Kaip rengiamasi ekonominiam karui

Kaip rengiamasi ekonominiam karui

Kiekviena valstybė rengdamasi ekonominiam karui turi savų rūpesčių. Vokietijai, pavyzdžiui, pirmiausia rūpi žaliavų klausimas, nes ji žino, kad galimos anglų karo laivyno blokados ji nugalėti visvien neįstengs; todėl ji ir siekia autarkijos[1], siekia visas žaliavas turėti savo viduje, o galingą pramonę, galinčią visas tas žaliavas perdirbti, Vokietija jau turi arba tikisi greit turėsianti. Dėl žaliavų trūkumo geriausius savo mokslininkus įkinkė į darbą, kad išrastų ir išmoktų gaminti iš esamų žaliavų būtiniausias reikmenes gyvenimui ir karui.

Anglija rūpinasi ne tik žaliavomis. Daug svarbesnis anglams darbo rankų klausimas, nes mobilizacija Anglijoje iš pramonės paims daugumą darbininkų. Šiuo reikalu Anglijoje plačiai rūpinamasi. Rengiamasi plačiai naudoti moterų, karo belaisvių darbą, pritraukti specialistų darbininkų iš neutraliųjų valstybių, kiek galint daugiau naudoti darbo rankas taupančias mašinas ir t. t. Dar Anglijai yra aktualus maisto klausimas. Mat, Anglija daugumą savo maisto gauna iš Danijos ir Olandijos. Bet karo metu priešas gali ir šias valstybes okupuoti, norėdamas sunaikinti Anglijos maisto išteklius. Neseniai Anglija nusprendė nuolat savo sandėliuose turėti tokį maisto kiekį, kad pakaktų metams karo. Šiuo reikalu rūpinasi atskiras prekybos ministerijos departamentas, dirbąs karo ministerijos nurodymais. Šis darbas jau pareikalavo ne tik didelių kapitalų produktams įgyti, bet ir įrengti įvairiems sandėliams, šaldytuvams ir t. t.

Lenkijai ekonominis pasirengimas karui pirmiausia reiškia pramonės sukoncentravimą nepavojingame trikampyje – Lublin, Sandomierz, Radom[2], nes dabar pramonė daugiausia yra sutelkta prie pavojingosios vakarų sienos. Šį pertvarkymą vykdydama Lenkija (kaip ir daugelis kitų valstybių) nepaiso net didelių nuostolių taikos metu, nes pramonė turi dirbti nutolusi nuo žaliavų ir energijos šaltinių.

Mažų valstybių pasirengimas ekonominiam karui, be abejo, yra žymiai skirtingas nuo didžiųjų valstybių, nors vis dėlto kai kurie bruožai lieka bendri. Maža valstybė autarkijos vis vien nesukurs. Jai ir nereikia autarkijos, nes mažosios valstybės karo tikslai daug siauresni kaip didžiosios valstybės. Po tam tikro laiko karo pradžioje tolesnį karą mažoji valstybė jau kariauja dažniausiai kaip koalicijos narys. Šiame vėlesniame karo laikotarpyje mažosios valstybės pasirengimas ekonominiam karui nors ir turi savo reikšmę, bet vis dėlto ta reikšmė nėra lemiama. Todėl mažoji valstybė, rengdamasi ekonominiam karui, ypatingo dėmesio gali ir privalo kreipti į karo pradžią. Ji turi numatyti viską, ko jai reikės pirmosiomis karo savaitėmis, ir to nuolat savo gerai apsaugotuose sandėliuose turėti.

Reikalas mažai valstybei turėti savo sandėliuose viską, kas jai karo pradžioje bus reikalinga nėra toks paprastas, kaip iš karto atrodo. Daugumas reikmenių sandėliuose genda. Reikia rūpintis jų kaitaliojimu. O tai susiję su didelėmis išlaidomis. Panašių išlaidų mažoji valstybė turi ypač vengti, nes mažąją valstybę rengiant karui tenka ypač žiūrėti, kad nuo to perdaug nenukentėtų bendrasis krašto ūkis. Bent kiek šioms išlaidoms sumažinti griebiamasi dviejų priemonių. Pirma – verčiamos pramonės įmonės laikyti didesnę savo gaminių atsargą, negu kad jos normaliai laikytų. Pavyzdžiui, mūsų „Maistui“ gali būti įsakyta laikyti tam tikrą kiekį konservų sandėliuose. Iš tų sandėlių „Maistas“ pardavinėtų konservus vartotojams. Tuo būdu tie konservai nepasentų, o vietoje parduotųjų konservų sandėliai nuolat būtų papildomi naujais gaminiais. Taip be periodinių išlaidų gali būti išspręstas aprūpinimo konservais ir kai kuriomis kitomis reikmenėmis klausimas. Būtina sąlyga, kad tos reikmenės taikos metu būtų visuomenės vartojamos. Antra – stengiamasi labiau karo metu reikalingų reikmenių vartojimą plėsti krašte. Karo metu tos reikmenės būtų paimamos karo reikalams. Pavyzdžiui, galima reikalauti, kad organizacijos, norinčios uniformuotis, nešiotų tik tokias uniformas, kurias greit galima perdirbti į karines, ir nešiotų tik karinius batus. Nereikėtų šių reikmenių gausiai laikyti sandėliuose ir ten jų periodiškai kaitalioti, kad nesugestų.

Antroji priemonė sėkmingai taikoma ne tik sandėliuose gendančioms, bet ir daugeliui kitų reikmenių. Pavyzdžiui, nė viena valstybė negali pirktis ar gamintis visą kiekį autovežimių, vežimų, pakinktų, kiek tik karo metu jai reikės. Šių reikmenių karo metu lengva bus gauti iš gyventojų, jeigu krašte daug šių reikmenių bus ir jos bus pritaikytos kariniams reikalams.

Tuo būdu mažoje valstybėje ypač svarbu kariuomenės ir visuomenės vartojamų reikmenių vienodumas. Jei to vienodumo nebus, kariuomenė gaminsis sau, o visuomenė sau, ir viena kitai nieko nepadės. Masinę kariuomenei reikalingų reikmenių gamybą išplėsti bus sunku.

Mažoji valstybė, kuriai karo pradžia ypač svarbi, dar turi pasirūpinti, kad reikmenių suėmimas iš gyventojų, mobilizaciją paskelbus, būtų kuo greičiausias, kuo sklandžiausias; kad tos reikmenės (vežimai, autovežimiai, pakinktai, balnai ir t. t.) būtų kiek galint geresnės ir vienodesnės.

Mažosios valstybės karo reikalams dirbančios pramonės saugumo klausimus, rodos, reikėtų spręsti kiek kitaip, negu didžiosiose valstybėse. Didžiosiose valstybėse pramonė koncentruojama į saugesnius (sunkiau priešui pasiekiamus) rajonus ir gauna stiprią veikiamąją priešlėktuvinę apsaugą[3]. Mažosiose valstybėse, be abejo, taip pat reikia pramonę koncentruoti saugesniuose rajonuose; tačiau mažoje valstybėje sunkiau tokių rajonų rasti. Dar sunkiau mažoje valstybėje duoti sutelktai pramonei pakankamai veiksmingą veikiamąją priešlėktuvinę apsaugą. Todėl mažoji valstybė turi kiek galėdama labiau išnaudoti tą aplinkybę, kad jos įmonės gali būti žymiai mažesnės ir gali būti decentralizuotos daugiau, negu didžiojoje valstybėje. Todėl mažoje valstybėje karui dirbančios įmonės turi būti išskirstytos visuose labiau nuo pavojingų sienų nutolusiuose rajonuose, nekoncentruojant jų perdaug vienoje vietoje. Nedidelės įmonės, pritaikytos vietai ir pagal galimybę maskuotos, nesudarys priešo aviacijai rimtų, lengvai surandamų taikinių. Natūralią veikiamąją apsaugą tokiose įmonėse gali vykdyti tos pat įmonės parengti darbininkai.

Nors ir nesiekiant autarkijos, vis dėlto ekonominio pasirengimo karui sritis be galo plati. Vargu, ar yra tokia ekonominio gyvenimo sritis, kurios ir mažoje valstybėje neapimtų gerai parengta ekonominė mobilizacija.

Kalbant apie ekonominę mobilizaciją seniau buvo galvojama tik apie krašto parengimą išpildyti karo meto ginkluotųjų jėgų reikalavimams. Tačiau greit išsiaiškinta, kad šis ginkluotųjų jėgų aprūpinimo darbas turi būti siejamas su likusio nemobilizuoto krašto aprūpinimu. 1914–1918 m. karas parodė, kad ginkluotųjų jėgų reikalams gali būti panaudota apie 50 % visų tautos ūkio išteklių. Tik kai kuriose srityse galima peržengti šią normą. Tačiau, apskritai, šios normos prašokimas toks kenksmingas visai valstybei, kad gresia katastrofa pačioms ginkluotosioms jėgoms.

Užsieniuose matome dar rengiantis ir kitų sričių ekonominei mobilizacijai. Tai visuomenės parengimas sunkybėms, kurios, be abejo, kils ekonominę mobilizaciją vykdant. Tai vienas iš tikslų ir Vokietijos universitetuose bei kitose aukštosiose mokyklose skaitomo visiems studentams privalomo karo ekonomikos ir ūkio mobilizacijos kurso. Be to, iš visuomenės tarpo rūpinamasi parengti pareigūnus ekonominei mobilizacijai įvykdyti. Vokietijoje tokius darbininkus rengia Berlyno universitetas. Amerikos Jungtinėse Valstybėse šiam reikalui jau 10 metų veikia speciali aukštoji mokykla. Panašios mokyklos neseniai įsteigtos Anglijoje ir Prancūzijoje.

Ekonominio karo įtempimas turi kristi ant visų valstybės gyventojų sluoksnių vienodai. Tuo turi rūpintis vyriausybė ir karo vadovybė. Labiau, negu priešo lakūnų bombos, paveiks visuomenės nervus nelygus ekonominio karo sunkybių skirstymas, o ypač spekuliacija, kuri visuomet iškyla ten, kur nėra kruopštaus pasirengimo ekonominiam karui.

[1] Ekonominė politika, siekianti sukurti uždarą nacionalinį ūkį, galintį apsieiti be tarptautinių ekonominių ryšių.

[2] Šį trikampį lenkai vadina C. O. P. (lenk. Centralny Okręg-Przemysłowy).

[3] aktyviąją priešlėktuvinę apsaugą