Visuomenės nuomonė apie naujuosius ginklus

Visuomenės nuomonė apie naujuosius ginklus

Smarkus ginklų tobulėjimo tempas visuomet būna didelio karo metu, nes tuomet geriausios mokslo ir pramonės jėgos įkinkomos į ginklų tobulinimo darbą, o karas duoda progą tuojau ginklą išbandyti praktikoje ir, nustačius jo trūkumus, tuojau juos šalinti – ginklą tobulinti. 1914–1918 m. karas buvo puiki proga ginklų tobulėjimui padaryti ypatingai didelį šuolį pirmyn. Kai 1908 m. gale ginklų veikimas buvo sustabdytas, savaime turėjo įvykti atoslūgis. Vienas priešininkas parblokštas, be greitos vilties atsikelti; antras priešininkas triumfuoja ir greito pavojaus savo laimėjimams nemato. Po karo yra likę milžiniškos moderniškų ginklų atsargos; taigi karo pramonė, negaudama pareikalavimų, apmiršta. Mokslo jėgos mažiau reikalingos ginklavimo srityje ir įtraukiamos į ramų

taikos meto darbą.

Tačiau viso šio proceso nemato visuomenė. Karo įbauginta, ji yra linkusi visur matyti baisybes. Per ketverius metus visuomenė kas mėnuo matė vis naujus, iki tol neregėtus, karo technikos laimėjimus. Nespėjo apsiprasti su kulkosvaidžių gausumu, kai buvo nustebinta negirdėtai didelio vidutinės ir sunkiosios artilerijos kiekio. Beveik stebuklu atrodę lėktuvai pradėjo rodytis ištisais

spiečiais. Jūrose atsirado nardomųjų laivų flotilijos; po žemėmis vis naujais laimėjimais garsėjo minieriai, žemės paviršiuje atsirado tankai, karo cheminės medžiagos. Per tuos pačius ketverius metus visuomenė išgirdo apie 120 km atstumu šaudančias patrankas, apie lėktuvų bombonešių pavojų miestams.

Visuomenė visa tai matė ir nebuvo kam visuomenei paaiškinti, kad visas šis procesas karui pasibaigus turi labai sulėtėti. Priešingai, atsirado daugybė pranašautojų, kurie skelbė, esą taikos metu yra išrasta daug prašmatnesnių ginklų, negu tie, kurie buvo vartoti Didžiojo karo metu. Spauda, ši didžioji pasaulio galybė, kartu yra ir labai didelis biznis. Tiesioginis spaudos uždavinys, bent tos spaudos, kuri leidžiama pelno sumetimais, buvo ir yra patenkinti visuomenės reikalavimą. O tas visuomenės reikalavimas buvo aiškus – kuo daugiausia sensacingų žinių apie naujai išrastas karo baisybes, kuo baisiausių būsimojo karo vaizdų! Pelno siekianti spauda sąžiningai tenkino savo klientus. Beveik kasdien skaitėme spaudoje žinutes apie vis baisesnių ginklų išradimus. Dažnai tokios žinutės būdavo labai įtikinančios. Pavyzdžiui:

„Garsus Maskvos fizikas Michailovas sukonstruktavo oro torpedas, kurios, radijo bangų valdomos, galės būti siunčiamos į norimą vietą iki 5.000 km atstumo. Bolševikai šias torpedas laiko galingiausiu būsimojo karo ginklu. Jos bus pripildomos naujai išrasta sprogstama medžiaga, dešimtį kartų stipresne už visas iki šiol žinomas sprogstamas medžiagas, arba vadinamomis mirties rasomis, kurias pereitais metais išrado chemikas Ivanovas ir kurios kiaurai pereina per visokias kaukes ir mirtinai veikia visą kūną“.

Sensacinė spauda rungtyniavo tarpusavyje, vis baisesnius būsimojo karo vaizdus sukurdama. Kai būdavo kalbama apie būsimąjį karą, toki menkučiai ginkleliai, kaip antai: kulkosvaidžiai, artilerijos pabūklai, tankai, iperitas[1], chloras, visai būdavo neimami dėmesin. Buvo manoma, kad tai tik žaisleliai, kuriuos tuojau pat nušluosią tikrieji būsimojo karo ginklai: mirties spinduliai, bakterijos, mirties rasos, oro torpedos ir, bene svarbiausia, tokios karo cheminės medžiagos, kurios pro visokias kaukes pralenda ir dar visą kūną mirtinai užnuodija. Iš esamųjų ginklų vienam tik lėktuvui dar būdavo pripažįstama teisė gyventi; mat jo pareiga buvo išbarstyti priešo šalyje bakterijas, mirties rasas ir labai baisiais vardais pavadintas padegamąsias bombas, kurios, žinoma, turėjo deginti viską iki plieno imamai.

Būsimojo karo vaizdas būdavo maždaug duodamas toks. Pirmąją karo valandą viršum didmiesčių pasirodo spiečiai lėktuvų, nešančių padegamąsias bei sprogstamąsias bombas ir leidžiančių baisių nuodų debesis. Nuodai sunaikina visą gyvybę: žmones, gyvulius ir augalus, o bombos sugriauna ir sudegina visus žmogaus padarytus įrengimus, panaikina visas buvusios civilizacijos liekanas. Atlikę savo darbą didmiesčiuose, dujų debesys slenka į kaimus ir ten viską panašiai sunaikina. Per kelias dienas Europa virsta dykuma. Vėjas neša nuodų debesis per jūras, vandenynus, naikindamas pakeliui sutiktus laivus, marindamas gyvybę salose.

Tokių ir panašių vaizdų taip buvo prisigėrusi ne tik sensacingoji, bet dalinai ir rimtoji spauda, kad tikėti į kokį karą visuomenė negalėjo. O jeigu jau karas toks baisus, tai mūsų visuomenė ir darė išvadą, kad tokiam karui nėra ko ir ruoštis. Tai ne karas, o tiesiog – Juozapato pakalnė[2].

Prašokę kelis metus, pamatysime milžinišką skirtumą.

1938 m. žurnale „la France Militaire“ prancūzų generolas Nisselis[3], visų vertinamas kaip didelis karo dalykų žinovas, paskelbė straipsnį, kuriame tarp kitko tvirtina:
1) būsimajame kare pagrindinė ginklų rūšis bus pėstininkai, o pagrindinis ginklas – kulkosvaidis;

2) būsimasis karas tęsis greičiausiai labai ilgai, nes nėra tiek galingų ginklų, kad būtų galima suduoti greitus, lemiamus smūgius;
3) būsimojo karo pradžia savo operacijomis ir visa savo strategija bus labai panaši į paskutinio buvusiojo (turi galvoje Didįjį karą) karo galą.

Dar 1932 m. tokios mintys visuomenei būtų atrodę nesusipratimu. Gi šiandien jau niekas nebando rimčiau gen. Nisselio minčių kritikuoti.

Kas gi įvyko per tuos kelerius metus? Gi visų pirma – nauji karai ir antra – ginklavimosi lenktynės įrodė, kad visos baisybės iš sensacinės spaudos puslapių nenužengė į gyvenimą. Šiandien net labiausiai sensacijas mėgstančio laikraščio bendradarbis nedrįsta išgalvoti, kas ir kur išrado kokią neregėtą baisybę. Žino, kad skaitytojai jau tam netikės.

Dabar jaučiamas atoslūgis. Jau dabar laikoma nebemoderniška bauginti būsimojo karo baisybėmis. Tie, kurie atidžiai seka spaudą, jau net į kitą kraštutinumą bando linkti – linkę galvoti, kad apskritai ginklavimas po Didžiojo karo beveik jokios pažangos nėra padaręs, kad puolamieji ginklai yra visiškai nustelbti ginamųjų ginklų.

[1] Ipritas – aukščiausios pavojingumo klasės cheminis ginklas.

[2] Juozapoto pakalnė – pomirtinio gyvenimo vieta, mirusiųjų karalystė.

[3] Henris Albertas Niesselis, g. 1866 m. spalio 24 d. Paryžiuje – m. 1955 m. gruodžio 26 d., buvo prancūzų kariuomenės generolas. Jis vadovavo IX korpusui pirmojo pasaulinio karo metu.