (karą) paversti luomų kova (revoliucija), šiandien nėra tokia aktuali tema, kaip netolimoje praeityje. Bent šiais 1939 m. taip atrodo. Visose valstybėse labai daug rūpinamasi tautiškumo ugdymu ir dar daugiau skelbiama apie tautiškumo laimėjimus. Tautiškumą bandoma suderinti su tomis idėjomis, dėl kurių kovojo luomų kovų pionieriai. Iš to atsirado tautiški socialistai ar socialistiški tautininkai. Proletariatui – tai jėgai, kuri turėjo vykdyti luomų kovą, tautinės vyriausybės dažnai sudaro žymiai geresnes gyvenimo sąlygas, kaip kad tas proletariatas galėtų susidaryti savo diktuojamoje valstybėje. Rodos, luomų kovos pagrindai naikinami. Patys luomai daugiausia išnyksta, nes įvairių profesijų žmonių gyvenimo skirtumai labai mažėja.

Šis vaizdas dar paryškėja, kai pažiūrime į tą susiskaldymą, vidujinį nepasitenkinimą, kuris vyksta tarp luomų kovos apaštalų. Romantiškasis revoliucijos periodas, rodos, seniai yra pasibaigęs, o žiauri realybė visai nepalanki revoliucijai. Kai kas tvirtina, kad tie, kurie labai garsiai skelbė, esą, būsimą karą paversią revoliucija, šiandien patys bijo mobilizuotis, nes jau karo pradžioje galinti kilti revoliucija prieš juos pačius. Atkakliausi luomų kovos šalininkai 1936–1938 m. iš viso pasaulio susitelkė ir išeikvojo savo energiją Ispanijoje arba emigravo į Sovietų Rusiją, o kitas pasaulis šiuo metu jaučia tų jėgų veikimo atoslūgį.

Vis dėlto klystume, jeigu iš šių pažymių darytume labai dideles išvadas. Nuotaika, vyraujanti viename ar kitame laikotarpyje, dar nereiškia galutinio luomų kovos išnykimo. Luomų kova reiškėsi nuo neatmenamų laikų, čia stiprėdama, čia silpnėdama. Todėl su luomų kova turime skaitytis kaip su nuolatiniu veiksniu, kuris žmonijos gyvenime yra taisyklė, bet ne išimtis. Tiesa, daugelyje tautų ar valstybių kai kuriais laikotarpiais luomų kova būna beveik nepastebima. Tai laikotarpiai, kuriuose įvairių luomų interesai yra sumaniai derinami.

Istorija nemėgsta sustingimo. Šiandien jėgos, kurstančios pasaulinę revoliuciją, tarytum pergyvena krizę. Tačiau niekas nežino, kiek ilgai ta krizė užtruks: gal dar dešimtmečius, o gal jau kitais metais tos jėgos, kurių nors istorinių aplinkybių paveiktos, ar stipriam vadui pasireiškus, taps labai rimtu žmonijos gyvenimo veiksniu. Prisiminkime Artimųjų Rytų ligonį – Turkiją. 1918 m. ligonis jau atrodė lavonas esąs, o po poros metų švytėjo jauna energija ir triuškino savo priešus. Arba kitas pavyzdys: šiandien turbūt visi mano, kad Didžiojoje Britanijoje nėra jokios galimybės luomų karui kilti. Bet ar taip seniai Anglijoje siautė milžiniški darbininkų, net jūrininkų, streikai? Dar 1923 m. anglų gen. Fulleris rašė: „Šiuo metu Britų imperija apsunkinta milžiniška skola, Didžiojo karo palikimu, ir kenčia dėl aštraus nervų pakrikimo, kuris bet kuriuo momentu gali sukelti revoliuciją“.

Kalbėdami apie luomų kovą, negalvokime vien tik apie šių dienų luomų kovos apaštalus. Žinokime, kad luomų kova yra nuolatinis žmonijos gyvenimo veiksnys, bet kas vadovaus luomų karui ateityje, to visai nežinome. Gal būt visai ne tos spalvos žmonės, kurie iki šiol bandė vadovauti. Ypač ši mintis ryškėja, galvojant apie būsimąjį karą. Pirmajame, manevriniame karo ruožte, rodos, luomų kovai kilti labai maža tebus vilties. Nors karo pradžia būna dvasiškai nepaprastai įtempta, tačiau karo pradžioje ir tautinės jėgos būna labai stiprios. Visai kitas vaizdas antrajame, alinamajame, karo ruožte. Tautinės jėgos susilpnėja; vadovaują sluoksniai yra puolami kitų sluoksnių už įvėlimą valstybės į karą, kaltinami už visas sunkybes ir baisybes. Karo sunkybėms didėjant, didėja masių nepasitenkinimas. Susidaro dirva, palanki visokioms naujoms idėjoms plisti. Nepatenkintos masės ieško kaltininkų, ieško naujų idėjų, naujų vadų. Tie, kurie tuo momentu paskelbia šūkį: „Šalin karas!“, visuomet gali turėti tam tikro pritarimo, net, jeigu šis šūkis ir dar didesnes nelaimes masėms neštų. 1917 m. šiuo šūkiu buvo sugriauta senoji Rusija. Masės trokšte troško taikos. Artimiausias tikras kelias taikai laimėti buvo kova su išoriniu priešu iki galui. Reikia manyti jau už kelių mėnesių priešas būtų buvęs galutinai sugniužintas ir būtų įvykusi karštai pageidautoji taika. Tačiau daug kartų apviltos masės tuo jau nebetikėjo. Jos paklausė naujų vadų, kurie žadėjo taiką tuojau pat (iš tikrųjų davė dar 3 su viršum metų žiauraus karo).

Būsimajame kare, reikia manyti, luomų kova bus vienas iš pagrindinių veiksnių, kurie kovojančias valstybes įstums į trečiąjį karo ruožtą – suiručių ruožtą.

Suiručių ruožtas pirmiausia būdingas centrinio vadovavimo susilpnėjimu ar net visišku išnykimu. Tai įvyksta visų pirma dėl to, kad minios nustoja tikėti autoritetams, nustoja klausyti autoritetų. Antroji priežastis – transporto ir ryšių sugriuvimas. Centrai, dažnai ir labai norėdami, negali susisiekti su periferijomis.

Atsiranda „vietinė valdžia“. Ne tik miesteliuose, bet net kaimuose pradeda kurtis atskiros respublikos. 1918–1919 m. net ir Lietuvoje (kur vis dėlto ryškiai išreikšto sąmyšių ruožto nebuvo) atsirado „atskira Perlojos respublika“. Bet ypač gausių ir būdingų atskirų respublikų davė 1918–1920 m. Rusija. Ten, kaip verdančiame katile, kunkuliavo visokių spalvų ir dydžių atskiros respublikos.

Pačių respublikų vidaus santvarkose taip pat dažnai vyraudavo „vietinės valdžios“ dėsnis, nes tokios respublikos vyriausybė (dažniausiai kurio nors pavidalo diktatoriaus asmenyje) neįstengdavo savo „respublikai“ centralizuotai vadovauti. Tie, kurie vykdė „vietinę valdžią“, dažnai viską darydavo savo jausmais, bet tik ne teise vadovaudamiesi.

Tokiose aplinkybėse teisė kaip ir išnykdavo. Atsirasdavo tai, ko trokšta anarchistai, – visų įstatymų neigimas. Pagal anarchistų teoriją iš to turėtų gimti ideali tvarka – žmonės tarp savęs sudarytų sutartis tokias, kokios jiems būtų naudingiausios ir turėtų prasidėti ypatingai laimingas žmonijos gyvenimo periodas. Deja, niekur nebuvo istorijos užfiksuota, kad tikrai kur nors tokia praktiška išeitis iš anarchijos atsirastų. Tuo būdu, rodos, istorija atmetė dar vieną teorijoje labai gražiai skambančią doktriną. Kaip ir kitų panašių doktrinų nepasisekimo priežastis glūdi tame, kad nėra praktiško kelio tokiai sistemai įgyvendinti ir nėra tokių tobulų žmonių, kurie šventai doktrinos dėsnius sektų. Jei toki žmonės atsirastų, kiekviena doktrina būtų gera arba bent pakenčiama.

Priemonės nuo anarchijos bei luomų karo saugoti:
1) plačiųjų masių supažindinimas su luomų karų baisybėmis ir šlykštėjimosi luomų karu ugdymas,
2) valstybės gyvenimo tvarkymas taip, kad būtų kuo didžiausias socialinis teisingumas, ir
3) paties įtempimo metu, kai gresia kilti luomų karas, kuo griežčiausias elgesys ir kuo energingiausias propagandos aparato veikimas.

Pirmos dvi priemonės savaime aiškios. Paaiškinti tenka tik trečiąją.

Kai kas mano, kad tik masių sąmoninimas ir tik galinga propaganda gali būti racionalus vaistas šiais kritiškais momentais. Deja, istorijos praktika rodo ką kita. Vyriausybės, kurios kritiškais momentais nepanaudodavo savo teisės ir pareigos jėga grąžinti tvarką, dažniausiai tik pastūmėdavo kraštą į anarchiją (Kerenskio[1] negriežtumas). Priešingą vaizdą matėme 1917 m. sunkiai kovojančioje Prancūzijoje. Po nevykusio gen. Nivelio[2] puolimo prancūzų armijoje kilo maištų banga. Kariuomenė atsisakė eiti į kautynes ir savavališkai traukėsi iš fronto. Ar būtų čia ką padėjęs Kerenskio nuolaidumas ir iškalbingumas? Ne! Prancūzai (Clemenceau[3]) drakoniškomis priemonėmis, net masiniais sušaudymais, grąžino neklusnias divizijas į apkasus. Ar šiandien kas nors drįs tvirtinti, kad tos priemonės buvo blogos, nors dėl jų teisėtumo atskirų individų atžvilgiu ir labai tenka abejoti?

Labai yra bloga, jei tenka vartoti tokias drakoniškas priemones saviems piliečiams. Tačiau karas lieka karu. Daug dalykų jame yra bjaurių, bet jie neišvengiami, kaip neišvengiamas pats visuotinis karas. Taigi vartojant drakoniškas priemones prieš maištaujančius savus piliečius, galima rekomenduoti tik vieną – kuo daugiausia tokiais atvejais teisingumo. Deja, karo teisininkų darbas tokiais atvejais labai sunkus – jie būna apversti darbu, o spręsti reikia paskubomis. Taigi ir jiems savo darbą dirbant tenka visų pirma neužmiršti – pirmiausia tautos gyvybės išgelbėjimas, karo laimėjimas, o tik paskui net toks šventas dalykas, kaip teisingumas. Karą pralaimėjus, teisė dar skaudžiau būtų sumindžiota. Jeigu reikiamu laiku nebus sušaudyta keli ar kelios dešimtys savų piliečių, tai gali kilti luomų ar atskirų politinių grupių tarpusavio karas, kuris pareikalaus šimtų ir tūkstančių žmonių gyvybių, o blogiausiu atveju net visą tautą įstums į vergiją.

Gera propaganda, savų piliečių valstybingumo ugdymas ir karinis sąmoninimas turi stengtis neprileisti prie luomų karo iškilimo. Svarbiausias propagandoje dalykas yra tas, kad propaganda turi būti teisinga. Teisybė, parašyta blogame popieriuje ir blogoje spaustuvėje išspausdinta, vis dėlto duos geresnių rezultatų, kaip melas kreidiniame popieriuje ir ryškiausiomis spalvomis patiektas. Tai propagandos svarbiausias dėsnis.

Kitokia propaganda dažniausiai tik kenkia. Labai ir labai reti ir ypatingi nuotykiai, kuomet tenka ir melagingą propagandą trumpam laikui panaudoti. Taip elgdamiesi net ir ypatingu atveju kenkiame sau tuo, kad kitą kartą ir teisingai propagandai daug mažiau bus tikima. Ideali propaganda ta, kuri melo visiškai išvengia.

Galvojant apie trečiąjį karo ruožtą, gali kilti klausimas, kuo visa tai baigsis? Ar kovojančios koalicijos nesugrius ištisai, ar neįvyks visuotinis žmonijos žlugimas?

Atrodo, kad visuotinio žmonijos žlugimo net ir trečiajame karo ruožte tikėtis netenka.

Tretysis karo ruožtas atsiranda palaipsniui. Pirmiausia pradeda griūti silpniau organizuotosios valstybės. Valstybei griuvus, joje įsiviešpatauja chaosas, arba tokia valstybė pavergiama, jei ne priešo, tai sąjungininkų. Stipresnės valstybės kovoja toliau. Tačiau juo toliau, juo karo nuovargis ir stipresnėse valstybėse didėja. Visos mobilizuotos valstybės potencialinės jėgos labai ilgai kovoti negali. Perdaug sunku silpniems, neįgudusiems užnugario darbininkams. Užnugaris nepakankamai tiekia frontą, taigi ir fronto kovotojai vis daugiau reiškia nepasitenkinimo. Visos geriau organizuotosios valstybės dar ir dar kartą bando įtempti jėgas, norėdamos ilgiau už priešingąsias valstybes išsilaikyti, kol galop kurios nors koalicijos pagrindinės valstybės griūva ir pasineria į chaosą. O tai jau reiškia karo pabaigą, nes nelieka prasmės ir geriau organizuotoms šios koalicijos valstybėms kovoti. Taigi, karui baigiantis dažniausiai laimėjusioje koalicijoje dar daugumas valstybių nėra pasinėrę į chaosą, o pralaimėjusioje koalicijoje taip pat dar likę valstybių, sugebančių centralizuotai valdytis.

Karo pabaiga trečiajame ruožte dažnai gali būti panaši į sėkmingų, bet sunkių puolamųjų kautynių pabaigą. Puolėjas, nors ir laimėjo, bet jau neturi jėgų priešui persekioti. Taip gali atsitikti ir karo pabaigoje – laimėtojas gali pritrūkti jėgų paimti iš pralaimėjusio viską, ką tik jis nori. Tai grynai psichologinis momentas, nes po milžiniško, pakartotinio pastangų įtempimo, kai pajuntamas laimėjimas, visi kovotojai staiga panori poilsio bet kuria kaina. Štai kodėl ir buvo jau vienoje vietoje sakyta, kad trečiajame karo ruožte jėgų likučiai pertvarko žemėlapius. Tas, kas trečiajame karo ruožte ar tuoj karui pasibaigus dar turės kovai tinkamų jėgų, tas galės sau išsikovoti labai daug. Šis sunkiausias ruožtas kartu tautų ateičiai būna ir svarbiausias.

Šį svarbiausiąjį ruožtą ir numato išnaudoti luomų kovų apaštalai. Tai kovą dar sunkins, dar komplikuos. Kai kurių pirmenybių šioje kovoje turės tik tos valstybės, kurių struktūra bus kuo tvirčiausia, kurių gyventojų luomuose bus kuo mažiausia priešingumų. Iš to tenka pasidaryti išvadų taikos meto gyvenimui.

O tos išvados Lietuvai tuo tarpu palankios, nes ryškesnių luominių skirtumų joje nėra. Dar Lietuvai palankus tas faktas, kad įsigalint visų rūšių kooperacijai ir tolesnei ateičiai numatoma, jog ypatingų turtuolių Lietuvoje ir ateityje vargu ar bus, o Lietuvos turtų prieauglis bus apylygiai skirstomas tarp visų darbininkų, bent gerokai lygiau kaip daugelyje kitų valstybių. Palankus Lietuvai ir tas faktas, kad ji maža turi miestų proletariato, kad vyriausybė stengiasi miestų ir kaimų darbininkus kultūrinti ir aprūpinti nuosavybe.

Tačiau nepalankiu faktu tenka laikyti iš seno likusią, o kai kur ir naujai atsirandančią psichologinę nelygybę. Miestietis dažnai su panieka žiūri į kaimietį, inteligentinės profesijos darbininkas į juodadarbį. Prie to pridėkime kai kurių inteligentų išdidumą, gyvenimo nekuklumą. Turtų, kaip ir gabumų, nelygybė buvo ir bus. Tačiau šią nelygybę nedera gilinti psichologine nelygybe, nes dėl to atsiranda tautoje dvi tautos: ponų ir mužikų. Psichologiškai niekinamieji „mužikai“ jaučiasi esą nesudominti tautos gyvybės išlaikymu, o „ponai“ vieni negali tautos gyvybės apginti.

Psichologinę nelygybę naikinti yra tikybų, mokyklų ir organizacijų pagrindinis uždavinys. Kariams nėra visvien, kaip sėkmingai šis darbas bus tautoje dirbamas. Japonų karininkai pereito amžiaus gale, rengdamiesi karui su Rusija, įsteigė daug įtakos turėjusią draugiją kovai su papročių nekuklumu ir su psichologine nelygybe. Ne kitaip šiandien elgiasi ir nacionalsocialistai, kurių vadai dažnai valgo prie vieno stalo su darbininkais, dažnai pasirodo kaip aukų rinkėjai gatvėse ir apskritai išnaudoja visas progas pabrėžti, kad Vokietijoje yra viena, bet ne dvi tautos.

Deja, ne visai taip yra mūsų tarpe. Nors mūsų inteligentija beveik ištisai yra kilusi iš neturtingųjų sluoksnių, tačiau aukštesnysis mūsų valdininkas jau nenori maišytis su minia patriotinėje eisenoje; daktaras, advokatas, vis nejaukiau jaučiasi šaulių būrio rikiuotėje greta juodadarbio; vis rečiau inteligentas pasirodo gatvėje, kaip aukų rinkikas. Tačiau vis daugiau rengiama balių, kur įeiti galima tik su frakais ar baliniais drabužiais.

Kai kuriose valstybėse (pav., Italijoje) inteligentijos atitrūkimas nuo liaudies nėra toks skaudus kaip Lietuvoje dėl to, kad ten jau nuo amžių liaudis yra pratusi matyti visuomenės gyvenimo priekyje tas pačias aristokratų gimines ir tuo būdu liaudis ir negalvoja, kad to gyvenimo priekyje galėtų būti kas kita. Visai kita padėtis Lietuvoje, kur liaudis kartais visai pamatuotai piktinasi išdidumu tų, kurie dar visai neseniai buvo tos pat liaudies nariai. Todėl psichologinės nelygybės klausimas Lietuvoje yra ypač jautrus.

Reikia įtempti visas pastangas, kad mūsų inteligentija neužmirštų kuklumo, neužmirštų tų, iš kurių yra kilę ar iš kurių yra kilę jų tėvai. Kai šis reikalas bus į tikras vėžes įstatytas, chaotinio karo ruožto galėsime laukti daug ramiau, negu bet kuri kita tauta. Prireikus susispausti, gyventi iš mažesnių išteklių ir susispaudus energingai kovoti dar mes turbūt nesame užmiršę. Tokiose aplinkybėse kovojo knygnešiai ir savanoriai. Neleiskime jų kraujui mūsų gyslose sugesti.

[1] Aleksandras Kerenskis, g. 1881 m. gegužės 2 d. Simbirske – m. 1970 m. liepos 11 d. Niujorke, – Rusijos valstybės veikėjas, Rusijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.

[2] Roberas Žordžas Nivelis (Robert Georges Nivelle), g. 1856 m. spalio 15 d. – m. 1924 m. kovo 22 d., buvo Prancūzijos artilerijos karininkas, dalyvavo Boxer sukilime ir Pirmajame pasauliniame kare. Nivelis buvo labai talentingas vadas ir lauko artilerijos karininkas pulko ir divizijos lygmenyse. 1916 m. gegužės mėn. jis pakeitė Filipą Péteną, Prancūzijos kariuomenės vadą, Verdūno mūšyje. Jis vadovavo kontrpuolimo veiksmams, kurie 1916 m. pabaigoje nubloškė vokiečių karines pajėgas į išeitines pozicijas. Per šiuos karinius veiksmus jis ir generolas Čarlzas Manginas buvo apkaltinti švaistant prancūzų karių gyvybes.

[3] Žoržas Benžamenas Klemanso (Georges Benjamin Clemenceau), g. 1841 m. rugsėjo 28 d. – m. 1929 m. lapkričio 24 d., buvo Prancūzijos politikas, gydytojas ir žurnalistas, per Pirmąjį pasaulinį karą buvo Prancūzijos ministru pirmininku. Jis buvo vienas iš pagrindinių Versalio sutarties „architektų“ 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje. Jis buvo vadinamas „Pergalės Tėvu“ arba „Tigru“, kadangi užėmė kovingą poziciją prieš nugalėtoją Vokietiją ir laimėjo sutarimą dėl didelių mokėtinų Vokietijai kompensacijų–reparacijų.