XXI amžius 2017-01-13 Nr.2(2219), 2017-01-20 Nr.3 (2220)

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynyba
(Iš gynėjo dienoraščio)

1991 m. pavasarį. Eugenijus Jakimavičius

Dim. plk. ltn. Eugenijus Mykolas JAKIMAVIČIUS
(1929 – 2008)

1991 m. sausio 8 d.

Sausio 8–ąją mes, Vilniaus miesto šauliai, saugome Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Mums saugoti skyrė rūmų išorės ruožą nuo fontano pusės (dabar ten tėra tik gėlynas – red.) ir tarnybinį įėjimą į rūmus. Anksti ryte atėjęs deputatas Mindaugas Stakvilevičius (buvęs Šiaulių miesto komunistų partijos sekretorius, paskiau perėjęs į jos transformuotą Lietuvos demokratinę darbo partiją – red.) buvo mumis nepatenkintas, siūlė visiems išeiti iš rūmų ir eiti namo: „Ko jūs čia trinatės, eikite namo“.
Šaltas, žvarbus, ankstyvas rytas, švinta. Į rūmus renkasi vis daugiau šaulių. Gauname žinių, kad iš miesto pramonės įmonių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų autobusais vežami rusakalbiai – rusai, lenkai ir tuteišiai (tuteišais vadinami Vilniaus krašto gyventojai, kalbantys mišria lenkų–rusų–baltarusių tarme – red.). Tikrai, po kurio laiko iš atvažiavusiųjų autobusu po aikštę pasipylė šurmuliuojanti, apgirtusi šutvė. Jie visi triukšmaudami ir gestikuliuodami rankomis renkasi prie centrinio rūmų įėjimo. Kai kas turi iškėlęs šūkius – „Zabastovka“ (rus. „streikas“ – red.), „Jedinstvo“ (rus. „vienybė“, reiškęs demagoginį šūkį ir prorusiškų jėgų organizacijos pavadinimą – red.). Reikalauja sumažinti maisto produktų kainas, atsistatydinti Aukščiausiosios Tarybos deputatus (tuo metu Kazimieros Prunskienės vadovaujama Vyriausybė pakėlė keliskart maisto produktų kainas ir sudarė pretekstą kilti neramumas – red.). Šiuos darbininkus kursto minios centre susitelkę vadeivos. Jie blaivūs. Juos saugo rimta apsauga (kartu su maištininkais pagrindinį darbą atliko sovietinio saugumo KGB pareigūnai, kurie ir vykdė svarbiausius kurstymo, organizavimo įr apsaugos veiksmus – red.). Įtampa didėja. Minia „kaista“. Išorėje likti, kur šurmuliuoja ir grūmoja išgėrę „matakalbia“” (rus. „mat“ – keiksmas, keiksmažodis; turimi galvoje rusiškai vulgariai besikeikiantys asmenys – red.), pavojinga. O autobusai vis dar šią minią papildo – atveža naujų triukšmautojų. Visi persikeliame iš lauko į rūmų vidų. Mums paskiria saugoti pirmojo aukšto koridorių ir centrinio vestibiulio dalį iki pat centrinio įėjimo. Minia pilnai užkimšo vidinį centrinį rūmų kiemą, veržiasi į rūmus, laužiasi pro centrines duris. Tenka gintis vandeniu – priešgaisrinių žarnų čiurkšle. Keli jedinstveninkai prasiveržia į vidų. Vyrai juos sulaiko ir pro kitas duris išveda laukan, paleidžia ir liepia eiti namo.
Ginkluojamės metaliniais, išlaužtais iš laiptų atramų strypais, elektros kabelio galais ir kuo nors, kas po ranka pakliūva. Labai jau primityvi gynyba.
Minia, agitatorių kaitinama, vėl puola centrinį įėjimą, gelžgaliais svaido į rūmų vestibiulio langus. Stiprus stiklas – tik dviejose vietose stambūs gelžgaliai pramušė ir suskaldė stiklą. Visa tai abejingai stebi milicija. Stebi ir jokios tvarkos nedaro. Keista (tuometinė milicija faktiškai pakluso sovietinei okupacinei valdžiai, tik formaliai priklausydama naujajai Lietuvos valdžiai – red.).
Per radiją kviečiami žmonės paremti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, ateiti į rūmų aikštę.
Prie rūmų, aikštėje, pasirodo būrys su trispalvėmis. Pamažu, lietuviškai dainuodami, jie užima prieigas prie rūmų centriniame kieme, iš lėto slenka prie centrinio įėjimo ir labai gražiai nustumia „matakalbius“ tolyn. Vis daugiau ir daugiau ateina mūsiškių, vis garsiau skamba lietuviška daina. Dabar mes rūmuose jaučiamės daug ramiau.
Iš antrojo rūmų aukšto išveda OMON dalinį (specialiųjų sovietinių smogiamųjų jėgų būriai buvo vadovaujami Makutynovičiaus, kuris netrukus perėjo į maištininkų pusę ir dalyvavo įvairiuose prieš Lietuvos Respubliką nukreiptose operacijose – red.). Gerai ginkluoti jie leidžiasi laiptais po vieną virtine žemyn ir išeina pro tarnybinį išėjimą. Stebina jų suakmenėję žiaurūs veidai. Kodėl jie tokie? Kur juos veda? Gal į aikštę tramdyti „matakalbių“?
O kieme ir aplink rūmus jau skamba lietuviškos dainos, jau visur plevėsuoja trispalvės. Kažkur dingo ir rusakalbiai, ir jų agitatoriai.
Atsikvepiame. Kažkaip smagiau. Prasideda apsaugos pergrupavimas. Kiekvienai grupei skiriami gynybos ruožai. Į rūmus telkiasi vis daugiau ir daugiau gynėjų.
Visiems rūmuose esantiems gynėjams siūloma apsispręsti, ir kas nenori ir negali pasilikti rūmuose, gali išeiti namo.
Mūsų gretose yra du jaunučiai broliai Skaisčiai. Jiems siūloma eiti namo ir lankyti mokyklą. Neina.
Liekame ginti parlamentą.

1991 m. sausio 11–oji

Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ir aplinkui juos vyksta intensyvus pasiruošimas gynybai. Mes, šauliai, ruošiamės pastato viduje. Daug dirbame. Daug entuziazmo, bet daug ir bereikalingo šurmulio. Įtampa didelė. Sužinome, kad desantininkai užgrobė Krašto apsaugos departamento, Spaudos rūmų pastatus. kariuomenės pastatą Viršuliškėse.
Rūmuose pamačiau šaulį Aleksandravičių, budintį su medžiokliniu šautuvu. Pamaniau, kad reikia atsinešti į rūmus daugiau šautuvų. Reikia juos visus paimti iš medžiotojų. Padėtis mieste įtempta. Galioja Gorbačiovo įsakas – visus medžioklinius šautuvus atiduoti milicijai. Paruošiu rašto projektą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynybai paimti šautuvus iš medžiotojų

1991 m. vasarą. Savanoris budi įvažiavimo į Parlamentą kontrolės poste

Atsižvelgiant į esamą sunkią padėtį iš Jūsų laikinai paimamas medžioklinis šautuvas ir šoviniai.
pavardė, vardas…………………………………………………….
Šautuvo kalibras ……………. Nr.   ………………………. ……
Šovinių skaičius …………………………
Pasikeitus padėčiai, Jums šautuvas bus grąžintas.
Šautuvą davė …………………………………………………..
                               (parašas, vardas, pavardė)
Šautuvą paėmė : ……………………………………………………………
                              Pareigos, vardas, pavardė. parašas, data

Derinu šio rašto turinį su vadais. Kol kas pasirašyti visi vengia. KAD (Krašto apsaugos departamentas – red.) direktorius Audrius Butkevičius siunčia suderinti šį šautuvų paėmimo raštelį su Kazimieru Motieka Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas – red.) – jis atsakingas už rūmų gynybą. Perskaito ir klausia: „O kam to reikia?“ Aiškinu, kad reikia Parlamento gynybai. Ir vėl jis klausia: „O kam?“ Nesupranta ar nenori suprasti.
Tenka pačiam, savo nuožiūra prašyti šautuvų iš pažįstamų medžiotojų. Skambinti telefonu negalima – pavojinga. Tikriausiai mūsų pokalbių telefonu klausosi „jie“. Važiuoju į miestą pas medžiotojus šį kartą „medžioti“ šautuvų. Gaunu ir vežu į Parlamentą du šautuvus. Jau iš viso bus trys: mano ir dar du. Pirmai pradžiai neblogai. Į Parlamentą šautuvus įnešu pasislėpęs po rūbais.
Dar buvo įnešta trys šautuvai. Mano šautuvas ir visi kiti Parlamento apsaugos žinioje buvo iki rugpjūčio pučo (1991 metų rugpjūčio 19–23 d. Maskvoje vykęs perversmas, siekiant nuversti tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo valdžią, patyręs nesėkmę – red.) pabaigos.
Gerai suprantu, kad tie šautuvai nuo gerai ištreniruotų, apginkluotų ir apdujusių nuo gorbačiovinės propagandos desantininkų mūsų negalėjo apsaugoti. Tai buvo kaip mažo piemenėlio botagas prieš įsiutusį jautį. Bet efektas buvo – Gorbačiovas per Maskvos radiją pranešė, kad Parlamento rūmus saugo susitelkusių, gerai ginkluotų 30 tūkstančių nacionalistų. Moka daugybą ponas Gorbačiovas!
Vakare antrą kartą duodama priesaika. Mes, pirmieji, prisiekėme anksčiau. Bet dabar rikiuotėje stovime drauge visi – jau prisiekę ir prisiekiantys – atėję į rūmų gynybą.
Prisiekiame ištikimai, negailint savo jėgų ir gyvybės tarnauti Lietuvai. Visi išsirikiuojame Parlamento rūmų vestibiulyje. Priesaiką priima Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas.
Stovėdamas priesaiką duodančių rikiuotėje pagalvojau apie nueitą gyvenimo kelią, apie vaikus, anūkus, žmoną, artimuosius ir apie galimą finišą. Nebaisu. Tik kad Lietuvai iš to mano finišo būtų nors kruopelė naudos.
Mano vadovaujamam 5 žmonių šaudymo būreliui skirta ginti įėjimą iš vidaus kiemo ir laiptų narvelis iki antro aukšto. Įtvirtiname skirtą ginti įėjimą iš lauko ir iš vidaus. Aišku, ilgai atsilaikyti prieš tankus ir desantininkus – šturmuotojus bus sunku.
Sutemus skelbiamas pavojus. Ruošiamės sutikti puolikus. Visi užimame kovines pozicijas. Laukiame.  Nepuola. Po valandos pavojus atšaukiamas. Poste palieku sustiprintą sargybą. Mieste neramu.
Pavakare man Marija iš namų atnešė švarius baltinius, kojines, kitus batus. Rodos nedaug laiko, tik kelios dienos rūmuose, o baltiniai buvo sunkūs nuo prakaito, nuo keistų „taukų“. Batai buvo permirkę prakaito, viduje pilni keisto „purvo“. Bravo Marija! Nusiprausęs rūsio duše, apsivilkęs švarius baltinius, apsimovęs švariomis sausomis kojinėmis ir apsiavęs sausais batais, pasijutau tarsi vėl gimęs .
Marija sako, kad čia, rūmuose, jai būna daug ramiau negu būti nežinioje namuose. Rūmuose per vidinį radiją pateikiama naujausia informacija.

1991 m. sausio 12–oji

Ramesnė negu sausio 10–oji ar sausio 11–oji. Vakare per daug ramu. Ramu čia prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, ramu ir visame mieste. Susibūrę mažomis grupėmis vyrai vakaroja. Iki sargybos dar yra pora valandų. Atsigulu ant kėdžių ir snaudžiu.

1991 m. sausio 13–oji

Po vidurnakčio paskelbia pavojų. Įsako visiems būti savo pozicijose. Skubu į savo postą. Trise užimame pozicijas viename kambaryje – du langai. Pro langus gerai matomas įėjimas į vidinį kiemelį. Darome iš baldų barikadą, ambrazūras.
Praneša, kad iš Šiaurės miestelio (Vilniaus regionas, kuriame buvo dislokuoti sovietų kariuomenės daliniai – red.) važiuoja tankų, šarvuočių ir mašinų kolona. Per vidaus radiją K. Motieka aiškina, kad tai – rusų paskelbtas mokomasis išvažiavimas. Šturmuojamas telebokštas. Šaudo patrankos. Šaudo automatai. Pro langą matau, kaip senuoju Žvėryno tiltu dideliu greičiu, labai maža distancija važiuoja tankai. Kur važiuos? Pas mus? Ne. Labai mikliai padarė posūkį dešinėn, važiuoja į kalną. Puola Radijo ir televizijos pastatą. Gerai matomos sprogimų pašvaistės, šviečiančių kulkų trasos. Dunda karą primenanti mūšio kanonada. Neramu. Laukiame ir mūsų rūmų puolimo. Sužinome (praneša per vietinį radiją), kad esant tokiai didžiulei miniai aplink rūmus, rusai bandys pulti jedinstveninkų jėgomis ir vėliau juos, neva mušamus mūsų gynėjų, pasiųs gelbėti desantinius dalinius ir tankus. Keičiama gynybos taktika. Pro langą, per ūkio kiemą į miestą mažomis grupelėmis išveda ginkluotus vyrus. Jie turės remti Parlamento gynėjus iš išorės. Viduje keičiamos pozicijos – dalis vyrų išėjo į lauką. Įtampa didėja.
Neaišku, kodėl, esant tokiai įtampai, išvedė visus ginkluotus vyrus? Aš ir Zigmas Gelumbauskas liekame savoje pozicijoje. Tą ginkluotą visų vyrų išvedimą supratome kaip kažką nepataisomo. Pasiskirstome tarpusavyje sektoriais, praveriame langus ir laukiame. Įtampa, išvedus ginkluotus gynėjus, viduje auga. Mieste vis dar šaudo, švysčioja prožektoriai. Iš televizijos diktorė (Eglė Bučelytė, iki šiol dirbanti Lietuvos televizijoje –  red.) praneša paskutinę frazę : „Smūgiai į duris ..“ ir tyla.
Per radiją pasigirsta naujas signalas, labai artimas lietuviškos dainos melodijai: ,.Oi žirgeli juodbėrėli, laikas!“ Signalas naujas, neįprastas, dar negirdėtas nepriklausomos, kariaujančios Lietuvos signalas.
Per Lietuvos radiją jau varomas bolševikiškas kliedalas, kad visa valdžia jau darbininkų ir tarnautojų rankose. Iš viso pasaulio jau praneša apie rusų užgrobtą TV bokštą, RTV (Radijo ir televizijos – red.) komiteto šturmą. Kaip greitai pasaulis reagavo į Lietuvos tragediją!
Mažomis grupėmis į rūmus grįžta ginkluoti vyrai. Ne visi. Negrįžo mano bičiulis Antanas B., kiti šauliai. Neramu. Kur jie? Kas jiems atsitiko? Klausiu grįžusių – jie nežino. nematė. Per mūsų vietinį radijo tinklą, nutraukus laidas iš respublikos radijo, duodami nurodymai iš gynybos centro. Parlamentas dirba. Pirmos žinios gautos apie desantininkų nužudytus TV bokšto žmones: 6–7 žuvę. Dirba sava – Kauno radijo – stotis. Įvykių eiga į platų pasaulį pranešama keliomis kalbomis. Slenka įtampos ir laukimo minutės, valandos.
Iš namų skambina Marija. Bandau ją įtikinti, kad aplink rūmus yra labai daug žmonių ir gal nebūtina čia daugiau telktis. Ji nori irgi ateiti. Dabar dar naktis, bet prašvitus žada ateiti.
Išaušus, iš gynybos centro praneša, kad rusai ruošiasi naujam puolimui. Mieste. toliau nuo Parlamento rūmų, kuriamos civiliniais rūbais aprengtos ginkluotos gaujos. Tai – civiliniais rūbais aprengti kareiviai. Jie bandys pulti rūmus. Vėl pergrupuoja rūmų gynėjus. Nuo rūmų stogo gerai matyti didžiulė susirinkusių aplink rūmus žmonių minia, gal 80 ar 100 tūkstančių. Vienoje vietoje šmėkšteli Marijos figūra. Ji čia! Gaujos nedrįsta pulti.
Per radiją praneša vis didesnį aukų skaičių. Žuvo – 13, sužeista – 100 dingusių be žinios – daugiau kaip 50. Neaišku, kiek užsibarikadavusių gynėjų yra TV bokšte. Praneša, kad iš TV bokšto desantininkai išneša ir krauna į mašinas pailgos konfigūracijos maišus. O gal tai – žuvę gynėjai?
Šauliai po truputi tampa drausmingesni. Nuotaika karinga. Tik labai mažai ginklų, o ir kokie tie ginklai? Medžiokliniai šautuvai, pora pistoletų. Vis negrįžta vidurnaktį su šautuvu išėjęs Antanas. Man neramu dėl jo dingimo.
Gynyba stiprinama. Tarp rūmų ir gatvės iškastas prieštankinis griovys. Rūmai jau apraizgyti plienine armatūra, plieniniais tinklais, koridoriai perskirti smėlio maišais, prie centrinio įėjimo – smėlio maišų barikada. Iš gelžbetoninių kanalų žiedų kraunama gynybos siena. Naujas, modernus Parlamento pastatas visai nepritaikytas gynybai. Tai – ne prieš kelis šimtmečius statytos bažnyčios. vienuolynai. Pastato pirmajame aukšte plačiausi langai – vitrinos žemomis palangėmis. Pro juos lengvai galima prasiveržti į vidų. Pastatą paruošti gynybai keblu.

1991 m. sausį Parlamento antrųjų rūmų stogo gynėjai. E.Jakimavičiaus nuotr.
Ej.Jakimavičiaus grandis: Skaistys, Stogis, Skaistys, Antanas Burokas, Stasys Stasevičius

Su šauliais, esančiais rūmuose ir atėjusiais iš miesto, tvirtinu mūsų antro korpuso stogą. Ruošiu priešdesantines kliūtis, kad negalėtų nusileisti iš sraigtasparnio desantininkai. Rezgame iš vielų pinkles, ruošiame iš plytų ugnies pozicijas – savotiškus apkasus. Rengiame šaudymo ambrazūras. Plytų mums pakelia statybininkai. Kai statybininkų atvežtų plytų pritrūkome, pradėjome ardyti ventiliacijos kaminus. Statybininkai juos buvo silpnai primūriję, lengvai tie kanalai yra. Pusdienį padirbėję jau matome rezultatus. Gynybai pasiruošėme. Ant mūsų stogo desantininkai nenusileis.
Jau pradedame priprasti prie apgulties gyvenimo. Kiekvienas pripranta prie savo vietos, savos gynybos pozicijos, savo gyvenimo ritmo. Tik kad dažnai tą ritmą sugriauna. Keičia pozicijas. Dažnai skelbia naktinius pavojus. Bet ir šuo kariamas pripranta. Priprasime ir mes.
Mus maitina rūmuose. Maitina mus papildomai Lietuvos žmonės. Atneša į rūmus visko: lašinių, medaus, dešrų, obuolių, apelsinų ir kitokių skanumynų. Mūsų šaulio Kairio mama atnešė jos virtų didžkukulių puodą. O skanumas!
Vyrai dienomis daugiau atsipalaidavę: kas miega, kas skaito, kas kokį durklą galanda, o kas kortomis lošia. Vykstą įvairus apgultos įgulos gyvenimas. Čia ir humoras, ir rimtos kalbos, ir linksma, ir liūdna. Yra ir gero patriotizmo, ir karštakošiškumo. Tačiau naktimis, ypač iš vakaro, įtampa padidėja. Gaunami pranešimai apie sovietų kareivių judėjimą mieste, apie jų užvestus tankus Šiaurės miestelyje. Prieš auštant jau ramiau. Žinome, kad jeigu naktį nepuolė, tai dieną nepuls. Dar viena naktis be mūšio. Dieną visai ramu.
Dieną ateina per sausio 13–osios neramumus iš rūmų pasitraukę „šaunuoliai“. Čia dieną jų heroizmas, tauškiant anekdotus ir kitus pliauškalus, akivaizdus. Ypač patiklių klausytojų suburia apie save „vadai“. Tačiau visada prieš temstant, jie „svarbiais reikalais“ išeina iš rūmų. Žino, dieną nepuls, o naktį visko gali būti.

 1991 m. sausio 15–oji

Įtampa didelė. Visi neramūs čia, neramūs ir už parlamento rūmų, kieme. Ten daug uždegtų žvakių, daug besimeldžiančių žmonių. Daugiau rimties, daugiau susitelkimo.
Rūmų viduje ir išorėje stiprinama gynyba. Mums noriai padeda visi žmonės. Dirba statybininkų technika.

1991 m. sausio 16–oji

Dalis vyrų lieka budėti rūmuose. dalis išeina į laidotuves. Minia žmonių prie Arkikatedros. Tik dalelė telpa viduje. Išnešami karstai. Tai – pirmos aukos, kritusios nuo gerai ginkluotų desantininkų kulkų, sutraiškytos tankų vikšrais. Visa Antakalnio gatvė pilna lydinčiųjų. Sunku prasibrauti ir šaligatviais. Visur, visur rūsti, susikaupusi žmonių minia.
Kapinėse stovime ant aukšto skardžio. Iš čia gerai matosi slėnis, kuriame jau pastatytas didelis medinis kryžius. Malda. Rauda. Giesmės.
Temsta. Visur mirga žvakės. Tai karštų širdžių liepsna. Kai daugiau sutemsta, tų žvakių šviesų pilnos kapinės. Jos plazda, mirga, tarsi žuvusiųjų už Lietuvos laisvę šviečiančios vėlės pagerbia pirmąsias atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės aukas.
Žmonės gieda, nesiskirsto. Sausio šaltis užmirštas. Kaip gražiai skamba visame slėnyje giesmės .. „Marija, Marija“, „Oi neverk, matušėle“.

1991 m. sausio 17 –oji

Sausio 17–osios naktį, apie 2.00 val., prasidėjo karas Persų įlankoje. Tuoj pat praneša paskutines žinias: Irako armija nesugeba priešintis. O „didysis tėvas ir mokytojas“, besišypsantis Huseinas žadėjo jungtinėms karinėms pajėgoms triuškinantį atkirtį.
Tik prasidėjus karui, tuo pačiu momentu, keliolika šarvuočių ir tankų iš Šiaurės miestelio pajudėjo Parlamento link. Štai kodėl jau kelinta naktis Siaurės miestelyje burgzdavo užvesti motorai – laukė tinkamo momento pulti. Jeigu būtų sekęsi Huseinui, Lietuvos Parlamento pastato ir jo gyventojų „nušlavimas nuo žemės paviršiaus“ būtų likęs pasaulio nepastebėtas.
Skelbiamas pavojus. Visi į savo gynybos pozicijas! Įtemptai klausomės radijo pranešimų. Irakas triuškinamas. Milžiniški oro smūgiai suduoti Irako armijos štabams. Irako kariuomenėje padėtis nekontroliuojama.
Po tokių pranešimų Šiaurės miestelio šarvuočių ir tankų kolona apsigręžė ir pasuko atgal. Nepuls!
Naktis praėjo ramiai. Pranešimai iš Persų įlankos stulbinantys, palankūs mums. Rusai, įpiršę savo nenugalimumo doktriną Irakui, pralaimi! Tai mums labai malonu. Šiandien priimtas Lietuvos Aukščiausios Tarybos įstatymas „dėl savanoriškosios Krašto Apsaugos Tarnybos įsteigimo“.

1991 m. sausio 18–oji

1991 m. pavasarį 10 kuopos savanoris Algirdas Patackas

Sausio 18–osios vakare gauname žinių, kad į Vilnių papildomai įvesta dar 1500 kareivių. Aišku. Šiaurės miestelyje telkiamos jėgos. Kokia bus ši naktis?
O mes gyvename savą apgultos tvirtovės gyvenimą. Vakarienei ant stalų papildomai padėta maloniai kvepiančių kaimiškų lašinių. O kokie tie sodžiaus lašiniai! Kvepia lietuvišku kaimu, kvepia laukų laisve. Jos mes ne mažiau kaip ir skanių lašinių pasiilgę. Visokius kaimo skanėstus žmones mums veža ir veža.
Dėkojame jums, brangios Lietuvos mamos. Jūsų atvežtas kaimo gėrybės ne tik mus sotina. bet ir dvasiškai nuteikia saugoti ir ginti Lietuvos širdį – Parlamentą.
Trečiųjų rūmų salėje kalba Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas. Maloniai nuteikia, sustiprina jo graži patriotinė kalba, skatinanti, stiprinanti tas mūsų apgulties dienas. Jis ir pats, paraudusiomis nuo nemigos ir įtampos akimis. Po vakarienės klausomės radijo žinių, žiūrime TV Ekrane – karas Irake. Per radiją – bjauriausias Maskvos gorbačiovininkų melas apie Lietuvą.
Einu miegoti, nes rytoj rytą, 3.00 val., reikės eiti į postą. Jau septinta para nenusivelku rūbų, nenusiaunu batų nei dieną, nei naktį. Su paruošta dujokauke, apsijuosęs šovinynu (suolo draugo partizano Algio Gumausko – Balandžio dovana), su šautuvu rankose. Prisimena kariška jaunystė. Prisimena išeinant trumpa „maldelė“:
– Šautuvas. šoviniai, dokumentai, pinigai.
Tai buvo svarbiausia. O visa kita, turint šiuos gyvybės ramsčius, Dievas duos. Bus ir maisto. Kiek bus, tiek užteks. Bus ir pastogė. Jeigu ne kambaryje, tai ant šieno, o jei ne ant šieno, tai prie laužo miške.
Prisimena ir tarnyba sovietų kariuomenėje. Tik čia buvo daugiau žaidimo ir tikra tai, kad kautynių nebus, nieko rimto neįvyks. Blogiausia būdavo, kai mus užmiršdavo virtuvė. Prisimenu: kartą mokymuose, jau antra para užmiršti mus pasikvietusių karinių dalinių, o svarbiausia – jų virtuvės, sėdime Rytprūsių griuvėsiuose ir verdame tokį drumstą vandenį – arbatą. Jau baigėsi paskutiniai atsargoje turėti džiūvėsiai, jau liko tik keli gabalėliai cukraus. Bet nieko. Svarbu man, kad vakar, 1953 03 05, nusibaigė bestija Stalinas! Galima ir dar kelias paras nevalgyti.
O dabar rimčiau. Tas žaidimas su mirtimi, beveik be šanso išlikti gyvam gali prasidėti bet kurio momentu. Jau jis buvo čia pat užčiuopiamas 1991 0117, 2.00 val! Bet jungtinės pajėgos triuškino Huseiną – sovietų tankai grįžo į Šiaurės miestelį. Gal buvo ir daugiau tokių momentų – iš kur čia gali viską žinoti?
Bet ir prie tokios būsenos jau pripratau. Man aiškus finišas. Aišku. kam mes čia esame, ko iš mūsų aukos tikimasi. Ta pareiga man šventa.
3.00 val. poste drauge su manimi budi jaunas šaulys Artūras Navickas. Postas įrengtas laiptų narvelyje, trečiame aukšte. Toli matosi Parlamento rūmų prieigos. Graži naktis. Medžiai apšerkšniję. Pievoje tarp rūmų ir gatvės dega laužai. Suskaičiavau dvidešimt. Prie laužų grupelėmis susibūrę žmonės. Kai kur ugnies blyksniai apšviečia trispalvę. Tai – tarsi mažos Lietuvos salelės, tai dvidešimt mažų Lietuvų budi. Tai – žmonės, suburti vieno troškimo, vieno tikslo – išsaugoti Lietuvos Nepriklausomybę, išsaugoti ir apginti Laisvę!
Prie vieno laužo vyrai sodriais balsais, išdidžiai, liūdnai dainuoja. Žmonės su savais likimais, savo rūpesčiais, savais tikslais. Bet kol kas, visa užmiršę ir palikę, susibūrė čia šią šaltoką naktį prie laužo, genami vieno pagrindinio visiems tikslo. Visi jie stipriai suvienyti pralieto kraujo, pasiryžę kovoti prieš amžiną priešą – sovietų desantininkus.
Pats vidurnaktis. Pats miegas. O aplink pastatą eina ir eina žmonės. Skubiai eina (šalta), traukia pagyvenę jau gunktelėję vyras ir žmona. Kažką ramiai kalbasi.
Eina aiškiai vieniša moteris. Eina tėvas su dukra. Eina jaunimo būrelis. Eina įsimylėjėliai. švelniai vienas prie kito prisiglaudę ir, aišku, kalba tik apie meilę. Eina trys paaugliai- aišku, pabėgę iš namų – jų tėvai neleido. Eina vienas į kuprą susirietęs, baikščiai besidairydamas į langus – priešas. Kas jį pasiuntė? Siaurės miestelio vadai? Lietuvos budeliai? Kiek tam judui sumokėjo? Kaip jį lengva nukauti. Bet negalima.
Nuo toliausio laužo sklinda gitaros melodija. Vaikinukas dainuoja kažką savo. Suprantami tik kai kurie žodžiai.
Kyla į viršų dūmai. Retkarčiais šokteli kibirkštys. Sujuda prie laužo šešėliai, tokie tylūs, nežemiški.
Ačiū jums, nepažįstami budėtojai, jūs – mūsų skydas, jus pirmus šaudys, traiškys tankų vikšrais. Mes vėliau sulauksime automato pliūpsnių. Bet mes irgi turime kai ką priešui paruošę. O jūs – tik savo degančias širdis.
Juokinga, vaikinai turi daug šovinių ir vis galvoja, kur trauksis pavojaus atveju. Naivu. Daug šovinių neiššausi. Ir kur tu, apsuptas žmogeli, trauksiesi – lygiai į tą pačią automatų seriją. Geriau niekur nesitraukti ir brangiau parduoti savo gyvybę.

1991 m. sausio 19–oji

Eilinė darbo – budėjimo – diena. Skiria mane į gynybos štabą. Padedu organizuoti artezinio šulinio gręžimą. Perkeliame per barikadas gręžimo stakles, traktorių, pneumatinį agregatą ir kt. Dar gaunu vieną šautuvą. Dabar jau visi mano grandies vyrai turi šautuvus.
Pastatome ant stogo vielos užtvaras. Reikės dar daugiau jų statyti.
Reikia: statyti koridoriuose užkardas; apmokyti žmones atsitraukimo – gynybos kovai.
Nuo vakaro iki paryčių už langų skambėjo lietuviškų dainų melodijos.
Už lango – žiema, daina, laužai. budintys žmonės.

1991 m. sausio 20–oji

Sekmadienis – jau antras sekmadienis už barikadų.
Ryte atvažiavo mechanizatoriai – ruošiamės toliau gręžti artezinį šulinį. Ruošiu pastatą vidaus gynybai. Įdomus administracijos – Aukščiausios Tarybos reikalų valdybos – elgesys: valdyboje dirba beveik visi buvę komunistai. Lošia šachmatais. O vienas nepartinis laksto nesuspėdamas. Jis ir fiziškai, o dar daugiau psichologiškai pavargęs. Mane skyrė jam padėti. Aš tai ir darau. Bet partija ir liko partija – „epochos protas, garbė ir sąžinė“ („um, čest i sovest epochi!“). Juos būtinai reikia atleisti ir teisti.
Vakare sukvietė p. A. Butkevičius ir p. K. Motieka. Šauliams žuvus, jų šeimoms socialinės lengvatos nebus taikomos. Pasišaipė iš šaulių operetiškos komiškos uniformos (tiek to, tai – teisybė). Mes neturime kapitalo net ir ginklams nusipirkti, o ką jau čia kalbėti apie paramą artimiesiems. Keista, lyg mūsų kraujas neturi vertės, lyg mes – ne Lietuvos vaikai?!
Pavakariais buvo atėjusios manęs aplankyti dukros – Vasarė ir Irena su šeima, su savo vyro broliais.
Šie išorėje esantys žmonės – pati patikimiausia, stipriausia Aukščiausios Tarybos rūmų apsaugos parama.
Jie jau du kartus (man esant rūmuose) mus nuo užgrobimo apsaugojo – dengė savo lietuvišku krauju, savo karštomis širdimis, gal to net nesuprasdami. Mūsų ginklai prieš iki dantų apginkluotus, gerai treniruotus desantininkus mažai ką reiškia.

1991 m. sausio 21–oji

Radijas praneša:
„Čia kalba Nepriklausomos Lietuvos radijas. Dabar – 7 val. 9 min. Šiandien – pirmadienis, sausio 21–oji diena. Saulė tekės 8 val. 27 min., leisis 16 val. 34 min. Dienos ilgumas – 8 val. ir7 min.“
Kokia bus ši diena?
Atsikėlęs (6.30 val.) tikrinau postus – mūsiškiai (vilniečiai) budi. Vienas kauniečių postas miega. Pasitaiko ir pervargusių.
Po truputį bręsta mūsų rinktinės vyrai. Deja, lėtai. Bet gal ir gerai, kad jie nemato ir nesupranta savo vaidmens, kurį jie čia turi atlikti. Gal todėl fiziškai subrendę, o morališkai esantys dar vaikai yra patys geriausi kareiviai. Matyti, jie neskaitė Remarko knygų. Taigi su jais lengva: tik duok jiems šautuvą. Tai aš ir padariau. Bet kaip reikės tą šautuvą iš jų sielų atimti?
Ryte, po pasikalbėjimo štabe, paskirstėme šauliams barikadų statybos darbus ant stogo ir koridoriuose. Kauno grupė darbams vadovauti skiria apsaugos viršininką Mindaugą. Jam įteikiu II, III ir IV aukštų planus (svarbiausi punktai), vietoje paaiškinu, ką ir kaip reikia daryti. Po pietų tikrinu, kaip vykdomi darbai. Dirba tik Vilniaus rinktinės šauliai. Kauniečių vadas G. Jankus aiškina, kad Mindaugas išvyko į Kauną (nieko apie tai neinformavo?!) ir išvis jiems kelia abejonių tokia patvirtinta gynybos schema (?!). Sunku būtų su tokiais vyrukais karo kelyje. O kokie jie šaunūs atrodė, kalbėdami gražius žodžius Lietuvos šaulių suvažiavime! Teko su savo vyrais atlikti savo ir jų darbą.
Pranešė, kad sovietų desantininkai užpuolė Rygą. Jau 6 nukauti. Kada puls Taliną?

1991 m. sausio 22 –oji

Statome pastato viduje, koridoriuose, barikadas. Gręžiamas artezinis šulinys. Gyvenimo tamsusis pokštas – 6 metrų gylyje gręžiniui „kelią pastojo“ kelių tonų akmuo ant pat gręžinio ašies. Visą naktį gręžėjai vargo šalindami kliūtį. Ryte akmuo buvo iškeltas. Sprogdinti negalima – čia pat posėdžių salė. Vakare gręšime toliau.
Žmonės, pavargę nuo budėjimo, nuo „karo stovio“, miega nenusirengę, su ginklais. Ryškėja, kas yra kas. Yra tokių, kurie dirba sklandžiai, noriai, pasiaukojančiai, negailėdami nei savo jėgų, nei savo rūbų (Navickas, Kairys, Mindaugas, Ignalinos ir Švenčionių šauliai). Yra čia ir baltarankių. Tai jie dar nevalgę, tai ilsisi po sargybos, tai po pietų reikia pailsėti, tai išvis jiems neaišku, kam tas ar kitas darbas reikalingas (demoralizuoti žmonės).
Nešame smėlį. Krauname į užtvaras, statome ant stogo barikadą.

1991 m. vasarą įvažiavimo į Parlamentą kontrolės postas

1991 m. sausio 24–oji

Ryte sveikiname deputatę R. Gajauskaitę. Kuklios gėlės, kuklios dovanos – apgultis. Ant stalo – šampanas. Siek tiek prisiminimų ir vėl apgulties tematika. Truputį išsiblaškome, atitrūkstame nuo kasdienybės. Trumpam užsuku į namus. Džiaugiasi manimi ir laisve mano šunys. Vienas už kitą stengiasi būti geresni. Atsisveikinant Rudis nuliūsta. Mažasis nesupranta.
Ir vėl traukiu į apgultus. užbarikaduotus Parlamento rūmus.
Vakare vėl ilga kalba apie padėtį, apie geresnę gynybą.

1991 m. sausio 25–oji

Nusprendėme pradėti mokyti gynėjus pagrindinių karinių dalykų.
Po pusryčių mokėme grupę kovinių veiksmų. Klausosi, atrodo supranta. Mokyti sunku. Trūksta visko: patalpų, literatūros, maketų. Dėstau sprogdinimo darbus.
Ruošiuosi po 15 dienų buvimo čia eiti į namus: pasikeisti baltinius, išsimiegoti lovoje nors vieną parą.

1991 m. sausio 29–oji

Vėl grįžau į Aukščiausiąją Tarybą. Ramiau, mažiau žmonių, sutvarkyti koridoriai.
Išeidamas iš namų, tikrai žinau, kad bus ramus budėjimas (šunys buvo visai ramūs, net išeinant nekreipė į mane dėmesio). O kaip jie abu mane lydėjo akimis, išeinant iš namų 01 08 – tikrai šunys jaučia pavojų.

1991 m. sausio 30–oji

Jau kuris laikas dėstau Parlamento gynėjams ir savanoriams inžinerinį parengimą. Tai – pirmosios žinios apie sprogstamąsias medžiagas, sprogdinimo darbus. Domisi. Matyt. jiems patinka grynieji kariniai dalykai. Sunku dėstyti, nes nėra nei literatūros, nei plakatų, nei pavyzdžių. Tenka pačiam ruošti konspektą, pasigaminti pavyzdžius, paruošti plakatą. Savanorių vadas paprašė paruošti konspektą „Sprogstamosios medžiagos ir sprogdinimo darbai“ visiems savanorių daliniams. Renku medžiagą. Prisimenu kai ką iš karo mokykloje gautų žinių.

1991 m. vasario 15–oji

Paskutinė diena Parlamento sargyboje. Išeiname. Ir gerai – nereikia tiek daug sargybinių. Yra rūmų apsauga. Grįšime į kasdieninį gyvenimą, kasdieninį ritmą. Ir neramu: o gal dar nereikia išeiti, gal dar reikia saugoti, gal dar puls? Jau pripratome būti apgultos stovyklos kariais.
Daugiau pažinome vienas kitą, supratome bendrus siekius, supratome skirtingus charakterius. Kiekvienas savaip stengėsi prisidėti. Kas darbu, kas ryžtu, kas supratimu, o kai kas – vien kalbomis. Kai kas vengė rizikos ir geriau stebėjo viską iš toliau.
Ir toliau dėstau savanoriams inžinerinį parengimą. Jau lengviau: turime konspektus, prinešė vyrai sprogstamosios medžiagos, sprogdiklių, sprogdinimo įrangos pavyzdžių. Paruošiau pirmąjį plakatą.
Jau aš tik dėstau. Į sargybą nereikia eiti. Dar visokių pavedimų būna – gynybos įrengimų tobulinimas, postų inžinerinis stiprinimas. Bet tai – jau ramus, be didelės įtampos darbas. Tačiau vis dar šurmuliuoja sovietų kariškiai. Šiaurės miestelis vis dar kovinėje parengtyje budi. Ko jie laukia? Signalo?
Iš Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių ir kitų miestų atvažiuoja 1 – 2 savaites budėti savanorių būriai. Jų įtempta dienotvarkė. Vieną parą budi, antrą pamainą dirba įvairius rūmų apsaugos sutvirtinimo darbus ir mokosi pirminių karinių dalykų.
Susikaupė pirmųjų dėstytojų grupelė. Karių mediciną dėsto med. sesuo – felčerė Gražina Kurpytė, su ginklais supažindina R. Kazėnas, aš dėstau inžinerinį parengimą. Ateina deputatai pasikalbėti su savanoriais patriotine ir istorine tema.
Normali darbo, budėjimo ir mokslo savanorių diena Parlamente.
Jau susiformavo savanorių štabo branduolys. Pasiskirstome pareigomis. Viename Centrinių rūmų pirmojo aukšto kampe, trijuose kambariuose, dirba rūmų vadovybė. Kitos patalpos skirtos rūsyje, kituose korpusuose.
Mūsų štabo darbuotojų dar nedaug: štabo viršininkas – Jonas Gečas, jo pavaduotojas – Arvydas Pocius. Nusifotografuojame. Tai – pirmoji mūsų štabo nuotrauka.

 P.S. 1991 m. spalio 1 d.

Prieš atiduodamas savo dienoraštį savanorių metraščiui, jį perskaičiau, ir manau, gal jį reikia patikslinti faktais, išryškinti greta su manimi buvusių gynėjų pavardes. Bet suprantu, kad taisydamas ir papildydamas atokvėpio valandėlėmis rašytus trumpus lakoniškus užrašus, nukrypsiu nuo tomis apgulties ir nežinios dienomis rūmuose buvusios nuotaikos. O ir labai sunku viską atstatyti. Manau, man padės kiti rašantys savo prisiminimus.
Užrašuose miniu mažai pavardžių. Bet tomis įtemptomis dienomis svarbiausias mūsų rūpestis buvo bendras tikslas – rūmų gynyba. Pavardžių neminėjau, nes aš, o manau, ir mano draugai, nežinojau savo rytdienos lemties. Susidarius kritiškai padėčiai ir dienoraščiui patekus į priešo rankas, būtų tik apsunkinta padėtis tų, kurie dienoraštyje minimi. Juk prieš save turėjome tą patį, Lietuvą penkiasdešimt metų siaubusį, klastingą priešą.
Mūsų, nuolat būnančių ir neišeinančių iš rūmų buvo ne tiek jau daug. Juos galima išvardinti, o tuos, kurie ateidavo trumpam? Vardinti ar ne? Juk lemiama valanda galėjo būti bet kada. Ir tada mažai kas iš šių gynėjų, nesvarbu, ar jie buvo nuolatiniai, ar tik šią naktį atėję, būtų grįžę namo. Manau, kad pačius artimiausius, daugiausia su manimi dirbusius, aš atsiminsiu visą gyvenimą. Tuos, kurie buvo kitame sparne, atsimins kiti. Visi jie buvo šaunūs, pasiaukojantys, triūsiantys, plušantys. Deja buvo ir „šaunuolių“ – mėgėjų avantiūristų. Buvo ir „rimtų“ – aukšto rango sovietinių karininkų, buvusių partiečių. Gal gerai, kad jie buvo čia, šioje pusėje, o ne ten, Šiaurės miestelyje, kur jie galėjo būti geri vedliai raudoniesiems puolant Parlamento rūmus.
Šiandien jie įvardinti, apdovanoti ir apdovanojami dauguma davusių priesaiką Parlamento gynėjų. Rašantys prisiminimus dabar dar paminės žmonių, teikusių mums paramą, vardus.
Žinoma, liks daug ir nepaminėtų tų gerųjų žmonių, kurie atvykę pavieniui ar su negausiais kolektyvais, šalo naktimis prie Parlamento rūmų, prie barikadų. Liks neįvardinti tie gerieji kaimo žmonės, vežę mums kaimo gėrybes, aukoję pinigus mūsų ginklams, mūsų išlaikymui. Jie labai norėjo ir labai mums padėjo, o būti prie Parlamento ilgiau negalėjo – jų namuose laukė kasdieninė ruoša, maži vaikai. Ačiū jums, gerieji Lietuvos žmonės! Mintyse išliks jų geri veidai, darbščios rankos. Buvo ir tokių, kurie atidavę savo paskutines santaupas, nenorėdavo pavardės sakyti.
Atskirai norėčiau paminėti davusius savo ginklus ir juos man padėjusius slapta įnešti į Parlamento vidų. Medžioklinius šautuvus ir šovinius davė: Aleksandravičius, Rimantas Baleišis, Zigmas Gelumbauskas, Raimondas Kairys, Vytautas Logminas, Romualdas Lekevičius, Albinas Palevičius, Rimantas Petruškevičius, Vitalius Stepulis, Eugenijus Jakimavičius. Slaptai juos įnešti padėjo Antanas Burokas ir Stasys Stanilevičius.
Šiandien malonu susitikti su buvusiais maloniais, tais paprastais, besiaukojančiais vyrais, su kuriais dieną naktį teko būti drauge ginant Lietuvos Parlamentą.

1991 m. balandį. Pirmasis SKAT štabas. 1-je eil. sėdi: Gintaras Rapnikas, Aldona Lapėnaitė, Jonas Gečas, Rasa Smagurauskaitė, Almantas Leika, Arvydas Pocius, Juozas Juocevičius. 2-je eil. stovi: Antanas Burokas, Sigitas Vaitulionis, Albinas Palevičius, Eugenijus Jakimavičius, Gediminas Trakimas, Saulius Rudžionis, Dainius Janėnas, Eugenijus Martinkus, Ričardas Pocius. R.Bagdono nuotr.

1991 m. balandį. Pirmasis SKAT štabas. 1-je eil. sėdi: Gintaras Rapnikas, Aldona Lapėnaitė, Jonas Gečas, Rasa Smagurauskaitė, Almantas Leika, Arvydas Pocius, Juozas Juocevičius. 2-je eil. stovi: Antanas Burokas, Sigitas Vaitulionis, Albinas Palevičius, Eugenijus Jakimavičius, Gediminas Trakimas, Saulius Rudžionis, Dainius Janėnas, Eugenijus Martinkus, Ričardas Pocius. R.Bagdono nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *