← Atgal

A.Skučas. Savanoriai ir pirmosios laisvės dienos

Toliau →

Pasalūniški veiksmai

Artūras Skučas

Kovo 27 d. apie 3 valandą nakties du sunkvežimiai ginkluotų desantininkų atvažiavo prie Raudonojo Kryžiaus skyriaus, įsikūrusio Respublikinės Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės patalpose. Dalis desantininkų įsiveržė į ligoninės patalpas, kiti sulipo į medžius ir nukreipė automatus į palatų langus. Įsiveržusieji už kojų tempė po lovomis pasislėpusius jaunuolius, spardydami rikiavo juos koridoriuje. Lenkų ir amerikiečių televizijos grupėms buvo grasinama susidorojimu, jei jų filmas, kuriame užfiksuoti šie įvykiai, nebus perduotas desantininkams.
Vėliau savaitraščio „Atgimimas“ Nr.14. straipsnyje „Kraujas raudonas ir naktį“ A. Ažubalis, kuris tuo metu visur lakstė degančiomis akimis ir pasišiaušusiais plaukais rašė: „Balandžio mėn. 2 d., paskambinęs Vilniaus karo prokuratūros vadui justicijos papulkininkiui V. Ušeninui ir parašęs painformuoti, kaip vyksta šio įvykio tyrimas, išgirdau atsakymą: „Tyrimas nevyksta, nes nieko neatsitiko, ir jokios medžiagos neturiu“ Ir metė telefono ragelį…“

Negana to, „Gynybos ministras Jazovas Prancūzijoje informacijos priemonių atstovams dėl incidento Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje pareiškė, kad tarybinės armijos desantininkai suėmė ten grupelę dezertyrų.“ („Ministras sako netiesą, arba kas išniekino „Raudonąjį Kryžių“, Vakarinės naujienos, 1990 m. kovo 28 d. p.4.)

Tame pačiame „Atgimimo“ numeryje straipsnyje „Jau okupavo ir mūsų dangų“, pateikiamas A. Ažubalio interviu su oro erdvės virš Vilniaus „valdytoju“ pulkininku Podgainyj, atvykusiu iš Rygos, įsikūrusiu Vilniaus oro uosto patalpose ir saugomu ginkluotų desantininkų. Štai to interviu citata:

A. Ažubalis: Matyt, iki šiol Lietuvos civilinė aviacija dirbo labai blogai, kad be jūsų pagalbos nesugebėjo užtikrinti skrydžių saugumo?
Podgainyj: Jiems jokių pretenzijų neturime, tačiau kai pradėjo skraidyti kariniai lėktuvai, vykdantys spec. užduotis, t.y. mėtantys lapelius, mes ir atvykome čia.
A. Ažubalis: O ar suderinami lapelių mėtymas ir tiesioginės armijos pareigos?
Podgainyj: Tiesiogiai lapelių mėtymu ir kita propaganda užsiima mūsų politinė valdyba ir TSRS piliečių gynimo komitetas.

Tą pačią kovo 27 dieną dar buvo užimtas LKP CK pastatas, Vilniaus aukštoji partinė mokykla. Tokia buvo pradžia grobiant pastatus. Vėliau Juozas Jarmalavičius pareiškė, kad jie imasi saugoti SSKP nuosavybei priklausančius pastatus (J. Jarmalavičius buvo nuteistas už 1991 m. sausio 13 d. perversmo organizavimą, tačiau pasislėpęs Rusijoje teisingumo išvengė).

LR AT visą šią dieną priminėjo įvairius pareiškimus, nutarimus, kreipimusis. Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui ir Tarptautinei žmogaus teisių organizacijai buvo rašoma:

…kadangi kovo 27 d., automatais apsiginklavę Sovietų desantininkai, užpuolę ir įsiveržę į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę netoli Vilniaus ir Žiegždrų psichiatrinę ligoninę prie Kauno, išlaužė duris, nutraukė telefono ryšį, naudojamą kraštutiniu atveju, suplėšė Raudonojo Kryžiaus vėliavas, įžeidinėjo seseles ir gydytojus, žiauriai mušė ir prievarta išvežė beginklius kariuomenės atsisakėlius ir kai kuriuos psichinius ligonius… prašo Tarptautinį Raudonąjį Kryžių imtis visų kitų būtinų ir tinkamų priemonių, kad būtų paleisti Lietuvos kariniai atsisakėliai…

LR AT Prezidiumo pavedimu M. Gorbačiovui taip pat buvo išsiųsta tokia telegrama:

Šiandien, didėjant sovietiniam kariniam spaudimui Lietuvoje, kai mūsų jaunuoliai pagrobiami iš namų ir Raudonojo Kryžiaus prieglobsčio ir grąžinami į sovietinę armiją, Lietuvos liaudis ir jos vyriausybė pakartotinai siūlo SSRS vyriausybei sutikti pradėti derybas su Lietuvos atstovais dėl įvairių klausimų, liečiančių Sovietų Sąjungos ir Lietuvos žmones. Lietuvos Aukščiausioji Taryba pareiškė, kad pagrindas Lietuvos nepriklausomybės atstatymui yra Lietuvos valstybės de jure tęstinumas pagal tarptautinę teisę ir 1989 m. gruodžio mėn. Antrojo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo 1939 m. Molotovo-Ribentropo pakto negaliojimo paskelbimas, pasmerkiant po to pakto vykdytą ultimatumų ir tarptautinių sutarčių laužymo politiką…

Savanorių registracijos blankas, kuris buvo platinamas visoje Lietuvoje
Savanorių registracijos blankas, kuris buvo platinamas visoje Lietuvoje

O pastatai buvo grobiami ir toliau. Situacija atrodė gana kritiška ir niekas tuomet neįsivaizdavo, kas gali atsitikti rytoj.
Tą dieną AT nomenklatūra man išdavė oficialų pažymėjimą. Niekur nebuvo fiksuota, kad esu ir komendantas, be to oficialiai dar net nedirbau AT ir nebuvau paskirtas į šias pareigas, bet nomenklatūrininkai nusprendė man šiek tiek papataikauti ir padarė būtent padėjėjo komendanto pažymėjimą, paženklintą pirmu numeriu. Šį pažymėjimą man atnešė ir įteikė tuometinis AT reikalų valdytojas Algimantas Samajauskas, toks mažas ir apkūnus, visą laiką besišypsantis ir besilankstantis žmogutis. Paklausiau: „Ką jus čia sugalvojote?“, o jis atsakė: „Tuo tu dabar realiai ir esi.“ Apskritai jis buvo teisus, ir tai akimirkai pakuteno mano savimeilę, bet greitai supratau, kad nomenklatūra jau ieško, kaip prie manęs prieiti, o gal ir „nupirkti“. Žinojo, kaip įsiteikti. Vėliau panašių bandymų buvo dar ne vienas, bet šis pirmasis mane padarė atsargų, nes iš pasakojimų jau žinojau, kaip lengva pasiduoti įvairiems gundymams ir susireikšminti. Man tai buvo gera pamoka, bet pažymėjimą priėmiau.
Jis iš tiesų man buvo tuo metu reikalingas. Nomenklatūra turbūt nė neįsivaizdavo, kad po kelių dienų būtent šis pažymėjimas man labai pravers organizuojant valstybinių pastatų apsaugą ir kitiems konkretiems veiksmams, kai reikėdavo parodyti savo „svorį“. Tą pačią dieną šį pažymėjimą parodžiau ir V. Landsbergiui, o jis pasakė: „Taigi veik.“ O kai paskui nuėjau pas jį su kažkokia problema, norėdamas suderinti savo planuojamus veiksmus, jis man tiesiai šviesiai pasakė: „Esi komendantas – tai ir taip elkis.“ Todėl jau po kelių dienų pasirašinėjau ant sąrašų savanorių, kurie buvo siunčiami saugoti valstybinius objektus, tik žodį „komendantas“ tuose raštuose praleisdavau sąmoningai.
Tai pamatę nomenklatūrininkai su manimi elgėsi labai atsargiai, nes iki galo nesuprato, koks esu žmogus ir kokią realią galią iš tikrųjų turiu (be AT pirmininko buvo ir AT Prezidiumas, kuriam vadovavo Liudvikas Sabutis, neaukšto ūgio, kiek apkūnus, pliktelėjęs, bet mokėdavo nutaisyti rūstų veidą ir balsą). Tuo metu svarbiausius sprendimus priimdavo AT Prezidiumas. Senajai AT nomenklatūrai toks valdžių pasidalijimas priimant atskirus sprendimus, buvo neįprastas. Galbūt dėl to ji ir buvo suglumusi, nes nežinojo, kam suleisti geluonį, siekiant užtikrinti savo tolesnį išlikimą. Bet atvirai pasakius, jie galbūt dėl to manęs ir bijojo, nes nežinojo ar nesuvokė, kad tiesiog neturiu pajėgumų jiems kirsti iš peties, nes kiekvieną atleistą žmogų reikia pakeisti kažkuo kitu, kompetentingu, o tuo metu „kompetentingi“ buvo tik nomenklatūrininkai, nepriklausomai, kokioje įstaigoje jie iki tol dirbo. Surasti patikimų žmonių, kurie išmanytų administracinės veiklos vadybą buvo sunku.
Tuomet neatkreipiau dėmesio į savo pažymėjimo galiojimo datą. Tik vėliau sužinojau, kad paprastai tokie pažymėjimai išduodami visai AT pirmininko kadencijai, bet sovietinė AT nomenklatūra man išdavė pažymėjimą tik iki 1990 gruodžio 1 d. Dabar suprantu – jie netikėjo, kad Nepriklausomybė atsilaikys ilgiau, bet, ko gero, buvo nepatogu išduoti tik keliems mėnesiams. O gal jie jau žinojo, kad iki 1991 metų mus turi „pertvarkyti“? Matyt, jie buvo tikri arba jiems taip tvirtino patikimi šaltiniai iš  KGB. Ir jie nuoširdžiai tuo tikėjo, nes nesugebėjo įsivaizduoti tolesnės įvykių eigos kitaip, kaip nepriklausomybininkų vienokio ar kitokio eliminavimo, nes Maskva tuo metu jiems buvo visagalė. Tokių įvykių, kurie vyko 1991 m. sausio 13 d., mano nuomone, jie laukė kiekvieną dieną.

Kelias dienas prieš kovo 28 d. daviau pirmą savo interviu apie savanorius. Kadangi tuomet jau dirbau V. Landsbergio padėjėju – buvau lankstesnis, pareigos mane padarė ne tokį radikalų, bet tai aišku, buvo tik išorė, sakykime, tam, kad suklaidinčiau savo priešus. Ši taktika prieš „akademikus“ pravertė ir vėliau. Oficialiai V. Landsbergio padėjėju tapau tik gegužės mėnesį, kai baigėsi visi įvykiai ir radau laiko nueiti į savo darbą ir parašyti pareiškimą, kad mane pervestų į AT. Tuomet parsinešiau ir savo vienintelį švarką, kuris du mėnesius kabėjo mano darbo kabinete ant kėdės ir visi bendradarbiai valdžiai ir interesantams sakydavo, kad ką tik išėjau ir tuoj turiu grįžti.
Taigi jūsų dėmesiui pirmas straipsnis apie savanorius:

Arūnas POŽARSKAS

SAVANORIAI: KOL KAS TIK APKLAUSA

Kovo viduryje Respublikos gyventojų dėmesį patraukė skelbimai, kviečiantys registruotis savanoriais. Jau pirmomis dienomis į registracijos punktus, įsikūrusius miestų bei rajonų Sąjūdžio būstinėse, atėjo šimtai žmonių. Jie pareiškė norą konkrečiais darbais paremti krašto apsaugos sistemos kūrimąsi, dalyvauti jos veikloje. Ir tiems, kurie tokį norą parodė, ir tiems, kurie dar neapsisprendė, svarbu žinoti: kam ir kodėl kilo mintis organizuoti šią akciją, kokia jos reikšmė Lietuvos valstybingumo atkūrimui, o svarbiausia, kas laukia savanoriais užsiregistravusių Respublikos piliečių?
Šiuos klausimus ir pateikiau vienam iš akcijos organizatorių – projektavimo instituto „Lietuvos statybos projektas“ architektui, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariui ARTŪRUI SKUČUI.

Savanorių registracija – tai lyg savotiškas bandymas užbėgti įvykimas už akių. Nei naujasis Lietuvos parlamentas, nei Respublikos vyriausybė jokio dokumento dėl mobilizacijos nepaskelbė. Karo prievolės įstatymas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje kol kas tik rengiamas. Tačiau padėtis Respublikoje ir už jos ribų rodo, kad būtina turėti žinių, kurios, reikalui esant, padės vyriausybei nedelsiant sukurti pasienio kariuomenę, muitinės tarnybą, vidaus dalinius, taip pat papildyti juos kvalifikuotais žmonėmis. Šias žinias surinkti sociologinės apklausos būdu ir ėmėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.
Tie, kurie pareiškia norą tapti savanoriais, atsako į anketos klausimus. Jie nurodo savo karinį laipsnį, kariuomenės rūšį, kurioje teko ar norėtų tarnauti, pažymi, kurią – samdomąją ar privalomą karinę tarnybą renkas, kiek nori tam skirti laiko – tris mėnesius, pusę metų, metus ar daugiau. Savanoriais gali užsiregistruoti ir asmenys, dar netarnavę kariuomenėje.
Visi šie duomenys bus apdorojami skaičiavimo mašinomis, susisteminti ir pateikti Respublikos vyriausybei.
Anketas užpildę žmonės ir toliau gyvena kaip gyvenę, dirba įprastą darbą, studijuoja ar mokosi. Tad kalbėti apie būsimų savanorių atlyginimą, uniformą, paskirstymą į kariuomenės rūšis dar anksti. Šiuo metu šių klausimų niekas nesprendžia.

Ir vis dėl to, kas jie – pretendentai į būsimos Lietuvos Respublikos kariuomenės savanorius, su kokiomis mintimis jie ateina registruotis? Su kai kuriais iš jų kalbėjausi Vilniuje, LPS Seimo tarybos būstinėje (Gedimino pr. 1), kur įsikūrė vienas savanorių registracijos punktų.
Vytautas Vilkelis – „Atgimimo“ laikraščio neetatinis korespondentas. Jį čia atvedė ir noras tarnauti Lietuvai, ir jo senelio, prieškarinės Lietuvos Respublikos savanorio, pavyzdys.
– Mano senelis – Tomas Vilkelis ilgus metus praleido Sibire. Palaidojome jį prieš 15 metų Lietuvoje su žalia savanorio kepure, kurią jis išsaugojo nuo anų kovos už nepriklausomybę laikų. Esu tvirtai pasiryžęs eiti jo pėdomis.
Šeimynines tradicijas tęsti ketina ir Vilniaus taksi parko vairuotojas Algimantas Černiauskas. Jo tėvas ir dėdė tarnavo Lietuvos Respublikos kariuomenėje ulonais. Į registracijos punktą jis atsivedė ir ir sūnų Tomą.
– Su mamos palaimintu, – šypsosi vyresnysis Černiauskas.
Atsargos kapitonas, medicinos mokslų kandidatas, Vilniaus universiteto docentas Vytautas Jekelevičius mano, kad jo profesinės žinios gali labai praversti besikuriančioje kariuomenėje.
Tikslaus užsiregistravusiųjų skaičiaus pasakyti dar negaliu. Tačiau duomenys rodo, kad savanoriais nori tapti ne tik lietuviai, bet ir rusai, lenkai, kitų tautybių žmonės. Iniciatyvą tarnauti Lietuvai rodo ir moterys.

Kovo 30 d. Šią dieną į Lietuvos Prokuratūrą įžengęs sovietinės prokuratūros atstovas A. Vasiljevas iškart pareiškė, kad AT  paskirtas Respublikos prokuroras Artūras Paulauskas – „nekonstitucinis“, ir pristatė „atvežtinį“ – Rygos karinės prokuratūros darbuotoją Antaną Petrauską. Taip Lietuvos prokuratūra buvo padalinta į dvi dalis. Galiausiai įsikišo ir sovietinė armija, balandžio 5 d. okupavusi LR prokuratūros pastatą, – jos ginkluota sargyba neįleido į patalpas Lietuvos generalinio prokuroro Artūro Paulausko ir jam ištikimų prokuratūros darbuotojų. Įdomiausia tai, kad sovietai laikėsi pokario taktikos: nacionalinėje respublikoje vadovaujančius postus turi užimti vietinės tautybės asmenys. Jokio kito sau lojalaus teisininko lietuvio, be A. Petrausko, sovietinė valdžia tuo metu skubiai rasti negalėjo. Tai nenuostabu, nes tada jau iro net ir Lietuvos KGB, kai jo 35 darbuotojai paskelbė, kad daugiau nebegali tarnauti šiai ydingai kontorai. Tik daug vėliau sužinojau, kad tos dvi prokuratūros nevengė tarpusavyje bendrauti, dalytis mintimis ir buteliuką pavakary išlenkti. Sunku buvo jiems visiems iš karto viską nubraukti ir panaikinti atsitraukimo kelius. Taip jie iki tol gyveno ir kitaip nemokėjo. Nelabai juos ir kaltinti galima, tik yra vienas „bet“ – niekada nemėgink sėdėti ant dviejų kėdžių. Bet mūsų Lietuvos prokurorams tąkart tai praslydo.

Kovo 31 d. Didžiausiuose Rusijos miestuose prasidėjo mitingai, palaikantys Lietuvą. Mitinguotojų rankose buvo plakatai su užrašais „Šalin rankas nuo Lietuvos“, „Palikit Lietuvą ramybėje“ ir panašiai. To Sovietų Sąjungos istorijoje dar nebuvo.
Maskvos miesto vadovams labai nesinorėjo, kad mitingas vyktų, bet uždrausti jo negalėjo – gana didelę jėgą sudarė jo organizatoriai: įtakingos, Maskvos žinomos organizacijos – „Memorialas“, Demokratinė sąjungos partija, „Maskvos tribūna“, socialdemokratai ir pagaliau radikaliai nusiteikusių karių ir karo veteranų organizacija „Ščit“ („Skydas“). Miesto vadovai negalėjo neatsižvelgti ir į tai, kad 75 iš 283 naujai išrinktų Miesto tarybos deputatų M. Gorbačiovui raštu pareiškė protestą prieš Kremliaus vykdomą šantažo politiką Lietuvos atžvilgiu. Mitinge buvo kalbama apie tai, kad kariuomenės veiksmai šantažuoja Lietuvos gyventojus, kaip desantininkai užgrobia vieną po kito pastatus. „Jei laisvas bus Pabaltijys, laisvė turės ir Rusija“, – skelbė Rusijos liaudies fronto sekretorius V. Ivanovas, o „Memorialo“ atstovas V. Koganas pasiūlė įsteigti Rusijos ir Lietuvos draugiją.

Balandžio 1 d. LR AT priimamajame „karštosios linijos“ telefonu daugiausia užfiksuoti tokio turinio pranešimai:

1. Drąsos, tvirtybės, ištvermės!… Maskva neišdrįs pavartoti jėgos, jei būsime ryžtingai nusiteikę… Šaunuoliai… Linkime nepalūžti, mes su jumis…
3. Būtina, kad prezidiumas paskelbtų Lietuvoje nepaprastąją padėtį… Parlamentas neturi teisės atšaukti Lietuvos Nepriklausomybės!… Parlamentą reikia ginti. […]
7. Reikia iš patikimų VRM darbuotojų-savanorių sukurti ypatingos svarbos objektų apsaugą. Net pagal SSRS įstatymus bus išteisinti tie milicininkai, kurie, saugodami patikėtą objektą, panaudoja ginklą.

Tokių nuomonių, kaip nurodyta septintame punkte, buvo daug. Gal todėl kovo 31 d., vėlai vakare, kartu su Valstybinių įstaigų ir Respublikos vadovybės apsaugos dalinio vadu Jonu Derviniu pasirašiau raštą Nr.1 adresuotą Lietuvos radijo ir televizijos pirmininkui D. Šniukui; jame buvo rašoma:

Lietuvos radijui ir televizijai priklausančių pastatų sustiprintai apsaugai ir viešajai tvarkai palaikyti paskiriami šie draugovininkai:

Čerškus Žybartas
Stakaitis Valdas
Kondratavičius Arūnas
Žarnauskas Antanas
Proškus Valdas
Dambrauskas Vydas
Šalkovas Arvydas
Bauža Aurelijus
Šedys Alvydas

Blozdavičius Kęstutis
Bagdonas Linas
Baliūnas Rimas
Pečkys Andrius
Bačianskas Virginijus
Tiškūnas Eugenijus
Raišys Alvydas
Žukas Vytas

Savanoriai, išvardinti stulpelyje kairėje buvo nusiųsti saugoti Radijo ir televizijos objektus Vilniuje, o asmenys, nurodyti dešinėje  – Kaune. Vėliau tokių raštų J. Dervinis nepasirašinėjo, rodos, jis net gavo barti nuo M. Misiukonio, tuometinio VRM ministro.

Balandžio 2 d. LR AT priimamajame „karštosios linijos“ telefonu daugiausia užfiksuoti tokio turinio pranešimai:

5. Jaudinuosi, kad mitingo Vilniaus Vingio parke priešai nepanaudotų kaip preteksto panaudoti jėgai. Gal geriau jo nereikėtų. Siūlau parašyti Gorbačiovui laišką ir surinkti po juo parašus – tai būtų laiškas… (keliolikos žmonių nuomonė).
8. Keičiamas LKP CK leidyklos direktorius (Spaudos rūmuose bus posėdis 15 val.), juo taps Juozas Kuolelis [1989 m. gruodžio mėn. –1991 m. rugpjūčio mėn. LKP (TSKP) CK sekretorius ideologijai]. Įėjimas į Spaudos rūmus saugomas, gali neįleisti.

Tą dieną pasirašiau raštą Nr.4 dėl savanorių skyrimo saugoti objektus. Jame buvo išvardinti šie objektai: Respublikinė tarpmiestinė telefonų stotis, Telegrafo stotis, Televizijos centras Konarskio gatvėje, Televizijos bokštas. Buvo nurodyti  asmenys, atsakingi už objekto apsaugą, ir įrašas, kad Televizijos centro apsaugai trūksta 4-5 asmenų.
Balandžio 3 d. LR AT priimamajame „karštosios linijos“ telefonu daugiausia užfiksuoti tokio turinio pranešimai:

3. Maskva pradėjo naudoti naują taktiką – naudoja vidaus kariuomenę užgrobti įvairiems pastatams. Dabar yra dvi milicijos, jas sunku atskirti, gal reikia kurti savo policiją ar savigynos būrius su kitokia apranga. [Atsižvelgiant į tai, savanoriams buvo pradėti gaminti pažymėjimai ir žydri raiščiai su sidabrinės spalvos Vyčiu. Taip savanoriai iš žaliaraiščių tapo tikrais savanoriais.]

6. Turėtų patys jaunuoliai (neturėtų nuošalyje likti ir jų motinos) kreiptis į AT dėl atsisakymo tarnauti TA. Tuomet parlamentas galėtų priimti sprendimą. [Tą dieną tokių ir panašių pasisakymų buvo labai daug, tad netrukus iš tikrųjų buvo sudaryta kareivių motinų darbo grupė, kuri rūpinosi tokių jaunuolių reikalais.]

9. Kyla įtarimas, kad iš pašto prie Erfurto parduotuvės telegramos Gorbačiovui neišsiunčiamos. Guli nejudinamos didžiulės telegramų krūvos. [Žmonės savo iniciatyva pradėjo siųsti telegramas Gorbačiovui, kad jis nutrauktų vykstančią agresiją, smurtą prieš jaunuolius ir kad pripažintų Nepriklausomybę.]

10, 11, 12, 16, 24 punktai. Jedinstvininkai grasina šiąnakt užimti AT – pulkininko Fedoro Geršano žodžiais […] Atėjo į Sąjūdžio būstinę žmogus, turintis ryšį su slaptosiomis tarnybomis, jis žino, kad šiąnakt bus suimami AT deputatai ir kiti aktyvistai […] Šiandien iš Alytaus apie 9.00 val. pajudėjo tankai Merkinės link (apie 30 tankų ir po 15 mažų ir didelių mašinų) […] Šiąnakt bus ruošiamas karinis perversmas – bus užgrobta Aukščiausioji Taryba, Ministrų Taryba, valstybinė televizija […] Važiuodamas plentu apie 9.30 netoli Grigiškių mačiau traukinį, prikrautą kovinių tankų […] Balandžio 4 d. pranešime buvo rašoma: Šiandien iš ryto apie 4 val. Į Alytų atvažiavo ešelonas, kuriame buvo apie 12 tankų. 5 val. Ryto atvyko antras ešelonas […]

Akivaizdu, kad tą dieną buvo keliama psichologinė įtampa ir skleidžiama dezinformacija, nes nebuvo suimti jokie AT deputatai ar kiti aktyvistai. Jie tiesiog norėjo mus įbauginti.

Balandžio 4 d. buvo gaunami analogiški pranešimai. Bet gal kažkas ir iš tikrųjų buvo ruošiama, tik Maskva nedavė leidimo tam įgyvendinti ir pasirinko kitokią taktiką arba išsigando Vakarų reakcijos.

28. Įvesti lietuviškus laikinus pasus, ypač vaikinams, kurie turi būti mobilizuojami. Tai padaryti lengva – ir labai pakeistų jų statusą.

Balandžio 4 d. LR AT priimamajame „karštosios linijos“ telefonu daugiausia užfiksuoti tokio turinio pranešimai:

6. Siūlo: virš Mažvydo bibliotekos pakabinti garsiakalbius ir leisti lietuvišką muziką tuo metu, kai vyks „Jedinstvos“ mitingas prie AT. Sustiprinti bibliotekos ir AT rūmų apsaugą.
10. Važiuojant troleibusu girdėjo pokalbį (rusų kalba): „Tai pajudėsime.“ – „Taip, savaime suprantama.“ – „O Alksnis atvažiavo?“ – „Taip, ir Kogan, ir Alksnis čia… – O paskui kaip Dievas duos.“

Balandžio 10 d. V. Landsbergis išsiuntė asmeninę telegramą M. Gorbačiovui, pateikiu jos pažodinį vertimą:

Gerbiamas prezidente, mus jaudina, kad kraštutiniai dešinieji, didžiavalstybinės jėgos stumia Jus neteisingam žingsniui tęsti neteisėtą reikalą kaip prieš 40 metų Pabaltijyje. Neskatinkite šito, prašau Jūsų vardan taikos, teisingumo ir savitarpio supratimo Žemėje – nedarykite šito.

Balandžio vidurys buvo daugiau rutininis. Aišku, buvo įtampa, savanoriai toliau saugojo objektus, jie darėsi labiau organizuoti, formavosi jų vadovybė. Taip pat vyko intensyvus susirašinėjimas su Maskva.

← Atgal

A.Skučas. Savanoriai ir pirmosios laisvės dienos

Toliau →

Komentuoti

Your email address will not be published.Required fields are marked *