„XXI amžius“ 2015 m. birželio 26 d. Nr. 25 (2145) 

1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje ir jo įteisinimas valstybės aktais

Parengė LKKSS VAS narys
ats. plk. Arūnas Dudavičius

1941 metų birželio 23 d. per Kauno radiją buvo paskelbta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija ir atsišaukimas į lietuvių tautą. Sukilimas prieš SSRS okupantus buvo prasidėjęs beveik nuo pat SSRS ir Vokietijos karo pradžios. Lietuvoje aktyviai veikė 20–30 tūkstančių sukilėlių. Kovodami su Raudonąja armija žuvo keli šimtai. Sukilimas buvo nukreiptas tiek prieš Raudonąją armiją, tiek ir prieš nacių kariuomenę. Tačiau viltys atkurti Lietuvos nepriklausomybę neišsipildė – vokiečiai įvedė okupacinį civilinį valdymą, o po šešių savaičių buvo likviduota ir vyriausybė…

Ryškus antisovietinis lietuvių tautos veiksmas

„Liaudies“ Seimui 1940 m. liepos 21 d. nutarus prašytis į Sovietų Sąjungą, galutinai aiškėjo sovietinė klasta. Tada 1940 m. liepos 21–23 d. Lietuvos atstovai Berlyne, Berne, Buenos Airėse, Londone, Romoje, Stokholme, Vašingtone, Vatikane įteikė notas protestuodami prieš Sovietų Sąjungos agresiją ir okupaciją. Tai buvo pirmas formalus diplomatinis pasipriešinimas, nes Lietuvos vyriausybė nebūtų tai padariusi Sovietų Sąjungai Lietuvą okupuojant. „Savo protestais Lietuvos diplomatijos atstovai, kurie tada dar visi buvo savo postuose, iš vienos pusės, formaliai apnuogino prieš visą pasaulį tą sovietinio okupanto mėginimą užmaskuoti jau prieš tai jo įvykdytą agresiją prieš Lietuvą, iš antros pusės, autoritetingai pažadino pačią lietuvių tautą nepasiduoti nevilčiai ir ruoštis visuotiniam pasipriešinimui jos laisvės žudikams“ (K. Škirpa, Į laisvę, nr. 27, p. 64). Nuo to, kaip mes patys vertinsime savo praeitį, kaip iš jos semsimės stiprybės, priklauso Lietuvos valstybės integracija į pasaulio tautų bendriją, jos vieta istorijos puslapiuose, lietuvių tautos ateitis, jos indėlis į pasaulio kultūros lobyną ir, žinoma, kiekvieno piliečio dvasinė ir materialinė gerovė. 1941 metų Birželio sukilimas, vėliau – priešinimasis hitlerinės Vokietijos užmačioms, ginkluota kova su sovietiniais okupantais ir pagaliau Atgimimo sąjūdžio veikla yra tautos dvasinis ir politinis kapitalas, kuris tautai suteiks jėgų kurti visuotinės gerovės visuomenę, duos peno kūrybai, pažadins piliečių savigarbos jausmą. Minint Tautos sukilimo 75 metų sukaktį, kyla mintis: sukilimui įvykdyti neužtenka drąsos, reikia konkretaus plano esamoje situacijoje, visuotinio tautos laisvės troškimo ir tikėjimo pergale, nesibaiminant ir gyvybės aukos. Mūsų mažoji tauta, išėjusi į kovą prieš gigantišką SSRS, visa tai turėjo, bet situacija kovai buvo labai sunki. Lietuva buvo atsidūrusi tarp dviejų milžiniškų priešų, tarp žiauriausių XX amžiaus diktatorių, pradėjusių žūtbūtinę kovą dėl dominavimo pasaulyje. Sąlygos, palankios mūsų mažajai valstybei sukilti, buvo karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradžia. Tai ir lėmė Sukilimo sėkmę, bet, deja, nacių sukurta situacija netrukus ją aptemdė. Taigi 1941 metų birželio 23 dienos rytą, 9 val. 30 min., per Kauno radiją paskelbtas lietuvių tautos sukilimas prieš nepakeliamą sovietinę okupaciją buvo tikras tautos laisvės troškimo išsiveržimas.

Pagrindinės sukilimo priežastys

• 1940 m. birželio 15 d. Lietuva okupuota be ginkluoto pasipriešinimo;
• Lietuvos sovietizacija (naikinama kariuomenė, organizuoti rinkimai į ,,Liaudies seimą”, Lietuva inkorporuota į SSRS, žmonių sekimas ir areštai, vykdoma valstybinių, visuomeninių ir mokymo įstaigų rusifikacija);
• Pravieniškėse, Panevėžyje, Zarasuose, Petrašiūnuose, Ukmergėje, Raseiniuose, Papilėje, Būdavonės miške, Skaruliuose, Rainiuose ir Červenėje ir kt. žiauriai nužudyti politiniai kaliniai, karininkai, kariai, policininkai, šauliai, kunigai;
• 1941 m. birželio 14-18 d. Lietuvos piliečių (mokytojų, dėstytojų, karininkų, policininkų, šaulių, kunigų, ūkininkų, darbininkų, gimnazistų, medicinos darbuotojų ir kt.) trėmimai į Sibirą.

„Voratinklis“ – tai buvo visapusiškai Rusijoje išbandytas šnipinėjimo ir komunistinio teroro metodas, kurį čekistai pirmoje eilėje panaudojo prieš Lietuvos Katalikų bažnyčią. Kiekvienas kunigas buvo sekamas, verbuojamas, stengiamasi religinėse bendruomenėse sieti nesantaiką. Taip pat buvo parengtas ,,Vadovaujančio sąstato likvidacijos planas“, pagal kurį turėjo būti areštuotas visų partijų ir šaulių aktyvas. Jau pirmomis okupacijos dienomis mokyklose, gimnazijose buvo panaikintas tikybos dėstymas, uždrausti katalikiški žurnalai, laikraščiai, sustabdytas knygų leidimas, nusavintos katalikiškų draugijų, organizacijų bei vienuolynų spaustuvės, katalikiškos mokyklos, sustabdyta įvairių organizacijų veikla. 1940 m. lapkričio 28 d. Lietuvos NKVD komisaras A. Guzevičius išleido garsųjį įsakymą Nr. 0054 su grifu ,,Visiškai slaptai“. Jame buvo įsakyta ,,Sudaryti visų nepatikimų asmenų vardinį sąrašą“, į kurį pateko kunigai, religinis aktyvas, visi asmenys palaikantys korespondenciją su užsieniu, visus kurie dėl socialinės ar politinės praeities, tautinių, religinių įsitikinimų yra priešingi socialistinei santvarkai.

Pasirengimas sukilimui

1940 m. rugpjūčio mėn. įkuriama Lietuvos Nepriklausomybės partija, pradeda veiklą nelegalūs būreliai (,,Lietuvos išlaisvinimo sąjunga“, ,,Krašto mylėtojai“, ,,Laisvės kovotojai“ ir kt.), organizuojamos pilietinės visuomenės akcijos.  Platinami atsišaukimai, antisovietiniai lapeliai (,,Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva“, ,,Šalin komunistų terorą“, ,,Brangūs broliai ir seserys lietuviai nebalsuokite už tuos driskius“), laikraščiai visuomenėje, tarp Lietuvos karių, ruošiama viešoji visuomenės opinija, kaupiami ginklai. Šauliai skubiai nuginkluojami, tiesa, dalį ginklų vis tik pavyko nuslėpti. Šauliai ne visi ir ne visur skubėjo ginklus grąžinti. Rinktinėse ginklai buvo kraunami į sandėlius be tvarkos ir dažniausiai be sąrašų. Kai kuriose rinktinėse bei šaulių daliniuose dingo arba buvo sudegintos ginklų knygos. Parengiama Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtis ir atitinkami dokumentai – Nepriklausomybės atstatymo deklaracija ir Atsišaukimas į lietuvių tautą. 1940 m. lapkričio 19 d. Berlyne įkuriamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) – tai nauja vieningoji Lietuvos srovė, kuri apima visų profesijų žmones, įvairaus išsilavinimo, visuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose bei užjūrio šalyse gyvenančius. LAF nariu gali būti kiekvienas, jeigu jis nėra tiesiogiai susijęs su Nepriklausomos Lietuvos praradimu, jeigu jis neveikė prieš Lietuvos tautą, jeigu  jis vadovaujasi LAF programa, sutinka su drausme ir yra kupinas pasiryžimo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, sukurti Lietuvoje gerą gyvenimą ir aukščiau iškelia tautos interesus už savo. Įkuriami Kauno ir Vilniaus pasipriešinimo centrai, pasienio perėjimo punktas Petrikaičių kaime netoli Kretingos, nustatomi ryšiai tarp pagrindinių LAF’o centrų, parengiami žemėlapiai su nurodytomis vietovėmis, kuriose vokiečiai turėtų numesti ginklus ir amuniciją. Taip pat parengiami keli variantai  Sukilimo plano.
Mjr. Vytauto Bulvičiaus Vilniaus grupės sunaikinimas buvo didelė netektis rengiant sukilimą. 1937 m. mjr. V. Bulvičius pradeda dėstyti karinio parengimo kursą Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1940 m. šį kursą dėsto Vilniaus universiteto studentams. KAM kariuomenės štabas, spaudos ir švietimo skyrius 1939 m. Kaune išleido leidinį pavadinimu ,,Karinis valstybės rengimas“, knygos autorius V. Bulvičius, kuris buvo skirtas Lietuvos visuomenės karinei galvosenai susidaryti. Šis leidinys buvo naudingas mokytojams, šauliams, karininkams, kariams ir visiems inteligentams, kurie rengia paskaitas susijusias su karine politika.

Berlyne LAF’as įsikuria 1940 m. lapkričio 7 d. pulkininko Kazio Škirpos bute

Berlyno LAF’o vadovybė:

 Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Klemensas Brunius, Antanas Maceina, Karolis Žalkauskas

Kazys Škirpa
1895 – 1979

Kiti Berlyno LAF’o vadovybės nariai bei pagalbininkai: 

Bronys Raila, Stasys Raštikis, Rapolas Skipitis, Antanas Valiukėnas.

Kaune LAF’as įkuriamas 1940 m. spalio 9 d.

Kauno LAF’o vadovybė: 

Leonas Prapuolenis, Pilypas Žukauskas (Narutis), Adolfas Damušis, Juozas Vėbra

Kiti centrinio Kauno LAF’o štabo organizatoriai ir vadovai: 

Kazys Ambrozaitis, Stasys Jucevičius, Bagdonas Kontrimas, Algirdas Pundzius, Juozas Rudokas, Bronius Stasiukaitis, Vytautas Stonis, Antanas Šapalas, Romas Algirdas Šatas, Vytautas Šuopys (Šuopis), Stasys Tilinskas

Kauno LAF’o kariškių štabas ir jo vadovybė: 

Stasys Pundzevičius, Mykolas Mačiokas, Narcizas Tautvilas (Ferencas), Antanas Andriūnas, Juozas Jankauskas

Kiti žymesni sukilimo centrai Kaune: 

Kauno karo komendatūros sukilėlių būrys (Kauno karo komendatūra), Vytauto kalno 5-asis skyrius- Kūno kultūros rūmai, ,,Drobės” fabriko sukilėliai, Šančių sukilėliai (,,Nemuno, ,,Metalo” ir ,,Tilkos” fabrikai), ,,Maisto” fabriko sukilėliai, Petrašiūnų sukilėliai.

Vilniaus LAF’as įsikuria 1940 m. spalio mėn.

Vilniaus LAF‘o vadovybė: 

Vytautas Bulvičius, Juozas Kilius, Aleksandras (Aleksas) Kamantauskas

Kiti aktyvūs Vilniaus antisovietinio pogrindžio centro (LAF’o štabo) dalyviai: 

Izidorius Andriūnas, Karolis Dabulevičius, Adolfas Eidimtas, Jurgis Gobis, Pranas Gužaitis, Jonas Markūnas, Stasys Mockaitis, Vladas Nasevičius, Mykolas Steponas Naujokaitis, Pranas Padalskis (Padalis), Antanas Petkelis, Balys Puodžiūnas, Juozas Sadzevičius, Antanas Skripkauskas, Jonas Vabalas, Aleksandras (Aleksas) Vainoris, Jonas Valkiūnas, Stasys Žakevičius (Žymantas), Leonas Viktoras Žemkalnis (Landsbergis)

Kiti žymesni sukilimo centrai Vilniuje: 

Vilniaus universitete (Teisės fakultete),Vilniaus pėstininkų karo mokykloje

Pagrindiniai LAF’o ryšininkai, pasiuntiniai ir pagalbininkai: Adolfas Armalis, Bronius Aušrotas, Julijonas Būtėnas, Jonas Dženkaitis, Bronius Michelevičius, Petras Skurauskas, Albertas Švarplaitis, Juozas Vaičjurgis

Kretingos antisovietinio pasipriešinimo centras įkurtas 1940 m. pabaigoje pasienio perėjimo punkto Petrikaičių kaime, Berlyno LAF‘o iniciatyva.

Kretingos antisovietinio pasipriešinimo iniciatyvinė grupė: Petras Bortkevičius, Feliksas Putrius, Jonas Ramanauskas, Osvaldas Žadvydas

Sukilimo eiga

1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. LAF’o štabo įgaliotinis Leonas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė Nepriklausomybės atstatymo deklaraciją: ,,Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos Valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais”. Paskelbtas atsišaukimas į lietuvių tautą, raginant sukilti, sukilo Raudonosios armijos (RA) 29 Šaulių teritoriniame korpuse tarnavę lietuviai kariai Vilniuje, Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, Varėnos ir Pabradės poligonuose.

Sukilimas intensyviausiai vyko Kaune, Vilniuje, Panevėžio, Utenos, Mažeikių, Švenčionių, Šiaulių ir Ukmergės apskrityse. Sukilėliams apginkluoti užimami Raudonosios armijos ginklų sandėliai įvairiose Lietuvos vietose – Kaune (Žaliakalnyje, Šančiuose, Linksmadvaryje ir kt.), Vilniuje (Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, Kosčiuškos gatvėje esančiose kareivinėse ir Trakų gatvėje Pionierių batalione ir kt.). Visi kalėjimai buvo prigrūsti politinių kalinių – ,,priešvalstybinių partijų atstovai“, valstybės tarnautojai, mokytojai, karininkai, policininkai, šauliai, ūkininkai, darbininkai, gimnazistai, medicinos darbuotojai. Kauno (3700), Vilniaus (3200), Šiaulių (800), Marijampolės (750) kalėjimuose. Pravieniškių priverčiamojo darbo stovyklose buvo laikoma iki 500 suimtųjų. Iš Kauno pradėjęs plisti sukilimas po visą Lietuvą nuo žūties apsaugojo tūkstančius žmonių. Būtent sukilimo dėka birželio 23-25 dienomis iš kalėjimų buvo išvaduoti apie 3500 kalinių, tarp kurių 2500 lietuvių, 718 lenkų, 168 žydai, 81 rusas ir t.t. Birželio 25 d. į Kauną su specialios paskirties būriu atvyko liūdnai pagarsėjęs SD operatyvinės grupės A vadas, brigadenfiureris F. W. Stahleckeris, kuris inspiravo ir organizavo pirmuosius žydų pogromus Kaune ir kitose Lietuvos vietose.

Tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis

Svarbiausia sukilimo išvada ta, kad buvo paneigta melaginga tezė esą Lietuva savo noru įstojusi į SSRS. Birželio sukilimas buvo ryškus antisovietinis lietuvių tautos veiksmas, ryžtingas mėginimas pasinaudojant karo pradžia nusikratyti sovietinės okupacijos bei atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, kartu formaliai užbėgti už akių nacių okupaciniam rėžimui, nes nacistinė Vokietija pradėjo karą su Sovietų sąjunga, o ne su Lietuvos valstybe. Sutrukdyta Raudonajai armijai laisvai pasitraukti, užimti ginklų ir amunicijos sandėliai, išsaugotas valstybės turtas. Pradėjo veikti valstybinės įstaigos ir vietos valdžia, išsaugota dalis pagrindinių tiltų, gamyklų, įmonių. Sukilime žuvo apie 600 sukilėlių, keletas tūkstančių buvo sužeisti. Sukilėlių visoje Lietuvoje veikė apie 10-15 tūkstančių. Tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis ir savo krauju įrodė ryžtą siekti atkurti laisvą Lietuvą. Svarbiausias sukilimo palikimas – tai aktyvi ir pasyvi rezistencija prieš pavergėjus, kuri neužgeso per visą okupacijų laikotarpį ir atvedė iki pat 1990 m. kovo 11 d. Rezistencija… tai individo fundamentali laikysena prieš gyvenimą ir prieš mirtį, tai originalus, įtemptas, moralinis klimatas, kuriame tauta, istorijos supurtyta, įgauna naujų galimybių, savo naujo likimo sąmonę… Rezistencija – tai privilegijuotas momentas, kuriame žmogaus idėja sutampa su tautos ir žmonijos idėjomis. ,,Dar dabar aiškiai matome, kad okupacijos laikų auklėtiniai nevertina rezistentų pastangų išlaikyti Lietuvą Europos žemėlapyje ir taip neigia to laiko kovą dėl valstybingumo“,- dr. Kazys Ambrozaitis, sukilimo dalyvis.

Dėl 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės priimto ir paskelbto pareiškimo ,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas” pripažinimo Lietuvos valstybės teisės aktu

Išrašas iš 2000 09 12 LR Seimo posėdžio stenogramos: „1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės priimto ir paskelbto pareiškimo ,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas” pripažinimo Lietuvos valstybės teisės aktu įstatymo priėmimas. Įstatymas priimtas Seimo nariams balsavus 48 už, prieš 0, susilaikė 3“.
Išrašas iš 2000 09 15 Seimo posėdžio stenogramos: „Protokolinio nutarimo dėl Seimo priimto įstatymo priėmimas. Buvo priimtas protokolinis nutarimas, kuriuo įstatymas tebėra nepriimtas. Rezoliucija priimta, Seimo nariams balsavus, už 49, prieš 1, susilaikė 2“.
Išrašas iš ,,Seimo kronikos” Nr. 25 (164) 2000 09 26: „1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimo ,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas” pripažinimo LR teisės aktu įstatymo išbraukimas iš priiminėjamų teisės aktų. Įstatymas priimtas bendruoju sutarimu dalyvaujant 58 Seimo nariams“.

Lietuva iš vieno okupanto pateko į kito okupanto rankas

1941 m. Birželio sukilimo organizatoriai ir vadovai tikėjosi pasinaudoti Vokietijos ir SSRS karu ir pamėginti atkurti sovietų sutryptą Lietuvos nepriklausomybę (aliuzija į 1918 m.). Deja, tai nepavyko, ir Lietuva iš vieno okupanto pateko į kito okupanto rankas. Lietuviams beliko tikėtis dar vienos galimybės – kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kils Sovietų Sąjungos ir Vakarų sąjungininkų karinis konfliktas. 1941 m. Birželio sukilimas turėjo ir tebeturi didžiulę reikšmę lietuvių tautai. Sukilimas pademonstravo tautos vienybę kovojant su bendru priešu – sovietiniais okupantais ir jų talkininkais lietuviais. Neabejotina, kad šis sukilimas vėliau paskatino lietuvius burtis į antinacinę rezistenciją. 1944 m. pabaigoje prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, antinacinė rezistencija peraugo į partizaninį karą su sovietais, kuris vyko net iki 1953 m. Nuslopinus partizaninį judėjimą, antisovietinė rezistencija, gal ne tokiu mastu, vyko iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. 

Pažindami praeitį, suprasime ir dabartį, galėsime tiesti kelią į ateitį. Deja, 2000 m. rugsėjį svarstymai Seime ir po jų vykusi polemika žiniasklaidoje išryškino Lietuvos visuomenės, augusios okupaciniu laikotarpiu, nesupratingumą 1941 m. birželio sukilimui. Politikai parodė savo bejėgiškumą, negarbingai nutraukdami sukilimo teisinį įvertinimą. Žuvusieji sukilime ir likusieji gyvi šaukiasi teisingumo. Ar mes, Nepriklausomos Lietuvos piliečiai, sugebėsime 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės priimtą ir paskelbtą pareiškimą ,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas” įteisinti įstatymu Lietuvos valstybės teisės aktuose?

Obeliuose 1942 m. pastatytas paminklas 1941 m. Birželio sukilimo dalyviams ir sovietinėms aukoms atminti, sovietų nugriautas 1976 m.

Kaune, Ramybės parke – memorialas, skirtas 1941 m. birželio sukilimo aukoms atminti

Knygos, skirtos 1941 m.  Birželio 22-28 d. sukilimui

Juozas Jankauskas, 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje, Vilnius: LGGRTC. 2010