Špionažas, sabotažas, diversija

Špionažas, sabotažas, diversija

Šias tris savotiškas dvasinio karo sritis daugumoje valstybių tvarko kariuomenių štabų II skyriai.

Špionažas[1] visuomenei bene geriausiai pažįstama dvasinio karo sritis. Deja, daugumas šią sritį pažįsta tik kaip romantiškų nuotykių arba įvairių gudragalviavimų sritį. Šių elementų špionaže gausu. Tačiau kovojančios ar kovai besirengiančios valstybės piliečiui labai pravartu yra susipažinti ir su juoduoju (neromantiškuoju) šios srities darbu.

Kariuomenės (generalinio) štabo II skyrius tiesioginai arba per išsiųstas į numatomų priešų pasienius ekspozitūras verbuoja sau šnipus-agentus. Pagrindiniai agentai yra vadinamieji agentai rezidentai. Tai dažniausiai pasiturį žmonės, ilgesnį laiką gyveną numatomojo priešo šalyje, ten turį gerą biznierio, pramonininko ar laisvos profesijos žmogaus vardą. Šnipai rezidentai sudaro pagrindinį agentų tinklą. Kitus agentus stengiamasi verbuoti iš kuo įvairiausių profesijų. Šiam darbui tinka visi, pradedant profesoriais, karininkais, baigiant karčiamų tarnautojomis bei asenizacijos[2] vežikais. Agentai verbuojami kuo įvairiausiais keliais. Vieni pasisiūlo tarnauti slaptoje tėvynės tarnyboje idealizmo vedini, antrieji, prispirti ekonominių reikalų, tretieji keršto sumetimais ir t. t. Tik nedaugelis tarnauja laisva valia dėl pelno, nes kiekvienas verbuojamasis nusimano, kad vieną kartą pradėjus dirbti kelio atgal nėra. Šnipų uždarbiai dažniausiai nėra tokie dideli, kaip apie tai galuojama. Dažnai agentui tenka stengtis gauti kuo daugiausia žinių, tik norint apsiginti nuo bado. O neduodamas žinių, neatlikdamas pavedamų uždavinių, jis rizikuoja būti išduotas teisingumo organams tos valstybės, kurioje šnipinėjo.

Daug esame girdėję apie įvairiausias priemones, kurias šnipai vartoja žinioms perduoti ar susižinoti tarpusavyje. Dabar šis reikalas sprendžiamas kiek lengviau, nes dalis agentų būna aprūpinama trumpų bangų radijo siųstuvais.

Dažnai manoma, kad priešo agentams yra svarbu tik kurios nors nepaprastos žinios: mobilizacijos ar operacijų planai, naujų ginklų konstrukcijos ir t. t. Į įspėjimus, kad apie kuriuos nors dalykus viešai neverta kalbėti, iš visuomenės tarpo atsakoma, jog tai visvien priešui yra žinoma ir jog tai pagaliau neturį jokios vertės. Tai didelė klaida, kurią turi įsidėmėti visų pirma inteligentai. Priešui, kaip ir mums, reikia žinoti viską. Jam reikia žinoti, kiek kuriuo metu kurioj kuopoj yra ginklų, kur ir kokia vykdoma nauja karinė statyba, kokio didumo naujai statomos arklidės, koki atlikti ginklų remontai, koki esamų krašte tiltų dydžiai ir konstrukcija, koks kelių stovis įvairiu laiku, koks balų praeinamumas įvairiais laikotarpiais, kokia šaulių būrio sudėtis, mokymas, dalies karininkų laipsniai bei pavardės, koks aukštesnių viršininkų būdas, sugebėjimai, politinės pažiūros, autoritetas ir t. t. Būtų galima paminėti tūkstančius tariamų smulkmenų, be kurių tačiau negali dirbti priešo kariuomenės štabo I (operacijų) skyrius. Tos žinios nuolat keičiasi, jas reikia nuolat papildinėti. Žinios reikalingos ne vien apie ginkluotąsias jėgas, nemažiau svarbios žinios apie priešo pramonę, prekybą, visuomenės ūpą, politines sroves ir t.t. Visa tai šiandien išnaudojama karui. Gavęs kurią nors žinią II skyrius jos dar nelaiko tikru faktu. Tik po to, kai keli įvairūs šaltiniai žinią patvirtina, žinia įtraukiama į žinių biuletenį.

Pradėjus priešui kurioje nors vietoje statyti karinę arklidę ar pašaro sandėliuką, rodos, nėra jokia paslaptis. Bet bendrame žinių rinkimo plane ši žinutė visuomet turi savo atitinkamą reikšmę, kai ją sugretina su eile kitų panašių žinučių. O už kiekvieną žinutę agentui reikia sumokėti. Taigi kam lengvinti priešui darbą? Tegul jam būna žinoma kuo mažiausia net ir to, kas mums nesudaro paslapčių. Tegul už kiekvieną žinutę jis sumoka, tegul jo agentai rizikuoja ir paprastas žinutes begaudydami. Mes turime eksportuoti pinigus mokėdami saviems agentams užsienyje, tegul priešas atsimoka tuo pačiu mums. Tegul jis gausiau sumoka savo agentams, siunčiamiems pas mus – tai mums pinigų importas. Dėl šios priežasties vienas iš labiausiai išsimokančių dalykų yra kontržvalgyba – priešo šnipų gaudymas. Kelis šnipus sugavus, kiti šnipai reikalauja didesnio atlyginimo, nes padidėja rizika.

Karo, o kartais ir taikos metu, ir iš eilinio piliečio gali būti pareikalauta bendradarbiauti kontržvalgyboje. Viršaičiai, seniūnai, nuovadų viršininkai, šaulių būrių vadai turi gerai pažinti savo apylinkės gyventojus. Kartu su manevruojančia ar karo uždavinius vykdančia kariuomene beveik visuomet pasirodo priešo šnipai. Vietos gyventojai, ypač jau išvardintieji pareigūnai, pastebėję savo apylinkėje tokiais atvejais pasirodančius naujus žmones, turi laikyti savo pareiga, ar patys patikrinti jų asmenybę (policijos pareigūnai), ar pranešti apie juos policijos pareigūnams ar artimesnio kariuomenės dalinio vadui.

Sabotažo[3] reikšmė ypač padidėjo dabar, kai krašto pramonė bei transportas pradėjo vaidinti ypač svarbų vaidmenį kare. Plačiau apie sabotažą čia nekalbama, nes apie juos pakankamai informuoja bendrinė spauda. Tai bandymas kenkti priešo pramonei, jo transportui. Sabotažo priemonės kuo įvairiausios – mašinų gadinimas, atentatai[4], streikų organizavimas, žaliavos ar gaminių gadinimas bei naikinimas.

Kovai su sabotažu steigiami sargybos postai, be to, kovoja visi tie organai, kurie kovoja ir su špionažu.

Diversija.[5] Strategine diversija vadinamos karinės pastangos klaidinti priešą ir atitraukti priešo jėgas nuo lemiamų kovų. Taktinė diversija – kautynių lauke pastangos atitraukti priešo jėgas nuo lemiamos kautynių vietos. Tačiau čia kalbama tik apie politinę diversiją.

Taip galima pavadinti bandymus išprovokuoti priešą ar bandymus nešvariu būdu priešą apgauti. Stambiųjų diversijų pavyzdžiai:
Želigovskio[6] Vilniaus pagrobimas, d’Anuncio Fiumė[7] žygis. Smulkesnių diversinių gaujų pavyzdys – lenkų „partizanai“ (iš tikrųjų perrengta kariuomenė) neutralėje zonoje.

Diversinių veiksmų ypač galima laukti karo pradžioje. Tuomet jais būtų siekiamas tikslas pateisinti savo agresijos veiksmus pasaulinės opinijos akyse. Tokių veiksmų ypač daug gali būti chaotiniame karo periode.

Kovai su politine diversija valstybė turi turėti tvirtą diplomatiją, gerą vidaus ir užsienio propagandos aparatą.

[1] Špionažas (vok. spionage) – šnipinėjimas

[2] Asenizacija (pranc. assainissement) – nešvarumų šalinimas, išvežimas iš kanalizacijos neturinčių vietų

[3] Sabotažas (pranc. sabotage): 1) sąmoningas tam tikrų pareigų neatlikimas arba tyčinis blogas jų atlikimas; 2) slaptas pasipriešinimas norint sutrukdyti ką nors įgyvendinti.

[4] Atentatas – pasikėsinimas nužudyti aukštą valstybės pareigūną, žymų visuomenės veikėją arba jo nužudymas politiniais tikslais.

[5] Diversija (lot. diversio – nukreipimas, atitraukimas): 1) karinė operacija, kuria siekiama atitraukti priešo dėmesį ir pajėgas iš vieno fronto baro į kitą; 2) grupių arba pavienių asmenų veiksmai priešo užnugaryje, kuriais siekiama neutralizuoti karinius, pramonės objektus, sutrikdyti kariuomenės valdymą, sugadinti komunikacijas, sunaikinti gyvąją jėgą ir karo techniką; 3) priešiškų užsienio ar vidaus elementų ardomieji veiksmai, kuriais siekiama susilpninti valstybės ekonominę, karinę galią, sukelti visuomenės neramumų (įmonių, įrenginių naikinimas, epidemijų sukėlimas, gandų ir šmeižiamos informacijos skleidimas).

[6] Liucjanas Želigovskis (lenk. Lucjan Żeligowski), g. 1865 m. spalio 17 d. – m. 1947 m. liepos 9 d., – Lenkijos karo veikėjas, generolas, gimė Ašmenoje. Baigęs karininkų mokyklą, 1885 m. įstojo į Rusijos kariuomenę, kovėsi Rusų–Japonų kare (1904–1905 m.). 1917 m. subūrė Lenkijos kariuomenę. 1920 m. spalio 9 d. jo vadovaujama lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. 1920–1922 m. buvo Vidurinės Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas, 1925–1926 m. Lenkijos karo ministras.

[7] Generolas Gabrielė D’Anuncijus (Gabriele D’Annunzio), Juodkalnijos princas, Galicijos hercogas (g. 1863 m. kovo 12 d. – m. 1938 m. kovo 1 d.), buvo Pirmojo pasaulinio karo meto Italijos rašytojas, poetas, žurnalistas, dramaturgas ir kareivis. 1919 m. rugsėjo 12 d. jis vadovavo Fiumės (dabar – Rijekos Kroatijoje) miesto užėmimui, taip priversdamas atsitraukti okupacines jungtines (JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) pajėgas.