Valstybės vidujinis skaldymas

Valstybės vidujinis skaldymas

Kita dvasinio karo dalis glūdi valstybės vidaus politikoje. Jau buvo sakyta, kad visuotiniame kare ypač stipri bus ta valstybė, kuri bus vadovaujama vieno asmens, visuotinio karo vado, kuris prieš nieką savo veiksmų neturės motyvuoti bei teisinti, ir antra – kurios piliečiai sudarys vieningą, susiklausiusią tautą, pasiryžusią su didžiausia energija ir didžiausiu drausmingumu visokiose aplinkybėse sekti savo vadą.

Šias dvi sąlygas lengva ištarti, bet labai sunku įgyvendinti praktikoje. Tai siektinas idealas. Gyvenimo praktika vis dėlto rodo, kad šis idealas vargu, ar yra pasiekiamas. Idealui pasiekti pirmiausia kliudo tai, kad nėra žmogaus, kuris būtų visapusiškas genijus. Reikia sutikti, kad vyriausias vadas vis tik bus žmogus su visomis žmogaus silpnybėmis. Su šia blogybe dar galima būtų sutikti. Visapusiškas valdžios ir atsakomybės centralizavimas vienose rankose karo metu duoda tiek daug pirmenybių, kad tos pirmenybės dažniausiai keleriopai išperka vyriausiojo vado silpnybes. Ne be reikalo ir Napoleonas, dar nebūdamas vyriausiuoju vadu, pasakė: „Vyriausioje vadovybėje geriau vienas blogas generolas, negu du geri“.

Tačiau atsiranda antra blogybė. Žmonių masė nėra linkusi aklai klausyti vieno žmogaus, ypač jei jis nėra genijus. Masėje visuomet atsiranda žmonių, kurie vyriausiuoju vadu yra nepatenkinti. Kas blogiausia, ypač ryškiai tas nepasitenkinimas pasireiškia tada, kai tautą ištinka kurie nors nepasisekimai arba kai būna pačios sunkiausios kovos krizės. Net Napoleoną 1813 m. ir 1815 m. apleido jo ištikimiausi padėjėjai. Prieš Musolinį[1] pasigirdo Italijoje nepatenkintų balsų kaip tik tuo metu, kai Etiopijos kalnuose italų kariuomenė buvo kiek užkliuvusi. Šie faktai rodo, kad absoliučiai susiklausiusių ir absoliučiai atsidavusių savo vadams tautų vargu ar gali būti.

Nepatenkintieji išnaudoja vyriausiojo vado ir jo pastatytų pareigūnų padarytas klaidas ir žmoniškas silpnybes. Jie organizuoja opoziciją. Atsiranda viešos ir slaptos opozicinės partijos. Tautos kova dėl būvio yra subjaurojama asmeninių ambicijų, nes tiek vyriausybės, tiek opozicijos pareigūnai yra žmonės su visomis žmoniškomis silpnybėmis. Opozicijos kovą su vyriausybe išnaudoja išorinis priešas. Jis pasisiūlo paremti opozicines partijas, kartais už kurias nors kompensacijas, o kartais ir be jokių kompensacijų, nes jam yra svarbu, kad priešingoje valstybėje vyktų tarpusavio kova.

Tuo būdu iš teorijos dausų nusileidžiame į praktiškojo gyvenimo tikrovę. Praktiškame gyvenime dažniausiai taip ir būna. Pozicijos ir opozicijos tarpusavio santykiai labai įvairūs ir sudėtingi.

Dažniausiai valstybėje buvo ir bus tokių žmonių, kurie apie vyriausybės darbus gali kalbėti tik grieždami dantimis, ir tokių, kurie, jei tik galėtų, opozicionierius su purvais sumaišytų. Ir kas liūdniausia, toki žmonės dažnai būna idealistai, kurie tariasi dirbą visiems naudingą darbą. Gal dalinai taip pasaulyje ir turi būti, nes tuomet visi kiti žmonės (o jų yra dauguma) iš įvairių grupių fanatikų tarpusavio kovos gali daryti išvadų, gali gauti idėjų tolesniam progresui. Tačiau vis dėlto laimingiausia valstybė yra ta, kurios piliečiai nėra fanatizmu užsikrėtę. Istorija mus moko, kad valstybės santvarka turi derintis prie laiko reikalavimų ir besikeičiančios tarptautinės valstybės padėties. Taigi kuria nors fanatiška dogma paremto pastovumo būti negali.

Pozicijos ir opozicijos kova kartais būna perdaug griežta ir išorinis priešas gali šią kovą išnaudoti. Tiesa, kiekvieną tarpusavio kovą priešas išnaudoja jau tuo, kad tarpusavio kova silpnina valstybę, bet kai kuriais atvejais išorinis priešas, kaip rodo praktika, gali bandyti įsikišti į valstybės vidaus kovas norėdamas laimėti sau kurių nors pirmenybių ar net visiškai valstybę pavergti.

Pagrindinė priemonė kovai su tokiais priešo įsikišimais yra įsąmoninimas visų politinių grupių, jog politinio įtempimo ar karo metu į esamąją vyriausybę reikia žiūrėti, kaip į vadą kautynėse. Kautynių metu vado negalima kritikuoti, negalima griauti vado autoriteto, negalima agituoti nevykdyti vado įsakymų.

Visą valstybę karo ar politinio įtempimo metu reikia traktuoti kaip kovos junginį, vykdantį kautynių uždavinį. Kovos junginys siekia tik vieno: suprasti, ko nori vadas (esamoji vyriausybė), ir tuos norus kuo geriausia pildyti.

Taigi, karo pavojui gresiant ar karui vykstant, tauta turi spiestis apie esamąją vyriausybę. Didžiausią nuodėmę daro ta politinė grupė, kuri tokiu atveju bando pagriebti valdžią į savo rankas ar pradeda griauti esamos vyriausybės autoritetą.

Lengva šiuos reikalavimus parašyti popieriuje, tačiau labai sunku juos įsąmoninti inteligentijoje, ypač toje inteligentijoje, kuri išauklėta nihilistinėse tradicijose. Atskirų grupių kova kartais būna tiek nešvari, kad politinių grupių vadai dažnai vienas kito labiau nekenčia, negu išorinio priešo. Opozicinių grupių vadai ilgus metus tyko valdžios. Jie taip prisigeria savo idėjų ir neapykantos kitų grupių žmonėms, kad jiems ima vaidentis, kad valdžia yra atsidūrusi banditų, uzurpatorių rankose ir kad didžiausias nuopelnas būtų tautą iš tų uzurpatorių išlaisvinti. Tiesa, tose valstybėse, kur inteligentija buvo auklėta nihilistinių tradicijų įtakoje, praktikoje kartais ir pozicijos grupių veiksmai būna toki, kad duoda realaus pagrindo tokiai opozicinių grupių nuotaikai susidaryti.

Karas ar apskritai užsienio politikos sunkumai opozicinių grupių vadams įteikia ginklą į rankas. Tada pozicinės grupės ypač susirūpina ieškoti visų grupių paramos. Nihilistiškai išauklėti opozicijos grupių vadai pajunta savo padidėjusią reikšmę ir tuojau pareiškia, esą, jei jie būtų buvę valdžioje, iki tokių sunkumų nebūtų priėję. Tai didžiausia demagoginė pastanga paveikti visuomenės opiniją. Šią tezę tuojau patvirtina išorinio priešo atsišaukimai bei radiofonai. Jei vis dėlto karas kyla, priešas tuojau paskelbia kovojąs ne su tauta, bet tik su jos antijaponiškai, antilenkiškai ar antiitališkai nusistačiusia vyriausybe. Mažiau kultūringose valstybėse toks veikimo būdas (skaldymas iš vidaus) yra labai sėkmingas. Šiuo būdu naudodamiesi vokiečiai sugniužino Rusiją 1917 m., italai nugalėjo Etiopiją, įvairūs interventai eksploatavo Kiniją. Toks skaldymas numatomas yra ir bolševikų strategijoje. 1919 m. braudamiesi į Lietuvą, Latviją, Lenkiją, jie turėjo jau sudarę ir šių valstybių vyriausybes. Panašiai elgiasi ir japonai, braudamiesi į Kiniją.

Iš kito taško žiūrint – valstybei kenkia sustingimas. Valdančios grupės turi laikas nuo laiko atsijauninti savo sąstatu bei pažiūromis, ar įtraukti į savo sąstatą naujas grupes, ar užleisti vietas kitoms grupėms. O tos kitos grupės, tai ir yra opozicija. Opozicija gi labai dažnai nemato kitos galimybės pasiekti valdžios, kaip tik išnaudojimą valstybės gyvenimo sunkmečių. Kai tikrai šitokia pažiūra opozicinėse grupėse yra – tas reiškia, kad opozicinės grupės dar nėra vertos paimti valdžią į savo rankas. Iš tautos interesų taško žiūrint, vyriausybės pagrindinį pakeitimą išsimoka daryti tik tuomet, kai naujoji vyriausybė numatoma būsiant žymiai tobulesne už senąją. Jei naujoji vyriausybė tik nežymiai bus geresnė už senąją, stambių pertvarkymų daryti neverta. Čia ir randame tikrąjį kelią opozicinėms grupėms pasiekti valdžios: jos turi pasidaryti žymiai tobulesnės, negu vyriausybėje esanti grupė. Politinė grupė turi didinti savo svorį tik darbu, pasiaukojimu, piliečių širdžių bei protų laimėjimu. Tokiu keliu eidami pasiekia valdžios tie, kurie tikrai yra verčiausi tos valdžios.

Nesivaikymas greito valdžios užgriebimo išnaudojant valstybės gyvenimo sunkmečius, siekimas idėjiniu darbu laimėti sau piliečių širdis ir protus, be abejo, reikalauja iš opozicinių grupių daug pasiaukojimo. Tačiau tokiu keliu atėjusi valdžion politinė grupė ir valdžioje būdama jaučiasi daug tvirčiau, nes turi darbu pelnytą piliečių pasitikėjimą.

Taigi visokiais atvejais, karo pavojui gresiant ar karui vykstant, visa tauta turi telktis apie esamą vyriausybę. Visi vidiniai vaidai turi būti užmiršti. Visos grupės turi stengtis kuo geriausiai vykdyti tą programą, kurią rodo esamoji vyriausybė. Kiekviena pastanga išnaudoti sunkią tarptautinę valstybės padėtį savo grupiniams interesams patenkinti ar savo grupės svoriui padidinti turi būti kuo griežčiausiai smerkiama. Visos tos grupės, kurios taikos metu galvoja apie tai, kad sunkmečiui užėjus jos pagrobs valdžią į savo rankas, turi būti laikomos priešvalstybinėmis.

Tačiau to fakto, kad, karui gresiant ar prasidedant, tenka spiestis apie esamą vyriausybę, nereikia aiškinti taip, jog toje vyriausybėje netenka daryti pakeitimų. Atrodo, kaip tik karo metu ministerijoms vadovauti kartais geriau tinką kiti žmonės, negu taikos metu. Taigi kai kurie pasikeitimai asmeninėje vyriausybės sudėtyje karo pradžioje, rodos, visai pateisinami, nežiūrint net to, kad tokiais sunkiais momentais svarbu yra ministerijų priekyje turėti asmenis, jau gerai į savo darbą įsitraukusius. Kiekvienu atveju, jei karo metu ir daromi kurie nors vyriausybės pertvarkymai, jie turėtų būti daromi tik valstybės galvos iniciatyva, be jokio pašalinio spaudimo.

Galime tik pasidžiaugti, kad kova tarp mūsų grupių darosi vis mažiau fanatiška. Palyginę dabartines mūsų grupių savitarpio ginčių formas su tomis formomis, kurios buvo prieš 10–15 m., turime pripažinti didelį skirtumą gerojon pusėn. Vis dėlto pamažu suprantama, kad bent mūsų gana vienalytėje tautoje daug daugiau yra tokių dalykų, kurie atskiras grupes jungia, negu tokių, kurie grupes skiria. Tie dalykai, kurie mūsų grupes skiria ir dėl kurių kartais eikvojami milžiniški energijos kiekiai, yra labai kuklūs, jei juos bandome lyginti su didžiosiomis mūsų valstybės problemomis, kurios visas grupes jungia.

Svarbūs yra valstybės gyvenime valstybės santvarkos, individo laisvės, klasių niveliacijos bei diferenciacijos ir kiti klausimai. Blogas vieno ar kito didžiojo valstybės reikalo sprendimas neigiamai paveiks kitus reikalus, neigiamai paveiks ir valstybės gynimo reikalą. Taigi šie klausimai turi būti nuodugniai ir ramiai studijuojami, studijų rezultatai turi būti realizuojami gyvenime. Tačiau neužmirština, kad pats svarbiausias dalykas, žymiai svarbesnis už kitus dalykus, yra tautos gyvybės gynimo reikalas. Blogai išsprendę ar apleidę šį reikalą susilauktume to, kad visi kiti reikalai būtų sprendžiami nebe mūsų, bet taip, kaip svetimieji diktuos. O padiktuos jie taip, kaip jų tautai bus patogiau, visiškai nesiskaitydami su mūsų tautos, politinio lavono, norais. Tada tikrai neturėtume nei socialinės, nei tautinės lygybės, nei sąžinės laisvės, nei bešališko mokslo, nei teismo. Nuo mūsų nepareitų nei valstybės santvarka, nei turtų valdymo tvarka, nei klasių niveliacijos bei diferenciacijos klausimo sprendimas. Tiesa, ir šiandien neturime savo valstybėje nei vieno piliečio, absoliučiai patenkinto. Vienas skundžiasi blogu turtų valdymo sutvarkymu, o kitas sielojasi asmeninės laisvės varžymu. Tačiau neturime pamiršti, kad absoliučiai patenkintų piliečių jokia valstybė neturėjo ir neturės, o mūsų padėtis savoje nepriklausomoje valstybėje palyginti su tuo, kas numatoma, jei būtume kitos tautos pavergti, yra tiek skirtinga, kiek dangus nuo žemės.

Todėl savitarpio ginčuose (savitarpio kovų mūsų tarpe negali būti) tik tas gali turėti balsą, kas savo pareigas krašto gynimo reikalams yra visapusiškai supratęs ir jas vykdo kruopščiai ir energingai. Tai privalu ne tik atskiriems asmenims, bet ir ištisoms grupėms. Jokios grupės programa nėra priimtina, jei ji priešinga tautos gyvybės gynimo reikalams. Kiekvienas pasiūlymas turi būti atmetamas, jei jis silpnina krašto saugumą.

Įvairių grupių vadai turi gerai apsižiūrėti, ar jų grupių programos apima visą tautos gyvybės visumą, ar tos programos tik ypatingai išpučia, akcentuoja vieną kurį (nors ir labai svarbų) dalyką, bet tautos gyvybės išlaikymo visumos neapima. Toks vienašališkumas gali būti labai kenksmingas.

Visoms mūsų grupėms privalu tęsti persiauklėjimą ta prasme, kad: 1) pagrindinis dėmesys būtų nukreiptas į pagrindinius tautos reikalus, o antriniai, grupes išskiriantieji reikalai, nestelbtų pagrindinių; 2) grupėse būtų įsitikinimas, kad valdžios siekti verta tik piliečių protų ir širdžių užkariavimu, bet ne kuriomis nors pigiomis munipuliacijomis. Tik taip persiauklėję ir išmokę aukotis mūsų grupės įvykdys sėkmingą visų tautos jėgų konsolidaciją.

Vis dėlto negalime pasitikėti, kad karui kylant būtinai turėsime pilnai susiklausiusią tautą. Per daug didelius grupių fanatiškumo pavyzdžius paliko mums praeitis, kad tikėtume labai greitu visišku pasveikimu. Taigi, jeigu karo pradžioje mūsų tauta bus susiklausiusi, labai gerai, bet, jeigu pilno susiklausymo ir nebus, turime ir tokiose aplinkybėse ryžtis kovoti ir aukotis.

[1] Benitas Musolinis (Benito Amilcare Andrea Mussolini), g. 1883 m. liepos 29 d. Predapijuje, Italijoje – m. 1945 m. balandžio 28 d. Džiulino di Mezegroje, Italijoje, – italų politikas, kuris vadovavo Nacionalfašistų partijai ir yra laikomas viena iš pagrindinių figūrų kuriant fašizmą.