„Karys“ 2023 m. Nr.1 16-25 psl.

Trispalvės sargyboje: 1991 m. sausio 13 d. ant Gedimino kalno

 

Irena Skujaitė

 

Civiliais rūbais vilkintis jaunas vaikinas prieina prie Gedimino kalną juosiančios tvoros. Paklibina metalinius vartelius – užrakinti. Kiek luktelėjęs permeta kuprinę per tvorą ir lengvai pervirsta per ją pats. Bando kopti taku, bet šis –iš vakaro užlietas vandens po nakties slidžia čiuožykla virtęs. Nusprendžia ropštis apsnigta atkalne.
– Kas tu toks? – iš pilies pasigirsta jį pastebėjusio sargybinio balsas.
– Aš – Nerijus Treinys. Atėjau budėti.

 

„Tų lemtingų įvykių visai šaliai laikotarpiu buvau Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentas ir Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) narys – šauliu tapau 1990-ųjų rugsėjo 9 dieną“, – prisiminė Nerijus Treinys, vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Šiuo metu jis yra Lietuvos kariuomenės kanceliarijos heraldikos specialistas.
1991-aisiais Sovietų Sąjungai pradėjus agresiją prieš Lietuvą Nerijus negalėjo likti abejingas, todėl aktyviai dalyvavo LŠS veikloje. Tuo metu šauliai eidavo į mitingus padėti policijai palaikyti tvarką, o 1991 m. sausio 8 d., kai prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ organizuotos protesto akcijos dalyviai bandė įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pastatą, LŠS buvo apsispręsta, kad reikia pradėti budėjimus. „Vilniaus štabas pradėjo šaulius skirstyti į postus: kas prie parlamento, kas prie Vyriausybės, kas prie Radijo ir televizijos centro pastatų ar dar kitur. Vienas tokių postų buvo Gedimino pilies bokšte. Čia reikėjo saugoti Lietuvos trispalvę. VDA kaip tik buvo egzaminų sesija, rengėmės peržiūroms, o Gedimino pilis – čia pat, todėl ir pasisiūliau ten budėti“, – pasakojo Nerijus.
Tos pačios dienos vakarą jis kartu su keliais kitais šauliais patraukė į Gedimino pilį. „Buvome keturiese ar penkiese, vieni nešėsi armatūros strypus, kiti – lazdas. Buvo maždaug šešta valanda vakaro, prižiūrėtojas jau ruošėsi išeiti iš bokšto ir įjungti signalizaciją, tačiau tuometinis muziejaus direktorius Dainius Trinkūnas leido mums pasilikti, tiesa, ne pačioje pilyje, bet buitinėse patalpose, kuriose buvo įrengtas nedidelis kabinetas, buvo telefonas, tualetas. Jis paliko mums raktus, ir mes visą naktį praleidome ten, stebėdami situaciją, susipažinome vieni su kitais“, – tęsė Nerijus.
Prieš palikdamas postą sausio 9-osios rytą jis užsirašė budėti sausio 13-ąją – savaitgalis, tai mokslai nesitrukdys – ir išskubėjo į VDA.

Po kruvinosios nakties

Tą lemtingą naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją N. Treinys kartu su savo būsima žmona Edita buvo žmonių minioje prie parlamento. „Tvyrojo siaubinga atmosfera: puikiai girdėjome šūvių prie televizijos bokšto aidą, iš Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato per garsiakalbius buvo nuolat pranešama, kas vyksta: kad užimamas televizijos bokštas, kad yra aukų. Mieste nuolat kaukė greitosios pagalbos automobilių sirenos. Po tokios bemiegės nakties kaip tik buvo mano eilė budėti Gedimino kalno bokšte“ – prisiminimais dalijosi Nerijus. – „Kai dabar pagalvoju, juk galėjau ir neiti – situacija po kruvinosios nakties buvo pasikeitusi: jau nebe kalbų lygio, o realus pavojus tvyrojo. Tačiau buvau davęs šaulio priesaiką, be to, pažadėjęs, kad ateisiu, todėl tuo metu nedvejojau, kaip reikėtų elgtis“.
Nejaukų sausio 13-osios rytą N. Treinys pirmiausia sulaukė autobuso, kuriuo iš Utenos budėti prie parlamento atvažiavo savanorių grupelė – Nerijaus motina jiems buvo įdėjusi krepšį su šaulio uniforma. N. Treinys kol kas jos nesirengė, bet pasiėmė su savimi. „Diena buvo šalta ir apniukusi, snyguriavo, o aš iš savo giminių buto, esančio netoli Lukiškių aikštės, Gedimino prospektu traukiau kalno link. Aplink – nei mašinų, nei žmonių. Visur tuščia. Pakeliui sutikau tik kelis skrybėlėtus vyrus, vilkinčius lietpalčiais, ir man kažkodėl atrodė, kad jie kagėbistai. Buvo žiauriai nejauku. Supratau, kad einu į nežinią“, – prisiminė Nerijus.
Vartelius Gedimino kalno papėdėje jis rado užrakintus – kabaliavo spyna. Permetė kuprinę su uniforma per tvorą, paskui mikliai pervirto per ją ir pats. Takas į kalną buvo apledėjęs (tik vėliau Nerijus sužinojo, kad sargybiniai tyčia, saugumo sumetimais, iš gaisrinių žarnų jį buvo aplieję vandeniu, kad į kalną neužsiropštų sovietų kariai), todėl Nerijus pamažu užkopė atkalne.
–Kas tu toks? – iš pilies pasigirdo jį pastebėjusio sargybinio balsas.
– Aš – Nerijus Treinys. Atėjau budėti.
– Žinom tokį. Užeik.

Gedimino pilies bokšte

 

„Prieinu prie sunkių, geležimi kaustytų pilies durų – kelias minutes reikia laukti, kol jos atsiveria. Iškart patenku į gana tamsų prieangį – spingso blausi lemputė, o į mane įsistebeilija keli nepažįstami vyrai. Stipriai tvoskia rūkalais ir benzinu. Nužvelgiu prie sienos sustatytus kelis medžioklinius ir sportinius šautuvus. Už mano nugaros išraiškingai užsitrenkia durys. Vyrai jas iškart užritina sunkiu akmeniniu patrankos sviediniu, naudodamiesi specialiai šiam reikalui įrengtu lentų taku. Viskas. Įkliuvau ir niekur nebepabėgsiu“, – savo tuometinius potyrius prisiminė Nerijus. Nors atsidurti pilyje tarp nematytų žmonių tikrai nejauku, bet N. Treinys netrukus su jais rado bendrą kalbą. Tai buvo keturi jauni vyrai: Romas Šimanskas, Daugis Bumbulis, Vilius Minderis (dabar jau šviesaus atminimo), Sigitas Sasnauskas ir du nuo šaukimo į sovietų armiją besislapstantys studentai Gintautas Sinkevičius ir Andrius Ščepkauskas, – visi jie, LŠS pavesti, budėjo Gedimino pilies bokšte. Nerijus taip pat atpažino žurnalų puslapiuose matytas tuometines pankroko žvaigždes Vikintą Darių Šimanską-Varveklį ir Nerijų Pečiūrą-Atsuktuvą.
„Vieni vyrai vilkėjo šaulių uniformas, kiti dėvėjo civilius rūbus su lietuviška atributika – kas su Sąjūdžio ženkleliu atlape, kas su lietuviškos trispalvės šaliku. Nusprendžiau ir aš apsirengti savo šaulio uniformą. Apsičiupinėjęs kišenes vienoje jų aptikau karinį bilietą, nes buvau tarnavęs sovietinėje armijoje. Siųsdama mano uniformą į Vilnių mama veikiausiai buvo jį įdėjusi saugumo sumetimais – jei mane sustabdytų gatvėje ir bandytų imti į sovietinę armiją (tuo metu toks scenarijus buvo netgi labai tikėtinas), galėčiau tą bilietą parodyti. Kai vėl pajutau skrodžiančius vyrų žvilgsnius, tą raudoną knygelę sviedžiau į metalinį šiukšlių kibirą ir pareiškęs, kad viskas baigta, sudeginau ją visų akivaizdoje: Šitaip išsisukau iš nejaukios situacijos. Tiesą sakant, dėl šio poelgio vėliau negalėjau įrodyti, kad tarnavau sovietinėje armijoje, todėl ten praleisti metai nebuvo įskaičiuoti į mano karinę pensiją“, – pasakojo N. Treinys. Persirengęs šaulio uniforma Nerijus nusprendė apsidairyti po pilies bokštą, nes buvo akivaizdu, kad čia budintys vyrai jau buvo pasiruošę gynybai: patalpoje tvyrojo stiprus benzino kvapas, ant grindų – išrikiuoti „Molotovo kokteiliai“, ant sraigtinių laiptų pakopų riogsojo istoriniai artilerijos sviediniai, kuriuos sargybiniai planavo ridenti ant rusų, jei šie pultų. Viršuje prie vėliavos stiebo pritaisyto mechanizmo – nedidelės metalinės dėžutės – lipniąja juosta buvo pritvirtintas popieriaus lapelis su užrašu rusų kalba, kad užminuota. Prie vieno grotuoto pilies langelio buvo pririšta stora virvė išsigelbėjimui. „Ji buvo maždaug 5 metrų ilgio. Lygiai tokios pačios kybodavo mokyklų sporto salėse – mokymo lipti ir leistis priemonė. Iškišęs galvą pro grotas ir žvilgterėjęs į apačią pastebėjau, kad virvė nukarusi maždaug iki pusės bokšto pamato, o nuo jos galo iki žemės dar buvo likę gal 7 metrai… Taigi buvo palikta tokia teorinė galimybė išsigelbėti, jeigu ką“, – paaiškino N. Treinys.

Trys dienos, trys naktys

Maždaug tiek Nerijus budėjo Gedmino pilies bokšte. Pasak jo, bokštas buvo vienas iš žvalgybos taškų, nes Gedimino kalno papėdėje, dabartinėse Lietuvos nacionalinio muziejaus patalpose, buvo įsikūrusi tuometinė Vilniaus miesto karinė komendantūra ir kareivių areštinė. Iš bokšto jo gynėjai su žiūronais atidžiai stebėjo judėjimą: kai kareiviai sušokdavo į sunkvežimius, skambindavo į parlamentą ir pranešdavo. Patys naujienas sužinodavo per radiją, o sargybos ritmas buvo maždaug toks: kiekvienas lauke budėdavo po 2 valandas, o paskui keisdavosi su kolega.
N. Treinys teigė, kad jo budėjimo metu nieko ypatingo neįvyko, bet naktį į sausio 13-ąją budėję kolegos buvo kaip reikiant sunerimę. Jie pasakojo, kad maždaug 3 val. nakties pastebėjo, kaip prie pilies bokšto iš dabartinio Lietuvos nacionalinio muziejaus pusės privažiavo balta Volga 24, o paskui ją – dengtas sunkvežimis GAZ 55. Šis sustojo galu į laiptus, vedančius į pilį. Kėbule matėsi ginkluoti kareiviai, bet jie neišlipo ir nemėgino pakilti laiptais į bokštą, o netrukus išvažiavo.

Išaušus sausio 14-osios rytui iš Gedimino pilies bokšto buvo matyti, kaip Sporto rūmuose pradedama rengtis kruvinosios nakties aukų laidotuvėms. „Tuo metu keturias paras budėję kolegos trumpam išėjo į namus nusiprausti ir pavalgyti, o mes likome trise: Varveklis, Atsuktuvas ir aš, paskirtas vyriausiuoju, nes buvau šaulys, – tęsė pasakojimą N. Treinys. – Kadangi pats nebuvau pasirūpinęs maisto, paskambinau savo draugei Editai, kad atneštų sumuštinių. Juolab kad, situacija buvo gana rami. Prisiminiau, kad pas ją yra mano fotoaparatas, todėl paprašiau pasiimti ir jį“.
Ji atėjo kartu su savo pussesere, vyrai įsileido jas į pilį ir visi nusifotografavome prie trispalvės Gedimino kalno bokšte.

„Vakare sugrįžo pailsėję gynėjai. Fotoaparatą pasilikau ir kitą dieną, sausio 15-ąją, įamžinau, kaip prie Sporto rūmų pradeda važiuoti autobusai ir renkasi minia į žuvusių gynėjų laidotuves. Gedimino pilies bokšte budėjau maždaug tris paras, o paskui man prasidėjo egzaminų sesija, todėl nebegalėjau likti ilgiau“, – sakė Nerijus.
Kelerius metus iš eilės vėliavos sargybiniai kasmet susitikdavo Gedimino pilies bokšte prisiminti anų dienų ir naktų, tačiau bėgant laikui ši tradicija nutrūko.

 

Kariuomenės ženklų kūrėjas

N. Treinio kelių parų budėjimas Gedimino pilies bokšte saugant Lietuvos trispalvę, kai šis jaunas dailininkas tapo vieno iš svarbiausių šalies simbolių gynėju, neatsiejamas nuo tolimesnio jo gyvenimo ir kūrybos kelio.
Tuoj po kruvinosios nakties, 199  m. sausio 17 d. buvo oficialiai atkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT), o vienas LŠS atkūrimo aktyvistų Rimvydas Mintautas paklausė Nerijaus, gal šis galįs sukurti ir savanoriams ženklą (N. Treinys jau buvo šaulių atributikos autorius). Laiko šiam darbui buvo skirta nedaug – vos ne per naktį. Ir Nerijus nupiešė. Su entuziastingu ir patriotišku VDA studentu susitikęs tuometis SKAT štabo viršininkas Jonas Gečas netrukus pasiūlė Nerijui SKAT etatinį darbą. Ir N. Treinys tapo kariu. Pirmaisiais atkurtos valstybės metais darbo buvo išties daug. Kariuomenei reikėjo visko – nuo ženklų iki pažymėjimų. Nerijus sukūrė pirmąją Lietuvos kariuomenės atributiką, skiriamuosius ženklus, vėliavas, emblemas, uniformos elementus, apdovanojimus. Tarnaudamas tėvynei sėkmingai užbaigė ir studijas VDA.
Lietuvos kariuomenėje N. Treinys tarnavo daugiau nei trejus metus, o 1994 m. jam pasiūlė dirbti architektu–dizaineriu Lietuvos akciniame inovaciniame banke. Paskui jis šešerius metus dėstė dizainą Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau turėjo savo verslą, dirbo kitose institucijose. Sukūrė Lietuvos policininkų, ugniagesių, muitininkų, pasieniečių, Valstybės saugumo departamento, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojų uniformas. Taip pat kūrė įvairius ženklus bei atributiką ir civilinėms institucijoms: Antano Gustaičio aviacijos institutui, Lietuvos banko apsaugos ir inkasacijos darbuotojams, įvairius ženklus boksininkams ar gimtinės žmonėms: Utenos apskrities viršininko, Utenos mero grandines ir Utenos garbės piliečio garbės ženklą.
N. Treinys prisidėjo ir prie valstybės apdovanojimų kūrimo: dirbo Valstybės apdovanojimų įstatymo projekto darbo grupėje, parengė valstybinių apdovanojimų techninius brėžinius, pakoregavo jų dizainą, sukūrė naujo pavyzdžio ordinų medalius. Jo ranka prisilietus ir prie Sausio 13-osios medalio – jis sukūrė jo kaspiną. Dailininkas Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu yra paskirtas Heraldikos komisijos nariu.
Šiuo metu istorijos ratas apsisuko vėl: N. Treinys prieš keletą metų sugrįžo į Lietuvos kariuomenę dirbti heraldikos specialistu, o vienas naujausių dailininko darbų – Laisvės gynėjo ženklas – yra tiesiogiai susijęs su 1991 m. sausio 13-osios tematika.