Šaulių rengimas

Šaulių rengimas

Šaulių rengimas priklauso nuo tų uždavinių, kuriuos jie turės karo metu. Šauliai – atsargos kariai, karo metu bus mobilizuoti. Taigi tokių šaulių rengimas turėtų būti kartojimas to, ką išmoko kariuomenėje, fizinio pajėgumo, ir mokėjimo šaudyti palaikymas, karinių naujienų sekimas. Šių šaulių dalinių mokymas neturėtų skirtis nuo mažesniųjų kariuomenės dalinių mokymo.

Visai kitoki uždaviniai karo metu gali tekti vykdyti nemobilizuojamiems šauliams. Tai išplaukia iš pačios nereguliarių ginkluotųjų jėgų prigimties. Nereguliarios ginkluotosios jėgos gali būti įvairios vertės. Tačiau bendrai paėmus, jos nei drausmės, nei mokymo atžvilgiu nėra pritaikytos ilgiems, daug patvaros reikalaujantiems reguliariems veiksmams. Taigi įtraukti šaulius į tokius veiksmus būtų netikslu. Jeigu ir tenka iš šaulių kada nors pareikalauti didelio įtempimo reikalaujančių žygių, tai toki žygiai turi tęstis ne per daug ilgai. Negalima iš šaulių reikalauti mokėti gerai manevruoti (derinti ugnį ir judesį), nes jie neturi šiam reikalui pakankamai parengtų kadrų. Iš reguliariųjų kautynių šauliams geriau tinka tik nekomplikuoto pobūdžio stabdymas ir tai tik tokiose ribose, iš kurių geras pasitraukimas. Užėmę tokią ribą ir sutrukdę priešą ugnimi bei ardymais, šauliai turi slėptis miške ir pavieniui ar grupėmis vykti į iš anksto sutartas vietas. Toki veiksmai, net ir silpnai vadovaujamiems, galimi (žinoma, daug naudingesnis toks veiksmas bus tada, kai šaulių dalinys bus energingai ir sumaniai išmokyto asmens vadovaujamas).

Gali tarp šaulių atsirasti tokių pasiryžėlių kovotojų ir vadų, kurie, nežiūrėdami silpno mokymo, vis dėlto labai drąsių ir sunkių žygių atliks, kurie ir kovodami su reguliaria kariuomene nesudrebės. Tačiau tai yra išimtys; žinoma, juo tokių išimčių daugiau, juo tauta sveikesnė, energingesnė.

Antriniai (nereguliarių kautynių) uždaviniai, kuriuos karo metu nemobilizuojamiems šauliams gali tekti vykdyti, yra labai įvairūs. Visus tuos uždavinius nemobilizuojami šauliai turi mokėti spręsti vadovaujami savų, nemobilizuojamų, kartais net kariuomenėje netarnavusių vadų, nes karininkų ar puskarininkių išskirti šiam reikalui kariuomenė vargu ar galės.

Koki gi uždaviniai gali tekti spręsti tokiam nemobilizuojamųjų šaulių būrio vadui?

1) Savos apylinkės sekimo organizavimas. Būrio vadas išstato sekimo postus ir sutvarko tarp jų ryšius, kad šioje vietoje pasirodžius žemės priešui, dienos ar nakties metu, tuojau būtų duota žinia artimiausiam kariuomenės daliniui ir artimiausiems šaulių būriams. Ryšiams naudoja nuolatines telefono linijas, raitus ar dviratininkus šaulius, signalizaciją iš bokštų, malūnų, trianguliacijos punktų. Kai toks sekimas bus organizuotas, priešas, norįs sužinoti, kas toje apylinkėje vyksta, turės į ten siųsti savo aviaciją ir kavaleriją; mūsų gi kariuomenės dalių vadai galės pasitenkinti paskambinę telefonu.

Paviršutiniškai žiūrint, tai nekomplikuotas uždavinys, tačiau praktikoje ir šio uždavinio geras įvykdymas pareikalaus iš būrio vado daug energijos, sumanumo, iniciatyvos. Neužmirškime, kad sekimas ir ryšiai ir nakties metu turi patikimai veikti. Taikos metu nepasiruošęs būrio vadas vargu ar šį pagrindinį būrio uždavinį tinkamai atliks.

2) Svarbių objektų saugojimas, kad į juos nesikėsintų priešo agentai. Kai kuriuos objektus (pav., telefono linijas) gali būti pavesta saugoti ir vietos gyventojams ne šauliams.

3) Trukdymas priešui žvalgyti. Priešas bus priverstas žvalgyti tik stambesniais vienetais, nes smulkūs vienetai bus apšaudomi vietos šaulių. Be to, ir stambesnių vienetų žvalgymas bus trukdomas ir negalės būti toks efektingas, koks būtų tuomet, jeigu iš šaulių nesulauktų jokio pasipriešinimo.

4) Trukdymas priešo lengvųjų dalinių žygiams (reidams). Tai gali vykdyti būriai, esą balotose, ežeruotose ar miškuotose vietovėse arba prie upių. Panaudodami vietos gyventojų darbą bei transporto priemones, jie gali įrengti kliūtis keliuose (kur sunkiau apvažiuoti), parengti naikinti tiltus (ir priešui priartėjus sunaikinti). Savo parengtas kliūtis, jei moka, minuoja ir gina ugnimi užėmę tokias pozicijas, iš kurių, prireikus, patogu trauktis.

Tokius uždavinius gali vykdyti šauliai ten, kur nėra savo kariuomenės, bet kur galimas priešo kariuomenės pasirodymas (junginių sparnuose, užnugaryje). Kai į būrio rajoną atvyksta kuris nors kariuomenės dalinys, šauliai gali padėti organizuoti dalinio apsaugą (tuo taupo kariuomenės dalinio jėgas), padėti vykdyti rekvizicijas, kovoti su šnipinėjimu (bendradarbiaudami su policija), padėti kaip vadovai[1] pereiti balas ir miškus.

Priešui užėmus būrio rajoną, šauliai gali pulti priešo smulkius dalinius ir gurguoles ir tarnauti savo kariuomenei kaip agentai.

Vadinasi, nemobilizuojamų šaulių laukia gausūs uždaviniai, kai jie atsiduria karo veiksmų rajonuose. O tie rajonai gali būti labai platūs. Toli užnugaryje esąs šaulių būrys per kelias valandas gali atsidurti karo veiksmų srityje, kai prasiveržia priešo raitininkai ar motomechanizuoti daliniai. Prisiminkime lenkų kavalerijos brigados žygį 1920 m. rudenį Kėdainių kryptimi. Jei tuomet šauliai būtų buvę geriau parengti, brigada gali būti, būtų turėjusi žūti tik nuo šaulių. Net ir neparengti šauliai, poroje vietų pasipriešinę, sudarė daug rūpesčių brigadai. Savo uždavinio brigada neatliko, nors lengvai būtų atlikusi, jei vietiniai gyventojai būtų buvę jai palankūs. Tuomet nulėmė ne šaulių kulkos, bet begalinis brigados nuovargis, nes ji turėjo nuolat be poilsio budėti, nežinodama, ko gali tikėtis iš vietinių šaulių. Šių dienų kare šauliams tenka dar vienas uždavinys – kova su priešo oro desantais. Jie turi trukdyti oro desantų veiksmus bent iki tol, kol galės reaguoti reguliari kariuomenė.

Nemobilizuojami šauliai veikia nenutoldami ar ne per daug tenutoldami nuo savo gyvenamųjų vietų. Tai teikia jiems tą gerumą, kad jie gali geriau išnaudoti vietovę. Savaime aišku, iš to kyla ir pareiga tą vietovę taikos metu gerai pažinti. Nemobilizuojamas šaulys turi puikiai orientuotis visuose savo apylinkės šunkeliuose, balų tarpekliuose net ir tamsiausią naktį. Nemobilizuojamo šaulių būrio vadas turi žinoti visas savo apylinkės vietas patogias slėptis, visas vietas, kur patogu įrengti kliūtis, o prireikus – saugu pasitraukti. Savaime aišku, kliūčių darymas, jų minavimas, o ypač geras šaudymas, būtini. Tai ir yra sritys, kuriose turi taikos metu nemobilizuojamieji šauliai kariškai rengtis.

Šaulių daromos kliūtys keliuose dažnai komplikuosis tuo, kad kliūtyse teks palikti pravažiavimus besitraukiančiai savai kariuomenei ir besievakuojantiems gyventojams. Tik paskutiniam vežimui pasitraukus, spragos turės būti paskubomis naikinamos. Šauliai turi būti ir šiam darbui tinkamai pasirengę.

Dvi priežastys trukdo šaulių karinį rengimą. Pirmoji – karinių kadrų stoka. Dėl šios priežasties šauliai dažnai pradeda dirbti tik tai, ką jų turimieji kadrai moka – kultūrinį darbą. Karinis darbas apleidžiamas. Tai labai blogai, kai vienintele organizacija, kurios uždavinys kariškai visuomenę paruošti, savo darbą apleidžia. Todėl pirmas šaulių rūpestis turėtų būti – patiems išsimokyti atitinkamus karinius kadrus.

Antroji priežastis yra ta, kad mūsų inteligentija kažin kodėl labai bijo išeiti į vietovę. Dažnai inteligentas didelis patriotas savo kabinete ar iškilmių aikštėse, bet mano, kad nepatogu inteligentui imti į rankas šautuvą, žygiuoti rikiuotėje, vykdyti kito, panašaus į jį, komandas. Tiesa, ir fiziškai mūsų inteligentai kiek atsilikę nuo kitų kraštų inteligentų, nes dar nėra pakankamai pamėgę sporto. Kiti šauliai, matydami tokį inteligentų elgesį, ir patys nori būti „inteligentais“. Taigi, lauko pratimai išeina blogai. Viename apskrities centre įgulos viršininkas organizavo inteligentų šaulių mokymą. Kol viskas ėjo klasėje, klausytojų buvo pakankamai. Bet kai tik pasakė, jog rytoj teksią į lauką išeiti, tuoj daugelis „susirgo“ ar „darbais apsikrovė“. Šį reiškinį turi patys inteligentai pašalinti. Kol šis reiškinys nepašalintas, dažno būrio darbas apsiriboja paskaitomis, dalyvavimu paraduose, iškilmių bei pasilinksminimų rengimu.

Inteligentai šauliai turi nugalėti lauko pratimų vengimą ir turi įsigyti drabužius tiems lauko pratimams, nes kai kurie šauliai inteligentai vengia lauko dar dėl to, kad neturi tinkamų drabužių, arba dar tikriau – vengia pasirodyti prastais drabužiais. O tokių drabužių įsigijimas labai lengvas – sudėvėtą kostiumą, vietoje išmesti lauk, reikia sulopyti ir jis visai gerai tiks lauko pratimams.

Galop šaulių sąjungai labai daug trukdo tai, kad ji turi rūpintis ir priešlėktuvine apsauga, nes iš tikrųjų tai visiškai ne jos darbo sritis. Jau buvo sakyta, kad šiuo reikalu Lietuvoje turėtų rūpintis kita, labai plačius visų tautybių ir pažiūrų piliečių sluoksnius apimanti organizacija.

[1] vedliai