Naujųjų ginklų naudojimo sąlygos

Naujųjų ginklų naudojimo sąlygos

Grįžtame prie bendrųjų ginklų tobulėjimo dėsnių. Matėme, kad gynimosi technika auga lygia greta su puolimo technika. Tai vaizdas, kurį įgauname stambmenomis, istorinės perspektyvos akimis žiūrėdami į ginklų tobulėjimo dėsnius. Nagrinėdami smulkesnius reiškinius, pastebime kai kurių ginklų daromus šuolius, kurie gali sudaryti didelių nuostolių tam, kuris nepasirengia greitai surasti priešginklių. Šiuos ginklų tobulėjimo šuolius panaudojant, galima kartais priešui suduoti skaudžių smūgių, o esant neapdairiam, galima ir pačiam patirti skaudžių smūgių ir nusivylimų. Visa laimė, kad šie šuoliai dirba tiek puolėjo, tiek ir gynėjo naudai, tačiau tik to naudai, kuris šioje srityje dirba ir stengiasi – vis vien, didelei ar mažai valstybei jis atstovauja, puolamajam ar ginamajam karui ruošiasi.

Šuolį ginklų tobulėjimo srityje padaryti galima tik išradus naują ginklą, žymiau patobulinus senąjį ar pagaliau slaptai pasigaminus didelius kiekius nors ir visų vartojamų ginklų. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas naujo ginklo išradimas jau būtinai sudarys priešui netikėtumą ir tai, ką galėtume pavadinti ginklų tobulėjimo šuoliu. Ne! Dažniausiai tai bus tik kuklaus masto netikėtumas priešui, kuriam jis atsispirs bendromis puolamųjų ir ginamųjų ginklų varžybų taisyklėmis.

Kuri nors kovojanti šalis išrado naują ginklą. Ginklo išradimas dar nedaug ką reiškia. Reikia įtikinti karo vadovybę, kad šis ginklas tikrai bus veiksmingesnis už senuosius ginklus. Tai nėra lengvas dalykas, nes karo metu vadovybės dažnai būna taip apverčiamos visokiais pasiūlymais, kad labai sunku būna atskirti, kur tikrai yra geras dalykas, o kur menkniekis. Pirmieji nardomieji laivai ir pirmieji tankai buvo atmesti ne dėl to, kad jie būtų buvę blogai suprojektuoti, bet dėl to, kad, net išstudijavus projektus, atrodė, jog jie nepateisins savo kainos, nepateisins atitraukimo pramonės jėgų nuo jau išbandytų ir gerai veikiančių ginklų gamybos. Naują, neišbandytą ginklą pradėti gaminti yra didelė rizika, nors vis dėlto praktika rodo, kad kartais karo vadovybės šios rizikos imasi ir dažnai pasigamina niekam tikusių ginklų, kurie teoriškai žadėjo labai daug, o tačiau karo lauke savęs nepateisino.

Leiskime, kad po bandymų ir tyrimų ginklas galutinai priimtas ir nuspręsta jis gaminti. Kyla naujas klausimas, kokį kiekį gaminti? Niekas nenori eikvoti pinigų ir energijos praktikoje neišbandytam dalykui, nors jis teorijoje ir labai gražiai atrodytų, nes daugelis valstybių šioje srityje turi labai gražios praktikos. 1918 m. amerikiečiai visiškai slaptai pasigamino 700 tonų naujų, niekam nežinomų karo cheminių medžiagų. Po ilgų tyrimų buvo įsitikinę, kad dabar tai tikrai surado „mirties rasas“, kuriomis bus galima efektingai karą užbaigti. Tačiau pasirodė, kad tos karo cheminės medžiagos, luizitas[1], yra kiek silpnesnės už jau tuomet plačiai vartotą iperitą.

Atsiranda siūlymas, prieš pradedant naują ginklą masiniai gaminti, jį išbandyti praktikoje. Todėl, pagaminus pirmąją naujųjų ginklų seriją, ji siunčiama frontan išbandyti. Toks bandymas yra lygus tam, lyg kad priešą įskiepytume nuo choleros, o po to bandytume apkrėsti ta pačia cholera. Susidūręs su nauju ginklu priešas tuojau pradeda naują ginklą studijuoti, suranda jo silpnybes ir sugalvoja priešginklius. O tų naujojo ginklo silpnybių visada būna apsčiai. Iš pradžių pats ginklas būna techniškai labai netobulas. Naujam ginklui panaudoti dažniausiai reikalingos tam tikros aplinkybės (tinkama vieta, tinkamos atmosferinės sąlygos), kurių ne visuomet ir ne visur galima rasti; reikalingas specialus vykdytojų parengimas, o tai susiję su paslapties išdavimu; reikalingas naujų taikinių formų panaudojimas, bet tai susiję su kariuomenės mokymu, o tai taip pat sunku paslėpti. Reikalingas atitinkamas rezervų sutelkimas naujo ginklo efektams išnaudoti, o karo aplinkybėse, kai kiekvienas būrys ir kiekvienas vagonas yra brangūs, judinti rezervus dėl abejotino reikalo, atitraukti juos iš tos vietos, kur eina lemiamos kovos seniai išmėgintais ginklais, yra pavojinga.

Tuo būdu dideliu ginklų tobulėjimo šuoliu tenka laikyti tik tokį atsitikimą, kai atsiranda karo genijus, kuris savo išmintimi sugeba parinkti naują tinkamiausią ginklą, o savo valia nugali visus kitus sunkumus, kuris drįsta rizikuoti ir naują ginklą gaminti, įtempto karo metu paskirdamas geriausias pramonės jėgas ir tuo atitraukdamas jas nuo išbandytų ginklų gamybos, kuris suorganizuoja slaptai masinę šių ginklų gamybą, nedarydamas prieš tai bandymų fronte, kuris suorganizuoja masinį slaptą kariuomenės mokymą ginklui panaudoti ir kuris pagaliau sudaro strateginių rezervų sutelkimus ne senųjų, bet naujųjų, nors ir neišbandytų, ginklų efektams išnaudoti.

Taigi reikalavimai milžiniški, o rizika dar didesnė. Tai sėkmingai įvykdyti gali tik genijus. Padaryta klaida, tokį planą vykdant, gali reikšti viso karo pralaimėjimą.

Iš to, kas buvo pasakyta apie ginklų tobulėjimą, galima lengvai suprasti sakytojo Nisselio straipsnio esmę. Tame straipsnyje gen. Nisselis kalba tik apie Ispanijos pilietinio karo patyrimus. Tačiau, kaip visapusiškai išsilavinęs ir prityręs karys, jis savo samprotavimuose visiškai sutinka su pagrindiniais ginklų tobulėjimo dėsniais, kurie yra vienodi ir nekintami per visus amžius. Taikos metas, net ir maži vietinio pobūdžio karai, pavyzdžiui, tokio masto, kaip Ispanijos pilietinis karas ar kinų japonų karas, nesudaro sąlygų greitesnei ginklų pažangai. Po Didžiojo karo praėjo apie 20 metų, bet ginklų pažanga padaryta gal net mažesnė, kaip per vienerius Didžiojo karo metus. Iš tiesų, negalima pasigirti nė vienu stambesniu laimėjimu karo technikos srityje. Didžiausi karo autoritetai ir būsimojo karo pradžiai tegali pranašauti, jog pagrindiniu ginklu pasiliksiąs pereitame amžiuje išrastasis kulkosvaidis ir prieš kelis amžius išrastoji patranka. Tiesa, po Didžiojo karo kulkosvaidžiai ir patrankos kiek patobulėjo. Tačiau vis dėlto ir pats geriausias dabartinis kulkosvaidis negali atstoti dviejų prieškarinių kulkosvaidžių, o iš lengvųjų patrankų ir šiandien beveik labiausiai giriama pereitojo amžiaus gale sukonstruotoji prancūzų 75 mm patranka. Žymesnių patobulinimų pasiekta karo aviacijos ir tankų srityse. Tai visai natūralu. Variklis apskritai yra naujas dalykas, o visi nauji dalykai gali būti smarkiau tobulinami. Pavyzdžiui, parakas taip pat iš karto labai smarkiai tobulėjo. Daug kas laukė, kad sprogstamųjų medžiagų tobulėjimui nebus galo, ir tikėjosi sulauksią laikų, kad su vienu kilogramu sprogstamosios medžiagos būsią galima kalnus nuversti. Deja, jau praėjo šeši amžiai nuo parako pritaikymo karo reikalams, bet ir šiandien, jei tik nori didesnį tiltą susprogdinti, tenka sprogstamąją medžiagą gabenti sunkvežimiais.

Gal būsimajame kare ginklai bus panaudoti nepaprastai dideliais kiekiais? Ir čia turime būti atsargūs. Labai daugelis veiksnių apibrėžia ir ginklų skaičių, nors vis dėlto reikia pripažinti, kad jau būsimojo karo pradžioje panaudotų ginklų kiekis gali prašokti tą ginklų masę, kuri buvo frontuose 1918 m. Tačiau ir šioje srityje pažanga negali būti begalinė, ypač atsimenant tai, kad vienam fronte veikiančiam moderniniam ginklui aptarnauti bei tiekti užnugaryje turi būti visas būrys žmonių.

[1] Luizitas (angl. Lewisite) yra organoareninis junginys. Jis buvo pagamintas JAV, Japonijoje, Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje, skirtas naudoti kaip cheminis ginklas, veikiantis kaip vezikantas (lizdinė medžiaga) ir dirginanti plaučius medžiaga. Nors bevandeniai ir bekvapiai, nešvarūs luizito mėginiai yra geltonos, rudos, violetinės-juodos, žalios arba gintaro aliejaus skystis, turintis skiriamąjį kvapą, kuris buvo apibūdintas kaip panašus į pelargonius.