Lietuvos aktualijų portalas „Slaptai“ 2012-07-01

1941-ųjų metų Birželio sukilimas Vilniuje

Dr. Arūnas Bubnys

1941 m. pavasarį susiformavusioje Lietuvių aktyvistų fronto (toliau LAF) Vilniaus vadovybėje galėjo būti apie 10 – 20 karininkų bei civilių (didelė pastarųjų dalis buvo atsargos karininkai).[1]
Dr. S. Jegelevičiaus teigimu, civilių LAF Vilniaus vadovybėje galėjo būti 8 – 10 asmenų, tarp jų teisininkas Mykolas Naujokaitis, advokatas Aleksas Kamantauskas, teisininkas Vladas Nasevičius, dr. Pranas Padalskis – Padalis, mokytojas Antanas Skripkauskas, mokytojas Stasys Mockaitis, ekonomistas Jonas Morkūnas, ekonomistas Antanas Petkelis ir galbūt kažkas iš Vilniaus universiteto aplinkos. Dar 1940 m. pabaigoje LAF Vilniaus štabas ėmė rengti ginkluoto sukilimo prieš sovietinius okupantus planus.
Pagal mjr. Vytauto Bulvičiaus ir kpt. Juozo Kiliaus parengtą lietuviškų karinių dalinių sukilimo planą, prasidėjus nacių – sovietų karui, lietuviai kariai slapta ir mažais būriais turėjo trauktis į Rūdninkų girią (Valkininkų apylinkes) ir ten susitelkus pradėti ginkluotus partizaniškus veiksmus. Buvo tikimasi paramos ginklais ir šaudmenimis iš Vokietijos kariuomenės.[2]
Sovietų saugumas jau 1941 m. sausio mėnesį užčiuopė Vilniaus pogrindžio vadovybę ir 1941 m. gegužės – birželio mėnesiais, dar iki nacių – sovietų karo, sudavė skaudžius smūgius LAF Vilniaus vadovaujančiam centrui.
Pirmąja enkavėdistų auka tapo 1941 m. gegužės 23 d. suimtas mokytojas S. Mockaitis. Birželio 3 d. buvo suimtas A. Kamantauskas, naktį iš birželio 9-os į 10-ą buvo suimtas mjr. V. Bulvičius, birželio 12 d. – kpt. J. Kilius. Pogrindžio dalyvių areštai tęsėsi iki pat karo (birželio 21 d. buvo suimtas V.  Nasevičius). Taigi karo išvakarėse LAF Vilniaus vadovybė faktiškai buvo likviduota. Vadovavimą būsimam sukilimui turėjo perimti areštų išvengę ir į sovietų saugumo akiratį nepatekę pogrindžio nariai.

Nacių – sovietų karo išvakarėse Vilniaus mieste buvo paliktos tik nedidelės Raudonosios armijos (toliau RA) 29-ojo teritorinio šaulių korpuso lietuvių kareivių grupės turto apsaugai ir įvairioms sargyboms. Lietuviški 29-ojo korpuso daliniai buvo išdėstyti Pranciškonų vienuolyne (korpuso pionierių batalionas); Šnipiškių kareivinėse (615-asis artilerijos pulkas); Nazaritiečių vienuolyne (korpuso zenitinės artilerijos divizionas); Antakalnio kareivinėse, Kosciuškos gatvėje (234-asis ir 259-asis šaulių pulkai); Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, Antakalnio gatvėje (297-asis šaulių pulkas); Misionierių vienuolyne (294-asis šaulių pulkas); Vizitiečių vienuolyne ir Milicijos mokykloje (184-sios šaulių divizijos atskiri batalionai ir divizionai); Verkių dvare (179-osios šaulių divizijos žvalgybos batalionas).[3]
Rusiškų RA ir NKVD dalinių Vilniuje buvo taip pat mažai. Pirmąją karo dieną vokiečių lėktuvai bombardavo Vilniaus oro uostą, artilerijos kareivines, Antakalnio tiltą ir kitus objektus. 1941 m. birželio 23 d. per Vilnių masiškai ėmė trauktis sovietų kariuomenės motorizuoti ir pėstininkų daliniai. Prie jų jungėsi bėgantys civiliai sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai.
Antisovietinio pogrindžio nariai, pajutę sovietų valdžios paniką ir pasimetimą, ėmė ruoštis aktyviems veiksmams. Dauguma sukilimo dalyvių sutaria, jog lietuvių karių sukilimas Vilniuje prasidėjo birželio 23 d., apie 15 – 16 val., Kosciuškos gatvėje esančiose kareivinėse. Netrukus mieste spontaniškai susidarė keletas sukilimo židinių, sukilę kariai užmezgė ryšius tarpusavyje ir su pradėjusiais veikti civiliais sukilėliais.
Karo istorikas S. Knezys išskiria tris pagrindinius sukilimo židinius Vilniuje – Kosciuškos gatvėje, Trakų gatvėje (ten dislokavosi korpuso 306-asis pionierių batalionas) ir Antakalnio gatvėje (karo mokykloje).[4]

Kosciuškos gatvėje esančiose kareivinėse iniciatyvos ėmėsi psk. J. Grigaliūnas. Jis ėmė agituoti lietuvių karius neklausyti politruko Sporikino įsakymo ruoštis išvykimui į poligoną, kadangi tai reiškė karių traukimąsi į rytus. Sukilusieji lietuvių kariai nušovė politruką Sporikiną ir kuopos vadą. Rusų kareiviai iš pradžių mėgino priešintis, bet netrukus pasidavė. Sukilėliai nuginklavo ginklų sandėlius saugojusius sargybinius ir gerai apsiginklavo.[5]
Kosciuškos kareivinių sukilėliai netrukus užmezgė ryšius su grupe 234-ojo šaulių pulko sukilėlių, vadovaujamų sanitarijos viršilos Juozo Žvirblio. Pastarojo grupė ėmė veikti Vilniaus karo ligoninėje. Abi sukilėlių grupės susijungė ir užėmė kovines pozicijas tarp Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Vilnelės, frontu į Kosciuškos gatvę. Sukilėliai turėjo ir sunkiųjų kulkosvaidžių, kurie buvo išdėstyti Trijų Kryžių ir Gedimino kalnuose. Iš čia buvo apšaudomi Kosciuškos gatve besitraukiantys RA daliniai, kuriems buvo padaryti nemaži nuostoliai.[6] Aukų turėjo ir lietuvių kariai. Už medžio pasislėpęs raudonarmietis nukovė sužeistą karį betvarstantį sanitarą eil. Vincą Andriušį. Rusų kareiviai taip pat mirtinai sužeidė šovinius benešantį eil. Kazimierą Kuodį.[7]
Birželio 23 d. vakare į Kosciuškos gatvę atvažiavo sovietų tankas ir pradėjo šaudyti į kareivinių rajoną. Sukilėliai pasitraukė į kalnų šlaitus ir ten sulaukė ryto. Vakarop besitraukiančių RA dalinių skaičius gerokai sumažėjo, ir susišaudymai šiame rajone nurimo. Kautynių vietoje raudonarmiečiai paliko 2 sunkiuosius ir 2 lengvuosius motorizuotus artilerijos pabūklus, 5 sunkvežimius, 10 lengvųjų mašinų ir 8 motociklus.[8] 234-ojo šaulių pulko kareivinėse buvo palikta 5-oji kuopa, vadovaujama ltn. Jono Abraičio. Apie 80 proc. kuopos karių sudarė lietuviai. Birželio 23 d. vakare prie pulko sargybinių posto atvyko grupė enkavedistų ir pareikalavo, kad kariai paliktų sargybos būstinę ir postus, nes jie būsią pakeisti kareiviais rusais. Sargybos vadas atsisakė tai padaryti, ir prasidėjo konfliktas. Budintys lietuvių kariai visus atvykėlius nukovė.[9] Kitos dienos ryte žuvo J. Abraičio vadovaujamos kuopos sanitaras grandinis Pranckevičius. Jis buvo nušautas tuomet, kai teikė pirmąją pagalbą sužeistam rusų kareiviui.
Birželio 24 d. rytą Antakalnio – Olandų gatvių sankryžoje pravažiavo pirmieji vokiečių tankai. J. Abraitis nuėjo pas vokiečius ir pranešė jiems, kad Trijų Kryžių kalno šlaite yra įsitvirtinę sukilę lietuvių kariai. Tuo būdu lietuviai išvengė nesusipratimų ir susidūrimo su vermachto kariais.[10] Sukilime dalyvavo ir 303-iojo ryšių bataliono 3-oji kuopa. Jos kariai nukovė sargybą betikrinantį politruką Platinskį. Kitas politrukas – Belousovas pasislėpė bataliono virtuvėje, bet matydamas beviltišką padėtį, ten nusišovė.[11]
Trakų gatvės kareivinėse sukilimas prasidėjo birželio 23 d. Apsaugos būrio vadas jaun. ltn. Ignas Talanskas nušovė ten buvusį politruką, apsiginklavo ir užmezgė ryšius su senamiestyje veikusiais civiliais sukilėliais. Trakų gatvės sukilėliai apšaudė pravažiuojančias karines sovietų mašinas. Prie Pranciškonų vienuolyno susišaudymo su raudonarmiečiais metu žuvo psk. Stasys Mikalauskas ir eiliniai Antanas Gulbinas, Kazlauskas ir Žebrauskas. Sukilėliai čia paėmė į nelaisvę keliolika raudonarmiečių ir dar apie 10 nukovė. Vakare susišaudymai baigėsi, lietuviai kariai patruliavo miesto gatvėse, kol pasirodė pirmieji vokiečių daliniai.[12]

Vilniaus karo mokyklai prieš karą persikėlus į Pabradės poligoną, Vilniuje buvo palikti du kursantų būriai saugoti mokyklos pastatą ir turtą Antakalnyje. Vienas būrys buvo lietuvių, kitas – rusų. Lietuvių kursantų būriui vadovavo ltn. Jurgis Zemeckis ir psk. Povilas Ožiūnas.[13] Birželio 23 d. popietę karo mokyklos viršininkas plk. G. Sokurovas įsakė ltn. Kužmanui visus Vilniuje paliktus kursantus susodinti į mašinas ir trauktis Ašmenos kryptimi. Automobiliu grįžtantį vykdyti įsakymo Kužmaną ir tris kursantus prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios apšaudė lietuvių sukilėliai ir juos nukovė. Gyvas liko tik vairuotojas eil. Kazys Petkevičius.[14] Vakare Trakų gatvėje veikę lietuvių kariai susikovė su besitraukiančiais sovietais. Susišaudymo metu žuvo psk. P. Ožiūnas ir du kursantai. Sukilėliai buvo priversti išsisklaidyti ir laukti kitos dienos. Birželio 24 d. karo mokyklos patalpose susirinko apie 30 lietuvių karių ir 10 civilių tarnautojų. Kiekvieną dieną į karo mokyklą sugrįždavo vis daugiau buvusių kursantų. Birželio 26 ir 27 d. buvo palaidoti sukilimo metu žuvę Vilniaus karo mokyklos kursantai.[15]
Lietuvių karių susidūrimai su bolševikais vyko ir kitose miesto vietose. Teisininkas Antanas Kazlas iš RA lietuvių kariškių suorganizavo sukilėlių būrį. Būrio nariai likvidavo 294-ojo šaulių pulko rusų politrukus ir kareivius, saugojusius pulko ginklų sandėlį ir gerai apsiginklavo. A. Kazlo vadovaujamas būrys birželio 23 – 24 d. kovėsi su raudonarmiečiais mieste ir priemiesčiuose. Būriui pavyko išgelbėti centrinius kariuomenės ginklų sandėlius Ribiškių miške.[16]
Birželio 24 d. vokiečių kariuomenė be pasipriešinimo įžengė į Vilnių. Miestą tuomet faktiškai kontroliavo lietuvių sukilėliai. Lietuvių kariai formaliai tapo karo belaisviais, iš jų buvo paimti ginklai. Sukilimo vadai susisiekė su vokiečių karine vadovybe Vilniuje ir sutarė, kad lietuvių kariai ir toliau saugos tiltus ir kitus svarbius objektus mieste ir jo apylinkėse. Vokiečių šarvuočių divizijos vado leidimu buvo paleisti į laisvę suimtieji lietuvių kariai, kurie buvo laikomi Subačiaus gatvės kareivinėse. Jiems buvo grąžinti ginklai ir pavesta saugoti sandėlius, surinkti sovietų paliktus ginklus ir kitą turtą. Į laisvę taip pat buvo paleisti pora šimtų kareivių ir keletas lietuvių karininkų, kurie buvo laikomi universiteto kieme. Vilniuje buvo pradėta karininkų registracija, miesto komendantūros ir lietuvių karinių dalinių atkūrimas.[17]

Prasidėjus nacių – sovietų karui, bene svarbiausiu civilių (ne kariškių) antisovietinio pasipriešinimo vadu Vilniuje tapo Vilniaus universiteto Teisių fakulteto prodekanas docentas Stasys Žakevičius – Žymantas. Į lietuvių pogrindžio veiklą S. Žakevičių 1940 m. lapkričio pabaigoje įtraukė besikuriančios Vilniaus LAF grupės vienas organizatorių Mykolas Naujokaitis. S. Žakevičius pasiūlė pogrindininkams naudotis VU bibliotekos kambariu. Čia dirbo S. Žakevičiaus žmona Marija Žakevičienė Biržiškaitė. Vienas iš Vilniaus pogrindžio vadų gen. št. mjr. V. Bulvičius S. Žakevičių laikė patikimu žmogumi ir džiaugėsi jo įsiliejimu į pogrindžio veiklą.[18] Pats S. Žakevičius 1960 m. gegužės 25 d. laiške V. Kavoliui apie savo rezistencinę veiklą teigė, kad formaliai į pogrindžio veiklą jis įsitraukė 1941 m. pradžioje per vieną LAF vadovybės narį, kuris NKVD – NKGB buvo suimtas 1941 m. birželio 21 d. (tą dieną buvo suimtas V. Nasevičius – past. A. B.).[19]

S. Žakevičius yra pastebėjęs, kad Vilniaus lietuvių sukilimas vyko nepaprastai sunkiomis sąlygomis ir aplinkybėmis: „[…] Įvykę suėmimai, ypač teritorinio korpo karių tarpe, skaudžiai palietė visą LAF vadovybę ir pačią organizaciją ir sugriovė visus ligi tol ruoštus sukilimo planus.
Pačiame beveik 200.000 gyventojų Vilniaus mieste lietuviai tesudarė labai negausią mažumą: 10-15.000. Didžioji lenkiškoji dauguma, kurioje tuomet aktyviai reiškėsi lenkų komunistai, buvo lietuviams priešiškai nusistačiusi, visus juos, be išimties, net ir pačius lietuvius komunistus, laikydama nacionalistais ir smetonininkais. Antrą žymią Vilniaus gyventojų dalį, apie 80.000, sudarė žydai, kurių tarpe tuo metu taip pat dominavo komunistinis aktyvas, kuriam bet koks net sovietinis lietuviškumas buvo svetimas ir todėl nepriimtinas ir atmestinas. […]
Vokiečiams nesulaikomai veržiantis Lietuvon ir lietuviams visame krašte sukilus, parodyti didvyrišką bent tarybinės respublikos sostinės gynimą reikalavo pats bolševikinis prestižas, o atsirėmimas nelietuvišku ir lietuviams priešišku komunistiniu Vilniaus miesto aktyvu tokiam okupantų pasipriešinimui teikė daugiau vilties, negu bet kur kitur Lietuvoje. […]
Šaltai ir logiškai protaujant, labai menkai teginkluotų, o dažnai ir visai beginklių, netekusių vadovybės ir neturinčių iš anksto paruošto aiškaus plano, be jokio ryšio su artėjančiais prie Vilniaus vokiečių kariuomenės daliniais, negausių Vilniaus pogrindininkų sukilimas iš anksto turėjo būti pasmerktas nepasisekti. Jis lengvai galėjo sukelti gatvių kautynes ne vien su sovietų okupantais, bet ir su komunistuojančiais lenkų ir žydų aktyvistais ir, užuot apsaugoję miestą nuo sunaikinimo, tik jį pagreitinti ir padidinti. […]“.[20]
Labai svarbus buvo sukilimo pradžios klausimas. Kaip rašė S. Žakevičius, „nes jei per vėlai, gali sukilimas nepasiekti tikslo, buvo svarbu, kad jis būtų baigtas prieš vokiečiams užimant Vilnių. Jei per anksti, sovietai lengvai galėjo susigriebti ir kontratakuoti. Tai būtų katastrofa. […]“.[21]
Dėl sukilimo pradžios pogrindžio nariai tarėsi birželio 23 d. VU Teisės mokslų fakulteto dekanato patalpose. Čia į slaptą doc. S. Žakevičiaus sukviestą pasitarimą susirinko apie 10 – 20 žmonių. Po užtrukusių svarstymų buvo nuspręsta sukilimą Vilniuje pradėti 1941 m. birželio 23 d., 19 val. Buvo numatyta užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus, išlaisvinti politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo bei iš traukinių Vilniuje ir Naujojoje Vilnioje, kontroliuoti pagrindines miesto gatves ir kelius iš miesto. Laikina sukilimo vadaviete buvo numatyta palikti VU Teisės mokslų fakulteto dekanatą. Vienu sukilimo vadų minėtame pasitarime esą buvo išrinktas studentas Vytautas Rimkus (Algirdas Gustaitis). Sukilėlių slaptažodžiu buvo parinktas „Gedimino kalnas“.[22]
Dauguma sovietinių valdžios ir karinių įstaigų iš Vilniaus pradėjo evakuotis į Rusiją naktį iš sekmadienio į pirmadienį (iš birželio 22-os į 23-iąją). Tai reiškė, kad sovietai užleis miestą vokiečiams be didesnio pasipriešinimo. 1941 m. birželio 23 d. vakare sukilėliai pradėjo užiminėti valdžios įstaigas. Buvo užimtas  paštas, milicijos skyriai, šūviai aidėjo Gedimino, Didžiojoje, Trakų gatvėse, Antakalnyje ir nuo Trijų Kryžių kalno. Trylikos sukilėlių būrys užėmė radijo stotį. Netrukus per radiją pradėtas transliuoti Lietuvos Respublikos himnas.[23]
Buvo atvejų, kai civiliai sukilėliai veikė kartu su sukilusiais sovietų kariuomenės lietuvių kariais, keitėsi su jais informacija ir koordinavo kovos veiksmus. Dar iki karo buvę šauliai Vilniaus centriniame pašte buvo įsteigę slaptą pasipriešinimo grupę.
Prasidėjus karui prie šios grupės prisijungė lietuvis karininkas, kuris ir ėmė vadovauti grupės koviniams veiksmams. Keli grupės nariai įsitvirtino Šv. Jonų bažnyčios varpinėje, kiti susikovė su sovietais Šv. Jono ir Dominikonų gatvių sankryžoje ir Pylimo gatvėje, netoli sinagogos.[24] Vieningo sukilimo veiksmų plano ir glaudaus bendradarbiavimo tarp civilių sukilėlių ir kariškių nebuvo. Todėl galimas dalykas, kad kariškiai sukilimą pradėjo keliomis valandomis anksčiau (apie 15 – 16 val.) negu civiliai.[25]

Birželio 23  d. Vilniaus LAF-o štabo vardu buvo parengtas ir išspausdintas atsišaukimas, kuriame buvo rašoma apie nepriklausomybės atkūrimą bei Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą Kaune ir raginama Vilniuje pradėti sukilimą prieš bolševikus.[26] Atsišaukimo parašymu, spausdinimu ir platinimu rūpinosi S. Žakevičius. Štai kaip sukilimą Vilniuje laiške Vytautui Kavoliui aprašė S. Žakevičius – Žymantas: „Sukilimas prasidėjo birželio 23 dieną, į pavakarę. Vokiečiai įžygiavo rytojaus dieną. […]
Kaip minėta, iniciatyva mano, paskui dalykai vystėsi spontaniškai. Daugiau ar mažiau, bet jau sukilimą pradėjus, buvo dalintasi funkcijomis – kas ką užima: geležinkelio stotį, nuovadą ir panašiai. Bet spontaniškumas ir čia labai reiškėsi. Bene stipriausiai pasireiškė III nuovada. […]
Kiek žmonių dalyvavo? Nežinia. Vėliau daug įsijungė. Gal pora tūkstančių. Žuvo labai nedaug, keliolika, tiksliai neatsimenu. Herojiškumas buvo didelis. Visas tas sukilimas buvo herojiškas, nes jis buvo pradėtas ir vykdomas dideliu ryžtu, bet priešingai visoms logikoms ir teorijoms. Centre, kuris buvo Teisės fakulteto dekanate, mes net ginklų neturėjome. Paskui graibėmės. Studentai tankus imdavo su revolveriais. Svarbiausias dalykas buvo sukilimo staigumas, spontaniškumas ir kaip tik logikos stoka. Bolševikai nežinojo ir negalėjo susigaudyti, nei kas, nei iš kur šaudė. Ir kaip tik tai sukėlė paniką ir vertė juos trauktis.[…]“.[27]
Sukilimo Vilniuje dalyvis Algirdas Gustaitis prisimena: „Smarkūs šaudymai prasidėjo apie 18 – 19 val. (23 d.), kuomet mūsų smogiamieji vienetai perėmė milicijas, užėmė skirtus pastatus. Tuo laiku Vilniuje dar buvo įvairiaginklės bolševikų kariuomenės gausūs, nors jau ir pakrikę, būriai. Jie turėjo tankų, sunkvežimių, kulkosvaidžių, pabūklėlių, granatų, didelį skaičių automatinių brauningų, šautuvų. Lietuviai partizanai – tiktai šautuvus ir brauningus, retai kurie granatų, kulkosvaidžių.
Įtempčiausiai kovimaisi vyko 24 val.-2 val. Spiegiančiai kaukdamos kulkos draskė sienas, raižė langus, vertė nuo kojų karius. Kadangi lietuvių kovėsi palyginti visiškai mažas skaičius, ir neturint tikrų žinių apie vokiečių įžengimą, daugeliui kilo neaiškumų: mūsų partizanai išsilaikys, ar bus žiauriųjų bolševikų išskersti.
Vokiečių pirmieji motorizuotieji daliniai, į miestą įžengę birželio 24 d. ryte, lietuvius rado pozicijose. Svarbesnėse vietose plevėsavo lietuviškos vėliavos. Aukščiausiai mūsų trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies stiebe, 1941. VI. 23 d., apie 16 val. Po kurio laiko bolševikai įstengė ją nuplėšti. Apie 19 val. Lietuviška trispalvė buvo iškelta virš universiteto. Gedimino pilyje, dar neįžengus vokiečiams, vėl plazdeno mūsų spalvos.
Žuvusių, sužeistų ar invalidais tapusių lietuvių partizanų Vilniuje gali būti apie 50. […] Greta studentų kovėsi darbininkai, greta buvusių milicininkų šaudė moksleiviai, greta mūsų karių priešą naikino tarnautojai […]“.[28]

Pagal kai kurių liudininkų parodymus, vienu iš civilių sukilėlių vadų Vilniuje buvo Vilniaus dailės muziejaus direktorius Adolfas Valeška (1905 – 1994). Susikūrus Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetui, sukilėlių ir aktyvistų vado pareigas S. Žakevičiaus nurodymu iš A. Valeškos perėmė mokytojas Mykolas Gudėnas.[29]
Pats A. Valeška prisiminė, jog jo vadovaujamas būrys pradėjo veikti birželio 23 d. Šio būrio štabas buvo įsikūręs Rotušėje. Svarbiausi A. Valeškos būrio ir kitų sukilėlių tikslai buvo „[…] sutrukdyti bolševikams įsitvirtinti Vilniuje ir demoralizuoti juos savo veiksmais, jų tarpe skleisti paniką apie vokiečių desantininkus, apsaugoti nuo sovietų gyventojų turto plėšimą, trukdyti galimą sabotažą, neleisti nutrūkti gamybai, palaikyti mieste tvarką“.[30]
Kai vokiečių 7-osios tankų divizijos priešakinis būrys birželio 24 d., 8 val., įžengė į Vilnių, raudonarmiečių (išskyrus sukilusius lietuvių karius) ten nebebuvo. Vilniaus lietuviai vokiečių karius sutiko ovacijomis, bet ir čia vokiečiai greitai parodė savo tikrąjį veidą. Buvęs sukilimo dalyvis Vilniuje Vytautas Rimkus (Algirdas Gustaitis) savo prisiminimuose aprašė vieną incidentą tarp lietuvių ir vokiečių karių, kuris sukilėliams galėjo baigtis tragiškai.
Vokiečių kariai Gedimino pilies bokšte norėjo iškelti savo vėliavą (ten jau buvo iškelta Lietuvos trispalvė, kurią, berods, iškėlė VU asistentas teisininkas Aleksandras Pliateris – past. A. B.), bet sukilėliai juos pasitiko šūviais. Vokiečiai atsivežė į Katedros aikštę patranką ir ketino sunaikinti pilies bokštą bei jame esančius lietuvių sukilėlius. V. Rimkus pribėgo prie vokiečių karininko ir vokiškai ėmė jiems aiškinti susidariusią situaciją: „[…] Pasisakiau, kas esu, pasakau, ką girdėjęs. Jis maždaug patvirtina. Prašau nešaudyti į pilį kalne, nes ten yra lietuviai, o ne rusai, jie iškėlė savo krašto vėliavą, kaip ir visam mieste. Prašau jį suprasti sukilėlių entuziazmą ir neatsargumą, jei šovė į vokiečių karius, apie kurių atsiradimą Vilniuje jie, tikriausia, nežinoję, ir tikriausia manę, kad ateina rusų patruliai.
Vokiečių karininkas patiki. Jis vėl pakelia telefoną, kalbasi. Padėjęs nusišypso ir atsako, laimei, iš pilies šūviai nesužeidė vokiečių karių. Jis pilies nesunaikins, nešaudys. […]“.[31]  

Pasibaigus sukilimui Vilniaus Rasų kapinėse, laikraščio „Naujoji Lietuva“ pranešimu, buvo palaidoti 24 lietuvių sukilėliai.[32] Žuvusiųjų sukilėlių palaidojimu pirmiausia susirūpino kunigas Alfonsas Lipniūnas. Jo iniciatyva buvo įsteigtas Žuvusiems partizanams laidoti komitetas (jo nariais buvo kun. A. Lipniūnas, Rakūnas, Bungardas, Stačiukaitis ir j. ltn. Žuromskas).
Komitetui nemažai padėjo ir studentai, įvairios įstaigos. Jos aukojo pinigus tinkamam žuvusiųjų palaidojimui ir pagerbimui. Už suaukotus pinigus buvo nupirkti karstai, drabužiai, padengtos kitos laidojimo išlaidos. Komitetas taip pat rūpinosi sužeistųjų sukilėlių gydymu ir globa.[33]
Dėl Vilniuje žuvusių sukilėlių skaičiaus yra tam tikrų neaiškumų. Vilniaus miesto savivaldybės viename rašte nurodyta, kad Rasų kapinėse buvo palaidoti 29 žuvę partizanai (kai kurių žinomos tik pavardės): Kondratas Viktoras (plk. ltn. Viktoras Kundrotas, žuvęs 1941 m. birželio 23 d. Vilniuje, prie pranciškonų vienuolyno ? – past. A. B.), Baiziūnas Bronius (mjr. Bronius Bairiūnas – Beinaravičius, žuvęs 1941 m. birželio 23 d. Vilniuje? – past. A. B.), Klimka Adomas, Kalasauskas Jonas (žuvo 1941 m. birželio 23 d. Vilniuje), Žebrauskas Povilas (Pranas ?) – 306-ojo pionierių bataliono eilinis, mirė nuo žaizdų 1941 m. birželio 23 d.), Kazlauskas Povilas (306-ojo pionierių bataliono eilinis, žuvo 1941 m. birželio 23 d. Vilniuje), eil. Želas (Žėlas ?) R., Gulbinas Antanas (306-ojo pionierių bataliono eilinis, 1941 m. birželio 23 d. nukautas Vilniuje, Pranciškonų vienuolyne), Čibiras Antanas (pionierių bataliono j. psk., žuvo 1941 m. birželio 24 d. Vilniuje, Liejyklos gatvėje), nežinomas vyr. puskarininkis, partizanas Butkevičius Viktoras, Mikalauskas Stasys (306-ojo bataliono psk., žuvo 1941 m. birželio 23 d. Vilniuje, Pranciškonų vienuolyne), partizanas Munčelis Pranas, partizanas Kalanta Jurgis (žuvo 1941 m. birželio 23 d. Vilniuje), policininkas Staneika Juozas (žuvo 1941 m. birželio 23 d. Vilniuje), Kuodys Kazys (234-ojo šaulių pulko eilinis, žuvo 1941 m. birželio 24 d. Vilniuje), Taučikas Vladas (politinis kalinys, žuvo 1941 m. birželio 23/24 d. Vilniuje), Koreika (Karečka) Jonas (j. psk., žuvo 1941 m. birželio 23 d. Vilniuje), Gromnickas Romanas (psk., žuvo 1941 m. birželio 23 d. Vilniuje), Dobrolskis (Dobrovolskis ?) Antanas, Žilionis Vaclovas, Valiulis Jonas (kpt., mirė 1941 m. birželio 26 d. Vilniuje nuo žaizdų), Kaulakis Jonas, Bendoraitis, nežinomas karys, Mickevičius Zigmas, Puckarino (taip dokumente) Kazys, Pipikas Juozas.[34]
Kitame Vilniaus miesto savivaldybės rašte nurodyta, jog Antakalnio kapinėse buvo palaidota dar 40 žuvusių sukilėlių, tarp jų nemažai neatpažintų (visi neatpažinti buvo kariškiai). Šiame sąraše išvardintos šios žuvusių sukilėlių pavardės: kursantas Žiaurys (Žiaunys) Leonas, psk. Ožiūnas Povilas, eil. Andriušis Vincas, j. psk. Zamoras (Zamaras) J., Spudas Mykolas, Mikolinskas Kazys, Tonkevičius Vacys, Dinda Vladas, Jonavičius Juozas, Grabovskis Edvardas, Mikolaitis Vladas, Šiaustas Albertas, Gataučius Julius, Gliaubičius Antanas, Gusarovas Simonas, Židorius Steponas, Navikas Antanas, Karalius Jonas, Mažeika Povilas, Jakubševičius Stasys, Gataveckas (vardas nežinomas).[35] Istoriko V. Striužo duomenimis, sukilimo metu Vilniuje žuvo 42 sukilėliai: 30 karių (1 pulkininkas leitenantas, 1 majoras, 1 kapitonas, 1 leitenantas, 7 puskarininkiai, 1 viršila, 1 grandinis, 5 kariūnai, 12 eilinių) ir 12 civilių partizanų. Be to, Vilniaus apylinkėse žuvo dar 5 sukilėliai (1 puskarininkis ir 4 eiliniai).[36]

Galima teigti, kad lietuvių sukilimas Vilniuje buvo sėkmingas. Sukilėliai dar iki vokiečių kariuomenės įžengimo į miestą 1941 m. birželio 24 d. į savo rankas paėmė svarbiausias miesto įstaigas, kontroliavo padėtį mieste ir palaikė viešąją tvarką. Buvo įsteigtas vyriausias politinis organas – Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas (toliau VMK), kuris pradėjo atkurti lietuviškos valdžios organus ir pasitiko vokiečių kariuomenę kaip teisėtas valdžios organas, kurį pripažino ir su kuriuo skaitėsi okupacinės vokiečių valdžios įstaigos ir pareigūnai.
Lyginant su sukilimu Kaune, Vilniaus sukilėliai patyrė mažesnius nuostolius, ir šį faktą taip pat reikėtų vertinti pozityviai. 1941 m. liepos antroje pusėje vokiečių karinės valdžios įsakymu Vilniaus aktyvistų štabas ir sukilėlių būriai buvo išformuoti. Užduotį išformuoti LAF būrius Mykolas Gudėnas gavo jau 1941 m. birželio 30 d. Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto (toliau VMK) posėdyje. Įsakymą dėl būrių išformavimo pasirašė M. Gudėnas.
Pirmasis aktyvistų vadas A. Valeška nenorėjo būti sukilėlių būrių likvidatoriumi ir nuo šio darbo nusišalino. Sukilėlių ginklų priėmimui ir perdavimui vokiečiams vadovavo plk. Kostas Kalendra. Kartu buvo vykdoma ir buvusių Vilniaus miesto sukilėlių registracija. M. Gudėno teigimu, registravosi ne visi sukilėliai, iš viso užsiregistravo apie 600 žmonių. Kartu su registracija buvo daromos trumpos pastabos apie veiklą sukilimo metu. Šie duomenys buvo reikalingi skiriant buvusius sukilėlius į įvairias tarnybas ir darbovietes. Sukilėliams buvo išduodami pažymėjimai ir rekomendacijos gauti darbą. Pažymėjimus pasirašydavo M. Gudėnas.

Nutarimo dėl sukilėlių būrių išformavimo protokolas ir Vilniaus sukilėlių (aktyvistų) štabo archyvas buvo perduoti Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetui. Nemažai buvusių sukilėlių gavo įvairias tarnybas valdžios įstaigose, stojo tarnauti į policiją ir savisaugos dalinius.[37] Po sukilėlių nuginklavimo ir išformavimo į VMK buvo atvykę du vokiečių karininkai. Jie pasikalbėjo su VMK pirmininku S. Žakevičiumi ir surašė aktą dėl Vilniaus srities aktyvistų štabo ir sukilėlių būrių išformavimo.[38]
Sukilimo metu Vilniuje buvo įsteigtas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. S. Žakevičiaus – Žymanto liudijimu, VMK buvo sudarytas 1941 m. birželio 24 d. rytą. Komitetas atliko civilinės valdžios funkcijas ir palaikė santykius su Vokietijos karine valdžia. Vermachtui užėmus Lietuvos sostinę Komitetas pradėjo tvarkyti administracinius miesto reikalus, ir vokiečių karo komendantas sutiko jį pripažinti civiline miesto valdžia.[39]
Komiteto pirmininku buvo išrinktas S. Žakevičius, pavaduotoju – VU prof. Vladas Jurgutis, nariais – pradžios mokyklų inspektorius M. Gudėnas (Vilniaus srities aktyvistų vadas), Kostas Kalendra (buvęs Vilniaus apskrities viršininkas), plk. Petras Masiulis, A. Valeška (Meno muziejaus direktorius), Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja Emilija Putvytė. Vilniaus miesto laikinuoju burmistru VMK paskyrė Antaną Krutulį.[40] Kaip ir Lietuvos laikinajai vyriausybei Kaune, Komitetui reikėjo spręsti keblius lietuviškosios administracijos kūrimo klausimus.
Padėtį dar labiau sunkino tai, kad Vilniuje vyravo kitataučiai (lenkai ir žydai) ir administracijai trūko kvalifikuotų tarnautojų lietuvių. Vis dėlto Komitetui per trumpą laiką Vilniuje ir Vilniaus srityje pavyko sukurti normaliai funkcionuojantį lietuvišką valdžios aparatą. 1941 m. liepos pabaigoje Lietuvoje įvedus civilinę okupacinę vokiečių valdžią ir sustabdžius Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą, Komitetas taip pat buvo priverstas nutraukti savo veiklą. 1941 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos generalinis komisaras A. T. von Rentelnas VMK veiklą sustabdė.

[1] D. Sadzevičiūtė-Vabalienė, „Byla Nr. 34229, arba Requiem Tėvui ir jo draugams“, Kardas, 1993, Nr. 1, p. 26-28.

[2] D. Sadzevičiūtė-Vabalienė, op. cit., p. 27-28.

[3] Šaulių teritorinio korpuso štabo 1940 09 04 d. įsakymas žygiui į naująsias dislokavimo vietas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA), f. 532, ap. 1, b. 179, l. 113-115.

[4] S. Knezys, Lietuvių karių sukilimas 1941 m. birželio 22 d. – liepos vidurys, rankraštis, saugomas straipsnio autoriaus asmeniniame archyve,  l. 96, 97.

[5] K. Aukštakalnis, „Birželio 22-23 d. Vilniuje“, Karys, 1943 06 19, Nr. 25.

[6] „Mūsų vyrai prieš raudonuosius“ , Karys, 1942 01 17, Nr. 4; A. Narbutas, „294 ŠP, Vilnius. Iš karių anketų“, Karys, 1942 01 31, Nr. 6.

[7] Ten pat; „Iš karių anketų“ (par. St. Širvys), Karys, 1942 11 14, Nr. 47; K. Aukštakalnis, „Birželio 22-23 d. Vilniuje“, Karys, 1943 06 19, Nr. 25.

[8] J. Tamulevičius, „179 ŠD ZAD, Vilnius. Iš karių anketų“, Karys, 1942 11 14, Nr. 47; Karys, 1943 06 19, Nr. 25.

[9] J. Abraitis, „Veikiau pagal savo planą“, Sukilimas. 1941 m. birželio 22-28 d. (Sud. A. Martinionis), V., 1995, p. 176-182.

[10] J. Abraitis, op. cit., p. 179-182.

[11] Karys, 1942, Nr. 3; Vytautas J., „Korpuso Rš Bn, Vilnius. Iš karių anketų“, Karys, 1942 10 17, Nr. 43; J. Vitkauskas, „Korpuso Rš Bn 3 kp. Iš karių anketų“, 1942 10 03, Nr. 41; J. Urbelis, „Paskutinės korpo ryšių bataliono dienos“, Karys, 1942 12 12, Nr. 51; 1942 12 19, Nr. 52-53.

[12] Kpt. Urbonas, „Trumpa 29-ojo šaulių teritorinio korpuso lietuviškųjų dalių iš Raudonosios armijos atsipalaidavimo apžvalga“, Karys, 1943 10 23, Nr. 43; J. V-kas, „Garbingai kovota už išlaisvinimą“, Naujoji Lietuva, 1941 07 22, Nr. 21; V. Striužas, 1941 metų sukilimas Pietų-Rytų Lietuvoje, V., 2006, p. 205.

[13] Ats. plk. ltn. K. Ališauskas, „VPM karui prasidėjus“, Karys, 1943, Nr. 4-6.

[14] Ats. plk. ltn. K. Ališauskas, op. cit.; K. Petkevičius, „VPM, karys vairuotojas, Vilnius. Iš karių anketų“, Karys, 1942 08 08, Nr. 33.

[15] Ats. plk. ltn. K. Ališauskas, op. cit.; K. Š., „VPM, Vilnius. Iš karių anketų“, Karys, 1943 05 15, Nr. 20; B. Ivanauskas, „VPM, Vilnius. Iš karių anketų“, Karys, 1942 07 04, Nr. 4.

[16] Lietuvių savisaugos dalių štabo 1941 07 14 d. pažymėjimas, LCVA, f. 631, ap. 7, b. 10765, lapas nenumeruotas.

[17] M. S., „Bolševikų metais Lietuvoje“, Karys, 1942, Nr. 24-27.

[18] JAV lietuviai, II t., V., 2002, p. 564; Prasmė ir proga: Mykolas Naujokaitis 1940-1941m. rezistencijoje (spaudai paruošė V. Baltušienė), Los Angeles, 1996, p. 8.

[19] “1941 metų sukilimą prisimena jo dalyviai. Iš V. Kavolio 1960 m. Apklausos“, Kultūros barai, 1996, Nr. 8-9, p. 70.

[20] Cit. iš V. Rimkus, Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais, London, 1984, p. 7-8.

[21] Cit. iš S. Žymanto 1960 05 25 d. laiško V. Kavoliui, Kultūros barai, 1996, Nr. 8-9, p. 69.

[22] V. Rimkus, Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais, p. 29-35.

[23] V. Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09), V., 1996, p. 70.

[24] M. Svirnelio autobiografija (rašyta 2000 10 25), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvas (toliau LGGRTCA), b. Nr. S-85, lapai  nenumeruoti.

[25] Karys, 1943, Nr. 25.

[26] „1941 metų sukilimą prisimena jo dalyviai: Iš V. Kavolio 1960 m. apklausos“, Kultūros barai, 1996, Nr. 8-9, p. 69-70.

[27] Cit. iš S. Žymanto 1960 05 25 d. laiško V. Kavoliui, Kultūros barai, 1996, Nr. 8-9, p. 71.

[28] 1941 m. birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys (sud. V. Brandišauskas), V., 2000, p. 90-91.

[29] M. Gudėno 1949 10 30 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42905/3, l. 14, 15.

[30] „Pasikalbėjimas su buv. Vilniaus m. apsaugos būrio vadu A. Valeška“, Naujoji Lietuva, 1942 06 21, Nr. 145.

[31] V. Rimkus, Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais, p. 51.

[32] A. V. „Palaidoti 24 žuvę partizanai“, Naujoji Lietuva, 1941 07 05, Nr. 7.

[33] Naujoji  Lietuva, 1941 07 05, Nr. 7.

[34] Lietuvos partizanai žuvę 1941 metais, LCVA, f. R-614, ap. 1, b. 749, l. 6; V. Striužas, op. cit., V., 2006, p. 213-214.

[35] Antakalnio kapinėse palaidoti žuvę 1941 m. sukilėliai, ibid., b. 749, l. 7.

[36] V. Striužas, op. cit., p. 216, 220.

[37] M. Gudėno 1949 11 05 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42905/3, l. 46.

[38] M. Gudėno 1949 12 15 d. tardymo protokolas, ibid., l. 75.

[39] „1941 metų sukilimą prisimena jo dalyviai“, Kultūros barai, 1996, Nr. 8-9, p. 72.

[40] V. Brandišauskas, op. cit., p. 101; „Vilniaus miesto komitetas“, Naujoji Lietuva, 1941 06 29, Nr. 1