← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Visuotinis karas ir jo sritys

Toliau →

Visuotinio karo esmė

Imkime porą ištraukų – vieną iš Klausewitzo, antrą iš Ludendorfo. Iš jų tuojau paaiškės esminis skirtumas tarp to karo, kuris pagal Klausewitzo teoriją suprantamas kaip politikos įrankis, ir visuotinio karo.
Taigi matome, kad karas ne tik politikos aktas, bet tikras politikos elementas, tai yra politinių santykių tąsa, tik vykdomų kitomis priemonėmis. Politinis uždavinys yra tikslas, o karas tik priemonė; niekuomet nėra galima galvoti apie priemonę be tikslo. Taigi dar kartą – karas yra politikos įrankis.“[1]
Karo esmė pasikeitė, politikos esmė pasikeitė; taigi ir santykis tarp karo ir politikos turi keistis. Visas Klausewitzo teorijas reikia mesti šalin. Karas ir politika tarnauja tautos gyvybei išlaikyti, betgi karas yra aukščiausias reiškinys tautos noro gyventi. Todėl politika turi karo vadovybei tarnauti.“[2]

Klausewitzas sako, kad karas prasideda tada, kai reikia priešui smurtu padiktuoti savo valią. Karo įtempimas didėja ar mažėja, pareinant nuo to, kiek gyvybingi buvo karo motyvai. Klausewitzas sako, kad kare gali būti pertraukos, pauzės, karas gali būti vedamas ribotu tikslu. Pavyzdžiui, karas gali kilti, kai reikia atsiimti kurią nors provinciją. Kare pauzę galima padaryti, pagrobus kurią nors provinciją ir ją laikant kaip švietalą (kozirį) deryboms dėl taikos su priešu ir t. t.

Ludendorfas visa tai griežtai atmeta. Dabartinėse Europos aplinkybėse tokių karų būti negali. Ludendorfas sako, kad panašaus pobūdžio karai šiais laikais gali būti tik centrinėje Afrikoje. Ten, kovodami su nekultūringomis tautomis, anglai gali vykdyti karus aprėžtu tikslu, su pauzėmis, ar prireikus ginti kurį nors interesą, užgrobti kurią nors provinciją. Visuotinis karas gali būti pradėtas tik tada, kai tautos gyvybei gresia pavojus ir kai tauta yra pasiryžusi kariauti. Visuotinis karas toli gražu ne vienų ginkluotųjų pajėgų reikalas; jame kaunasi visos sujungtos tautos jėgos. Kovoja visa tauta ir prieš visą tautą yra nukreipiami karo smūgiai. Jau Didžiojo karo metu vokiečių užnugaris dėl priešo propagandos ir bado blokados buvo panašus į apgultą tvirtovę, o būsimajame kare bus organizuojami ir grynai kariniai ginkluotųjų jėgų smūgiai į visą tautą. Kartu su galinga propaganda[3] bei ekonominiu karu jie privers visą tautą arba kovoti arba pasiduoti. Tai ir bus visuotinis karas.

Nors karas tautos gyvenime ir mažiau laiko užima kaip taika, bet tik karas pagrindinai normuoja tautos gyvenimą – įstumia tautą į vergiją ar suteikia jai progos laisvai savo gerove rūpintis. Taigi taika yra tik pasirengimas karui, o karas yra lemiamas veiksnys. „Visa, kas netarnauja karui, Vokietijoje yra prabanga“, – tai žodžiai Horst von Metzscho, dabartinio vokiečių karo ideologo (Schlummernde Wehrkräfte).

Savaime aišku, taip žiūrint į karą, ir taikos metu visam valstybės gyvenimui turi vadovauti tie, kurie vadovaus karui, nes tik jie geriausiai žino, kaip valstybę parengti karui (Ludendorfo samprotavimas).

Ludendorfas nurodo ir priežastis, kurios jo nuomone karą iš politikos įrankio padarė visuotiniu karu, sprendžiančiu tik vieną problemą – tautos egzistencijos problemą. Senieji karai, kurie prasidėdavo dėl ribotų politinių tikslų, bet ne dėl tautos gyvybės, turėjo tą ypatybę, kad jie daugiau lietė tik ginkluotąsias jėgas; tuo tarpu dabartinis karas liečia visą tautą. Tai technikos tobulėjimo pasekmė. Galingi karo laivynai gali vykdyti priešo šalies blokadą. Tai tiesioginai veikia ne tik kariuomenę, bet visą tautą. Agentais, proklamacijomis, radijo kalbomis priešas vėl tiesioginai užpuola tautą, o ne vien tik kariuomenę. Sabotažo aktais naikina visos tautos, o ne vien tik kariuomenės, turtą. Pagaliau miestų bombardavimu, kaimų deginimu, pasėlių naikinimu, dalinai motorizuotų dalinių įsibrovimais stengiamasi palaužti visos tautos, o ne vien tik kariuomenės atsparumą.

Taigi karas iš tikrųjų pakeitė savo būdą. Atitinkamai turėjo savo būdą pakeisti ir politika. Jei, seniau atrodė, kad visoms tautoms šiame pasaulyje vietos pakaks, tai ir politika ir karas savo tikslais turėjo ne kitos tautos sunaikinimą, bet tik privertimą vykdyti savo tautos ar valstybės valią. Karo tikslas dažnai būdavo ribotas: atimti kurią nors provinciją, nuginkluoti per daug galingą kaimyną ir t. t. Toki pat riboti buvo ir politikos tikslai.

Po Didžiojo karo ryškiai pastebėta, kad karai ribotu tikslu pradeda neišsimokėti. Jie išsimokėdavo tik tada, kai ryšių ir susisiekimo technika buvo silpna. Daug buvo valstybių su silpnai dirbančiais diplomatijos aparatais. Tokiose aplinkybėse dažnai susidarydavo patogios sąlygos pelningam vietinio pobūdžio karui pradėti. Ryškiausi tokių pelningų karų pavyzdžiai buvo kolonijų grobimo karai. Ispanai, nugalėję actekus ar inkus, laimėdavo tokius turtus, kad tapo turtingiausia pasaulio tauta. Panašiai sekėsi anglams Indijoje, olandams – Indijos salose, portugalams – Pietų Amerikoje, Afrikoje. Karas gausiai užsimokėdavo; laimėti turtai šimteriopai padengdavo karinės ekspedicijos išlaidas.

Todėl, kai kildavo karas tarp maždaug lygios jėgos priešų, jis būdavo nuostolingas. Karas ilgai trukdavo, abu priešai labai nuvargdavo ir galop, nors laimėtojas ir gaudavo jo pageidautą provinciją ar kontribuciją, bet karo išlaidos dažniausiai prašokdavo viso karo laimikio vertę.

Susisiekimo bei ryšių technikai tobulėjant, diplomatiniai valstybių santykiai darėsi vis intensyvesni ir vis labiau mažėjo galimybės sudaryti patogias sąlygas pelningam karui. Valstybės susirišo karo sutartimis, ir kiekvienas karas grėsė virsti koaliciniu karu. Koalicinis karas dažniausiai prasideda tik tada, kai tarp dviejų priešingų koalicijų yra apytikrė jėgų pusiausvyra, nes priešingu atveju silpnesnė koalicija daro nuolaidų, nerizikuodama kariauti, ir, be to, beveik visada randa paramą didžiųjų neutraliųjų valstybių, kurių tikslas neleisti kuriai nors valstybei ar koalicijai per daug įsigalėti.

Taigi koalicinis karas gali būti labai ilgas ir be galo įtemptas. Dėl ribotų politinių tikslų toks karas vykdyti neišsimoka. Kaip Didžiojo karo patyrimas rodo, norint atkovoti kurią nors provinciją, tenka padėti savų geriausių vyrų galvų daugiau kaip toje provincijoje iš viso yra gyventojų. O kiek dar nustojama turto, kaip sugadinami geri papročiai, kiek atsiranda nusikaltėlių. Nėra pamato šiandien tikėtis ir kontribucijų – pralaimėtojas būna ekonomiškai nepajėgus ir negali jų mokėti. O leisk jam atsitiesti – jis tuojau, kaip lygiateisis partneris, pradės diplomatinį žaidimą ir susiras sau bičiulių, kurie jam padės ruoštis revanšui. Jis tuojau pat išnaudos nesusipratimus, kylančius tarp pačių laimėtojų.

Didelis karas dabartinėse aplinkybėse išsimoka pradėti tik tada, kai yra reikalas kovoti dėl savos tautos gyvybės išlaikymo. Toks karas kainuoja be galo daug. Bet kito pasirinkimo nėra – ar gyvybės netekimas, ar kova iki galui neskaičiuojant nuostolių. Todėl ir karo vaisiai dabar turi būti kiti. Aukoti milžiniškus kiekius savo valstybės žmonių ir turto tik tam, kad po keliolikos metų vėl su tuo pačiu priešu kovos lauke susidūrus, netikslu.

Aišku, kad visuotinio karo nugalėtojas, jeigu tik jam pavyktų aiškiai paimti viršų, jau jokių teisių nugalėtajam nepripažintų. Nugalėtasis greičiausiai bus pastatomas į tokias są1ygas, kad jokios vilties atsitiesti jam nebeliks.

Visuotinio karo esmė – tautų kova dėl savo gyvybės. Ta kova bus vykdoma visomis stipriausiomis ir veiksmingiausiomis priemonėmis, kurias tik tautos turės. Pralaimėjusiojo likimas bus daug žiauresnis už likimą tų, kurie karą pralaimėdavo, kol nebuvo visuotinio karo teorijos. Jeigu jau 1918 m., – vokiečiams pradėjus sėkmingus pavasario puolimus vakarų fronte, Vokietijoje buvo svarstomas klausimas, ar nevertėtų karą laimėjus per keliasdešimt kilometrų į rytus nuo Vokietijos sienų ištremti žmones, kad ten sudarytų erdvę kareiviams kolonizuoti, tai po visuotinio karo laimėjimo šitoki sumanymai gali būti skaitomi visai nekalti. Gali būti rimtesnių sumanymų savo ateičiai laiduoti.


[1] Karlas Filipas Gotlybas fon Klauzevicas „Von Kriege“

[2] Ėrichas Liudendorfas „Der totale Krieg“

[3] Propaganda – tai bendravimo forma, kurios tikslas – pateikiant šališkus argumentus, daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai. Propaganda paprastai yra kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis, siekiant sukurti norimą auditorijos požiūrį. Skirtingai nuo nešališkai teikiamos informacijos, propagandos svarbiausias tikslas visų pirma yra daryti įtaką auditorijai. Propaganda dažnai pateikia gerai apsvarstytus ir atrinktus faktus ir siekia paveikti ne žmonių racionalų mąstymą, o emocijas. Propaganda gali būti naudojama ideologiniais, komerciniais ar kariniais tikslais. 

← Į skyriaus pradžią

Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m.
skyrius: Visuotinis karas ir jo sritys

Toliau →

Komentuoti

Your email address will not be published.Required fields are marked *