Karo biudžetas. Ekonominis pasirengimas karui už karo biudžeto ribų

Karo biudžetas

Taikos metu ginkluotosioms jėgoms aprūpinti ir dalinai ekonominiam karui pasirengti kiekviena valstybė turi karo biudžetą.

Karo biudžeto didumas kai kuriais atvejais (nors nevisiškai tiksliai) apibūdina valstybės materialinį pasirengimą karui. Karo biudžetas yra bendrojo valstybės biudžeto dalis. Kaip kiekvienos ministerijos biudžete, jo išlaidos būna paprastosios ir nepaprastosios. Paprastosios išlaidos eina kasdieniniams kariuomenės reikalams: algoms, maistui, pašarui, kariuomenės mokymui, karinių trobesių remontui, raštinių išlaidoms, degalams, aprangai ir t. t. Nepaprastosios išlaidos skiriamos naujų ginklų, įrankių pirkimui, karinių pastatų statybai, karo pramonės kūrimui, kariuomenės motorizavimui, maisto, pašaro, degalų atsargų sudarymui ir t. t. Iš paprastųjų ir nepaprastųjų išlaidų santykio dažnai daromos apytikslios išvados, kiek kuri kariuomenė modernizuojasi, kiek tobulėja. Menkai tobulėjančiose kariuomenėse nepaprastosios išlaidos sudaro vos kelis ar keliolika % viso karo biudžeto, o sparčiai tobulėjančiose kartais per 50 %.

Nekalbėsiu apie įvairių valstybių karo biudžetų didumą, nes šiuo klausimu pakankamai informuoja bendroji spauda. Norintieji rasti nuodugnesnę oficialią statistiką gali ją rasti Tautų Sąjungos leidžiamuose metraščiuose arba vokiečių metraščiuose „Rustung und Abrustung“. Bet nevisiems oficialiems skaičiams reikia tikėti. Kiekviena valstybė skirtingu būdu sudaro savo karo biudžetą ir todėl dažnai ir lyginant negaunama tikro vaizdo. Pavyzdžiui, Lietuvoje Krašto Apsaugos Ministerija už kai kuriuos įvežamus reikmenis moka muitus; daugelyje kitų valstybių nemoka. Lietuvoje už pervežimus geležinkeliais, autobusais, garlaiviais Krašto Apsaugos Ministerija užmoka atitinkamoms kitų ministerijų įstaigoms; Lenkijoje ir kai kuriose kitose valstybėse joki kariniai pervežimai valstybinėmis priemonėmis neapmokami. Dėl šių priežasčių Lietuvos karo biudžetas oficialiai būna kiek didesnis, negu iš tikrųjų yra. Kai kurios valstybės, norėdamos oficialiai parodyti mažesnį karo biudžetą, negu jis iš tikrųjų yra, daugelį karinių išlaidų išskirsto kitų ministerijų sąmatose: išlaidos, einą karo pramonei, įrašomos į pramonės ministerijos sąskaitą, išlaidos pasienio apsaugos kariuomenei išlaikyti – į finansų ministerijos sąskaitą ir t. t.

Ekonominis pasirengimas karui už karo biudžeto ribų

Labai sunku, beveik negalima, nustatyti finansinį tūrį to karinio pasirengimo, kuris vyksta už karo biudžeto ribų. Labai dažnai valstybės vykdo kurį nors darbą, be abejo, turintį ir apskritai kultūrinės ar ekonominės reikšmės, o, paviršutiniškai žiūrint, nieko bendra su karo reikalais neturintį. Tačiau dažnai galima įsitikinti, kad tas darbas, jei jis neturėtų karinės reikšmės, visai nebūtų dirbamas arba būtų dirbamas daug kuklesniu mastu.

Milžinišku mastu vykdoma Vokietijoje autostradų statyba tikrai būtų žymiai mažesnė, autostrados būtų tiesiamos kitomis kryptimis, jeigu jos būtų skiriamos tik ekonominiams reikalams. Vokietija ir Anglija daug mažiau rūpintųsi brangaus sintetinio benzino gamyba, jei negrėstų karas ir blokada.

Visose naftos neturinčiose Europos valstybėse nebūtų proteguojami gazogeneratoriniai auto sunkvežimiai, kaip dabar. Prancūzija vien taikos meto reikalams tikrai nebūtų padidinusi savo tanklaivių (naftos ir jos produktų transportui skiriamų laivų) tonažo iš 15.000 t, turėtų 1918 m., iki 300.000 t 1936 m. O juk visi šie darbai vyksta už karo biudžeto ribų.

Už karo biudžeto ribų slepiasi ir kita didelė karinio pasirengimo sritis – tai įvairių karui reikalingų dalykų standartizacija. Ji reiškiasi tuo, kad krašte proteguojama vieno ar kelių rūšių vežimai, pakinktai, valtys, autovežimiai ir t. t. Savaime suprantama, tai naudinga ir taikos metu. Kai mažiau automobilių ar vežimų tipų, lengviau tvarkyti jų remontą, atsarginių dalių įgijimą ir t. t. Bet tai dar didesnę reikšmę turi karo metu: labai palengvėja vežimų, pakinktų, balnų rekvizavimas. Įvairių tipų mašinų vora juda paprastai lėčiausios mašinos greičiu. Visa vora pervažiuoja tik per tas vietas, per kurias pervažiuoja silpniausia mašina. O ką jau kalbėti apie gedimų taisymus tokioje auto voroje? Taigi visai suprantamas susirūpinimas turėti valstybėje kuo mažiausią įvairių reikmenių tipų kiekį.