Naujųjų ginklų baimė istorijos perspektyvoje

Naujųjų ginklų baimė istorijos perspektyvoje

Teisybė, žinoma, yra viduryje tarp šių kraštutinumų. Todėl reikia pažvelgti giliau į ginklų tobulėjimo istoriją ir panagrinėti atskiras ginklų sritis, norint tą teisybę apčiuopti.

Pirmiausia susiduriame su nauju pastoviu veiksniu, kuris buvo būdingas visiems istorijai žinomiems laikams. Tai – naujų ginklų baimė. Ji tokia sena, koks senas karas.

Naujas, nepažįstamas ginklas, ne tik atskirame žmoguje, bet ištisose tautose, net ištisoje žmonijoje, sukelia baimę. Kaip dabar daug kas laukia, kad naujam pasauliniam karui prasidedant, kaip iš gausybės rago, pasipils nauji ginklai, taip ir prieš kiekvieną karą, kurį nuo Abelio ir Kaino[1] laikų pergyveno žmonija, buvo laukiama žmonijos sunaikinimo naujais, neregėtais ginklais. Senovėje didelę baimę buvo sukėlęs dramblių panaudojimas karo reikalams. XII amžiuje atrodė, kad visai žmonijai gresia išnaikinimas dėl arbaleto išradimo. Tų laikų galingiausia tvirtovė buvo šarvuotas riteris. Toks riteris kautynių lauke buvo laikomas, ir iš tikrųjų buvo, didelė karo jėga. Visas būrys riterio tarnų netekdavo reikšmės, riteriui žuvus. Kelių riterių žuvimas reiškė didelio mūšio pralaimėjimą. Ir štai atsirado ginklas, su kurio pagalba kiekvienas niekingas bernas (knechtas) galėjo iš 30 žingsnių atstumo riterį mirtinai nudėti. Aišku, tokio ginklo pasirodymo kautynių lauke įspūdis buvo neapsakomas. Tuojau pasigirdo balsų, kad nehumaniška ir neriteriška tokį ginklą vartoti. 1139 m. visuotinis Bažnyčios susirinkimas Laterane[2] uždraudė arbaletą vartoti. Žinoma, uždraudimo niekas nepaisė, o vis dėlto arbaletui nebuvo lemta ne tik išnaikinti žmonijos, bet ir net riterių išnaikinti nepavyko, nes riteriai pradėjo gamintis storesnius šarvus.

Po arbaleto kitą sąmyšį lemta buvo sukelti parakui. Arbaleto istorija jau buvo pamiršta. Visi pradėjo smerkti parako vartojimą, žinoma, išskyrus tuos, kurie buvo geriau už kitus parako vartojimui pasirengę. Buvo šaukiama, kad parakas esąs slapukų ginklas, kurie biją susitikti akis akin su priešu ir tik pasalomis šaudo velnio išgalvotu paraku. Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad ir prieš paraką visai sėkmingai yra galima kovoti tuo pačiu paraku.

Mūsų laikais didžiulį pasipiktinimą kelia karo cheminių medžiagų vartojimas kare. Tarptautiniai susirinkimai, panašiai kaip XII amžiuje visuotinis Bažnyčios susirinkimas, pasmerkė karo chemines medžiagas ir uždraudė jas vartoti karuose. Bet ar galėjo šį uždraudimą vykdyti kaizerinė Vokietija, kuri, nors drauge su visais pasmerkė karo cheminių medžiagų vartojimą, betgi turėjo daugiau pusės viso pasaulio chemijos pramonės? Tuo metu, kai Vokietija grūmėsi su didžiausiomis pasaulio galybėmis, kai buvo sprendžiamas milžiniško karo likimas, ar galėjo ji nepanaudoti šios didelės savo pirmenybės prieš kitas kariaujančias valstybes? Ir Vokietija tą savo pirmenybę panaudojo, pavedusi diplomatijai ir propagandos aparatui reikalą sutvarkyti taip, kad lyg santarvininkai pirmieji pavartojo karo chemines medžiagas. Ir iš tiesų, galima amžinai ginčytis, kas pirmas pavartojo karo chemines medžiagas. Rusai gali tvirtinti, kad tai padarė japonai, nes jau rusų japonų kare japonai šaudė šimoziniais sviediniais, kurie sprogdami sudarydavo nuodingų dujų debesėlius. Bet šių sviedinių pagrindinis veikimas buvo ne nuodijimo, bet ardymo pobūdžio. O kiekvienas sviedinys, ypač stambesnis, skiriamas požeminiams fortifikaciniams įrengimams ardyti, duoda nemaža nuodijamų dujų, kurios kartais požeminėse slėptuvėse apnuodija sprogimo nepaliestus kovotojus. Taigi vokiečiai gali tvirtinti, kad jų kariuomenė jau nuo pozicinio karo pradžios buvo santarvininkų nuodijama, ir todėl jie panaudodami chloro bangas tik atsilygino santarvininkams. Šis ginčas gali tęstis be galo, nes tarptautinėje teisėje nėra tokio nuostato, iš kurio būtų galima aiškiai nustatyti, kuri medžiaga yra karo cheminė medžiaga, o kuri sprogstama.

[1] Kainas ir Abelis – pagal žydų ir krikščionybės mitologiją pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos sūnūs.

[2] Laterano Šv. Jono bazilika – aukščiausia pagal rangą Romos katalikų bažnyčia, visų Romos ir pasaulio bažnyčių motina, kurioje stovi popiežiaus sostas.