Kareivių rengimas būsimajam karui

Kareivių rengimas būsimajam karui

Techninis kareivių rengimas kautynėms

Prieš Didįjį karą kareivių parengimas buvo palyginti lengvesnis, kaip dabar, nes kareivių masę reikėjo rengti žymiai vienodžiau. Seniau buvo iš viso kelios aiškiai apibrėžtos ginklų rūšys ir tarnybos. Kiekvienoje ginklų rūšyje bei tarnyboje visą kareivių masę reikėjo maždaug vienodai parengti. Tokių kareivių, kuriuos būtų reikėję specialybių mokyti, buvo palyginti nedaug. Pavyzdžiui, bent 90 % pėstininkų kareivių galėjo būti visiškai vienodai mokomi ir jie jau buvo visiškai gerai parengti to laiko kautynėms.

Didžiojo karo metu šis vaizdas pasikeitė labai ryškiai. Atsirado naujos gausios ginklų rūšys: aviacija, karo chemijos dalys, motomechanizuotos dalys ir kitos. Dar svarbiau tai, kad senose ginklų rūšyse bei tarnybose, o ypač naujose, kareivių mokymas negali būti vienalytis. Jau paprastoje šaulių kuopoje, kuri vis dėlto paliko vienalyčiausias vienetas, atsirado reikalas daug kareivių mokyti specialybių. Galima pasakyti, kad nespecialios paskirties kareivių kaip ir neliko. Šaulių kuopoje jau turi būti atskirai mokomi kulkosvaidžių taikytojai, įgudusieji šauliai, šautuvinių granatų svaidytojai, kelių rūšių ryšininkai, sekėjai, cheminiai sekėjai. Neišnyko, žinoma, ir senieji kuopos pareigūnai – ūkvedžiai, ginkliai, sanitarai, batsiuviai, virėjai. Tai paprastoje šaulių kuopoje. Batalione jau rasime daugiau naujų pareigūnų: sunk. kulkosvaidžių, automatinių pabūklų, minosvaidžių busolininkai, tolininkai, visų rūšių ginklų įvairūs pareigūnai, veterinarijos tarnybos pareigūnai, kalviai. Divizijoje rasime kelis šimtus įvairiausių kareivių einamų pareigų. Dar šis skaičius žymiai padidės, jei prijungsime tokias ginklų rūšis, kaip aviaciją ir motomechanizuotas dalis.

Visa ši įvairiausių specialybių kareivių (įskaitant ir puskarininkius) masė turi būti parengta kariuomenėje, žinoma, pagal galimybę panaudojant tuos mokslus, kuriuos kareivis jau mokėsi prieš ateidamas į kariuomenę.

Po mobilizacijos kariuomenė pagausėja iš karto 4–6 kartus, o kariaujant net 10–12 kartų. Į kariuomenę pirmiausia įsilieja atsargos kareiviai. Taigi labai svarbu, kad atsarginiai savo kokybe kuo mažiau skirtųsi nuo kadrinių kareivių. Todėl ta pati kariuomenė turi rūpintis ir atsargos kareivių mokymu. Didelė reikšmė, žinoma, atsargos kareivių mokyme tenka ir Šaulių Sąjungai, kuri bent rūpinasi karinės dvasios ir pagrindinių karinių žinių palaikymu atsargos kareivių tarpe.

Nors techninis kareivių mokymas šiuo metu daug sunkesnis ir komplikuotesnis, kaip tai buvo senesniais laikais, tačiau ir nauda, kuri gaunama iš kareivių mokymo, dabar yra žymiai reikšmingesnė, negu kad buvo seniau. Seniau durtuvų ir pabūklų skaičius jau maždaug apibūdindavo kariuomenės jėgą. Šiandien daugiau, negu senesniais laikais, norint nustatyti tikrąją kariuomenės jėgą, tenka žiūrėti kariuomenės mokymo laipsnio. Labai gerai ginkluota ir gausi kariuomenė vis dėlto be gero kareivių mokymo nebus stipri.

Šia proga tenka atremti vieną priekaištą, daromą mūsų ir kitoms kariuomenėms. Nesuprantama, kuriam tikslui reikalinga kariuomenei tankinė rikiuotė („muštras“), pasisveikinimo bei raportavimo mokymas. Iš tiesų, paviršutiniškai žiūrint, visi šie dalykai atrodo tik senos, atgyvenusios tradicijos sekimas, tik noras gražiau pasirodyti mieste ar parade. Iš tikrųjų taip nėra. Tiesa, visi šie dalykai nėra svarbesni kareivio mokyme už šaudymą, lauko pratimus, dujokaukės naudojimą, apsikasimą, šliaužimą, vielų kliūčių statymą, pasalų organizavimą, maskavimąsi, manevrinių rikiuočių mokymąsi, mokymąsi orientuotis naktį bei miške, žvalgyti, spręsti[1] atstumus, vartoti[2] kovos mašiną ar ginklą. Tačiau, kaip ilgametis patyrimas rodo, visi sakytieji darbai gerai yra kareivių atliekami tik tuomet, kai su tankinės rikiuotės[3] pagalba kareiviai yra išmokomi susikaupimo, staigių veiksmų ir kai įgauna kolektyvinį jausmą – jausmą gerai ir tvarkingai viską atlikti tik glaudžiai bendradarbiaudami tarpusavyje. Tankinė rikiuotė, pirmiausia, kareivį parengia individualiai (vieninis mokymas[4]). Kaimietis, pratęs viską daryti iš lėto ir ištęstai, čia įpratinamas daryti viską staigiai ir daryti visapusiškus energijos sukaupimus trumpam laikui. Kareivį mokant raportuoti, negalvojama, kad tas raportas reikalingas tik tam, kad, pavyzdžiui, jis mokėtų gražiai prieiti prie viršininko ir pranešti jam, kas reikia. Ne! Raporto mokymasis – tai mokymasis visapusiškai susikaupti kelioms sekundėms. Ištižęs vyras per kelias sekundes turi save paimti į rankas, kad raporto metu jo kojos, rankos, galva, liemuo dirbtų greitai, gražiai, sutartinai ir tuo pat metu smegenys ir liežuvis aiškiai ir garsiai išreikštų dažnai gana painius raporto žodžius. Šitoks vieninis rengimas palengvina kautynių lauke susikaupti, greit orientuotis, greit spręsti, tinkamai valdyti savo nervus. Betgi dar didesnę naudą tankinė rikiuotė duoda kareivių kolektyvui. Nevisi kareiviai atvyksta kariuomenėn įpratę į kolektyvinį darbą. Daugumas pratę pavieniui dirbti. Tankinės rikiuotės metu jie įpranta derinti savo darbą su savo draugų darbu, įpranta kolektyviai siekti bendro tikslo.

Šie teoriniai išvedžiojimai gal nebūtų nei cento verti, jeigu jie nebūtų paremti karų patyrimais. Kas turėtų daugiausia tankinę rikiuotę smerkti, jei ne fronto kovotojai karininkai. Bet iš tikrųjų Didžiojo karo metu matėme visai kitokius vaizdus. Vos tik dalinys būdavo iš fronto atitraukiamas poilsiui, visi karininkai labai noriai griebdavosi tankinės rikiuotės kartojimo. Tik pakartoję tankinę rikiuotę, vėl tęsdavo grynai kautynių technikos mokymą. Kaip fronto karininkai tvirtina, toks pakartojimas būdavęs būtinai reikalingas ugdyti dalinių kolektyvo jausmui, kuris nuo ilgo sėdėjimo apkasuose labai sumažėja.

Tankinė rikiuotė dar ir kitu atžvilgiu reikalinga. Tankinė rikiuotė ugdo karyje automatinį klusnumą komandoms. Kautynių įkarštyje kovotojas kartais dėl kovos lauko įspūdžių, dėl baimės pameta atidžią[5], išsiblaško, pasiduoda instinktui. Toks kovotojas vis dėlto automatiškai vykdo komandas, tankinėje rikiuotėje įprastus judesius, nors kovotojo sąmonė, protas ir valia tuomet neveikia.

Po didesnio sukrėtimo (pavyzdžiui po sunkios atakos) arba ištikus panikai, galutinai dvasinę pusiausvyrą grąžina tik tankinė rikiuotė. Tokiais atvejais tankinė rikiuotė surikiuoja ne tik kūnus, bet ir sielas. Graži rikiuotės tvarka (jau nebe pakrikusi minia) veikia raminančiai ir grąžina ramybę įsisiūbavusiems nervams.

Senesniais laikais mūsų kariuomenė tankinės rikiuotės mokyme eidavo į kraštutinumą – tos rikiuotės mokydavo rodos perdaug ir tuo būdu labai nukentėdavo tiesioginis kautynių mokymas. Dabar daugiau tankinės rikiuotės mokomas tik jaunas kareivis pirmosiomis savo tarnybos savaitėmis. Paskui tenkinamasi tik labai mažu tankinės rikiuotės kiekiu, nes tiesioginis kautynių mokymas reikalauja labai daug laiko. Jei kada nors kareivio tarnybos laikas galėtų būti pailgintas, žinoma, pirmiausia tektų daugiau laiko skirti tiesioginiam kautynių mokymui, bet šiek tiek turėtų padidėti ir tankinei rikiuotei skiriamas laikas.

Psichinis kareivių rengimas kautynėms

Techniškai parengus kareivį ar puskarininkį, dar yra padaryta tik pusė darbo. Kareivis dar turi būti parengtas psichiškai sutikti visas moderninių kautynių baisybes ir moraliai turi būti parengtas išlaikyti visus karo ruožtus[6]. Vieno ir kito pasieksime supažindindami kovotoją su karo aplinkuma[7] ir su tais psichologiniais reiškiniais, kurie vyksta kautynių metu. Šiuos reiškinius studijuoja karo psichologijos mokslas. Pagrindinės karo psichologijos išvados turi būti suprastos ne tik vadų, bet ir kareivių. Tai labai sumažina kautynių lauko netikėtumus. Kareivis ir vadas eina į kautynių lauką, kaip į gerai išstudijuotą sferą, kurioje iš anksto būna pasirengęs sutikti ir įvairių netikėtumų. Kovotojas žino, kad tuos netikėtumus, visvien ar jie techninio, ar psichinio pobūdžio, jis turi nugalėti, turi išnaudoti savo naudai, o priešo pražūčiai.

Netikėtumai kautynėse ne išimtis, bet taisyklė. Niekai yra tas vadas ir tas kovotojas, kuris moka tik kautynėms planus sudarinėti ir jų vykdymą pradėti, bet tuojau sumyšta, kai tik kautynės pradeda vykti ne pagal planą. Tikras vadas ir kovotojas turi laukti įvairiausių galimybių ir į jas turi būti pasirengęs reaguoti. Kautynių plano sudarymas kartais užima ištisas savaites laiko. Vado apgalvojamos visos galimybės, galinčios turėti įtakos plano vykdymui. Tačiau šį planą vykdant labai dažnai atsiranda dar naujų aplinkybių, pagrindinai keičiančių padėtį. Šios aplinkybės dažnai reikalauja iš vado pakeisti pagrindinai savo sprendimą per kelias minutes. Tikras vadas tai ir yra tas vadas, kuris neaiškiose aplinkybėse, neturėdamas pakankamai žinių, vis dėlto per kelias minutes randa tikrąjį sprendimą, pritaikytą pasikeitusioms aplinkybėms.

Dideli netikėtumai laukia vadų kautynėse, bet ne mažesni laukia ir eilinių kovotojų. Jiems dažnai tenka vykdyti tokių formų kautynes, apie kurias taikos metu ir į galvą neateina.

Praeina tam tikras laikas, kol kareivis pripranta prie kurio nors ginklo efektų. Pradžioje kareivį stipriai veikia kiekvienos kulkos zvimbimas. Tik palaipsniui jame kyla jausmas, rodąs, kada jis saugus nuo kulkų, o kada ne. Pamažu kareivis išmoksta vertinti pavojingumo laipsnį ir rinktis priemones savo saugumui padidinti. Pripratęs prie kulkų kareivis, vis dar labai jaudinasi, kai pirmą kartą jam tenka su priešo artilerijos ugnimi susitikti. Išmokęs teisingai vertinti artilerijos ugnies efektus, kareivis dar turi daug sunkių bandymų, susidurdamas pirmą kartą su priešo sunkiąja artilerija, tankais, karo cheminėmis medžiagomis, aviacijos puolimais, durtynėmis. Tik visų ginklų rūšių efektus išmokusį vertinti kareivį jau galime vadinti senu kautynių lauko vilku.

Karo pradžioje beveik nei viena valstybė negali pastatyti kovos lauke didesnio kiekio kautynių patyrimą turinčių kareivių. Senieji kareiviai, prieš 15–20 m. dalyvavę kare, būna dažniausiai jau fiziškai mažiau pajėgūs už jaunesniuosius ir jų kautynių lauko patyrimai jau būna pasenę. Taigi daugumas kariuomenių išeina į kautynių lauką su jaunais, neturinčiais kautynių patyrimų kareiviais. Šį trūkumą labai žymiai gali sušvelninti geras kareivių mokymas. Ten, kur kareivių mokymas šlubuoja, pirmosios kautynės gali būti nesėkmingos daugiausia dėl kareivių neįgudimo.

Pagrindiniai reikalavimai kareiviui moderninių kautynių lauke – tvirti nervai ir didelė patvara. Senesniais laikais, kai lemiamos kautynės išsispręsdavo per kelias valandas ar dar greičiau, žymiai daugiau reikšmės kautynėse turėjo trumpi drąsos ir energijos impulsai. Prieš lemiamas atakas kartais kareiviams būdavo duodama alkoholinių gėrimų. Tie gėrimai, su saiku panaudoti, sužadindavo drąsą ir energiją. Šių dienų kautynėse šis vaistas neteko savo reikšmės. Prieš moderninių ginklų ugnį, be drąsos, dar reikia ir daug sumanumo, greitos orientacijos. Alkoholis čia gali tik padidinti aukų skaičių. Moderniniame kare kautynės trunka labai ilgai. Pasiųsto pulti kovotojo uždavinys nesibaigia įsibrovimu į priešo apkasus ir durtynėmis. Jis turi skverbtis į priešo pozicijos gilumą, kovoti vis su naujomis kliūtimis. Kautynių praktika rodo, kad priekinio skaidinio sunkiai kovojančių dalinių dažnai negalima pakeisti ištisomis paromis, net savaitėmis. Gi po kelių valandų nuo alkoholio panaudojimo prasideda reakcija – kovotojo energija dingsta, jis tampa bailus ir apatiškas. O kaip tik šiuo metu tenka atremti priešo kontratakas ar skverbtis į priešo pozicijos gilumą.

Nedaug ką moderninėse kautynėse padeda ir entuziazmas. Retai, tiesa, jis ir būna kautynių lauke. Kario gyvenimo sąlygos kautynių lauke tiek sunkios, kad daugumas svajoja tik apie skubiausią grįžimą namo. Tik ypač stiprūs individai palaiko geresnę kareivių nuotaiką.

Beveik visada meluoja tie fronto korespondentai, kurie rašo, kad fronte esąs entuziazmas, kad kareiviai veržiasi mušti priešą. Toki momentai didelė retenybė. Net po laimėtų kautynių kovotojai dažnai būna tiek pavargę, kad sunku juos išjudinti persekioti, pasisekimui išnaudoti. Tai, kas tikrai frontuose geriausiais atvejais būna, tai supratimas savo pareigos. Gerai moraliai parengti kovotojai supranta, kuriam reikalui jie yra fronte, ir nors ir be entuziazmo, bet vyriškai, pakelia visas sunkybes ir kovoja ryžtingai. Blogiau parengtus kovotojus tik drausmė laiko fronte. Tai reikia turėti galvoje, nes kariuomenės dalys vien drausmės sulaikomos fronte be abejo, kovos daug menkiau už tas dalis, kurios supranta savo pareigas. Čia iškyla didelis moralinio kareivių rengimo vaidmuo.

Jau anksčiau buvo sakyta, kokią didelę reikšmę kautynėse turi šaltas, nenervuotas šaudymas. Iš tiesų, kol kariuomenės dalinys šaudo šaltai, nesikarščiuodamas, tol dalinys yra visiškai vado rankose; toks dalinys gali labai daug padaryti, kebliausius kautynių uždavinius įvykdyti. Bet kai tik šaudymas pakriko, dalinio kautynių vertė iš karto krinta keleriopai; kiekvienas netikėtumas jau gali turėti labai liūdnų pasekmių – dalinys gali neįvykdyti jam duoto kautynių uždavinio.

Ne vien tik šaudant kovotojui reikalingas šaltumas. Yra daugelis taktinių veiksmų, kuriuos galima atlikti tik turint ypač stiprių nervų kovotojų.

Įsivaizduokime prieštankinio pabūklo taikytoją tuo metu, kai vyksta masinė priešo tankų ataka. Kelios dešimtys plieninių slibinų, spjaudančių ugnimi ir plienu, dideliu greičiu artinasi prie mūsų apkasų, kurie ir, be to, nuolat daužomi priešo artilerijos. Paskui tankus slenka tirštos priešo pėstininkų vilnys ir tyko pagrobti mūsų pozicijas.

Ar pavyks priešui sulaužyti mūsų pagrindinės ribos neliečiamybę? Tai klausimas, kuris turi išsispręsti per kelias minutes. Per šias minutes visų viltys, visų akys, krypsta į prieštankinio pabūklo taikytoją. Jis, gal būt, visame bare yra vienas, kuris iš didesnio atstumo gali kauti priešo slibinus – tankus. Ar pakaks jam drąsos, ar nepabūgs kulkų ir sviedinių krušoje drąsiai pakelti galvą, ar pakaks šaltakraujiškumo gerai nutaikyti, ar nedrebės jo širdis, jo rankos, kuriose milžiniška atsakomybė: nuo jo pareina daugelio draugų gyvybė ar mirtis. Šias kelias lemtingas minutes paprastas kaimo bernelis, išmokytas kariuomenėje valdyti prieštankinį ginklą, būna tikras kautynių lauko toreadoras, kurio moralinės jėgos ir nervų šaltumas dabar nulemia labai daug.

Nemažiau nulemia kelių minučių veiksmai ir tyliojo kulkosvaidžio taikytojo, kai prasideda priešo ataka. Tai kulkosvaidis pastatytas ir gerai paslėptas priekyje ginamosios pozicijos. Jis nukreiptas taip, kad flanguotų ginamąją poziciją (šaudytų lygia greta su ginamąja pozicija). Kol puolantis priešas vykdo artilerijos parengimą, kol jis puola iki atakos atstumo, šis kulkosvaidis savęs neišduoda – tyli. Jis pradeda šaudyti tik tada, kai priešas prieina tiek arti, kad jo artilerija negali šaudyti priekinių gynėjų pozicijų, bijodama kliudyti savuosius. Šiuo momentu vienas tylusis kulkosvaidis, paleidęs į arti besitelkiančius atakai priešo pėstininkus ugnį, dažnai gali sustabdyti viso bataliono puolimą ir padaryti priešui milžiniškų nuostolių. Bet ar išdrįs sunkiojo kulkosvaidžio taikytojas išlįsti iš savo slėptuvės, susikaupti, šaltai nutaikyti, meistriškai valdyti savo ginklo ugnį? Juk jo pareiga šaudyti lygia greta su ginamąja pozicija, visai nekreipiant dėmesio į daug arčiau šone esantį priešą, kuris jau rengia lydimuosius pabūklus ar granatas pačiam sunkiajam kulkosvaidžiui likviduoti. Tyliojo sunkiojo kulkosvaidžio taikytojas beveik vienas, atskirtas nuo draugų. Nėra, kas padrąsintų, dažnai nėra, kas įsakytų leisti ugnį. O tuo tarpu jo rankose daugelio draugų likimas. Nemažesnio nervų šaltumo ir pasiaukojimo reikalaujama iš kovotojų, paliekamų sąlyčio patruliais pasitraukiant, iš kovotojų, kuriems duodamas uždavinys mesti granatas ar degalus į priešo tankus. Sunku ir išvardyti visus tuos taktinius uždavinius, kuriuos gali vadovybė duoti kovotojams, jeigu ji turi tokių kovotojų, kurių nervai tikrai yra šalti ir kurie yra pasiryžę aukotis.

Drąsa ir baimė – tai du jausmai, kurie grumiasi kiekvieno kovotojo viduje, kai kautynių lauke iškyla klausimas, atliks kovotojas savo pareigą, ar ne. Drąsumas gali būti įvairių rūšių. Kartais gali būti nesveikas, per didelis drąsumas, nereikalingas didžiavimasis savo drąsa, nesitaikymas prie vietos priešo ugnyje, ieškant tuščio pasigyrimo. Gali būti ir netikras drąsumas – dėl baimės, dėl per didelio nervų įtempimo, žmogus veikia kartais lyg apsvaigęs, nesąmoningai. Jo veiksmai būna tik tam tikro momento sukilusių jausmų išdava. Nelygu, į kurią pusę jo jausmai pasvirs, kartais jis atlieka nežmoniškai drąsius žygius, bet lygiai tiek pat greitai jis pasiduoda panikai ir pabėga iš kautynių lauko. Netikras drąsumas būna ir tada, kai menkas kovotojas padaro drąsų žygį vien dėlto, kad vieną kartą jis nori pasirodyti tikru drąsuoliu.

Dar gali būti nesuvaldomas, laukinis drąsumas. Toks drąsumas būna sukeltas pykčio ir keršto aistros. Nesuvaldomas, laukinis drąsumas yra būdingas žemos kultūros kariams. Pavyzdžiui, italų etiopų kare būdavo tokių nuotykių, kad suėję arčiau su italais etiopai nebesuvaldydavo savo pykčio ir, metę šautuvus, puldavo peiliais dar tebeveikiantį italų kulkosvaidžių lizdą. Žinoma, nepasiekę tikslo, turėdavo kristi nuo šaltai valdomos kulkosvaidžių ugnies.

Netikras, nesveikas arba laukinis drąsumas dar tikrai nėra tikrojo narsumo požymiai. Tokių rūšių drąsumas dažnai priešui sudaro tik gerus taikinius. Be įgimtos drąsos tikrajam narsumui svarbiausia dar reikalingi tvirti nervai, susivaldymas ir valia įtemptiems nervams valdyti.

Narsumas turi pasireikšti ne tik laimėjime, bet ir pralaimėjime. Susivaldymas, nepasidavimas panikai pralaimėjus yra tiek pat garbingas; kiek ir laimėjimas. Baimės apimtas žmogus visada yra linkęs perdėti. Pralaimėjimas dažnai būna ne toks baisus, koks atrodo. Nepasidavimas panikai, susilaikymas nuo bėgimo, visokiais atvejais pralaimėjimą sušvelnina, sumažina nuostolius, o kartais net pakreipia kovos eigą į priešingą pusę – į laimėjimą.

Baimės jausmą turi kiekvienas gyvis, nes kiekvienas gyvis nesąmoningai ar sąmoningai stengiasi išlikti gyvas ir sveikas. Tai įgimtas savisaugos instinktas. Žmogus tą instinktą taip pat turi – bijo mirties, bijo fizinių kančių. Nėra kūniškai ir dvasiškai sveiko žmogaus, kuris mirties nebijotų. Toks jau yra prigimties įstatymas. Žmogaus mirties baimė net didesnė, kaip kitų gyvių, nes ji yra sąmoninga. Žmogus mirties išsigąsta ne tik tada, kai su ja betarpiškai susiduria, bet jau tada, kai apie pavojų sužino; protas ir vaizduotė sukelia jame baimės jausmą iš anksto, dar toli nuo pavojaus vietos.

Narsiausieji kariai nuoširdžiai prisipažįsta, kad jie mirties bijo, kaip ir visi kiti. Nenori mirti lygiai taip pat, kaip ir bailieji. Didieji karo vadai, pasižymėję ypatingu narsumu, dalyvavę daugelyje kautynių, atvirai pasisako, kad mirties akivaizdoje jiems tekdavo išgyventi sunkią vidujinę kovą, norint nugalėti baimę.

Čia g1ūdi narsumo paslaptis. Tikrasis narsumas yra sugebėjimas nugalėti mirties baimę. Kautynėse kiekvieno kario viduje, jo dvasioje, grumiasi dvi priešingos jėgos: iš vienos pusės kario pareiga, sąžiningumas, savigarbos jausmas, noras nugalėti priešą, o iš antros pusės – mirties baimė. Protas, valia, sąžinė reikalauja vykdyti pareigą; savisaugos instinktas, baimė, liepia bėgti, slėptis. Pagal tai, kuri iš šių dviejų jėgų vyrauja, karys atitinkamai krypsta arba į bailiųjų, arba į drąsiųjų pusę.

Ypatingai narsūs vyrai, idealiai suprantą savo pareigas kautynių lauke, prireikus, aukoja savo gyvybę bendrajai gerovei. Ypač visų pagarba turi tekti tiems, kurie sąmoningai aukojasi, savo noru imasi vykdyti sunkiausius kautynių uždavinius. Toki vyrai lieka šalti iki galui ir savo gyvybę atiduoda brangiausia kaina. Dėl to juos labai lengva atskirti nuo tų, kurie kartais didelius žygius atlieka nesveiko ar netikro narsumo impulsų paveikti.

Tačiau gyvybės atidavimo brangiausia kaina nereikia suprasti siaurai. Kartais pasiaukojimas vykdomas net tuomet, kai kautynės jau aiškiai pralaimėtos ir nėra jokios vilties jas laimėti, o vis dėlto, plačiau į reikalą žiūrint, pasiaukojimas būna labai naudingas ir tikslus. 1937 m. pasiaukojo kiniečių batalionas Šanchajaus priemiestyje. Šanchajaus kautynių batalionas nenulėmė, bet ilgiems amžiams kinams davė tikro didvyriškumo pavyzdį. Šis pavyzdys tautai yra daug naudingesnis negu kad būtų davęs naudos dar vienas pasitraukęs batalionas.

Sugretinkite du istorinius pavyzdžius – generolo Cambronne[8] ir admirolo Nebogatovo[9]. Vaterloo kautynes[10] Napoleonas galutinai pralaimi. Bet senoji gvardija, generolo Cambronne vadovaujama, iš visų pusių apsupta, energingai kaunasi nors jos eilės tirpte tirpsta. Anglai mato žudynių betikslumą ir pasiūlo senajai gvardijai pasiduoti. Į tai Cambronne atsako: „Gvardija miršta, bet nepasiduoda“ ir kaujasi iki galo. Senoji gvardija neišgelbėjo Napoleono, bet ji išgelbėjo Prancūzijos garbę. Ši garbė ne kartą nulėmė ir dar ne kartą nulems Prancūzijos karuose ir taikos meto darbuose.

1905 m. po Cušimos kautynių[11] 7 rusų karo laivai, admirolo Nebogatovo vadovaujami; stengiasi pasprukti nuo japonų į kurį nors uostą. Tačiau japonų admirolo Togo eskadra priverčia juos stoti į kautynes. Togo laivai greitesni, o artilerija toliau šaudo kaip Nebogatovo. Japonai šaudo rusų laivus ir laikosi nuo rusų tokiame atstume, kad rusų patrankos jų nesiekia. Nebogatovas neranda kitos išeities, kaip pasiduoti. Ar geras buvo jo sprendimas? Jis teisina jį tuo, esą, nenorėjęs žudyti kelių tūkstančių žmonių. Bet ką ši kelių tūkstančių žmonių ekonomija davė 165 milijonams rusų? Ji įtikino rusus, kad rusai netinka kovai ir pasiaukojimui. Jeigu Nebogatovas būtų žūt būt vykdęs savo planą prasiveržti į uostus ir, jeigu net būtų netekęs visų laivų, jis kaip didvyris būtų švietęs Rusijai. Jo dvasia būtų vadovavusi tolesniems Rusijos žygiams. Pralaimėto karo įspūdis didžiu pasiaukojimu būtų jau iš karto dešimteriopai sušvelnintas. Pasiaukojimą, pareigos supratimą, tikrąjį narsumą kare reiškia paprastai tik stiprūs individai. Jie yra idealūs kovotojai. Tačiau negalima norėti, kad visa masė kovotojų būtų ideali. Fizinis bei dvasinis nuovargis, savisaugos instinktas daro savo darbą. Po kai kurio laiko kovotojas išmoksta kautynėse simuliuoti. Štai kaip moko senas svetimšalių legiono kareivis naujoką, pirmą kart vykstantį į frontą:
 „…Eina ištisi pulkai ir žūva nuo rifų kulkų. Bet tas, kuris moka prisidengt, tam kulkos nieko nepadarys. Atmink, tai daryk šitaip: prieš ataką nuduok sergantį ir palik užpakalyje; nelįsk priekin, bet sek ar kartais rifai neina užpakalyje tavęs. Išgirdęs šūvius krisk ant žemės, nuduok sužeistą arba lavoną ir lauk. Sąmyšyje kiekvienas galvoja apie save, niekas neprigriebs… Po to, kai ataka pavyks, atsikelk, o jeigu nepavyks, jeigu apie pusė jau žuvo, tai tu šok ant kojų ir paskui juos, įsimaišyk į būrį ir bėk pirmoje eilėje. Tik tuo būdu liksi sveikas, jei nors truputį turi laimės“.[12]

Turime atsiminti, kad ir tarp mūsų kautynėse simuliantų nestigs. Juos visų pirma sudarys ta masė kareivių, kurie nesupras visuotinio karo esmės, nesupras reikalo kovoti. Jie manys, kad karas tai karalių, prezidentų, generolų reikalas, o kareiviui tereikia stengtis kiek galint saugoti savo kailį, visai nesirūpinant laimėjimais ar pralaimėjimais. Jie filosofuos, kaip žinomieji Remarko didvyriai, ar gali Prancūzijos kalnas būti priešas Vokietijos kalnui ir panašiai. Kita dalis kautynių simuliantų atsiras iš tų, kurie, nors ir supras karo neišvengiamumą, nors ir žinos tas baisybes, į kurias turėtų patekti karo pralaimėjimo atveju, bet bus taip išvarginti, kad neturės valios ir energijos ryžtingai kovoti.

Dažnai fronte bus tokia padėtis, kad kuopos vadas nežinos, ar kuopoje daugiau dar pakenčiamai nusiteikusių kovotojų, ar daugiau simuliantų. Bet kuopos vadas tam ir yra vadas, kad ir su tokiais kariais sugebėtų vykdyti kautynių uždavinius. Dar suprantantieji savo pareigą patys įsakyti eis atakuoti, o kuopos vadas turės priversti eiti kartu ir kautynių simuliantus, nors ir policinėmis priemonėmis. Tai yra vado pareiga ir teisė. Šiai pareigai išpildyti jis turi teisę naudoti ginklą ir įsakyti kitiems naudoti ginklą. Kautynių simuliantai turi būti priversti savo gyvybe rizikuoti tiek pat, kiek ir tie, kurie savo pareigas supranta. Simuliantai negali laukti, kad kiti jiems iškovotų tautos laisvę ir gerovę.

Taigi kovotojas psichiškai turi būti rengiamas sutikti visas kautynių baisybes, visus netikėtumus, šaltai ir ramiai. Turi būti grūdinama kovotojo valia ir stiprinamos moralinės jėgos, nes tai jam padės nugalėti mirties baimę. Kovotoją reikia auklėti taip, kad jis suprastų savo pareigas kautynėse ir reikštų sveiką narsumą ir pasiaukojimą. Bet kadangi toli gražu ne visi žmonės yra vienodai linkę kovoti ir aukotis bendram labui, tai turi būti kariuomenėje ir stiprios policinės priemonės, kurios priverstų bailiuosius lygiai rizikuoti savo gyvybe, kaip ir drąsiuosius.

Moralinis kareivių rengimas karui

Kovotojas tuomet sėkmingiausiai nugali visas fizines bei psichines kautynių lauko sunkybes, kai jis supranta savo pareigą ir būna pasiryžęs tą pareigą vykdyti. Todėl labai didelės reikšmės turi moralinės kareivių masės jėgos. Kartais net tvirtinama, kad trys ketvirtadaliai pasisekimo kare pareina kaip tik nuo moralinių jėgų.

Dažnai karų dalyviai vadai pasakoja, kaip kovos dvasia užsidegę kareiviai nepaprastų laimėjimų pasiekdavo, bet neretai iš atviresnio karo dalyvio galima išgirsti ir visai kitokių dalykų. „Et, kautynių metu jokia taktika man galvos negraužė. Didžiausias sunkumas būdavo kareivius į puolimą išjudinti“ – kalba senas prityręs karininkas, karų dalyvis.

Gal šis kareivių išjudinimas ne toks ryškus ten, kur kaujasi siauruose baruose divizija greta divizijos, bet mūsų sąlygomis, kai dažnai tenka ir vienai kuopai veikti savarankiškai, kažin kokius vėjus nenumatytos aplinkybės gali į kareivių galvas įpūsti. Karas taip pagrindinai sujudina žmogaus gyvenimą, kad ir gerai parengtam kariui tik visų dvasinių jėgų įtempimu teįmanoma išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.

Štai keli dalykai, kurie silpnina kareivio pareigos supratimą, griauna kovotojo dvasinę pusiausvyrą.

Pirmiausia gandai. Jų karo metu niekuomet netrūksta. Karas, ypač jo pradžia, sudaro be galo palankią dirvą gandams plisti. Kodėl gi priešas neturėtų šios dirvos išnaudoti, norėdamas organizuotu gandų skleidimu paveikti karių moralę? Priešo agentai, renką 254 karinio pobūdžio žinias, gali surinkti ir tokių žinių, iš kurių labai patogu sukurti į tiesą panašius gandus, t. y. tokius gandus, kurie savyje turėtų šiek tiek tiesos ir tuo būdu geriau plistų. Tokius gandus paskleisti per savo agentus priešas gali labai lengvai, ypač, kada šiam darbui mielai padeda ir ne agentai, bet šiaip priešui prijaučiantieji žmonės, nes tai nėra toks rizikingas darbas, kaip žinių rinkimas.

Gandai tuojau sukelia įtarinėjimų. Tarp kareivių pasigirsta kalbų, kad jie esą parduoti, kad juos mulkina ir t. t. Kiekvienas pralaimėjimas aiškinamas tiktai kaip vadų nemokšiškumo, apsileidimo ir parsidavimo padarinys.

Priešo propaganda ir gandų skleidimas mūsų aplinkybėse priešui bus dar tuo palengvinamas, kad Lietuvoje visada bus nemaža žmonių, palankių priešui. Daugelis tokių žmonių taikos metu yra gerai užsimaskavę ir net dedasi esą Lietuvos patriotai. Tai jiems žymiai palengvins darbą. Toki žmonės jau ir taikos metu yra slaptais siūlais susirišę. Atsimindami dar radijo ryšio nuolatinį tobulėjimą, galime laukti, kad šie žmonės karo metu galės būti centralizuotai valdomi. Tuo būdu priešo propagandos bei gandų ataka Lietuvoje gali būti ypač stipri. Prisiminkime tas gandų jūras, tą dvasinę atmosferą, kuri viešpatavo Lietuvos visuomenės dalyje kai kuriais 1934 m. bei 1935 m. mėnesiais. Kas mums gali laiduoti (jei patys sau nelaiduosime), kad ir būsimojo karo metu nepasklis visuomenėje panaši nuotaika. Nevertinkime savęs šiuo atžvilgiu per daug aukštai. Praktika rodo, kad organizuotai gandų atakai mes nesame pakankamai atsparūs.

Prasidedant karui ekonominė būklė pasunkėja. Priešo propagandos bei gandų skleidimo organai dirba visu įtempimu. Jei tinkamai nepasirengsime, priešui pavyks pasiekti tai, kad jokiam vadui, jokiam autoritetui visuomenė (taigi ir kariai) netikės. Visi bus apšmeižti, paniekinti.

Gandų atakos vykdomos, kai yra ypač svarbių momentų, nes, jei nuolat priešas gandus intensyviai skleistų, mes tik imunitetą (atsparumą) gandams įgytume. Juo ilgesnis bus tarpas iki kitos gandų atakos ir juo menkiau mes tą tarpą išnaudosime, juo skaudesni mums bus kitos gandų atakos smūgiai.

Pesimistinę nuotaiką šalyje padidina, o ir gandams naujos medžiagos duoda, pirmieji tikri ar tariami pralaimėjimai. Jau buvo sakyta, kad karo pradžioje greičiausia ne mes, bet priešas į mūsų teritoriją įsibraus. Kiekvienas mūsų pasitraukimas bus aiškinamas kaip pralaimėjimas. O jeigu bus pralaimėjimas, tai visuomenė, priešo agentų padedama, ieškos ir kaltininko. Geriausias vadas negalės būti garantuotas, kad jis nebus kaltinamas parsidavimu ar bent bailumu ir kvailumu.

Nors ir geriausiai pritaikysime taikos meto administracijos aparatą pereiti į karo stovį, vis dėlto naujose aplinkybėse tas aparatas dirbs nevisai patenkinamai. Savo klaidomis jis duos pamato sklisti gandams apie šmugelį, kyšius, vagystes, žinoma, kartu pabrėžiant, kiek tas šmugelis kainuoja kraujo ir vargo fronto kareiviams.

Vienas iš pagrindinių kariuomenės mokymo uždavinių ir yra supažindinimas karių su ta atmosfera, kurioje teks veikti būsimajame kare, ypač karo pradžioje. Kai kariai, tiek kareiviai, tiek karininkai, gerai supras tas aplinkybes, kuriose jiems teks kovoti, jie ir patys sugebės suprasti savo pareigas kritiškiausiais tautos gyvenimo momentais.

Dvi kovojančios kariuomenės kautynių lauke lemiamai susikauna tik tuomet, kai abi jaučiasi turį galimybių laimėti. Tokios padėtys būna dažniausiai esant apytikriai jėgų pusiausvyrai. Jei to nėra, silpnesnioji pusė lemiamos kovos vengia, delsia. Apytikriai lygios jėgos priešų susidūrimas dažniausiai baigiasi naudai to, kurio nervai (moralinės jėgos) ilgiau išlaiko. Taigi ir svarbu yra į kautynes stoti su kuo stipriausiomis moralinėmis jėgomis. Jų turi kariui pakakti ne tik vienai kitai operacijai, bet visam alinamam karui ir galop lemiančiam karo ruožtui, kuriame jėgų likučiai pertvarko pasaulį.

Moralinis kario stiprumas be galo daug pareina nuo tautos kultūrinio lygio, piliečių sąmoningumo, nuo to, ar yra kovoje pats karys suinteresuotas, ir daugelio kitų aplinkybių.

Bolševikų spaudoje dažnai randame tvirtinimų, esą, senasis kareivis, kurį buvo galima vesti į karą tikėjimo, caro ir tėvynės vardu, mirė Didžiojo karo lauke. Naujasis kareivis, eidamas kovon, nori žinoti, kokia nauda iš to ne Dievui, ne carui, bet jam pačiam (kareiviui). Vadinasi, naujasis kareivis, tik tuomet gerai kovos, jeigu jis pats bus sudomintas kovą laimėti.

Visiškai galima pritarti šiai bolševikų skleidžiamai nuomonei, gal tik su ta pastaba, kad ir senasis kareivis jokio entuziazmo kovoje dėl svetimų reikalų nerodė. Tačiau koks gi yra tas objektas, kuris sudomina mūsų kareivį kovoti? Nepriklausomybės kovų metu žinome, kas tai buvo. Tai buvo noras siekti geresnio rytojaus gaunant žemės, padarant prieinamesnį mokslą, panaikinant socialinę nelygybę, kurią turėjo bajorai ir rusai privilegijų pavidalu (mokėjo mažesnius mokesčius, lengviau gaudavo valdines tarnybas), panaikinant skriaudas, rusų ar kitų atėjūnų daromas lietuviams ekonomikoje bei kultūroje. Tai buvo aiškūs, apčiuopiami kovos argumentai. Ir šiandien tie patys argumentai neišnyko. Būsimasis karas bus karas dėl savo valdomos žemės, į kurią kėsinsis svetimieji, bus kova dėl mokslo bei ekonominių įstaigų, kurias įsibrovėlis norės sugriauti. Tačiau dabartiniam mūsų kariui ir ūkininkui šie argumentai nėra toki aiškūs, kaip buvo Nepriklausomybės karų metu. Ne kiekvienas mūsų ūkininkas šiuos argumentus supranta. Tai mūsų silpnybė, su kuria turime kovoti. Jokia svetima valstybė nei taikos, nei politinio įtempimo metu nesako, kad ji norinti mūsų ūkininkų žemes paimti saviems kolonistams, kad ji norinti sugriauti mūsų ekonomiką bei kultūrą. To nesakys ir karui vykstant. Todėl menkiau susipratęs mūsų ūkininkas dabar pagalvoja ir gal karui vykstant pagalvos, jog jam pačiam yra beveik vis vien kieno valdžia Lietuvoje bus. O kitų valstybių agentai kiek galėdami stengiasi mūsų ūkininką įtikinti, kad kitoje valstybėje ūkininkui būsią dar geriau. Todėl mūsų ūkininkui ir mūsų kareiviui reikia išaiškinti, kad tie tikslai, kuriuos įvairios valstybės skelbia taikos bei karo metu, yra dažniausiai tik pasaulio opinijai skirti, o tikrieji agresyvių valstybių tikslai bus paskelbti tik laimėjus visuotinį karą.

Kareivis turėtų pajusti visas neteisybes ir skriaudas, kurias darė svetimieji lietuviams, turėtų suprasti tą kovą, kurią vykdo Lietuva kaip valstybė dėl kiekvieno lietuvio geresnės ateities. Dažnai net užgrūdytam, pagyvenusiam inteligentui, klausant pasakojimų apie kankinimus, kuriuos teko lietuviams iškentėti nuo įvairių okupantų, tenka slapta nubraukti ašarą. Kareiviai tokių pasakojimų turėtų girdėti kas savaitė. Kankinimai nelaisvėje, marinimas badu darbo stovyklose, projektai kolonizuoti Lietuvą vietos žmones ištremiant – turėtų būti kareiviams gerai žinomi. Kareiviui turėtų būti parodyta nuolat Lietuvos daroma pažanga visose srityse; turėtų būti palyginta skurdžioji, vergavusioji Lietuva su laisvąja, nuolat vis turtėjančia ir gražėjančia. Kareivį reikia įsąmoninti, kad Lietuvos nepriklausomybė tai ir yra tas objektas, dėl kurio verta kovoti, nes tik nepriklausomoje Lietuvoje gali būti kuriama jo ir jo vaikų gerovė. Pagaliau turėtų būti išaiškinta visų etnografinės Lietuvos sričių sujungimo svarba.

Kareiviui dar reikėtų išaiškinti karinės prievolės būtinumą ir karo neišvengiamumą, nors ir kažin kaip norėtų išvengti, nors ir pasiduotų priešui. Turėtų būti kareiviui išaiškintas ir taikingumas, kuriuo pasižymi Lietuvos politika, kad kareiviuose būtų įsitikinimas, jog Lietuvos vyriausybė tik būtino reikalo atveju griebsis karo. Po to, karo baisybių ir sunkybių nereikėtų nuo kareivių slėpti. Gal būt, net kareiviui vertėtų paskaityti Remarko ar kitų antimilitaristų veikalų, kad jis suprastų, koks baisus ir sunkus dalykas yra karas. Kareiviui reikia daug kartų pakartoti, kad kare teks ir badauti, ir šalti, ir sužeistam būti. Reikia pratinti kareivį galvoti apie netikėtumus jį laukiančius kare, kad jis nenustebtų, kai artilerija pradės savuosius šaudyti arba kai paklydęs vadas įves nepasirengusį būrį į priešo ugnį. Tokių dalykų kare vis vien bus ir daug geriau kareiviui apie juos jau dabar taikos metu kalbėti ir jam skiriamoje spaudoje rašyti, bet nepalikti kareivių, neparengtų netikėtumams. Šio tikslo vokiečiai ypač siekia per kareiviams rekomenduojamą gausią karinę beletristiką. Antimilitaristinių autorių, tiesa, vokiečiai neleidžia skaityti, nes jų veikalus sudegino. Mūsų kariuomenėje šis klausimas tvarkomas kitaip. Kiekvienoje karių bibliotekoje kareivis gali gauti paskaityti antimilitaristinių autorių veikalų. Tiesa, nėra pas mus aiškiai pasakyta, kas reikia daryti, jei randama išmėtyta kareiviams taikoma priešvalstybinė literatūra. Dabar tokios literatūros nepasitaiko. Bet senesniais laikais buvo paprotys, kad karininkas tokią literatūrą dažniausiai paskaitydavo surinktiems kareiviams ir atitinkamai paaiškindavo. Tiesa, būdavo ir tokių vadų, kurie pagal carinės Rusijos paprotį, tą literatūrą skubiai surinkdavo ir paslėpdavo, kad kareiviai tų „nuodų“ neparagautų.

Išdėsčiau čia, kas turėtų būti kareiviui skiepijama, kad jis būtų tinkamai psichiškai bei morališkai būsimajam karui parengtas. Deja, per trumpą kareivio tarnybos laiką ir su ne gausiais karininkų bei liktinių puskarininkių kadrais negalima šio uždavinio visiškai sėkmingai atlikti. Didžiausią karininkų energijos dalį atima pagrindinis darbas – techninis kareivio mokymas veikti kautynių lauke. Ir techninis mokymas dabar labai sudėtingas. Taigi kartais geri norai ir moraliai kareivį tinkamai parengti tik norais ir tepalieka. Atsiranda spraga mūsų kareivių rengime. Šią spragą galėtų užkišti tiktai pati mūsų visuomenė, arba teisingiau – inteligentija. Jei turėtume inteligentiją, gerai suprantančią karinius reikalus, nebūtinai techninius karo reikalus, bet tik karo politiką, galėtume tikėtis, kad ji padarys teigiamą įtaką ir kareiviams. Kariuomenėje tuomet būtų galima visą energiją nukreipti į techninį kovotojų mokymą ir, be abejo, tas mokymas būtų labiau vykęs, labiau visapusiškas.

Deja, dabartinė mūsų inteligentija šio uždavinio visiškai dar negali atlikti, nes ji pati per mažai supranta valstybės karinio rengimo reikalus. Ypač tai tenka pasakyti apie senesniąją mūsų inteligentijos kartą, negavusią ne tik sistemingų karo politikos, bet net ir karo technikos žinių. Tačiau galima pasidžiaugti, kad padėtis kasmet gerėja. Štai jau 10 metų, kaip dalis inteligentijos (aspirantai) pereina per karo mokyklą, kur yra rengiami ir atsargos karininkai. Renkant aspirantų laidas nebuvo siekta jokio kito tikslo kaip tik paruošti atsargos jaunesniuosius karininkus. Per labai trumpą mokymo laiką jauni inteligentai karo mokykloje gaudavo ir gauna tiktai šiek tiek mankštos, truputį lauko pratimų ir dar mažiau teorijos, kurios metu nagrinėjama ne valstybės rengimas karui, bet tik tai, kas reikia būtinai žinoti vadovaujant būriui kautynių lauke. Platesnio karinio akiračio karo mokykla aspirantams negali duoti, nes dėl trumpo mokymo joje labai nukentėtų techninis būrio vado rengimas. Tačiau ir toks paviršutiniškas karinis inteligentijos rengimas visai nelauktai davė puikių vaisių. Vieną iš tų vaisių matome ir universiteto sienose. Tai atsargos karininkų korporacijos „Ramovės“ veikimas. Tai tikrai gražus, plataus masto veikimas, keliąs pasigėrėjimą tiek kariuomenėje, tiek visoje tautoje. Jei matome gausų Ginklų Fondo rėmimą, jei matome visuomenę įvairiomis progomis keliant ovacijas kariuomenei, jei per radiją išgirstame dažnai karinius žodžius – tai daugiausia dėkoti tenka „Ramovei“. Toks darbas pamažu grąžins į lietuvio psichiką vergavimo metais išplėštus laisvės troškimo ir kovos instinktus. Pamažu lietuvis pajus turįs ne tik teisę, bet ir galią laisvas gyventi. Kariuomenė, kaip laisvės laidas, kareivis, kaip kovotojas dėl laisvės, bus pradėta sąmoningai gerbti, mylėti. Tuomet į kariuomenės eiles ateis naujokai toki, kad neteks daug rūpintis jų moralinėmis jėgomis; visą kariuomenės kadrų energiją bus galima nukreipti į techninį kovotojo rengimą.

[1] nustatyti

[2] naudoti

[3] muštras – karių mokymo ir auklėjimo metodas: prievartinis, mechaninis rikiuotės ir kitų karinių dalykų mokymas.

[4] individualus mokymas

[5] praranda atidumą

[6] sunkumus

[7] aplinka

[8] Pjeras Žakas Etjenas Kambronas (Pierre Jacques Etienne Cambronne), g. 1770 m. gruodžio 26 d. – m. 1842 m. sausio 29 d., – Prancūzijos imperijos generolas. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono valdymo laikų karo vadas. Kambronas buvo rimtai sužeistas Vaterlo mūšyje ir britų paimtas į nelaisvę. Vaterlo mūšio pabaigoje Kambronas vadovavo paskutiniam „Senosios gvardijos“ Napoleono kariniam vienetui. Kai generolas Kolvilas (Colville) paragino jį pasiduoti, Kambronas atsakė: „Gvardiečiai miršta, bet nepasiduoda!“

[9] Nikolajus Ivanovičius Nebogatovas, g. 1849 m. balandžio 20 d. – m. 1922 m. rugpjūčio 4 d. – Rusijos imperatoriaus karinio jūrų laivyno kontradmirolas. 1905 m. jis vadovavo trečiajai ekspedicijai, išsiųstai iš Baltijos jūros į Tolimuosius Rytus sustiprinti viceadmirolo Roždestvenskio eskadrą. Nebogatovo eskadra buvo suformuota iš 4 seno tipo šarvuotų ir keleto kito tipo laivų. 1905 m. balandžio mėn. Nebogatovas pasivijo ir prisijungė prie admirolo Roždestvenskio eskadros. 1905 m. gegužės 14 d. įvyko jūrų mūšis netoli Cušimos salos. Šio mūšio metu admirolas Roždestvenskis buvo sunkiai sužeistas, todėl Rusijos eskadros vadovavimas buvo perduotas Nebogatovui. Dėl išblaškytų laivų ir sutrikusio vadovavimo Nebogatovas įsakė Rusijos eskadrai trauktis į Vladivostoką, tačiau per naktį jį pasivijo daug pranašesnės japonų karinės jūrų pajėgos. Nebogatovas pasidavė japonams be kovos. Už tai 1906 m. gruodžio mėn. jis kartu su 77 karininkais buvo teisiamas Rusijos karinio jūrų laivyno teismo. Teismas nuteisė jį ir dar tris karinių jūrų laivų vadus mirties bausme, tačiau apeliacija pakeitė mirties bausmės atlikimą į 10 metų katorgos. Atlikęs 25 mėnesių bausmę, Nebogatovas buvo atleistas nuo tolimesnės bausmės atlikimo dėl pablogėjusios sveikatos.

[10] 1815 m. birželio 18 d. prie Vaterlo, netoli Briuselio, įvyko lemiamas Napoleono Bonaparto mūšis. Anglų kariuomenė, vadovaujama Artūro Velslio Velingtono (Arthur Wellesley Wellington), sugebėjo atlaikyti prancūzų armijos puolimą, o laiku į mūšio lauką atskubėjusi Prūsijos kariuomenė nulėmė visą mūšio eigą. Napoleonas pralaimėjo. Jo antrasis viešpatavimas, trukęs šimtą dienų, baigėsi. Pats Napoleonas, pasidavęs britams, jų buvo ištremtas į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne.

[11] Cušimos mūšis arba Cušimos sąsiaurio mūšis – paskutinis ir lemtingiausias Rusų–Japonų karo jūrų mūšis, vykęs 1905 m. gegužės 27–28 d. Mūšyje Japonijos laivynas, vadovaujamas admirolo Heihachiro Togo, sunaikino du trečdalius Rusijos laivyno, vadovaujamo admirolo Zinovijaus Roždestvenskio. Togo rusus užpuolė iš pasalos tarp Honšiu ir Cušimos salų. Per valandą jis sunaikino rusų flagmaną „Suvorovą“ ir sužeidė Roždestvenskį. Dar trys rusų šarvuotlaiviai nuskendo ir japonai torpedomis pradėjo apšaudyti likusius laivus. Žuvo apie 10 000 rusų jūreivių. Išliko tik vienas jų kreiseris ir du eskadriniai minininkai. Japonų pusėje nuskendo trys torpediniai kateriai, žuvo 1000 žmonių.

[12] Juzefas Bialoskorskis „Krwawe piaski“, 83 p.