„Karys” 2010 m. Nr.10 (1979) 51-53 psl.
Neramus 1950 metų liepos 22 dienos rytas Daugėliškių miške
j.psk. Ernestas Kuckailis
Ką papasakotų senosios miško pušys ir ąžuolai, iš pažiūros paprastos duobės, kadaise buvusios partizanų slėptuvėmis. Tik nedidelė dalis paslapčių atskleista, tik nedaugelis iš likusių gyvų partizanų ir jų rėmėjų gali papasakoti tai, ką matė, jautė, išgyveno…
Valdo Kilpio nuotr..
2010 m. spalio 15 d. Daugėliškių miške, Ariogalos seniūnijoje (Raseinių r.) buvo pašventintas atkurtas Lietuvos laisvės kovų Prisikėlimo apygardos štabo bunkeris. Bunkeris buvo įrengtas 1948 m. ir naudotas kaip laikina susitikimų vieta. 1950 m. jo vieta tapo žinoma sovietinėms struktūroms ir ši slapyvietė buvo likviduota. Čia žuvo penki partizanai: 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio deklaracijos signataras Leonardas Grigonis-Užpalis, Juozas Tomkus-Gabrys, Aleksas Meškauskas-Elytė, Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas ir partizanas slapyvardžiu Banga. Juozas Zinius-Nemunėlis buvo suimtas gyvas.
Laisvės kovotojų atminimą pagerbė gausiai susirinkę vietos gyventojai, Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.
Pirmą kartą Lietuvoje sistemingai atlikti archeologiniai tyrinėjimai Daugėliškių miške, Ariogalos apylinkėse. Kiekvienas, dalyvavęs tyrinėjimuose, tarsi sugrįžo į praeitį. Man, kaip kariui, vaizduotė atkūrė to meto vaizdus ir įvykius, ausyse tarsi skambėjo sprogstančių granatų ir skeveldrų, kapojančių senų eglių šakas, garsas. Kiek kartų bandžiau įsivaizduoti, ką jautė partizanas, lipdamas iš bunkerio, matydamas dar besisklaidančius karstelėjusius granatų sprogimo dūmus, o vos už kelių metrų girdėjosi rusiški kontūzytų karių keiksmai…
Štai ką pasakojo Albinas Kęstutis Bersėnas, buvęs partizanų rėmėjas ir ryšininkas, slapyvardžiu „Stirniukas“, gyvas įvykių liudininkas, kurio informacija buvo labai svarbi atkuriant įvykius prie bunkerio: „Gandai, kad Marytė Pranevičiūtė buvo suimta pasiekė ir mus, bet Leonardas Grigonis tų gandų nesureikšmino ir bunkerio neapleido. 1950 m. liepą bunkeryje buvo šeši partizanai – apygardos vadas ir jo apsaugos kuopos – Elytės būrio kovotojai. Iš vakaro, liepos 21 d., į mūsų sodybą dar buvo atėję Aleksas Meškauskas- Elytė ir Juozas Tomkus-Gabrys. Mama sutaisė vakarienę, o aš kartu su partizanais nuėjau iki bunkerio, kur visi kartu pavakarieniavome.“ Tai buvo pirmoji ir, tikriausiai, lemtinga klaida. Suėmus vieną iš asmenų, žinojusių apie bunkerį, jis tapo labai nesaugus. Be jokios abejonės, toks situacijos ignoravimas buvo viena iš pagrindinių partizanų žūties priežasčių.
1950 metų liepos 22-osios rytą Kęstutis buvo suimtas namuose. Jis prisimena, kas vyko vėliau: „Ėmė mane varyti upelio link. Vis sukosi mintis, kaip duoti kokį nors signalą, pažadinti vyrus… Vedžiau į kitą vietą, bet jie žinojo, kad vedu ne ten… Gavau į kuprą, vedžiau į kitą vietą Gynevės upelio link. Bet jie jau ir patys susiorientavo nubraižytoje schemoje ir aplinkoje. Tada jau jie mane vedė. Pirmiausia bunkerį apsupo plačiu 200 metrų žiedu, pasistatė radijo stotelę. Eilinių stribų nebesimatė – tik aukšti kariškiai. Bet tikslios bunkerio vietos dar nebuvo radę, o aš, kad ir daužomas, jos nerodžiau. Tada kariškiai ėmė kalbėtis, kad reikia atvesti tą žmogų. Atvedė gražiai civiliai aprengtą stribą Vaitkų Adolfą, vaidinantį neva daug žinantį. Jis man ėmė prikaišioti, neva matęs, kaip aš einu bunkerio link su partizanais. „Tai ko tada, kai matei, nieko nesiėmei“, – atrėžiau. Visa tai buvo suvaidinta, kad niekas neįtartų ryšininkės Marytės Pranevičiūtės. Staiga nuaidėjo didelis sprogimas“. Tai buvo šturmo pradžia.
Žuvę partizanai. KGB archyvo nuotr.
Vėlesnė Kęstučio istorija buvo vaizdžiai papildyta tiek bunkerio aplinkoje, tiek ir jo viduje rastais daiktais. Iš vienintelio gyvo liudininko ir archeologinės medžiagos duomenų buvo atkurtos kai kurios šturmo detalės. Taigi tas didelis sprogimas, kurį girdėjo Kęstutis, tikėtina, buvo sukeltas dviejų sinchroniškai numestų granatų RG-42, bandant jas užmesti ant bunkerio dangčio, kuris jau buvo surastas ir, tikriausiai, pažymėtas vienu iš smaigų, kad būtų matyti tiksli jo vieta. Kariai turėjo galimybę saugiai mesti granatas į gana artimą taikinį (apie 10 m), nes juos skyrė nedidelis iškilimas, už kurio skeveldros jų negalėjo kliudyti. Iškart po sprogimų iššovė po keletą šūvių bunkerio link. Šį trumpą epizodą liudija surasti granatų žiedeliai, svirtelės ir iššautos tūtelės. Tuomet partizanai nutarė prasiveržti. „Po pirmo didelio sprogimo nuaidėjo dar keli mažesni, prasidėjo didžiulis šaudymas, nes pirmuoju sprogdinimu kareiviai nepataikė tiesiai į bunkerio dangtį. Apsaugos būrio vadas Aleksas Meškauskas-Elytė dar spėjo iššokti iš bunkerio ir bandė prasiveržti, bet tuoj pat buvo pakirstas kulkosvaidžio serijos. Kiti žuvo bunkeryje. Sunku dabar pasakyti, ar patys nusišovė, ar buvo nukauti“. Radiniai įrodo, kad partizanai taip pat naudojo rankines granatas („Eierhandgranate 39“). Tai ir galėjo būti tiedu silpnesni sprogimai. Garsas galėjo skirtis dėl to, kad rusiškos granatos sprogo ant kalniuko. Ir abi vienu metu. O vokiškas, ko gero, Meškauskas, išmetė upelio link, jos įsirito į daubą ir už apytikriai 100 metrų esančiam Kęstučiui sprogimai atrodė kur kas tylesni. Beje, tuo metu rusai jau buvo pradėję spausti bunkerį iš rytinės pusės, priartėjo iki jo 15 metrų atstumu, o grupelė karių tuo metu bandė apeiti upelio šlaitu iš pietryčių, kai Meškauskas išrideno granatas vos ne tiesiai jiems po kojomis. Be abejo, artimi sprogimai gerokai paveikė ausų būgnelius. Kęstutis Bersėnas prisimena, kad kariams iš ausų bėgo kraujas ir jie garsiai komentavo įvykį: „baba brosila granatu…“ (boba metė granatą). Partizanas Meškauskas buvo užsiauginęs ilgus plaukus, tad buvo palaikytas moterimi – šautas jis buvo į nugarą, taigi jam bandant ištrūkti, jo veido rusai negalėjo gerai matyti. Deja, partizanas nubėgo tik apie 18 metrų ir sukniubo po drebule, kurios kelmas dar ir dabar tebėra. O jam galėjo pavykti, tikrai galėjo, jei nebūtų bėgęs tiesiog į šlaitą, o pasinaudojęs upelio vaga. Deja, žinome, kad stresinėje situacijoje priimti teisingą sprendimą sunku. Taip jau lėmė likimas, kad užbėgęs ant priešingo šlaito, jis vėl atsidūrė šaulių, turinčių PPŠ pistoletus ir kulkosvaidžius akių lygyje, ir šie nesunkiai atliko savo darbą… Buvo surastas sveikas šovinys, šalia tos vietos, kur žuvo partizanas. Veikiausiai jis buvo išmestas ištaisant jo „dešimtuką“ (pusiau automatinį šautuvą SVT), kurį, išbėgęs iš bunkerio, tvirtai spaudė kairėje rankoje. Iš karto paskui Meškauską jo keliu pasekė svarbiausias bunkeryje buvęs asmuo – LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotojas, L. Grigonis-Užpalis, tačiau PPŠ kulkos pakirto jį į kairįjį smilkinį, vos jam kyštelėjus galvą virš bunkerio angos. Jis sukniubo ant laiptų, užblokuodamas siaurą išėjimą. Veikiausiai tikėtasi, kad Meškauskui atkreipus dėmesį į save, Grigoniui pavyks prasiveržti, tačiau sumanymas nepavyko – kariai jau buvo nutaikę ginklus į bunkerio angą, sto- vėdami vos už 15 metrų. Deja, dažniausia kliūna ne pirmajam, o antrajam, judančiam ta pačia kryptimi. „Sunku dabar pasakyti, ar patys nusišovė, ar buvo nukauti. Privedė mane prie bunkerio, atrišo rankas ir liepė lįsti vidun, traukti į viršų partizanų kūnus. O iš vidaus dar girdėjosi dejonės. Lįsti į bunkerį atsisakiau, nes visada yra tikimybė, kad sužeisti partizanai į kiekvieną, lendantį vidun, paleis seriją, tačiau nepaisant to, buvau pro išsprogdintą skylę tiesiog įstumtas žemyn. Apygardos vadas Leonardas Grigonis buvo susmukęs palei bunkerio angą, kairiajame jo smilkinyje žiojėjo žaizda“, – tokį vaizdą išvydo Kęstutis, kai buvo atvestas prie bunkerio angos. Deja, tuo metu šaudyti jau nebebuvo kam, nes likę gyvi ir užblokuoti viduje partizanai nusprendė patys užbaigti šturmą. Vėliau bunkerio dugne buvo surasti kaukolės fragmentai, priklausę dviems asmenims. Pasak ekspertų, tai galėjo būti artimo šūvio į smilkinį pasekmė. Pagal surastas bunkerio dugne tūteles galima teigti, kad partizanai dar priešinosi, kariams priartėjus prie pat bunkerio angos. Tuomet mesta į vidų granata nesprogo ir įvyko paskutinis pasikeitimas „argumentais“ – partizanai šaudė iš bunkerio vidaus, iššaudami ne mažiau kaip 28 šūvius. Savo ruožtu iš viršaus sovietų kariai pabėrė keletą ilgų papliūpų iš apytikriai 2 metrų atstumo, tiesiog į bunkerio vidų. Tikėtina, kad nuo jų šūvių krito vienas iš partizanų, buvęs arčiausiai išėjimo. 29-asis šūvis buvo, ko gero, skirtas ne priešui. Tai buvo vokiško pistoleto vienišas pokštelėjimas bunkerio viduje…
Kasinėjant bunkerį rastas išardytas karabinas „Mauser“, matyti apanglėjusių grindų fragmentai.
A. Meškauskui-Elytei priklausęs revolveris „Nagant“ ir durtuvas nuo SVT-40.
Kęstutis prisimena šturmo pabaigą ir bunkerio apiešką: „Vienintelis Juozas Zinius-Nemunėlis buvo gyvas – sėdėjo užsimerkęs, visiškai nesiorientuodamas ir nesuvokdamas, kas vyksta aplinkui. Ištrauktas į paviršių, įkvėpęs gaivaus oro, šiek tiek atsigavo ir pro dantis iškošė: „Rupūžės.“ Ir neteko sąmonės. Kiek tolėliau nuo bunkerio, šalia upelio, gulėjo negyvas Aleksas Meškauskas-Elytė, kulkų suvarpyta nugara. Atrodo, nedaug trūko, jis būtų pasiekęs krūmus, kurių priedangoje gal ir būtų pavykę prasiveržti. Kitų partizanų sužeidimais neįsidėmėjau, nes bunkeryje buvo tamsu, pilna dūmų, tvyrojo žemės, kraujo ir žibalo tvaikas. […] Kai partizanų kūnai iš bunkerio buvo ištraukti, į vidų kaip varnai sušoko stribai, ėmė po jį naršyti, kažko ieškoti. Bunkeryje buvo talpykla žibalo valgiui pasišildyti ir nemaža talpykla benzino, kuriuo kartkartėmis partizanai apdegindavo bunkerio sienas, kad nesiveistų pelėsiai. Matyt, per susišaudymą tos talpyklos buvo peršautos, žibalas ir benzinas išsipylė. O stribai, nusprendę pasišviesti, brūkštelėjo degtuką… Ir vėl sprogimas – iš bunkerio į viršų ėmė kabarotis degantys stribai. Cypė ir rėkė kaip velniai… Maniau, kad mane jie sudraskys iš pasiutimo, nes ėmė kaltinti, kad aš, būdamas bunkeryje, tyčia išpyliau benziną. Negaliu daugiau papasakoti, kuo viskas baigėsi – man vėl už nugaros surakino rankas ir įmetė į puspriekabę“.
Tai, kad įvyko gaisras, bunkerio tyrinėtojams buvo didelė sėkmė. Stribai nebegalėjo ir nebeturėjo noro, turėdami sunkiai sužeistųjų, tęsti bunkerio apiešką. Daugybė daiktų, net keletas ginklų, liko gulėti ant bunkerio grindų. Šie daiktai, kruopščiai atidengiant sluoksnelį po sluoksnelio, išvydo dienos šviesą. Po beveik lygiai septyniasdešimties metų!
Šitaip baigėsi viena iš daugybės partizanų istorijų. Didžiuojuosi, kad galėjau ją išgyventi, kaip išgyveno visi tyrinėjimuose dalyvavę archeologai, istorikai, moksleiviai ir studentai. Nei vienas neliko abejingas vėsų 2010 metų liepos 22-osios rytą prie preciziškai ištyrinėtos bunkerio duobės, kurioje dar buvo matyti apdegę grindų ir sienų likučiai. Ryto tyloje subtiliai skambėjo partizanų eilės – apie Tėvynę, ginklo brolius ir seseris, namus…
- KGB archyvo, Aistės Čepulytės ir autoriaus nuotr.