1990 m. balandžio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo”.
1990 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimamajame „karštosios linijos telefonu užfiksuotas tokio turinio pranešimas:28. Įvesti lietuviškus laikinus pasus, ypač vaikinams, kurie turi būti mobilizuojami. Tai padaryti lengva – ir labai pakeistų jų statusą.
Taip gimė idėja nedelsiant sukurti laikiną Lietuvos piliečio pažymėjimą, prie kurio projekto man taip pat teko dirbti (tuo metu autorius buvo LR AT Pirmininko padėjėju). Piliečio pažymėjimo atsiradimas daug kam pakėlė dvasią. Apie šią idėją nedelsiant informavau V. Landsbergį. Iš pradžių diskutavome apie tikro paso pagaminimą, bet esamomis sąlygomis tai pasirodė nerealu, ypač dėl to, kad negalėjome jo sukurti saugaus. Todėl piliečio pažymėjimas šiuo metu galėjo būti tik simbolinis žingsnis, simbolinis valstybės atributas, kuris galbūt padėtų ir jaunuoliams – tiek pabėgusiems iš sovietinės kariuomenės, tiek ir nenorintiems į ją eiti. Neatsimenu, iš kur gavau Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo tremtyje Stasio Lozoraičio išduodamą Lietuvos pasą, bet pasidariau jo kopiją, ir ši kopija buvo pavyzdys, rengiant Piliečio pažymėjimo maketą. Visą parą bėgiojau nuo dauginimo mašinos iki Teisės skyriaus, kurdamas trumpą Įstatymą dėl Piliečio pažymėjimo ir darydamas vis naują Piliečio pažymėjimo kopiją. O kur dar kiti įvykiai, kurie tuomet vyko ir nuo kurių neturėjau teisės nusišalinti! Mums tuomet buvo visiškai aišku, kad vien priimti įstatymą nepakaks, nes VRM su ministru M. Misiukoniu priešakyje gali viską tyliai sabotuoti. Taip pat buvo akivaizdu, kad svarstant įstatymą turi būti pateiktas ir Piliečio pažymėjimo maketas, kurį, įstatymą priėmus, beliktų tik atspausdinti ar AT, ar Vyriausybės, ar VRM spaustuvėje. Ir tą mes padarėme iki balandžio 5 d. Kai įstatymas buvo priimamas, Piliečio pažymėjimo maketas buvo jau parengtas (jį rengiant padėjo mano architekto įgūdžiai). AT teisės skyrius taip pat geranoriškai reagavo į šią iniciatyvą, todėl visi kartu gana lengvai paruošėme įstatymą, kuris greičiausiai buvo pats trumpiausias (bent jau šiuo laikotarpiu). Ir pasirodė, kad tas žmogus, kuris „karštosios linijos“ telefonu pasakė, kad „tai padaryti lengva“, nesuklydo.
Ko gero tuomet supratau, kad labai svarbu išgirsti, ką tau sako kiti. Juk vienas žmogus visko aprėpti negali, bet darni ir protinga komanda – gali. Svarbu, kai ta darbų ir iniciatyvų grandinė niekur nenutrūktų. Štai vienas žmogus priėmė skambutį ir pamanęs, jog jis svarbus, užfiksavo. Kitas žmogus tomis įtemptomis dienomis atkreipė į šią žinutę dėmesį ir pakomentavo jos perspektyvumą, dar kitas šią žinią nunešė sprendžiančiam žmogui, o dar kitas – mobilizavo jėgas ir komandą, kad ši žinutė virstų realybe.
Gal kelias buvo ir ne visai toks, bet principas tikrai tas. O svarbiausia, veiksmai buvo atlikti iš tiesų laiku ir pasiekė savo tikslą – Nepriklausoma Lietuva jau turėjo savo Piliečio pažymėjimą ir jį įteisinantį įstatymą. Tuo metu ypač buvo svarbus šio įstatymo 4 punktas: Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba turi pagaminti Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimus, o Vidaus reikalų ministras – pasirūpinti šių pažymėjimų įteikimu (1990 m. balandžio 5 d. Nr.I-114).
Šis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žingsnis bei priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ buvo SSRS suvokiamas kaip „diskriminuojantis Tarybų Sąjungos piliečius, norinčius gyventi ir dirbti sutinkamai su konstitucine tvarka ir TSRS įstatymais“ ir buvo paminėtas kaip viena priežasčių ultimatume, skelbusiame ekonominę blokadą Lietuvai. (V. Landsbergis, „Ultimatumas paskelbęs blokadą“, Laisvės byla, 1990-1991, Vilnius, 192, p.70)
Ar šiems žmonėms, vengiantiems, nenorintiems eiti į sovietinę kariuomenę tarnauti, tuo metu reikėjo kokio nors didesnio simbolio, kad valstybė juos gina? Manau, ne. Dėl viso kito jie jau buvo apsisprendę patys. Artūras Skučas Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas LKKSS VAS narys (pagal knygą „Nepriklausomybės gvardija“/Artūras A. Skučas. Vilnius. 2018, 51 – 52 p.)