„Savanoris“ 2020 m. Nr. 2 (502)

Penki šoviniai kruvinoje saujoje, arba trys Nepriklausomybės dienos

 

Dr. ats. vyr. ltn. Vidmantas Kuprevičius, gr. Vilius Džiavečka

 

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941-ųjų metų Birželio sukilimas Kaune sudrebino visą Lietuvą. Tai buvo visuotinis lietuvių tautos bandymas nusikratyti sovietine okupacija ir atgauti valstybinę nepriklausomybę.
Birželio 22-ąją Kaune prasidėjo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) suorganizuotas sukilimas prieš Sovietų armiją. Sukilėliai be didelio pasipriešinimo į savo rankas paėmė Prezidentūrą, paštą, telefoną ir telegrafą, radijo stotį ir radiofoną, iš kurio birželio 23-ąją visai Lietuvai buvo pranešta apie sukilusį Kauną, perskaityta deklaracija apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Laikinosios vyriausybės sudėtį, nuskambėjo Lietuvos himnas.
Nors 1941 m. Birželio sukilimas buvo vienas ryškiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų Lietuvoje, tačiau iki šiol, praėjus 79 metams, lieka nepakankamai ištirtas ir vis dar tebetyrinėjamas istorikų. Tada, prieš agresorių, jo nusikaltimų žmogiškumui paskatinta, sukilo visa tauta: kariai, moksleiviai, studentai, mokytojai, šauliai ir visi žmonės, kuriems laisvė buvo didžiausia vertybė. Sukilimas vyko visoje Lietuvoje, netgi atokiausiuose jos kampeliuose. Taip, ypač sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, gimė antroji kariuomenės kūrėjų savanorių karta.

„Šiandien privalome gerbti sukilėlių atminimą, nes jų siekiai buvo teisingi, tačiau pastangos buvo pavėluotos ir jie nesugebėjo atpirkti Lietuvos politinių vadovų 1940 m. padarytos istorinės klaidos, kai nesipriešinant buvo įsileistos sovietų okupacinės pajėgos ir Lietuvos valstybė išnyko iš pasaulio politinio žemėlapio. Nebeegzistuojanti Lietuvos valstybė neturėjo galimybių apsaugoti savo piliečių nuo totalitarinių sovietų, o vėliau ir nacių okupantų mūsų šalyje vykdytų nusikaltimų. Kiekvieno Lietuvos piliečio, o ypač kario pareiga prisiminti šias istorijos pamokas ir pagal savo išgales pasirūpinti tuo, kad Lietuva niekada nebeprarastų savo valstybingumo ir galėtų užtikrinti visų savo piliečių saugumą bei gerovę“,
– sako karo istorikas kpt. Karolis Zikaras.

Kodėl gimė sukilimas?

 

Sovietų Sąjunga (ne vien Vokietija!) tuomet siekė užvaldyti Europą, todėl po Vokietijos Vermachto žygio į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d., Sovietų armija okupavo likusią Lenkijos dalį. 1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją, nes Stalino – Ribentropo – Molotovo pakto 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytais slaptaisiais protokolais, buvo pasidalijusios Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemes. Sovietai pradėjo genocidą užgrobtose teritorijose: trėmė gyventojus į šiaurės lagerius gyvuliniais vagonais, šau­dė lenkų rezervo karininkus bei civilius prie Katynės. Hitleris nesitenkino marionetės vaidmeniu ir po abiejų sąjungininkų bendro parado Brestlitovske diktatorių keliai išsiskyrė: Nacistinės Vokietijos Vermachtas 1941 m. birželio 22 d. pradėjo Žaibo karą su Rusija. Sovietų Sąjunga dar spėjo pakariauti su Suomija, kuri narsiai laimėjo gynybinį Žiemos karą, kovodama nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 dienos. Suomija apgynė savo Nepriklausomybę, nors ir prarasdama dalį žemių. Lietuvai prasidėjęs Vokietijos-Sovietų Sąjungos karas įžiebė laisvės viltį, kuri, prezidentui Smetonai neįsakius priešintis ginklu, daliai lietuvių buvo užgesusi 1940-aisiais, todėl sukilėliai kraujo kaina siekė, kad vokiečių kariuomenė įžengtų jau ne į Sovietų Sąjungą, o į Lietuvos Respubliką.

Istorikas, karys savanoris kpt. Karolis Zikaras teigia jog 1941 m. birželio sukilimą nulėmė 1940 m. birželį įvykusi Lietuvos sovietinė okupacija, kai dėl politinių priežasčių valstybė ir jos kariuomenė nepasipriešino ginklu bei 1941 m. birželio įvykiai: Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą ir prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. „Tuo metu Lietuva jau nustojo būti suverenus politinis subjektas, o lietuvių tauta tapo išorės jėgų politikos objektu. Lygiagrečiai birželio sukilimas buvo ir egzistencinės kovos išraiška, pakurstyta vos prieš gerą savaitę vykusių masinių trėmimų į Sibirą. Suvokimas apie egzistencinę grėsmę tautą pastūmėjo į beatodairišką ir žūtbūtinę kovą. Birželio sukilimo kovotojai dažnai veikė net inertiškai, pagal iki 1940 m. birželio rengtus karinius planus. Sukilėliai-partizanai laukė Vokietijos karinių pajėgų. Todėl net netekusios dalies lyderių (per trėmimus) sukilėlių pajėgos kovojo siekdamos perimti strateginių objektų kontrolę, o pasienio regionuose, kuriuose Vermachtas judėjo itin greitai, sukilėliai tiesiog užtikrino bendruomenių ir infrastruktūros apsaugą bei ėmėsi užsilikusių raudonarmiečių paieškų“.

Atstatoma laisva Lietuva!

 

Lietuva sukilo išsyk 1941 m. birželio 23-iąją dieną, nes, pasak Lietuvių aktyvistų fronto Bronio Railos, (LAF) kūrėjo, jau nuo Nepriklausomybės atstatymo politikas ir karys turėjo išmokti savo strategiją ir taktiką planuoti pagal esamus jėgų santykius. Sukilimą, visam laisvam pasauliui įrodžiusį, kad sovietų užgrobta Lietuva nesitaiksto su vergove, o siekia būti savarankiška ir nepriklausoma valstybė, įžiebė LAF-o veikla. Pirmieji Nepriklausomybę atkurti siekiantys pasipriešinimo būreliai Lietuvoje organizuoti ir ėmė veikti tik sovietams atėjus į Lietuvą 1940 metais. Kaune, Vilniuje, Berlyne vyko organizacinis telkiamasis darbas ir nuo 1940 m. lapkričio 17 d. ėmė veikti organizuotas LAF-o tinklas. Kai kur LAF-as vadinosi kitais vardais: „Lietuvos apsaugos gvardija“ (Tauragės apskrityje), „Geležinis vilkas“ (Šakių apskrityje), „Lietuvos laisvės armija“ (Šiaulių apskrityje), „Lietuvos išlaisvinimo vanagai“ (Kelmės apylinkėse) ir kt. LAF‘o štabai išsyk buvo du: Vilniaus ir Kauno. Kauno štabas palaikė ryšius su provincija, sprendė įvairius organizacinius klausimus, o Vilniaus štabas užsiėmė politiniais reikalais bei ryšiais su užsienio LAF‘u. Nors sovietai suėmė dalį LAF‘o organizatorių (majoras Vytautas Bulvičius, kapitonas Juozas Kilius, leitenantai Juozas Sadzevičius, Leonas Žemkalnis ir kt.), ištrėmė daug visos Lietuvos žmonių, tačiau LAF‘o veikla nesutriko, organizacija persigrupavo susiburdama į vieną, Vyriaushttps://kariuomeneskurejai.lt/veikla/savanoriu-istorijos-fragmentai/apie-antraja-savanoriu-banga-1941-m-sukilelius-lietuvos-partizanus/kariuomenes-kurejas-savanoris-zemkalnis-landsbergis-leonas-1911-1941/iąjį štabą ir paruošusi Sukilimo planą, jį sėkmingai įvykdė, išvadavo Kauną ir Vilnių. Apie atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę buvo paskelbta iš ką tik atsiimto Kauno radiofono. Tris dienas Lietuvos Respublika gyveno ir veikė pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bei savo įstatymus iki neprasidėjo vokiškoji okupacija. Tris dienas veikė visos institucijos nuo kaimo viršaičio iki Vyriausybės, kadangi LAF‘as ,,paskelbdamas Lietuvos Vyriausybę ir visą kraštą sukeldamas ant kojų“ kvietė Nepriklausomybės siekti ginklu ir dėl jos  aukotis. Atkovodami Nepriklausomybę 1941 m. Birželio sukilimo kautynėse žuvo daugiau nei 2700 laisvės kovotojų, šimtai buvo sužeista. Sovietai per I-ąją okupaciją nužudė daugiau nei 1500 Lietuvos žmonių. Kauno Radiofone LAF vyriausiojo štabo vardu įgaliotinis Leonas Prapuolenis paskelbė nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir laikinosios Lietuvos vyriausybės sudėtį, skambėjo Lietuvos Respublikos himnas. Kauno radijas šį pranešimą nuolatos kartojo ir skelbė ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai bei prancūziškai. Girdėjo Stokholmas, Helsinkis, Berlynas ir tai pakartojo visam pasauliui. Nepriklausomy bės tekstą išspausdino Amerikos „New York Times“, Lietuvoje – leidinys „Į laisvę“.

Vyriausybei, iki atvyks ministras pirmininkas Kazys Škirpa, vokiečių valdžios sulaikytas namų areštu Berlyne, šešias savaites vadovavo švietimo ministras Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Naciams neleidus plk. K.  Škirpai grįžti iš Berlyno, o numatytam vyriausybės pirmininko pavaduotojui Jonui Masiliūnui atsidūrus į Sibirą riedančių tremtinių ešelone, kiti ministrai įtikinėjo Juozą Ambrazevičių-Brazaitį laikinai prisiimti ministro pirmininko pareigas. Ambrazevičius-Brazaitis atsikalbinėjo, pagaliau leidosi mobilizuojamas trumpam laikui, kol „Škirpa išlips iš tanko, pasiekusio Kauną“. Niekas tuo metu dar nežinojo, kad plk. Škirpa gestapo nurodymu Berlyne jau sėdėjo namų arešte. 1941 m. birželio mėn. 23 d., prasidėjus sukilimui ir sovietus išvijus iš Lietuvos, Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujama Laikinoji vyriausybė norėjo atvykstantiems vokiečiams pateikti jau įvykusį faktą: Lietuva yra nepriklausoma ir jos vyriausybė jau atstačiusi tvarką įstaigose, įmonėse, viešajame gyvenime. Atsiribodama nuo Sovietų Sąjungos, Laikinoji vyriausybė toli gražu nepadlaižiavo Vokietijos atžvilgiu. Ji tenkinosi aiškiu pasisakymu už Lietuvos nepriklausomybę ir pritarimu Vokietijos kovai prieš bolševizmą. Vyriausybei teko panaikinti atskirus sovietmečio įstatymus, grąžinti Lietuvoje prieš okupaciją galiojusią teisę, leisti naujus potvarkius. Per žaibiškai trumpą laiką buvo grąžinta pramonės ir prekybos įmonių nuosavybė, sugrąžinti nacionalizuoti namai ir kitas turtas. Švietimo srityje atstatyta dvylikos metų mokyklų programos sistema, atkurtas valstybinis vidurinių mokyklų tinklas, įsteigti aukštojo mokslo Teologijos, Filosofijos ir Miškininkystės fakultetai.

Atstatoma laisva Lietuva!

Susidariusi laikinoji, vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė, skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.

Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos Valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.

Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.

Vilnius, Kaunas 1941 m. birželio 23 d.

„Miestas yra tvirtai lietuvių rankose. Lietuvių kariniai daliniai jį gina, yra vokiečiams draugiški ir prašo, kad nebūtų apšaudomi.“ Savo radijo prane­šime perdavė pirmasis su žvalgų grupe į Kauną įžengęs vokiečių karininkas leitenantas Flohretas.

Juozo Ambrazevičiaus- Brazaičio asmenybė

 

Prof. Vaclovas Biržiška, rašydamas apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį, kons­tatavo: „Užsiauginote žmogų, kokio šiais laikais labiausiai ir reikia: kultūringas politikas ir nepakeičiamas valstybininkas. Važinėdamas tik dviračiu, eidamas švietimo ministro pareigas, per penkias savaites padarė daugiau, nei kitas per penkerius metus važinėdamas limuzinu. Jis per tą laiką spėjo atstatyti bolševikų sujauktą švietimo darbą.“

Lietuva Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui buvo kūnas ir kraujas, darbas ir kova, gyvenimo turinys ir prasmė. Jis turėjo įgimtas rezistento savybes. Rezistencinėje veikloje Juozas Ambrazevičius-Brazaitis reiškėsi asmenine aukos dvasia ir intensyviu darbu. Šioje veikloje reikėjo ne impulsyvių sprendimų, kaip partinėje veikloje, bet išminties, rimties, valingo ištvermingumo ir – drąsos.

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis yra sakęs, jog politinis valstybinis gyvenimas jo niekados nedomino ir niekados netraukė, bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėginimo, bet dėl reikalo: „Kada buvo likviduoti tie draugai, kurie turėjo imtis politinio ir valstybinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti. Pavadavau juos atlikdamas draugiškumo pareigą, kurios turėjo imtis tie, kurie dar liko gyvi. Tą pareigą teko imti ne iš malonumo, bet teko imti daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti.“

Jau gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose (nuo 1952 m.), Juozas Ambrazevičius-Brazaitis savo knygoje „Vienui vieni“ rašė: „Tėvynės pasipriešinimo dvasią labiausiai seka jaunimas. Iš partizanų parašytos knygos „Partizanai už geležinės uždangos“, iš laisvėn pakliuvusių žmonių pasakojimo jie seka tuos nežinomus didvyrius, vyrus ir moteris, seka ir tuos pasyviosios rezistencijos žmones, kurie sugeba maskuoti savo veidą ir veiklą, kad išvengtų betikslės aukos“.

Kaustytais okupanto batais per laisvę

 

Sovietinė propaganda veikusi pusę šimtmečio be atvangos, skelbė melus, niekino 1941 m. Birželio sukilimą, jo dalyvių atminimą, politiškai juos persekiojo. Negalėjo kitaip. Turėjo pateisinti okupaciją ir savo brutalų įsiviešpatavimą. Kitaip būtų turėję pripažinti, kad Lietuvoje bolševikai tebuvo nekviesti svečiai, kuriems teko paskubomis iš čia dangintis, kai tik neteko ginkluoto Maskvos užnugario. Totalitarinė imperija jau po karo dar 50 metų gyveno užsisklendusi nuo pasaulio. Diskusijų nepripažino. Ką rašė kitur gyvenantys autoriai – tebuvo „buržuazinė propaganda“. Todėl sovietai skelbė ką norėjo, kad tik pateisintų įvykdytus nusikaltimus: nepriklausomų Baltijos valstybių užgrobimą, jų ūkio ir politinės santvarkos sugriovimą, masines represijas, trėmimus, žmonių kalinimus, kankinimus ir nekaltų žmonių žudynes.

Diplomatas ir pulkininkas Kazys Škirpa, vienas pagrindinių Birželio sukilimo organizatorių ir vadovų, straipsnyje „Kodėl mes sukilom?“, dar Stalinui gyvam esant, 1951 m. rašė: „Su šiurpu ir neužgęstančio protesto jausmu širdyje mes, lietuviai, prisimename ir niekad neužmiršime to, kaip prieš dešimt metų sovietiškasis okupantas mūsų Tėvynėje Lietuvoje griebėsi naikinti lietuvių šviesuomenę: kaip virš 12 000 asmenų, niekuo nenusikaltusių – buvusių Lietuvos valstybės vyrų, kilniausių Bažnyčios tarnų, tautai daug nusipelniusių visuomenes veikėjų, idealistų – kultūros darbuotojų, mokslo, spaudos ir švietimo darbininkų, nepriklausomybes karo veteranų, patriotinio jaunimo ir t. t. – nugrūdo į kalėjimus, ir – kaip šį savo siautėjimą tas okupantas 1941 m. birželio mėn. antroje pusėje apvainikavo pirmuoju masiniu užpuolimu ant ramių Lietuvos gyventojų – apie 40,000 žmonių – vyrų ir moterų, jaunų ir žilagalvių senukų ir vaikų, inteligentų, ūkininkų ir paprastų darbininkų šeimų, – išplėšė iš mūsų tautos tarpo, sumetė į galvijams vežti vagonus, juos aklinai užkalė, ir, be lašo vandens alpstantiems vaikučiams, išvežė į bolševikinės imperijos tyrus ir kacetus…“ („Dirva“, 1951 m. birželio 21 d.)

Vokietijai pradėjus puolimą 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas Birželio sukilimas prieš Sovietų Sąjungos okupacinį režimą. Birželio 23 d. Kaune per radiją buvo paskelbta, kad sudaroma Lietuvos laikinoji vyriausybė ir atkuriama Lietuvos valstybė. Dar iki vermachto įžengimo į Kauną ir Vilnių lietuvių sukilėliai ėmė kontroliuoti šiuos didžiausius Lietuvos miestus

 

Lietuvos rezistencijos istoriją nagrinėjantis žurnalistas Vidmantas Valiušaitis teigia, jog Kazys Škirpa pastebi, kad iš slaptų sovietinių dokumentų, sukilimo metu patekusių į lietuvių rankas, tapo visiškai aišku, jog prie šio „aukščiausio laipsnio nusikalstamo darbo prieš žmoniją ir jos civilizaciją, Maskvos Vyriausybė pradėjo ruoštis nuo pat to momento, kai užmetė Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. su tartį su Sovietų Rusija, lyg pasityčiojimui pavadindama ją „Draugiškumo ir savitarpio pagalbos sutartimi.“

Žurnalistas V. Valiušaitis pastebi, jog susivienijus Hitleriui ir Stalinui – dviem liūdniausiai pagarsėjusiems XX a. Europos diktatoriams, jų abiejų diriguojami režimai, kurių vėlesnė konfrontacija tapo lemiamu Antrojo pasaulinio karo Europoje susidūrimu, dvidešimt du mėnesius dirbo ranka rankon: „Hitleriui, pasukusiam į Vakarus ir įsiveržusiam iš pradžių į Skandinaviją, paskui į Beniliukso šalis ir Prancūziją, Stalinas siuntė sveikinimus. Užkulisiuose naciai ir sovietai prekiavo paslaptimis, projektais, technologijomis ir žaliavomis, remdami vienas kito planus. Stalinas ketino išnaudoti nacių puolimą savo tikslams, paspartinti Vakarų žlugimą ir ilgai lauktą kapitalistinio pasaulio griūtį. Abi pusės veikė vienodai, tačiau kaip tik Sovietų Sąjungą ir pasaulinį komunistų judėjimą šis ryšys labiausiai ir pažeidė. Nacistams 1939 m. buvo likę labai nedaug moralinio kapitalo ir jie netrukus galutinai susikompromitavo, pradėdami Holokaustą, o komunistai mėgo didžiuotis savo moraliniu įvaizdžiu. Paktas su Hitleriu visiems laikams sutepė pasaulinio komunizmo reputaciją“.

Penki šoviniai kruvinoje rankoje ir kitos keršto už trėmimus apraiškos

 

Kaunietė, ilgametė pedagogė Zenona Masytė 1941-aisiais metais – studentė prisimena sukilusi Kauną: ,,Čia virte virė gyvenimas, tarp studentų ir moksleivių: bus karas! Visi žinojo, kad bus karas. Iš kur jie žinojo? Nujautė! Aš budžiu ant palangės. Tik staiga 1941 m. birželio 22 d. Kaune – trenksmas didžiulis! Širdis man suvirpėjo! Antras! Trečias! Jau čia, sakau, nebe taip yra kaip kasdien. Išbėgau į gatvę, ten žiūriu: nieko nematau, tiktai girdžiu, dunda. Ir lygtai lėktuvai. Tai žinojau visus kelius ir takelius, užlėkiau į antrą aukštą, per liuką prie kamino. Apsikabinau tą kaminą. Žiūriu aerodromo pusėn: kamuoliai juodų dūmų ritasi į dangų ir liepsnos. Aišku: angarai dega. Aš tiktai šaukiu, laiptais žemyn bėgu, sakau, sakau, kelkite visi: prasidėjo karas! Kur jau! Lėktuvai danguje matosi. Saulė dar nepatekėjusi, o lėktuvai skraido. Ateinu į Rotušės aikštę birželio 23-ąją, žiūriu eina vyriškis su raiščiu ant rankovės ir šautuvu. Ei, brolyti, kas tu toks būsi? Sako sukilėlis: „Tai ką, nežinai? Sukilimas!“ Pasirodo, iš Šančių pusės rusų būrelis staiga užpuolė mūsų sukilėlius ir per kapines vijosi. Ir kaip tiktai – link miesto, o aš dviračiu Miško gatve atvažiuoju ir girdžiu, kad šaudo. Žiūriu, iš kapinių sukilėlis… Bėga bėga, atsiklaupia, ropoja. Žiūriu, – kraujas teka. Sukilėlis! Iki vidurio gatvės atšliaužė. Paskui aš pribėgau prie jo. Bet jis dar turi jėgų: šaligatvį pasiekė. Aš jam teikiu pagalbą: jam per krūtinę peršauta, – dvigubą tvarstį dedu. Ir jisai man sako: „Sesute (niekad neužmiršiu aš tų žodžių!), sesute, sesute, man nereikia, netvarstyk, mano gyvenimas baigtas. Mano rankoj, mano rankoj yra… Atiduok. Atiduok draugams.“ Ir užgeso. Ir žinot, kas jo rankoj buvo? Atlaužiau pirštus: penki šoviniai“.

Dar vienas kaunietis, „Savanorio“ leidiniui pasakojo sovietmečiu sutikęs buvusį kareivį, kuris karo pradžioje buvo Lietuvoje. Okupantams atsitraukinėjant Senamiesčio link, į tiltu važiuojančią rusų sunkvežimių vorą, staiga kažkas atidengė ugnį iš priešingo Nemuno kranto. „Šaudė kulkosvaidis. Kadangi ugnis buvo intensyvi, buvo duotas įsakymas trauktis atgal, – prisiminė buvęs rusų kareivis, – netrukus į priešingą krantą buvo pasiųsti jis ir dar du kariai sunaikinti ugnies židinio. Atsidūrę kitame Nemuno krante, mūsų kariai apieškojo namą, iš kurio trečio aukšto kažkas tebešaudė į sustojusius ant tilto sunkvežimius. Seržantas, išspyręs koja kambario duris ir įsibrovęs į vidų, neteko amo: ant siuvimo mašinos „Zinger“ stalo pasidėjusi lengvąjį kulkosvaidį šaudė skarelę ryšėjusi močiutė. Ji tik su panieka pažvelgė į mus ir toliau tęsė savo darbą. Atsitokėjęs seržantas prišoko prie šaulės ir, akimirksniu išmetė ją žemyn galva pro langą…“

Intensyvūs mūšiai Nemuno pakrantėse Kaune vyko birželio 23–25 d. Galbūt žuvusi močiutė sovietų okupacijos metu neteko savo sūnų, artimųjų? Akivaizdu, kad ji žinojo, kur yra paslėptas ginklas ir mokėjo juo naudotis, nors vargu ar buvo Birželio sukilimo dalyvė. Greičiausiai ji pasinaudojo sūnaus ar vyro paslėptu ginklu, kad atkeršytų raudoniesiems okupantams. Močiutė veikiausiai šaudė vokišku kulkosvaidžiu MG-08/15. Taip pat tai galėjo būti ir Lietuvos kariuomenėje turėtas lengvasis čekiškas kulkosvaidis: „Zbrojovka Brno“.

Tenka apgailestauti, kad nacių propaganda sugebėjo dalies Lietuvos žmonių keršto už sovietų represijas energiją nukreipti į nusikalstamus veiksmus prieš žydų tautybės Lietuvos žmones.
Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, Holokaustą organizavo ir planavo nacistinis režimas. Nei 1941 m. sukilėliai, nei Laikinoji vyriausybė žydų tautybės Lietuvos piliečių žudynių neplanavo. Sukilimas buvo tautos valios ir ryžto išraiška, sukilėlių tikslas buvo pasiekti politinį savarankiškumą ir įgyti suverenaus subjekto statusą.