Douhet teorija

Douhet teorija

1914–1918 m. karas paliko karo teoriją prie neišspręsto klausimo: kaip laimėti siauruose Vakarų Europos frontuose? Yra būtinas reikalas į šį klausimą rasti atsakymą, nes ir būsimajame kare pagrindiniai frontai numatomi siauri, lyginant su jėgomis, kurios juose veiks.

Plačiuose baruose, nors ir liko galimumas greitais smūgiais siekti sunaikinimo, bet ir juose staigūs veiksmai gali neduoti laukiamųjų rezultatų, jei gynėjas mokamai naudos stabdomuosius veiksmus. Gynėjo gyvybiniai centrai dažnai yra gilumoje; iki jų gynėjas turi daug ploto, kurį gali sėkmingai sunaudoti. Atlikęs pagrindinius ardymus ir sulaikydamas priešą prie natūralių gamtos kliūčių, gynėjas gali išsilaikyti labai ilgai, o puolėjas turi eiti per suardymus, pulti vis naujas gamtos tvirtoves[1]; taigi iš tikrųjų dažnai ir plačiuose baruose puolėjas bus priverstas intensyviai alinti, bet ne naikinti priešą. Tas, kuris vykdo stabdomuosius veiksmus, ir pats gali kartais gerai parinktoje vietoje ir geru momentu pereiti puoliman ir tuo griauti puolėjo planus.

Intensyvus alinimas, žinoma, karo teoretikams netinka. Perdaug gerai visi supranta, kad alinimas, nors ir intensyvus, reiškia ilgą karą. O ilgo karo visi bijo. Ilgas karas, nors ir laimėtas, labai išvargina. Karui pasibaigus net ir laimėtojas atrodo labai menkas palyginti su praturtėjusiomis neutraliomis valstybėmis. Taigi karo mintytojai[2] ieško būdų karui sutrumpinti.

Pirmoji, po Didžiojo karo pasirodžiusioji visapusiškai apgalvota, karo sistema (taip ją pavadino maršalas Petain) buvo italų generolo Douhet sistema.

Pats generolas Douhet – įdomus asmuo. Jis gimė 1869 m. Baigęs karo akademiją, ilgai tarnavo technikos dalyse. Jau prieš Didįjį karą buvo aviacijos grupės vadas. Karo metu buvo divizijos štabo viršininkas. Už atvirą ir drąsią italų kariavimo metodų kritiką 1916 m. buvo nuteistas 1 metus kalėti. Iš kalėjimo išėjo tuo metu, kai italai buvo sumušti prie Kaporetto 1917 m. Italų pralaimėjimo priežastys buvo kaip tik tos, kurias nurodė Douhet savo kritikoje, už kurią buvo nuteistas. Paskui buvo reabilituotas, priimtas į kariuomenę ir 1921 m. pakeltas į generolus. Parašė kelis veikalus, kuriais sukūrė ir išpopuliarino savo vardo doktriną. Mirė 1930 m.

Douhet doktrinos vedamoji mintis – žemėje ir jūroje gintis, ore smarkiai pulti.

Pagrindiniai motyvai:
1) žemyne defenzyva lengvesnė už ofenzyvą (prisiminkime Didžiojo karo pamokas siauruose Vakarų Europos frontuose);
2) jūroje taip pat lengviau gintis, negu pulti, nors ir ne taip ryškiai kaip žemyne;
3) ore gynimasis negalimas; galimas tik puolimas;
4) oro puolimas yra labai efektingas ir veiksmingas; juo galima pasiekti milžiniškų materialinių sunaikinimų ir dar didesnių moralinių efektų.

Pažiūrėkime, kaip Douhet siūlė pasirengti būsimajam karui ir kaip jį kariauti.

Daugumas lėšų, skiriamų ginkluotųjų jėgų reikalams, turi eiti karo aviacijai. Lėktuvus gaminti masinai (standartizuotus); taip gaminant, jie daug pigiau kainuoja ir galima daugiau jų pasigaminti. Vietoje dabar naudojamų bent keliolikos tipų lėktuvų (vienviečiai naikintuvai, dviviečiai naikintuvai, artimos ir tolimos žvalgybos lėktuvai, dieniniai lengvi, vidutiniai, sunkūs bombonešiai, naktiniai bombonešiai, ryšių lėktuvai, šarvuoti lėktuvai, kovos daugiaviečiai, transporto lėktuvai ir kt.), vartotini daugiausia 4 tipai: lengvi (apie 2 tonų), vidutiniai (3 tonų), sunkūs (6 tonų) bombonešiai ir vienviečiai žvalgybos lėktuvai. Šių pastarųjų tereikia labai mažai. Taigi, beveik visas oro laivynas – standartizuotų bombonešių ir sunkių bombonešių (2 t bombonešis, kurį Douhet vadina lengvu, iš tikrųjų tarp dabar vartojamų 1ėktuvų reikia laikyti sunkiu). Jokių naikintuvų, jokios priešlėktuvinės apsaugos nereikia. Lėktuvų greitis nesvarbu – svarbu, kad daug pakeltų bombų.
Žemėje – kukli, ginamojo pobūdžio kariuomenė.
Jūroje – kuklus, ginamojo pobūdžio laivynas.
Karą turi nulemti per kelias valandas, daugiausia per kelias dienas galingos, savarankiškos, karo aviacijos puolimas.
Karo aviacija puolimus vykdo tik masiniai[3]. Vienam taikiniui apmėtyti bombomis skiriama ne mažiau kaip 10 lėktuvų, keliančių po 2 t bombų. Generolo Douhet nuomone, 100 kg bomba viską naikina 50 m spinduliu. Tuo būdu tokia 10 lėktuvų eskadrilė sunaikins viską, kas bus 500 m skersmens plote.
„Įsivaizduokime, sako gen. Douhet, kas atsitiktų, jei iš tikrųjų dideliame mieste, pav., Londone, jo centrinėje dalyje sunaikintume du, tris, keturis plotus po 500 m skersmens. Iš 1000 šiandieninių bombonešių su reikalingais rezervais nuostoliams papildyti būtų 100 eskadrilių. Tauta, kuri galės per dieną panaudoti 50 tokių eskadrilių, galės per vieną dieną sunaikinti 50 įvairių centrų, kurie tik bus eskadrilių veikimo plote. Tokio puolimo galybė tokia didelė, jog palyginti žinomųjų karo priemonių veiksmas bemaž nevertas dėmesio“.[4]

Karo aviacija neturi rūpintis tuo, ką gali padaryti mums priešas, bet tik stengtis padaryti priešo krašte kiek galint didesnių nuostolių. Todėl ji neturi norėti susitikti su priešo karo aviacija, nors vis dėlto pirmas tikslas – vyrauti ore. Tačiau to vyravimo geriausia galima pasiekti, pakilus į orą anksčiau už priešą ir užklupus priešą jo aerodromuose.

Apskritai, Douhet nuomone, karą laimės tas, kas pirmas galinga savarankiška karo aviacija pakils į orą.
Oro puolimams vartojamos daugiausia karo cheminėmis medžiagomis pripildytos bombos; be to, dar vartojamos sprogstamosios ir padegamosios bombos.

Labai vaizdžiai, su tiksliomis schemomis ir apskaičiavimais, gen. Douhet aprašo įsivaizduojamą karą tarp sąjungininkų (Prancūzijos ir Belgijos) ir Vokietijos. Sąjungininkai puikiai apsiginklavę visokeriopa karo technika, bet jų karo aviacijos nėra savarankiškos. Jos susideda iš įvairių lėktuvų tipų, daugiausia tarnaujančių žemyno kariuomenei ir jūrų laivynui. Vokiečiai priešingai – žemėje ir jūrose turi tik labai menkas jėgas. Tačiau aviacija galinga; ji susideda tik iš bombonešių, keliančių 2, 3 ir 6 t bombų. Pulti sąjungininkus vokiečių aviacija pasirengia aštuoniomis voromis. Kiekvienoje voroje po kelias bangas, pakylančias į orą viena po kitos. Visos voros atkakliai siekia sunaikinti žemėje joms skirtus taikinius.
Štai koks to karo vaizdas:
„Karo veiksmus pirmieji pradėjo prancūzai; jie VI.16 d. 3.00–3.30 val. bombardavo Reino tiltus ir iš anksto numatytus geležinkelių mazgus. Jie išmetė didelių bombų po 500 ir 1000 kg, padarydami ypač didelių nuostolių prie Koelno ir Koblenco tiltų. Tame puolime dalyvavusios 4 oro brigados nesutiko jokio priešo. Jos sugrįžo į karo aerodromus be jokių nuostolių tarp 6.00 ir 6.30 val.
Vokiečių vyriausybė pirmąjį prancūzų bombonešių puolimą panaudojo propagandai. Berlyno radijas Vl.16 d. 6 val. visam pasauliui paskelbė: „Tarp 4 ir 5 val. ryto stiprios oro jėgos perlėkė Pareinio kraštą. Jos išmetė šimtus uždegamųjų, nuodingųjų ir sprogstamųjų bombų ant Koelno, Wormso, Mannerheimo, Mayeneo, Koblenco, Bingeno ir Spiro miestų. Nuostolių padaryta milžiniškų. Tūkstančiai žmonių – moterų, senių ir vaikų, nunuodyti arba sudeginti.
Vokiečių vyriausybė įsakė karo aviacijai veikti ir vykdyti represiją.
Viso pasaulio spaudoje paskelbta Berlyno radijograma padarė įspūdžio.
Vokiečių radijo pranešimas buvo žymiai perdėtas. Išmestų bombų rūšis neatitinka tikrenybės, bet tatai buvo pranešta savo aerocheminiam puolimui pateisinti.
Birželio 16 d. 6 val. ryto gausingos sąjungininkų (prancūzų, belgų) naikintuvų dalys ore tarp Koelno–Koblenco 5000 m aukštyje (36 lėktuvai), tarp Koblenco–Mayenco ir tarp Mayenco– Wurzburgo (144 lėktuvai) seka priešą.
Po 6 val. vokiečių karo aviacijos I banga susitinka ore su naikintuvais ir įvyksta smarkios kautynės.
Naikintuvai gali pulti tik rikiuote, mase; paskirų naikintuvų puolimai dėl bombonešių ugnies galingumo neįmanomi.
Vokiečių bombonešiai, kaip jų statutuose numatyta, glaudžiai susirikiavę į divizionus. Lakūnai laikosi duotojo maršruto; likusiajam personalui lieka rūpintis sekimu ir gintis ugnimi. Jokių manevrų karo aviacija neatlieka. Ji siekia žūtbūt per kautynes pasiekti duotąjį tikslą.
Kadangi vokiečių karo aviacijos I eilės divizionai pasirodė bemaž visame fronte, sąjungininkų aviacija ne visur juos gali lygiai pulti. Vietomis bombonešių divizionus puldavo 2–3–4 naikintuvų grupės, kitur jie pralėkdavo visiškai nekliudomi.
II bangos divizionai pasirodė po 30 minučių. Jie sutiko sąjungininkų budinčius naikintuvus dezorganizuotus, bet ore jau buvo pasirodę naujų, stiprių naikintuvų junginių. Vietomis naikintuvų puolimas buvo galingas.
III banga nesutiko jokio pasipriešinimo. Sąjungininkų naikintuvų dalys, budėjusios ore ar kovojusios su I ir II banga, buvo jau parsibaigusios, jos nusileidinėjo į aerodromus pasiimti degamosios ir tepamosios medžiagos ir šaudmenų, žinoma, jei po bombardavimo dar buvo likę tinkamų aerodromų nutūpti.“[5]
Sąjungininkų krašte budinčios naikintuvų dalys, kurios galėjo pakilti iš bombarduojamųjų aerodromų, medžiojo vokiečių I ir II bangos lėktuvus.
Taigi iki 8 val. ryto persvarą ore turėjo vokiečiai. Nors jų I ir II bangos buvo sąjungininkų naikintuvų smarkiai apnaikintos, bet sąjungininkų naikintuvų junginiai irgi tiek nukentėjo, jog reikėjo perorganizuoti.
Greitomis iš naujo sugrupuotos, perorganizuotos ir rezervinės naikintuvų dalys buvo paleistos į kautynes prieš vėl atlekiančias karo aviacijos bangas. Antrasis naikintuvų puolimas buvo netoks gausingas ir jis be didelio vargo buvo atremtas.
Vietomis vokiečių I ir II bangos neperlėkdavo[6] ir būdavo visiškai sunaikintos; vietomis dar III ir IV bangos turėdavo nuostolių. Per VI.16 dienos kautynes vokiečiai neteko 600 lėktuvų 2000 HP, 40 lėktuvų 3000 HP, 3 lėktuvų 6000 HP.
Nuo 9 val. (VI.16) vokiečių karo aviacija laiko kautynes laimėtomis. Nuo to laiko vokiečių oro jėgos be jokių rimtų trukdymų lekia į prancūzų krašto gilumą, atlieka duotuosius uždavinius ir grįžta į savo aerodromus.
Vokiečių vyriausybė apie 16 d. kautynes 20 valandą paskelbė tokį pranešimą:
„Karo aviacija nuo 7 val. išbuvo viršum Prancūzijos ir Belgijos. Įveikusi sąjungininkų puolančias aviacijos jėgas, bombardavo miestus: Bordeaux, Limoges, Clermont Ferrand, Toulouse, Raonne, Lyon, Saint–Etienne, Valence, Avignon, Nimes, Montpellier, Arles, Aix, Bourg, Grenoble, Dijon, Nevers, Bourges, Tours, Le Mans, Rouen, Amiens, Ruobaix ir kitus. Lėktuvai išmėtė ant Paryžiaus ir apylinkių per 1000 bombų.
Niekas nuo šiandien daugiau nepajėgs kliudyti mūsų karo aviacijai išmesti kasdien, kur jai atrodys naudingiausia, nemažiau kaip 3000 t bombų. Nuo rytdienos mūsų karo aviacija tai atlikinės kasdien, iki mūsų priešai prisipažins esą nugalėti.
Šiandien 8 val. kelios sąjungininkų eskadrilės išmetė bombas ant Hanoverio, Magdeburgo, Leipcigo ir Drezdeno. Tokie, neturį karo eigai tiesioginės svarbos priešo kenkimai neturi pasikartoti, kitaip bus imtasi smarkiausių represijų. Jei nors viena bomba palies vokiečių miestą, mūsų karo aviacija visiškai sunaikins lygios svarbos vieną priešo miestą.“
VI. 16 kautynės sąjungininkams padarė didelio įspūdžio. Jiems atrodė, kad priešų lėktuvai visur viską pasiekė. Toliausieji krašto gilumos miestai buvo paliesti priešo bombų. Iš daug ko buvo tikėtasi saugumo, bet jo iš niekur nebuvo gauta. Daugumas sąjungininkų naikintuvų dalių[7] buvo visiškai dezorganizuotos. Naktį iš 16 į 17 d. buvo rūpinamasi surinkti kiek galint daugiau jėgų gintis nuo tolesnių karo aviacijos puolimų.
Dėl vokiečių VI.16 d. 20 val. pranešimo sąjungininkai supyko. Bombonešių brigadoms buvo įsakyta naktį iš 16 į 17 d. bombarduoti Koelną, Koblencą, Mayencą ir Frankfurtą. Ir sąjungininkų bombonešių brigados šiuos miestus bombardavo.
VI 17 d. 1 val. naktį. Apie šių miestų bombardavimą vokiečių radijas paskelbė pasauliui ir pats pridėjo, kad VI.17 d. tarp 6 val. ir 17 val. vokiečių oro laivynas visiškai sunaikinsiąs Namur, Soisson, Chalon ir Troyes miestus.
Sąjungininkų reikalai po VI.16 d. kautynių pasunkėjo. Gaisrų krašte daugybė, dujomis apnuodyti didieji centrai, pagrindinės geležinkelių linijos suardytos, mobilizacija ir kariuomenės koncentracija sugaišinta. Dėl naujų priešo grasinimų tenka susirūpinti. Kai kurie miestai iškraustyti. Krašte auga nerimas ir protestai prieš oro jėgas ir tarnybas, kurios pasirodė bejėgės atremti priešą. Visi reikalauja pagalbos ir apsaugos nuo orinių puolimų. Grasinamiems miestams vyriausybė jokios tikros apsaugos, be evakuacijos, pasiūlyti negali. Vyriausybės autoritetas krinta; nepasitenkinimas ir nerimas auga, nors dar tik antra karo diena.

Douhet karo doktrina pirmiausia buvo taikoma Italijos reikalams. Ten ji geriausiai ir tiko. Italija apsupta jūromis arba kalnais. Įsibrovimas žeme Italijon, labai sunkus. Taigi Douhet ir reikalauja tik nedidelės gynimosi pobūdžio kariuomenės, kuri sulaikytų tarpukalnėse priešą tol, kol karo aviacija nulems karą. Jūrose Italija tuomet dar nieko nesirengė pulti; taigi ir jūrose reikalingas buvo tik gynimosi pobūdžio laivynas, nes gynimąsi jūroje daug lengviau organizuoti kaip puolimą.

Oro jėgos lengvai gali Italijon įsibrauti, nes joms kalnai netrukdo, o čia pat už kalnų – Lombardijoje turtingiausi Italijos miestai, pramonės centrai. Ir Italija, norėdama ką nors užpulti, gali tai geriausiai padaryti oru, nes Prancūzija, Vokietija ir Jugoslavija turi su Italija kalnais nubrėžtas sienas.

Todėl nenuostabu, kad Italijoje, ryškiau kaip kur kitur, Douhet doktrina pradėjo įsigalėti. Tiesa, žemyno kariuomenės italai nesiryžo per daug silpninti. Tačiau jūrų laivyną statė daugiausia ginamojo pobūdžio. Ir šiandien italų laivyne vyrauja nardomieji laivai ir torpediniai kateriai. Karo aviacijoje vienu tarpu vyko ypač intensyvi bombonešių gamyba.

Ir kitose valstybėse, net po mirties (1930 m.), Douhet dar turėjo nemaža įtakos. Nors visiškai griežtai niekas nenuėjo jo rodomuoju keliu, bet daugelis valstybių pradėjo gausiau gaminti bombonešius kitų lėktuvų rūšių sąskaiton. Pagal 1914 m. – 1918 m. patyrimus

buvo manoma, kad apie 25 % lėktuvų turi būti bombonešiai. Douhet įtakoje daugelis valstybių pradėjo manyti, jog bombonešių % turi būti 50–70 (Douhet reikalavo maždaug 99 %).

Reikėjo Ispanijos ir Kinijos karų patyrimų, kad valstybės vėl dalinai grįžtų prie Didžiojo karo patyrimų, nors ir šiandien anaiptol negalima manyti, kad Douhet doktrina jau neturi jokios praktinės vertės. Ji dar gyva, tik ne tokia griežta, kaip buvo grynoje teorijoje. Ji buvo pritaikyta tiems laikams, kai priešlėktuvinės apsaugos gyvybiniai centrai beveik neturėjo. Didžiajame kare miestų bombardavimai vis dėlto buvo dar toki silpni, kad nebuvo progos sudaryti galingesnės priešlėktuvinės apsaugos organizacijos. Todėl Douhet galėjo visai pamatuotai tvirtinti, kad prieš ano meto gyvybinius centrus daugiausia reikia vartoti karo chemines medžiagas. Tiems laikams tai būtų pilnai tikę.

Žinodami ginklų tobulėjimo dėsnius, galime atspėti tolesnę Douhet teorijos raidą. Naujas puolimo būdas turėjo pagimdyti naują gynimosi būdą. Ir tikrai, kol Douhet doktrina buvo visai gyvenimiška, tol niekas neturėjo tokios galingos karo aviacijos tai doktrinai įgyvendinti. Kai pradėjo kurtis galinga karo aviacija, lygia greta kūrėsi ir priešlėkuvinė gyvybinių centrų apsauga. Douhet mokiniams jau teko turėti galvoje, kad vienos karo cheminės medžiagos pasiruošusiam gintis gyvybiniam centrui nieko negali padaryti. Žmonės pasislepia priešcheminėse slėptuvėse; tarnybiniai pareigūnai gauna dujokaukes; pasiruošia veikti degazavimo, sanitarinės, ugniagesių ir taisymų komandos. Todėl Douhet mokiniai jau greta karo cheminių medžiagų numato gausiai vartoti ir daugybę sprogstamųjų bombų. Sprogstamosios bombos turi atidaryti plyšius į slėptuves, o karo cheminės medžiagos užnuodyti ten pasislėpusius žmones. Skaičiavimai jau visiškai kiti. Galop, kai paskutinieji karai duoda dar kai kurių patyrimų, niekam nelieka abejojimo, kad skaičiavimai dar labiau turi keistis Douhet teorijos nenaudai. Pasigirsta labai įtakingų balsų, kad geriausiai išnaudojama karo aviacija tada, kai ji naudojama ne savarankiškiems uždaviniams, bet glaudžiai bendradarbiaujant su žemyno ir jūrų ginkluotomis jėgomis.

[1] kliūtis

[2] mąstytojai/strategai

[3] koncentruotai

[4] Citata iš mjr. Mačiuikos straipsnio „Būsimasis karas ir aviacija“, „Mūsų Žinynas“ Nr. 107, 116 p.

[5] aut. minėtasis mjr. Mačiuikos str. 123 p.

[6] tikslo nepasiekdavo

[7] karinių vienetų