„Karys” 2011 m. Nr.3 (1984) 42-44 psl.
Neramus 1950 metų liepos 22-osios rytas Daugėliškių miške (2 dalis)
št. srž. Ernestas Kukailis
Pirmajame straipsnyje glaustai papasakojau apie Daugėliškių bunkerio šturmą, t. y. apie įvykius, o šiame straipsnyje noriu aptarti radinius, kurie buvo surasti atliekant archeologinius kasinėjimus metu ir vaizdingai papildo KGB archyvų medžiagą. Visiems mums, kariams, pirmiausia įdomu, kuo buvo ginkluoti partizanai ir kaip jie kovojo, tačiau yra ir kita partizaninio gyvenimo pusė – buitis, sveikatos priežiūros ypatumai.
Bunkeris ir gyvenimas jame. Ši partizanų slėptuvė buvo įrengta 1948 metais ir priklausė Prisikėlimo apygardos štabui, tačiau štabo veikla bunkeryje nebuvo vykdoma, jis buvo naudojamas tik kaip laikina buveinė. Bunkeris buvo nedidelis, atlikus archeologinius tyrinėjimus nustatyta, kad jo plotas apytikriai buvo tik 6 kvadratiniai metrai, o aukštis – apie 1,5 metro. Bunkerio kampe buvo padaryta ventiliacijos anga. Kęstutis Bersėnas prisimena buvus kažką panašaus į drenažą, tačiau tyrinėjimų metu tokio įrenginio nerasta. Bunkerio lubas dengė maždaug 40 cm storio grunto sluoksnis. Bunkeryje nebuvo atsarginio išėjimo, todėl jo gynyba ir atsitraukimo galimybės buvo labai ribotos. Šalia bunkerio augo didžiulės šimtametės eglės, kurių spygliai buvo nukloję visą bunkerio aplinką ir dangtį. Šalia dangčio esantis didelis skruzdėlynas buvo lyg dangčio maskuotė. Pats LLKS pirmininkas J. Žemaitis atkreipė dėmesį į tokį gudrų maskavimo būdą. Prieš šturmą bunkeryje gyveno net 6 asmenys, todėl galima nesunkiai įsivaizduoti deguonies stygių, matyt, partizanai periodiškai jį vėdindavo, praverdami išėjimo dangtį. Komplikuotas turėjo būti ir tualeto klausimas. Viduje „rimtus“ reikalus kažin ar atlikdavo, reikėdavo, veikiausiai naktį, išeiti laukan, o atlikus gamtinius reikalus, viską gerai užmaskuoti. Bevardis upelis tam puikiausiai tiko.
Maisto partizanai gaudavo iš gyventojų. Be gyventojų paramos partizaninis judėjimas būtų apskritai neįmanomas. Maisto į bunkerį atnešdavo Kęstutis. Jis gyveno vos už kelių šimtų metrų nuo bunkerio. Retsykiais ir patys partizanai ateidavo iki sodybos, tačiau vengdavo judėti didesnėmis grupėmis. Bunkeryje surasta gana daug buities daiktų, ypač indų ir stalo įrankių. Yra žinoma, kad paskutinę vakarienę, kuria jie bunkeryje dalinosi, taip pat suruošė Kęstučio mama. Kęstutis tą vakarą juos gyvus matė paskutinį kartą.
Archeologinių tyrimų medžiaga ir KGB archyvo nuotraukos rodo partizanus naudojus tvarkingą karišką ekipuotę ir karišką uniformą. Kęstutis Bersėnas taip pat pabrėžtinai teigia, kad šiame bunkeryje visiškai nebuvo vartojama alkoholio. Tai leidžia daryti prielaidą, kad šie partizanai, iš kurių vienas buvo LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotojas, o kiti du – būrių vadai, savo asmeniniu pavyzdžiu demonstravo karišką drausmę. Aptikta tik mažų buteliukų nuo vaistų. Yra žinoma, kad partizanas Juozas Zinius-Nemunėlis buvo sunkiai sužeistas į dešinę ranką aukščiau alkūnės, o Leonardas Grigonis-Užpalis sirgo – veikiausiai plaučių uždegimu. Šiems partizanams reikėjo bent minimalios medicininės priežiūros. Be vaistų buteliukų, rastos ir kelios ampulės, viena iš jų nepanaudota. Tikriausiai tai buvo arba antibiotikai, arba vaistai nuo skausmo. Vaistų į bunkerį atnešdavo ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. Bunkeryje nerasta švirkštų, tad tikriausiai ji ir suleisdavo vaistus. Bunkeris buvo apšviestas žibaline lempa. Kad nesiveistų pelėsis, bunkerio sienas periodiškai apdegindavo naudodami benziną. Bunkeryje buvo keletas talpyklų su šiuo degiu skysčiu, kurios, matyt, buvo peršautos šturmo metu. Išsiliejęs kuras ir tapo žaibiško gaisro priežastimi. Aptikta nemažai šių talpyklų skardos likučių.
Partizanų ginklai. Po kiekvienos operacijos partizanų ginklai ir amunicija buvo gana stropiai surenkami. Šiuo atveju įvyko kiek kitaip. Po staigaus ir galingo gaisro bunkeryje, detali apieška buvo staigiai nutraukta. Todėl bunkeryje liko net keletas ginklų ir durtuvas. Visus kitus partizanų ginklus matome KGB archyvo nuotraukoje, tačiau negalime tiksliai žinoti, ar tikrai visi nuotraukoje matomi ginklai buvo iš Daugėliškių bunkerio, taip pat ir spausdinimo mašinėlė. Kęstutis tvirtina, kad nieko panašaus šiame bunkeryje nebuvo. Tačiau archeologiniai radiniai ir Kęstučio pasakojimas leidžia gana tiksliai nustatyti, kokius ginklus naudojo besiginantys partizanai.
Ant bunkerio grindų aptiktas karabinas „Mauser K-98“, tačiau jis visiškai išardytas, be buožės ir spynos. Matyt, bunkeryje buvo remontuojami, gal perdaromi ginklai. Galima manyti, kad kuris nors iš partizanų tiesiog „marino“ laiką krapštinėdamas ginklus. Kitaip tariant, tai buvo ginklas, kurio partizanai nenaudojo gynybai.
Kitas radinys – revolveris „Nagant“, gamintas 1944 metais Iževsko ginklų gamykloje (Rusija). Revolveris buvo užtaisytas septyniais šoviniais. Apžiūrint ginklą nustatyta, kad vienas šovinys iššovęs. Pirminė prielaida – ginklas naudotas nusišauti (ant bunkerio grindų aptikti du kaukolės fragmentai, pasak ekspertų, priklausantys dviem asmenims ir atsiskyrę nuo kaukolės kulkos išėjimo pusėje, turbūt dėl šūvio iš arti), tačiau detaliau ištyrus ši versija buvo paneigta, nes paaiškėjo, kad šovinys sprogo nuo aukštos temperatūros, kulkos atplaišos buvo įstrigusios tarp būgnelio ir rėmo. Be to, viena ginklo pusė (medinė rankenos dalis) apanglėjusi. Yra žinoma, kad partizanas A. Meškauskas-Elytė, kuriam pavyko išbėgti iš bunkerio, turėjo SVT-40 (SVT-38). Pasak Kęstučio Bersėno, tokį pat ginklą turėjo ir LLKS pirmininko pavaduotojas Leonardas Grigonis-Užpalis. Atidžiai ištyrus viduje surastas tūteles ir kulkas, nustatyta, kad bunkerio viduje iššauta mažiausiai 30 šūvių. Iššauta 10 „dešimtuko“ (SVT-40(38)), mažiausiai 18 pistoleto- kulkosvaidžio PPŠ šūvių (šaudyta iš dviejų šio tipo ginklų), vienas šūvis iš 9x19mm kalibro pistoleto (greičiausiai „Walther P-38“) ir šūvis iš 7,63×25 mm pistoleto „Mauser C-96“ (visų minėtų tipų ginklai matomi KGB archyvo nuotraukoje).
Labai asmeniškas ir įdomus radinys – SVT šautuvo durtuvas su gražiai ant rankenos išgraviruotu slapyvardžiu „ARAS“. Tai buvo vienas iš A. Meškausko-Elytės slapyvardžių, todėl manoma, kad durtuvas tikriausiai priklausė būtent jam.
Rasti ir rusiškos granatos sprogdiklio, kurį, kilus gaisrui, veikiausiai pametė MGB atstovai, fragmentai.
„Paskutinioji kulka “. Labiausiai intriguoja tai, kad bunkeryje itin kruopščių archeologų dėka buvo surasta „paskutinioji kulka“ – paskutinio šūvio, skirto sau, komponentas – 9 mm kulka su graižtvų paliktomis žymėmis. „Paskutinysis šovinys“ pagamintas Vokietijoje. KGB archyvo nuotraukoje matyti dviejų tipų 9 mm kalibro pistoletai: „Walther P-38“ ir „Luger P-08“. Nors kulka ir stipriai paveikta korozijos, tačiau matyti, kad žymės paliktos nuo šešių graižtvų. Toks yra „Walther P-38“ vamzdis, tuo tarpu „Luger“ yra 8 graižtvos. Darytina išvada, kad „paskutinioji kulka“ išlėkė iš 9 mm „Walther P-38“ vamzdžio. Antrasis to paties kalibro šovinys, regis, buvo išmestas ant grindų jau apieškant bunkerį, surenkant ginklus, vykdant normalią saugos procedūrą – ištaisant ginklą prieš perduodant kitam kariui. Šis, kaip ir kiti ant bunkerio grindų gulėję sveiki šoviniai, sprogo nuo aukštos temperatūros kilus gaisrui.
Antroji „paskutinioji kulka“ iššauta iš 7,63×25 mm ginklo. Šovinys sukurtas specialiai pistoletui „Mauser C-96“. Rastoji tūtelė turi ir būdingus kapsulės įmušimus, kuriuos palieka šio pistoleto dūžiklis. Šovinys buvo pagamintas GECO gamykloje, Vokietijoje („Gustav Genschow & Co“). Surasta tik iššauta tūtelė. Kulka neidentifikuota. Pistoletas „Mauser C-96“ matomas ir KGB nuotraukoje. Tai galingas ir labai taiklus ginklas, galėjęs kiaurai peršauti net 15 cm storio pušį.
Manevrai bunkeryje buvo apriboti iki minimumo, praktiškai neturint galimybių pasitraukti iš jo iškilus bet kokiai grėsmei. Tuo metu, kai A. Meškauskas-Elytė jau buvo išbėgęs iš bunkerio, o iš paskos bandęs sekti L.Grigonis-Užpalis nukautas sukniubo ant bunkerio laiptelių, užblokuodamas išėjimą, bunkeryje buvo likę trys nesužeisti partizanai – Juozas Tomkus-Gabrys, Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas ir partizanas Banga. Kai MGB kariai agresyviai apšaudė bunkerio vidų iš labai arti (1,5–2 m), turbūt vienas partizanas buvo nukautas, kitų dviejų gyvybė buvo nutraukta jų pačių ginklais – savomis rankomis. Juozas Zinius-Nemunėlis buvo sunkiai sužeistas ir iš bunkerio ištrauktas pusiau be sąmonės, tad natūralu, kad pats nusižudyti fiziškai nepajėgė.
Daugėliškių bunkerio istorija – viena iš šimtų kitų partizanų istorijų, tačiau ši apie tai, kaip net ir beviltiškiausioje situacijoje kovoti ir garbingai žūti su ginklu rankose, įvykiams pasisukus blogiausia linkme.
- Aistės Čepulytės ir autoriaus nuotr.
<– Atgal (1 dalis)[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]