Karo natūralumas

Karo natūralumas

Karas atsirado pasaulyje beveik kartu su žmogumi, nes jau pirmoje šeimoje vienas brolis pakėlė nuodėguliu ginkluotą ranką prieš antrą brolį. O tolesnėje žmonijos istorijoje karas sekė paskui karą. Šventajame Rašte matome karų virtinę, indų vedose, senųjų Rytų despotijų užrašuose, korane randame karus, senojoje Kinijoje, Graikijoje, Romoje – karai ir karai. Viduriniais amžiais karai, naujaisiais ir naujausiais amžiais vėl nepabaigiami karai. Karų grandinė niekur nenutrūko ilgesniam laikui. Kai tik istorikams pavyksta atskleisti naują istorijos lapą, tuojau iš to lapo kyšteli karai. Praskleidė istorikai Amerikos majų civilizacijos puslapius ir pirmajame žingsnyje jau susidūrė su karingų actekų karo žygiais. Praskleidė ilgai buvusią paslaptimi Japonijos istoriją – ir ten pirmiausia rado karus.

Ir visi tie karai vienoki. Ar turime reikalą su karu, kur ginkluotų baltųjų avantiūristų gauja užpuola Afrikos negrų sodybas, norėdama prisigaudyti pelningai parduodamų vergų, ar turime reikalą su visos Europos šventų vyrų organizuotu žygiu Kristaus karstui atvaduoti, vis vien karo dėsnis lieka tas pat: naikinti priešą ar priversti jį vykdyti savo valią. Kiekvieno karo išviršiniai reiškiniai – žudynės, marinimas badu, kankinimai, turtų naikinimas, moterų niekinimas. Stiprios, energingos tautos bei giminės sunaikina ar pavergia silpnesnes. Pralaimėjusieji išnyksta ar vergauja, ar, jeigu dar randa savyje pakankamai energijos, sukyla prieš skriaudėjus. Nugalėtojai viešpataudami klesti arba ištvirksta, ištyžta ir lieka kitos energingesnės tautos auka. Ir taip žudynių bei turtų naikinimo galo nematyti.

Energingam žmogui šis vaizdas sukelia natūralią reakciją.

Karas turi būti nugalėtas! Karas turi būti panaikintas! Žmonija turi būti išgelbėta iš tų baisybių. Žmonės gi ne bepročiai ir ne gyvulių banda, skirta papjauti.

Iš tiesų, protingiausi, energingiausi žmonijos atstovai ne vieną kartą ėmėsi karšto, pilno pasiaukojimo darbo, norėdami nugalėti karo dievaitį.

Vieni karą bandė panaikinti meile, kiti išmintimi, treti skelbė karą karui ir mėgino karu pasiekti amžinos taikos, ketvirtieji to pat siekė revoliucija.

Karo panaikinimas – amžinoji taika – tai iš tiesų yra toks gražus ir kilnus tikslas, kad jam pasiekti žmonija nesigailėjo pastangų. Konfucijus[1], Zarastustra[2], Mahometas[3], Čingischanas[4], Napoleonas[5], Leninas[6] ir kiti rodė kiekvienas savo kelius šiam gražiam tikslui pasiekti. Ir realiame gyvenime jie milžiniškus, savo vardų vertus darbus atliko šio kilnaus tikslo siekdami. Didžiųjų tikybų pranašai ar jų apaštalai savo idėjomis užkariaudavo visas jų sferose buvusias inteligentines jėgas ir, regis, kiek čia betrūkdavo, kad jų idėjų sujungtos tautos pradėtų laimingą amžinosios taikos gyvenimą. Bet ne. Jau pačių bendratikių tarpe tuojau atsirasdavo atskalūnų, kurie vėl pradėdavo naują karą. Nebaigtas statyti amžinosios taikos rūmas griūdavo.

Dar greičiau tas pat likimas ištikdavo didžiųjų karo bei valstybių organizacijų genijus. Bene toliausia buvo nuėjęs didžiausios Mongolijos kūrėjas Čingischanas. Iš tiesų jis sujungė beveik visą tuomet žinomąjį pasaulį. Milžiniškame Azijos ir Europos kontinente tebuvo likę pora pusiasalių, kurių nebuvo suspėjęs Čingischanas nukariauti – tai Vakarų Europa ir Indija. Gražios perspektyvos jau ryškėjo Čingischano įpėdiniams: visas pasaulis greitu laiku turėjo būti sujungtas didžia Čingischano išmintimi ir energija. Ir, rodos, pagaliau turėjo įsiviešpatauti amžinoji taika, išmintingų didžiojo valdovo teisės nuostatų globojama.

Bet pakako asmeniškos nesantaikos tarp didžiojo valdovo įpėdinių, ir visos puikiosios svajonės pasikeitė kruvina tarpusavio kova.

Šis trumpas žvilgsnis į žmonijos istoriją verčia kritiškai vertinti ir galimybes amžinajai taikai sukurti ateityje.

Nesigilinant daugiau į istorinius samprotavimus, tenka paliesti dar tą pažiūrą į karą, kuri ypatingai plinta pas kai kuriuos mūsų kaimynus.

Pagal šią pažiūrą karas yra natūraliausias kovos dėl būvio reiškinys. Šią kovą matome visur. Kovoja tarpusavyje augalai, jei likimas lemia jiems greta vienas kito išdygti. Stiprus ąžuoliukas visiškai nepaiso dilgėlių ar varnalėšų teisių matyti saulę. Apyniai raizgosi apie medžius ir dusina juos, neduodami pakankamai oro ir saulės. Kerpės čiulpia kitų augalų syvus, visai neklausdamos, patinka tam augalui jų kaimynystė ar ne.

Daug ryškesnė ir žiauresnė kova dėl būvio vyksta tarp gyvulių. Jie vienas kitą papjauna ir ėda. Jie kovoja pavieniui ir giminėmis. Ten, kur įsiveisia viena žiurkių rūšis, kitos rūšies žiurkės turi išsikraustyti; ten, kur susiduria dviejų skruzdžių giminių reikalai, prasideda karas. Pagaliau, kovoje dėl būvio gyvuliai pradeda ne tik atskiromis giminėmis kovoti, bet net sudaro tų giminių sąjungas, kai gresia bendras priešas. Kovoje su liūtais džiunglių gyvuliai (zebros, žirafos ir antilopos) susideda bendrai, nes vieni iš toliau mato, kiti turi jautresnę klausą, treti geresnę uoslę ar moka geriau gintis. Tokia sąjunga daug sėkmingiau kovoja su bendru priešu.

Juo gyviai tobulesni, juo ir kova tarp jų žiauresnė ir sudėtingesnė. Taigi visai natūralu, kad žmogus kovodamas su kitais žmonėmis jau nesitenkina savo raumenų jėga, bet ieško ginklo, kuriuo būtų galima greičiau savo priešą įveikti. Žmogaus protas atskleidžia jam platesnes kovos sritis. Žmogus jau labai gerai supranta, kad, norint būti stipresniu, reikia sudaryti taiką ir kovos sąjungą su tais, kuriems gresia bendras pavojus. Dėl to susikūrė giminės, tautos, valstybės, valstybių sąjungos. Žmogus ne tik ginklą išrado; jis išrado ir kitas kovos sritis: ekonominį ir dvasinį karą, kurie kartu su ginkluotųjų jėgų karu sudarė vieną vienetą – visuotinį karą, kuris tuo būdu yra natūralus visuotinės kovos dėl būvio reiškinys.

[1] Konfucijus (tradiciškai laikoma, kad gyveno 551 m. pr. m. e. – 479 m. pr. m. e.) – žymus kinų mąstytojas, kurio mokymai darė didelę įtaką kinų, japonų, korėjiečių, vietnamiečių civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms.

[2] Zaratustra (g. apie 628 m. pr. m. e. – m. apie 551 m. pr. m. e.) – Persijos pranašas ir zoroastrizmo religijos pradininkas.

[3] Mahometas (arab. muḥammad), g. apie 570 m. balandžio 20 d. Mekoje – m. 632 m. birželio 8 d. Medinoje) – islamo pradininkas, musulmonų laikomas paskutiniuoju iš pranašų, per kurį Alachas perdavė Koraną. Taip pat diplomatas, prekiautojas, filosofas, oratorius, įstatymų leidėjas, reformatorius ir karinis lyderis.

[4] Čingischanas (Temujin Borjigin), g. apie 1155 m. – m. 1227 m. rugpjūčio 18 d.) – garsiausias mongolų vadas, XII a. buvo sukūręs didžiausią visoje žmonijos istorijoje imperiją – nuo Ramiojo vandenyno rytuose iki Elbės upės vakaruose.

[5] Napoleonas Bonapartas (pranc. Napoleon Bonaparte), pasivadinęs Napoleonu I; g. 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajačas, Korsika – m. 1821 m. gegužės 5 d. Šv. Elenos sala – Prancūzijos revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 m. tapęs Prancūzijos valdovu – lapkričio 11 d. paskirtas Pirmosios Prancūzijos respublikos Pirmuoju Konsulu, 1802 m. – Konsulu iki gyvos galvos, o nuo 1804 m. gruodžio 2 d. tapo Prancūzijos Imperatoriumi, Italijos karaliumi.

[6] Vladimiras Iljičius Leninas tikroji pavardė Uljanovas, g. 1870 m. balandžio 22 d. Simbirske – m. 1924 m. sausio 21 d. Gorkuose netoli Maskvos – Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, Sovietų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Sovietų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.