← Į skyriaus pradžią — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Ginkluotųjų jėgų rengimas būsimajam karui
Toliau →

Karininkų rengimas būsimajam karui

Geriausias kareivių parengimas nieko nepadės, jei nebus tinkamai karui parengti vadai. Koks bebūtų geras kareivių mokymas ir ginklavimas, kokia bebūtų aukšta jų moralė, vis vien bus momentų, kai ta moralė kare kris. Ir tai bus dažniausiai patys svarbiausieji kautynių momentai, nuo kurių pareis gal būt visos operacijos likimas. Tada gali išgelbėti tik vadų mokėjimas ir kareivių pasitikėjimas savo vadais. Jeigu šių dalykų nebus, turėsime ne reguliarias ginkluotąsias jėgas, bet tik ginkluotus partizanų būrius, kurie, kol gerai sekasi, tol paprastai neblogai kaunasi. Taigi vadas turi būti tas asmuo, kuris pats savyje moka pažaboti baimę ir moka rasti išeitis iš kautynių sunkenybių.

Todėl vadai turi būti psichiškai pasirengę visokiems netikėtumams; vadai turi galvoti apie energingą veikimą sunkiausiose aplinkybėse. Ne lengvoms pergalėms vadai turi rengtis, bet sunkiausių krizių nugalėjimams. Jei to jie bus išmokyti, veikti tuomet, kai laimė šypsosi, taip pat mokės.

Vadai turi būti pasirengę tarti savo lemiamąjį žodį tuomet, kai išvargę ir išbadėję kovotojai pradės keikti savo viršininkus, kai pasireikš nemandagumas, nedrausmingumas viršininkų atžvilgiu, kai viešai pasigirs agitacija nevykdyti įsakymo, kai išalkę kareiviai rengsis plėšti ramius gyventojus. Juk nebuvo nei vieno karo be šių reiškinių. Argi tikimės stebuklus padarysią dabar? Tiesa, gal metodingu ir įtemptu kareivių auklėjimu ir pasieksime šioje srityje kai kurių teigiamų vaisių, tačiau verčiau yra turėti galvoje blogesnį atvejį, bet ne raminti save gražiomis perspektyvomis. O būkime tikri – vadas, kuris taikos metu nepasirengė veikti tokiose aplinkybėse, nesuras priemonių į tokius reiškinius reaguoti karo metu, pats būdamas ne mažiau už kareivius išvargęs ir išalkęs.

Iš vado pirmiausia reikalaujama aiškios, stiprios individualybės ir gero įsigilinimo į visokeriopus karo reikalus. Kadangi jam tenka valdyti gyvų žmonių masę, bet ne mašinas ar popierius, jis turi tuos žmones kuo geriausia pažinti. Tik gerai žmones pažindamas vadas suras sunkiausiose kautynių aplinkybėse tokių kabliukų, kurių dėka ištroškusį ir baimės apimtą kareivį jis galės siųsti į ugnį, vykdyti tai, ko kautynės reikalauja.

Pažinti žmones karininkas gali tik artimai su žmonėmis bendraudamas ir studijuodamas socialinius savos valstybės žmonių santykius. Kartu vadas turi vengti pats per daug kištis į socialinį, ypač politinį gyvenimą, nes politikos klampynėse visuomet lengva yra nustoti autoriteto, kuris kautynių lauke vadui reikalingas, kaip žuviai vanduo.

Techninį išsilavinimą karininkas gauna iš karto karo mokykloje, paskui tobulinasi kariuomenės dalyse, ir įvairiuose karininkų kursuose. Karininko kariškai techninis mokslinimas nenutrūksta per visą jo tarnybos laiką. Baigęs vienus kursus, jis tuoj pradeda ruoštis į kitus kursus, išlaikęs egzaminus aukštesnei vietai užimti, greitai turi pradėti ruoštis egzaminams kitai aukštesnei vietai užimti. O tas, kuris ir niekam nesiruošia, vis vien turi nuolatos dalyvauti karininkų pratimuose bei karo žaidimuose.

Tačiau matome, kad būdo ypatybės karininkui dažnai svarbesnis dalykas, negu kariškai techninis išsimokslinimas. Reikalingas karininkui būdo ypatybes galima įgyti tik per ilgesnį laiką (nekalbant apie išskirtinius žmones) ir tik pradedant jas lavinti nuo mažų dienų. Dėl šios priežasties ir vėl tenka kreiptis į visuomenę, šiuokart į pradžios ir vidurinių mokyklų mokytojus, kad jie atitinkamai parengtų būdo atžvilgiu jaunuolius karo mokyklai. Deja, galima būtų rasti dar daug priekaištų mūsų mokykloms, bet ne dėl to, kad ten nebūtų gerų norų, o daugiausia dėl to, kad mūsų senesniajai mokytojų kartai karinės dvasios auklėjimas yra nedaug tepažįstamas dalykas. Tiesa, tarp mokytojų nemaža yra atsargos karių, bet, deja, tie atsargos kariai yra gavę tik grynai techninį karo mokslą. Jie dažniausiai buvo parengti tik vieną kitą ginklą vartoti, o karinės dvasios pakankamai neturi. Jie tarnavo kariuomenėje arba rusų laikais, arba, jeigu ir Lietuvos kariuomenėje, tai tuo metu, kada dar vyravo rusiškosios tradicijos. Todėl toki mokytojai, net ir atsargos kariai, savaime aišku, į karinį auklėjimą yra linkę kartais žiūrėti kaip į jaunuolių demoralizavimą, bet ne kaip į tikro vyriškumo, gerųjų žmogaus ypatybių ir dorovingumo ugdymą. Taigi karo mokykla iš mokyklų ne visuomet gauna tai, ką norėtų gauti. Karo mokykla turi labai daug energijos eikvoti, kad išauklėtų kariūnuose būdo ypatybes, reikalingas vadui. Dėl to labai kenčia techninis kariūnų mokymas. Bet galutinai vis vien karo mokykla negali atstoti to, kas jau pražiopsota vidurinėse mokyklose, kur jau suspėta moksleivio būdą suformuoti kitokį, negu vadui reikia.

Tipą, kuris buvo garbinamas prieš karą ir kuris dar tebeturi šiek tiek įtakos mūsų dabartinei viduriniajai mokyklai, galima trumpai apibūdinti taip:
Paraudę akys, aukštyn netvarkingai suversti ilgi plaukai, ir ne perdaug tvarkingi rūbai bei krūtinės džiova – tai tipas, kuriuo žavėjosi ne vien prieškarinės romantiškai nusiteikusios moterys, tai daugelio romanų didvyris, kankinys, kokius iš tikrųjų stengėsi išauklėti prieškarinis idealistiškai nusiteikęs gimnazijos mokytojas. To romantiško didvyrio kalba nedaug tesuprantama, nes jis kalba ar kliedi apie aukštas, nežemiškas materijas; jis konstatuoja pasaulyje esant paradoksalių dalykų, bet toliau konstatavimo nueiti neįstengia – pasitenkina paslaptingu nutylėjimu ar apeliavimu į pasaulio sąžinę. Jei jis kuria teorijas, taikomas žemei, tai vis dėlto tas teorijas ir danguje būtų sunku įgyvendinti. Jis svajotojas, kuris didžiausia niekšybe pasaulyje laiko pinigus. Jo galvoje visa enciklopedija, bet, deja, ten nėra jokios sistemos. Jis puikus analitikas, bet jo sintezės nepilnos, neįtikinančios. Toks tipas rimtas jau gimnazijoje laikomas pavyzdžiu visiems mokiniams. Jau su gimnazistais jis kalba tik apie Nitschę, Tomą Akvinietį, Zaratustrą, Šv. Augustiną; todėl niekas jo nesupranta, bet labai gerbia ir jo protą vertina. Gimnazijoje pertraukų metu jis nebėgioja, nežaidžia su draugais, bet rūsčiai surauktais antakiais vaikščioja koridoriumi ir galvoja.

Išėjęs iš gimnazijos toks tipas dar daugiau visko prisiskaito, dar giliau savo sieloje maištauja, dar daugiau prisigeria pesimizmo, bet tik labai retai jis pradeda gyventi natūralų, realų gyvenimą. Iš tokio gali būti geras menininkas, neblogas filosofas, artistas, energingas demagogas, bet beveik niekuomet praktiškas žmogus.

Būdingas tokiam tipui bruožas – nepaliaujamas riedėjimas gilyn į fanatizmą. Jeigu jis netikįs, jis skaito tik netikinčių autorių raštus, su pasišlykštėjimu atmesdamas visus tikybininkų raštus. Jei jis tikįs, – studijuoja tik savos tikybos autorių veikalus. Tuo būdu jis maitinasi tik vienašališkomis dogmomis ir neapykanta kitokių pažiūrų asmenims, sąmoningai vengdamas gauti priešnuodžių nuo per didelio fanatizmo.

Tokius tipus protegavo senosios gimnazijos. Rusijoje jos tuo būdu išauklėjo labai gausių idealistų, bet kartu ir didelių fanatikų kadrus. Ir šiandien mes turime tokio tipo asmenų seniau išauklėtoje inteligentijoje. Karininką, vis vien koks jis bebūtų, šios rūšies inteligentai yra linkę laikyti „tuščiu blizgučiu“. Karinį mokslą, taip išauklėti inteligentai, supranta tik kaip mankštą ir pasisveikinimo mokymą ir niekad nepripažįsta karininkui rimtumo, jei tas, be karinių mokslų, nėra dar baigęs kurio nors kito mokslo.

Dabar trumpai žvilgterėkime į ypatybes, kurių turi turėti idealus jaunas karininkas, kad iš abiejų pavyzdžių sugretinimo paaiškėtų, ko trūksta mūsų viduriniajai mokyklai, bent tokiai mokyklai, kurią man teko pažinti, nes dabar, neabejoju, kad yra padaryta kai kuri pažanga. Reikalavimai, kurie yra statomi idealiam jaunam karininkui, be abejo, beveik nieku nesiskiria nuo reikalavimų daugumai kitų inteligentų profesijų. Gal tik kai kurie bruožai, pavyzdžiui, iniciatyva, greita orientacija, atsakomybės nebijojimas, įgauna ypatingai svarbios reikšmės. Beveik visus vyrus, esančius vidurinėje mokykloje; rengia ne vien bendrojo pobūdžio inteligentais; beveik visi jie bus ir atsargos karininkai ar puskarininkiai. Todėl ir vidurinioji mokykla turėtų savo darbą tvarkyti taip, kad iš savo sienų išleistų abiturientus, pritaikytus ne vienam, bet abiem reikalavimams. Vadinasi, abiturientas turi būti parengtas ir kaip geras civilinis inteligentas ir kaip gera medžiaga karininkui parengti. Jei vidurinė mokykla šios medžiagos neparengia arba ją sugadina, vidurinė mokykla tuomet griauna tą darbą, kurį kuria Krašto Apsaugos Ministerija.

Profesorius, vietoje laiško įgrūdęs į pašto dėžutę savo skėtį, susilauks pastabos: Jis išsiblaškęs, kaip ir dera profesoriui. Tačiau taip pasielgęs rikiuotės karininkas, tuojau pat bus perkeltas į ne rikiuotę, bet ir čia neilgai tebus. Profesorius gali būti išsiblaškęs. Įsiknisęs į savo specialybę, jis gali nesekti viso likusio pasaulio. Niekas to dideliu minusu profesoriui nelaiko. Profesorius dirba mokslo gilinimo darbą. Svarbiausia profesoriaus ypatybė – sugebėjimas giliai galvoti; visos kitos ypatybės teturi antrinės reikšmės.

Karininkas negali būti išsiblaškęs, nes jo darbas yra labai įvairus ir gyvas. Jis reikalauja iš karininko nuolat kilnoti mintis iš vienos vietos į kitą, giliai galvojant sekti, kas vyksta aplinkumoje, galvoti iškart apie kelis dalykus, valdyti savo išvaizdą pavojingiausiuose momentuose, įtemptai, bet šaltai galvoti nemiegojęs, nevalgęs, mirtinai išvargęs. Karininkas turi būti gilus savo ginklo rūšies specialistas, turi žinoti visų kitų ginklų rūšių bei tarnybų ypatybes ir jų naudojimo galimybes. Karininkas turi būti geras mokytojas ir auklėtojas; auklėti, mokyti ir vadovauti jis turi sugebėti ne vienos kurios kategorijos ar vieno amžiaus žmones. Jis turi rasti bendrą kalbą su įvairaus išsilavinimo, amžiaus, profesijos, tautos bei tikybos asmenimis. Jis turi pažinti daugelio ir įvairių žmonių būdą bei gabumus. Jis turi mokėti taip elgtis, kad imponuotų ir vyresniems už save amžiumi kareiviams bei puskarininkiams. Turi turėti organizacinių bei administracinių gabumų. Turi būti susipažinęs su teisės dalykais, nes dažnai tenka eiti teismo nario, gynėjo, kaltintojo ar teismo raštvedžio pareigas. Karininkas turi nusimanyti ir sanitarijos dalykuose. Turi suprasti kurpiaus, siuvėjo, virėjo, dailidės, mūrininko ir kalvio darbą tiek, kad galėtų jiems duoti uždavinius, žinodamas, ko galima iš jų reikalauti, ko ne. Karininkas turi būti sportininkas, pažįstąs daugelį sporto šakų.

Savo karines žinias karininkas turi nuolat naujinti, nes išėjęs į karą su žiniomis, įgytomis prieš kelerius metus, susilauks daug netikėtumų.

Be viso šito, karininkas turi būti geras karininkų šeimos narys, mokąs sugyventi su kitais karininkais. Visų savo žinių, visų patyrimų karininkas negali aklai taikyti gyvenime. Pirmiausia visus savo nusistatymus karininkas turi suderinti su bendra visos karininkijos doktrina, kad neveiktų vienas pats, be ryšio su visa karininkų mase ir neįneštų į bendrą darbą netvarkos. Taigi karininkas turi būti linkęs bendradarbiauti su kitais. Bet kartu karininkas turi ieškoti naujų kelių, kad visą karininkų korporaciją tobulintų. Štai kodėl karininkas negali būti nei išsiblaškęs, nei ekscentrikas. Štai kodėl karininkui nepakanka turėti smulkių (analitinių) žinių iš visų jo veikimo sričių, bet reikalaujama visų tų smulkių žinių sistemos (sintezės) ir tos sistemos pritaikymo bendrajai doktrinai.

Karininkui draudžiama būti nervuotam. Nereikia čia jau kalbėti apie frontą, kur iš vado veido kareiviai sprendžia apie pavojaus didumą. Prisiminkime tik savo viršininkus ar mokytojus, kurie nors truputį yra nervuoti ir mums paaiškės, kodėl karininkas turi mokėti savo nervus valdyti. Vienoje valstybėje daugelis karininkų nešioja monoklius, kad veide negalima būtų pastebėti nervinimosi. Kitos valstybės statutas leidžia kareivius bausti tik praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo, kad kareivis nebūtų baudžiamas susinervavusio viršininko. Abu dalykai vykusiai pritaikyti tų tautų būdui.

Kaip matėme, karininkui visų pirma reikalingas visapusiškumas. Asmenys, kurių viena kuri ypatybė labai gerai išlavinta, bet kitos gerosios ypatybės menkos, netinka būti rikiuotės karininkais. Toki vyrai, kuriuos Nitsche (Zaratustros lūpomis) vadina mažo ūgio žmonėmis su nepaprastai didele viena ausimi, nors ir sukelia kartais visuomenės nusistebėjimą bei pasigerėjimą, nors jie savo specifinėje srityje gali net genijai būti, tačiau paprastais rikiuotės karininkais būti netinka.

Ko gi trūksta viduriniajai mokyklai, kad ji sėkmingai parengtų ir inteligentą, ir kandidatą į karininkus? Ne paslaptis, kad daugiausia viduriniųjų mokyklų auklėtojų dėmesys yra nukreiptas į proto mokslinimą ir moralumo ugdymą, o kitų žmogaus ypatybių, pav.: greito orientavimosi, fizinės, protinės bei moralinės patvaros, sveiko atkaklumo, draugiškumo, savos bei svetimos nuomonės tinkamo vertinimo, mokėjimo elgtis vyresniųjų bei jaunesniųjų tarpe, atsakomybės nebijojimo, sugebėjimo organizuoti bei administruoti, nors visiškai neužmirštama, bet nelabai ir žiūrima. Šios gi ypatybės kariui yra tiek pat reikalingos, kiek proto mokslinimas bei aukštas moralumas.

Dažnai labai gerą vardą turintis moksleivis gali turėti kai kurių kariui visiškai netinkančių polinkių. Tai per didelis (pagal jo jėgas) įsiknisimas į mokslo dalykus ir iš to kyląs ekscentriškumas, išsiblaškymas, užuomaršumas.

Universitete, jeigu žmogus dirba kruopščiai, nuosekliai ir tiksliai, jis save jau pateisina. Niekas nekreipia perdaug dėmesio, ar jis dirba greitai, ar moka greitą darbą su kitais bendradarbiais derinti, ar dirba patenkinamai būdamas išvargęs, nemigęs; ar moka organizuoti savo valdinių darbą. Tačiau šie reikalai turi pirminės svarbos karo akademijoje. Puikus universiteto klausytojas dar nereiškia, jog bus tinkamas karo akademijos klausytojas. Žinoma, ir gabiausio karo akademijos klausytojo nereikia laikyti būtinai rimta medžiaga mokslininkui padaryti. Universiteto ir karo akademijos mokslai tiek tarpusavyje skirtingi; kad jų lyginti netenka.

Mūsų viduriniosios mokyklos daugiausia stengiasi paruošti gerų kandidatų universitetui, tačiau dažnai užmiršta savo nė kiek ne mažesnę pareigą – parengti kandidatų karo mokyklai. Dažnai užmiršta ir tai, kad ir inteligentui, ne kariui, reikalingi sugebėjimai administruoti, organizuoti, greit orientuotis, reikšti iniciatyvą.

Rikiuotės karininkui nedaug bus naudos, jeigu jis atmintinai žinos visas chemines formules, pagal kurias yra padarytos įvairios ginklų dalys, bet žymiai pakenks, jei jis nemokės orientuotis kautynių aplinkybėse, greit spręsti ir greit savo sprendimo įvykdyti. Nedaug rikiuotės karininkui padės visų pasaulio filosofų išmintis, puikus visų Napoleono ir Fridricho Didžiojo žygių pažinimas, jeigu jis nebus gerai įpratęs lauko pratimuose ir karo žaidimuose veikti greitai ir energingai griebti iniciatyvą į savo rankas, diktuoti sutiktam priešui savo valią.

Karininko rengimas karo mokykloje brangiai kainuoja. Tačiau baigusio karo mokyklą karininko tobulinimas dar žymiai brangesnis. Kuo ilgiau karininkas kariuomenėje tarnauja, juo daugiau valstybė į jo mokymą įdeda pinigų ir juo daugiau valstybė tikisi turėti naudos iš karininko taikos ir karo metu. Jau karo mokykloje matome, kiek brangiai kainuoja, kiek daug laiko atima kariūno parengimas, nors ir skyrininko pareigoms eiti. Kai vienas kariūnas komanduoja skyrių, 13 kitų kariūnų yra pasyvūs vykdytojai, kurie yra tik įrankis pirmajam mokytis. O juk visas tas laikas valstybei atsieina daug pinigų. Jei kariūną reikia pamokyti išstatyti lauko sargybą lauke, kalimas klasėje toli gražu dar nieko neduoda. Klasėje kariūnas kaip iš pypkės išpoškina visas lauko sargybos viršininko pareigas, bet kai tik jam lauke duoda kelis žmones, tai dažniausiai jis pirmą kartą kažin ką, tik ne lauko sargybą, išstato. O jeigu jam pirmą kartą pavedama lauke išdėstyti būrį gintis (po to, kai žemėlapyje išdėstė puikiausiai), tai senas karininkas karo dalyvis, pažiūrėjęs išrinktas pozicijas, tik nusijuokia. Išveskime dabar skyrių į laukus ir pradėkime mokyti grandinėle laikyti ryšį. Keli kariūnai per dieną spės pabūti grandinėlės organizatoriais, viršininkais? Du arba vienas. Ir taip viskas. Taip laiko reikalauja ir žvalgymo, ir žygio apsaugos, ir puolimo, ir gynimosi mokymas. Prie to prisideda topografija, šaudymas, pranešimų rašymas, įsakymų atidavimo technikos mokymasis ir daug kitų būsimam karininkui reikalingų dalykų. Taigi ar reikia stebėtis, kad tik praslinkus keliems metams po baigimo karo mokyklos geras karininkas pradeda tinkamai vadovauti būriui. O apsileidėlis visą savo gyvenimą niekam tinkamai vadovauti neišmoksta ir tuo daro milžiniškų nuostolių tautai ir valstybei, kuri jam patiki didžią tautos gynimo pareigą.

Reikalavimai, statomi karininkui, milžiniški. Deja, tiek kitose, tiek ir mūsų kariuomenėje karininkai yra komplektuojami iš žmonių, o ne iš angelų. Todėl neturime stebėtis, kad ir karininkų korporacijoje, kaip ir kiekvienoje kitoje korporacijoje, greta darbščių idealistų matome ir apsileidėlių.

Smulkus, be sveikos ambicijos žmogus, šiaip taip pasiekęs karinio laipsnio, išnaudoja tą aplinkybę, kad jis brangiai valstybei yra kainavęs ir kad valstybė negali pirma proga nusikratyti tokiais karininkais, nes karininkų rengimui skiriamų pinigų nėra tiek daug. Vieni iš tokių karininkų apsileidžia tarnyboje, pradeda sistemingai girtuokliauti, kortuoti. Toki ir sugyvenimo atžvilgiu karininkų šeimoje darosi nemalonūs. Jie būna labai nepatenkinti, kai draugai juos laipsniu ir pareigomis aplenkia. Toki ne visuomet nori suprasti, kad Lietuvos kariuomenėje kiekvienam energingam ir sąžiningai dirbančiam karininkui atviras kelias į aukštąsias vietas, kad Lietuvoje daug yra pavyzdžių, kai nedidelio mokslo jaunuolis, į kariuomenę pašauktas, savo energija ir darbštumu įgyja karininko laipsnį ir baigęs karo mokyklą prasimuša į aukščiausias vietas. Tokiems dažniausiai vaidenasi šališkumai ir protekcijos, bet jie niekad nesirūpina paieškoti priežasčių savyje.

Dar kiti, tarnaudami kariuomenėje, neįtempia visų jėgų ir nesistengia kariuomenei kuo naudingiausiais būti, bet tik žvalgos į pašalius, kur čia geresnį biznį padaryti, kaip čia pačių gerovę geriau laiduoti.

Nieko neslėpdamas pasakoju visas mūsų korporacijos silpnybes. Galbūt, kas nors man primins patarlę apie paukštį, teršiantį savo lizdą. Tam turiu pasakyti – karininkų lizdas nėra uždaras lizdas. Visa tauta turi teisę matyti, kas karininkų tarpe yra gero ir blogo. Juk karininkų korporacija bus tas ramstis, kuriuo pasirems visa tauta sunkiausiais savo gyvenimo momentais. Tauta turi žinoti, ar tas ramstis yra tvirtas, ar ne.

Iš mano žodžių, gal būt, daug kas padarys neigiamą išvadą dėl šio tautos ramsčio tvirtumo. Tačiau nereikia būti pesimistais. Mūsų karininkija yra tikras savo tautos vaikas ir todėl tebeserga tomis pačiomis ligomis, kaip ir visa tauta. Betgi tauta sparčiai sveiksta, sparčiai kratosi neigiamų ypatybių, įgytų vergijos metu. Karininkija, tai galima drąsiai tvirtinti, sveiksta dar žymiai greičiau kaip visa tauta. Nepaprastai didelę naudą karininkijai davė tinkamas atestavimo ir avansavimo reikalų sutvarkymas. Tai sritis, kurioje iš karininkijos galėtų labai daug pasimokyti ir mūsų valdininkija. Per kelerius metus po to, kai buvo įvesti egzaminai į aukštesnį laipsnį, karininkų karinis ir bendras išsilavinimas labai pakilo; kalbos apie protekcijas skiriant į aukštesnes vietas žymiai sumažėjo. Aukštose vietose atsirado daugiausia tik toki karininkai, kurie savo darbu, gabumais ir energija nusipelnė tų vietų. Šiandien aukštas vietas turį karininkai turi dalyvauti karo žaidimuose, manevruose, taktinėse kelionėse, lauko ekskursijose. Tokiuose pratimuose labai greit paaiškėja, kas tinka turimai vietai, kas ne.

Didelių vilčių teikia ir jaunoji karininkų karta, turinti daug geresnes, negu senoji, bendrojo, ir karinio mokslinimosi bei auklėjimosi sąlygas. Jei senajai karininkų kartai, dirbusiai labai sunkiose aplinkybėse, vis dėlto jau daugelyje sričių pavyko nusikratyti nesveikos senos rutinos ir sukurti savas, tikrai lietuviškas darbo tradicijas, tai jaunoji karininkija turėtų padaryti žymiai daugiau. Jos uždavinys – padaryti Lietuvos kariuomenę tikrai ir nuoširdžiai visų tautos sluoksnių mylimą ir gerbiamą, surasti geriausius, patikimiausius ir pigiausius būdus tautos kariniam saugumui laiduoti.

Apibrėžiau, ko siekia jaunoji Lietuvos karininkija. Manau, visa tauta tiems siekiams pritaria. Ar daug iki šiol padaryta? Pačiam tos korporacijos nariui atsakyti sunku. Nors vis dėlto, kai palygini Lietuvos karininkiją prieš 10–12 metų su dabartine karininkija, matyti didžiulis skirtumas į gerąją pusę. Tikrąjį vaizdą, regis, turėtų duoti mūsų literatūra. Deja, daugumas mūsų literatų karininką tepažįsta tokį, koks jis buvo prieš 15–20 metų. Romane ar poemoje karininką mūsų literatai išveda į sceną dažniausiai tik tuomet, kai reikia parodyti linksmą tuščių žmonių kompaniją. Dar karininką mūsų literatūroje randame, kaip Nepriklausomybės karų dalyvį. Čia jau ypač pabrėžiami jo gerumai, tačiau dažnai nenatūralūs ir neįtikiną. Tikro dabartinio taikos meto karininko dar regis niekas iš mūsų literatų tinkamai grožinėje literatūroje neatvaizdavo.

Gal kas nors pasakys, kad tepasidaro karininkai toki idealūs, koki jie turėtų būti, ir literatūra tokiais juos pradės vaizduoti. Manau, kad taip sakantieji klysta. Literatūra, kol joje nepasireiškia ypač stiprios asmenybės, atrodo, dažniausiai yra linkusi kurti pagal senus šablonus. Karininkui, kaip ir studentui, vaizduoti literatūroje yra išsidirbę labai stiprūs (kartu ir labai kenksmingi) šablonai. Kažin, ar greit atsiras kūrėjų, kurie šiuos šablonus įstengs nugalėti!

Baigdamas šį skirsnį dar kartą noriu pabrėžti, jog vidurinioji mokykla turi pasirūpinti, kad karo mokyklos kandidatai turėtų vadui reikalingų būdo ypatybių. Jei viena vidurinioji mokykla to nepajėgia padaryti, ji gali pasitelkti skautų organizaciją, kurios dėsniai labai tinka būsimųjų vadų būdui formuoti. Labai svarbu tai, kad skautų organizacijoje moksleivis jau gali gauti progos vadovauti, organizuoti, administruoti. Nemažiau svarbu ir tai, kad šioje organizacijoje rūpinamasi jaunuolio kovos instinktų ugdymu, riteriškumu, iniciatyva. Moderninio karo kovotojui dažnai teks veikti miške bei naktimis. Skautas įpranta orientuotis naktį ir miške, įpranta nugalėti snaudulį nuobodžiuose budėjimuose bei sargybose. Tuo būdu skautų organizacijoje parengtus kariūnus karo mokykloje jau daug lengviau rengti, nes jie iš mažens yra gavę gerų polinkių. Pavyzdžiui, karo mokykla nieku būdu negali skirti tiek daug laiko nakties pratimams, kad kariūnai, tuoj baigę mokyklą, visai sėkmingai galėtų kareivius nakties kautynių mokyti. Įgudimas orientuotis naktį ir miške įgyjamas tik ilgamete praktika. Ši praktika gali būti ir retoka, bet ji turi būti išeita per ilgesnį laiką. Taigi tik dirbant skautų organizacijoje galima pasiekti to, kad mūsų jauni karininkai būtų įgudę orientuotis naktyje bei miškuose.

Skautų reikšmę parengiant kandidatus karo mokykloms aukštai vertina ir kitos valstybės. Pavyzdžiui, anketoje, kurią reikia duoti įstojant į Lenkijos karo mokyklą, yra klausimas apie darbą skautų organizacijoje. Nedirbusių skautų organizacijoje vengiama į karo mokyklą priimti. Mūsų aplinkybėse šia kryptimi reikėtų eiti dar toliau. Skautų organizacijoje karo mokyklos kandidatas turėtų gauti praktiško darbo stažą ir tik su tokiu stažu galėtų būti kandidatas į kadro kariūnus.

← Į skyriaus pradžią — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Ginkluotųjų jėgų rengimas būsimajam karui
Toliau →
Komentuoti

Your email address will not be published.Required fields are marked *