Bandymų periodo taktika. Medžiaginio karo laikotarpio taktika

Bandymų periodo taktika

Grįžkime kiek į 1915 m., į tą laiką, kai galutinai paaiškėjo, kad frontai sustingo ir sunku rasti būdų jiems išjudinti.

Frontams sustingus, abi šalys ieško būdų jiems išjudinti. Iniciatyva čia santarvininkų rankose, nes šiuo metu vokiečiai bando ieškoti sprendimo rytų fronte.

Pozicinio karo sąlygos nepalaužė santarvininkų puolamosios dvasios. Jie ieško naujų puolimo būdų, stengdamiesi išspręsti neišsprendžiamą klausimą, kaip išjudinti sustojusį frontą su tomis priemonėmis, kurios pritaikytos tik judriam karui.

Prasideda bandymų laikotarpis. Puolimo metodingumo reikalingumas jau yra aiškus. Į naujųjų puolimų pagrindą dedama galinga artilerijos ugnis. Tačiau sunkiosios artilerijos turima nedaug. Taigi galingas puolimas teįmanomas tik siaurame bare. Tačiau ir čia nepakanka artilerijos, norint nuslopinti iš karto visą priešo pozicijos gilumą.

Laimei ir vokiečiai dar tevartoja vieną ginamąją poziciją (2–3 apkasų linijų). Taigi yra vilties ją pralaužti.

Tarp santarvininkų kovoja dvi nuomonės. Vieni reikalauja puolant sustoti, kai tik artilerijos parama netikra, ir tik perkėlus artileriją, pulti toliau; kiti priešingai – reikalauja vienu brutaliu smūgiu pralaužti poziciją (pasiekti priešo artilerijos pozicijas). Pažiūros kaitaliojasi pagal tai, kokių efektų duoda naujai organizuojami puolimai. Tačiau įvykiai parodo, kad nei viena, nei kita sistema netinka dėl medžiaginių priemonių stokos.

Šių puolimų metu paaiškėjo kovos su artilerija reikšmė, nes sviedinių išraustuose plotuose artilerija sėkmingiausiai sulaiko puolimą.

Pramonė jau dirba pilnu įtempimu ir medžiagų atsiranda vis daugiau. Tačiau 1915 m. jis dar nieko nenulemia. Todėl be galo intensyvus pasirengimas eina 1916 metams. Planuojami iki tol neregėto masto puolimai.

Gynimosi taktikoje vyrauja doktrina, reikalaujanti kautis pirmoje linijoje ir dėl pirmosios linijos. Čia sukišama daugiausia jėgų gilumos sąskaiton.

Tačiau pamažu gema ir naujos mintys. Didėjant automatinių ginklų kiekiui, išdrįstama mažinti kovotojų kiekį pirmose linijose, o gilumoje organizuojamos stipresnės gynimosi linijos bei išeities ribos rezervų priešpuoliams.

1915 m. gale atsiranda ir antrosios pozicijos. Tarp pirmųjų ir antrųjų pozicijų įrengiamos skersinės pozicijos, kad įsilaužęs priešas negalėtų plėstis į šonus.

Medžiaginio karo laikotarpio taktika

Medžiaginio karo periodas būdingas ryškiu pėstininkų reikšmės sumažėjimu. Skelbiamos idėjos, esą, pėstininkai tik užima tai, ką sunaikinanti artilerija. Pėstininkai, kuriais iki tol dažnai būdavo be reikalo rizikuojama, šia nauja doktrina buvo patenkinti.

Kurį laiką greitumo šalininkai dar bando kovoti su kraštutinio metodingumo šalininkais, tačiau galutinai laimi metodingumas.

Kautynės apskaičiuojamos matematiškai. Visas būsimųjų kautynių mechanizmas parengiamas eile planų, kurie detalizuoja iki mažiausių vienetų tiek artilerijos (kuri šiuo laikotarpiu bandoma laikyti svarbiausia ginklo rūšimi), tiek visų kitų ginklų rūšių veiksmus. Planai numato labai toli. Detalūs planai atveda kovotoją į išeities ribą, planai išjudina jį iš apkasų, planai turi nuvesti jį į gilų priešo užnugarį, kur jau numatoma pradėti ne tokį planingą, manevrinį karą.

Tačiau medžiagų kautynėmis niekuomet Vakarų fronte nepavyko pasiekti pilno prasilaužimo; taigi numatomasis manevrinis karas negalėdavo įvykdyti.

Vadams savo iniciatyvos nebuvo kur rodyti. Jų pareiga tebuvo gerai išstudijuoti planus ir juos aklai vykdyti.

Vis dėlto puolimo barai pakankamai pripildomi ir pėstininkų. Divizijos puolimo baras net susiaurėja iki 1500–2000 m. Tačiau bendras nusistatymas – pėstininkus taupyti. Žmonės neturi kovoti su medžiaga. Ši pareiga palikta artilerijai.

Kautynių vaizdas ryškiai keičiasi. Vietoje kraujais plūstančių pėstininkų ties Verdūnu matome visų kalibrų artilerijos paslankią ugnies užtvarą, o už jos, anot vieno dalyvio, su pypkėmis dantyse, stačiom žygiuojančius pėstininkus, darančius per minutę tiek žingsnių, kiek numatyta plane.

Deja, toks pėstininkų žygiavimas būdavo įmanomas tik kautynių pradžioje, kol ugnies banga veikė kaip laikrodis, ir tik tada, kai nors bent kiek pavykdavo pasiekti netikėtumo.

Tačiau daug priežasčių neleisdavo pilnai strateginio netikėtumo pasiekti. Kronprincas[1] neapsiriko medžiagų kautynes pavadindamas malūnu. Tačiau šis malūnas malė ne vien tik puolėjo naudai, nes fortifikacija buvo tokia stipri, kad net praėjus ugnies bangai dar likdavo vienas kitas nenuslopintas ginklas, kuris rasdavo dėkingą dirvą nepridengtose puolančių pėstininkų eilėse.

Taigi šio laikotarpio puolimo taktikoje nieko nėra ypatingesnio – puolimas iš meno srities perkeltas į mokslo sritį. Tačiau šio laikotarpio gynimosi taktika daro žymią pažangą. Lankstaus gynimosi sistema dar nėra pilnai pritaikoma (ir iki karo galui daugelyje kariuomenių ji nevisai prigijo). Dar bent teoriškai laikomasi dėsnio, kad ginantis negalima užleisti priešui nė pėdos žemės; taigi gintis iš paskutiniųjų reikia pirmoje linijoje. Tačiau praktika šį griežtą užsispyrimą žymiai sušvelnina. Rezervų linijos labai dažnai užimamos tirščiau kaip pirmoji.

Gynimasis tampa labai agresingas[2]. Priešpuoliai[3] ir kontratakos jau nebe išimtis, bet taisyklė. Negana to. Gynėjas dažnai pats pereina į puolimą, ne tik kad atsigriebtų, bet kad pagrobtų ir priešo apkasus. Net ir nusprendus trauktis, gynėjas vartoja milžinišką kiekį sprogstamosios medžiagos, norėdamas kuo daugiausia suardyti priešui užleidžiamą vietovę. Pavyzdžiui, vadinamoje Alberiko operacijoje (pasitraukimas į Zygfrydo poziciją) vokiečiai suardė viską, ką galėjo: geležinkelius, tiltus, plentus, kelius, telefono linijas. Sunaikino namus, užvertė šulinius. Be to, paliko daug paslėptų pavėluoto sprogimo minų, kurios ištisus mėnesius nedavė ramybės plotą užėmusiems prancūzams.

Lauko pozicijos labai sustiprėja, virsta ištisomis tvirtovėmis, giliai įkastomis žemėje, daug kur betonuotomis. Tokios pozicijos atskirus svarbesnius objektus pulti priešas bando kasdamas minų galerijas. Į tai gynėjas atsako kontrminų galerijomis. Prasideda ir požeminis karas.

[1] Kronprincas (vok. Kronprinz) – Vokietijoje ir Austrijoje–Vengrijoje (iki 1918 m.) – sosto įpėdinio titulas; tą titulą turintis asmuo. „Tarptautinių žodžių žodynas“, Vilnius, 2013, p. 458.

[2] agresyvus

[3] besiginančiojo puolimas, kontrataka.