Pasaulinė kultūra sovok‘ų ir mažarusių akimis
biologas,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas,
Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas,
LKKSS VAS garbės narys
Evgen Dykyj
Mūsų šalies ateitis kuriama ne fronte. Fronte vyksta baisūs, žiaurūs mūšiai, kad iš vis kokią nors ateitį turėtume. Jei pralaimėsime, ateities nebus. O kokia ji bus pergalės atveju, sprendžiasi užnugaryje. Šiek tiek tolimesnę nei pirmieji pokario metai ateitį labiausiai nulems mokyklos. Būtent nuo to, ko ir kaip dabar bus mokomi mūsų vaikai, priklausys, kaip atrodys šalis praėjus dešimčiai – dvidešimčiai metų po karo.
Panašu, kad sovok‘ai[i] ir mažarusiai[ii] švietimo srityje ruošia mūsų šaliai puikią kolonijinę ateitį. Manyčiau, jog ne piktavališkai, paprasčiausiai dėl nežinojimo ir negebėjimo peržengti provincialios pasaulėžiūros ribas.
„Rusijos rusai“ buvo išbraukti iš Pasaulinės literatūros kurso, skirto ukrainiečių moksleiviams. Jų vietą užėmė „rusai, susiję su Ukrainos teritorija“ – Gogolis, Bulgakovas, Ilfas ir Petrovas.
Šiame literatūros rinkinyje pateikiamas visas požiūrių į Ukrainą imperinės kultūros ribose spektras – nuo nuoširdžios Gogolio meilės, iškreiptos provincialumo komplekso, visiško Ilfo ir Petrovo nepaisymo to, kas iš tikro ukrainietiška, iki rusų šovinisto Bulgakovo „minkštojo ukrainizmo“. Todėl diskusijos apie abejotiną Švietimo ministerijos sprendimą gana dažnai baigiasi klausimu „ar įmanoma studijuoti ukrainofobą?“ arba teiginiu – „palikite Gogolį, pašalinkit tuos sovok‘us“.
Dabar pakalbėkime apie kitką. Labai skirtingai vertinu šiuos rašytojus. Tačiau jie turi vieną bendrą dominantę – jiems ne vieta mokyklos PASAULINĖS LITERATŪROS kurse.
Pastarojo paskirtis ¬ supažindinti ukrainiečių ateities kartą su didžiausiais visos žmonijos literatūros pasiekimais. Svarbu ne tai, kuris iš rašytojų kadaise keliavo per Kijevą. Esmė – kurie iš jų suteikė visai žmonijai naujų idėjų, stilių, parašė ką nors didinga turinio ar formos atžvilgiu, pastūmėjo kultūros raidą šimtmečiu į priekį.
Mokyklos kursas – milijonų kūrinių, kuriuos parašė tūkstančiai žmonių šimtuose šalių, – kvintesencija, rinkinys to, kas atlaiko laiko išbandymą ir išlieka aktualu po šimtmečių. Be to, aktualu už lokalinio istorinio konteksto ribų, nors buvo parašyta tam tikrame kontekste, bet išliko nepaliesta, kontekstui pasikeitus ir persikėlus į istoriją.
Visi kūriniai rašomi viename ar kitame laikinajame kultūriniame kontekste, tačiau tik nedaugelis amžiams ar bent labai ilgam tampa atraminiu vėlesnių trumpalaikių kultūrinių peizažų elementu. Taip pat – kertiniu akmeniu, ant kurio stovi kiti pasaulio kultūros begalinio Babilono bokšto aukštai. Pažintis su šiais nesenstančiais kertiniais akmenimis ir yra mokyklos Pasaulinės literatūros kursas.
Tai – Homeras, Šekspyras, Servantesas, Gėtė ir kiti milžinai, ant kurių pečių stovi ne atskira tautinė, o universali prasmių ir vertybių konstrukcija.
Turiu galvoje tuos, kurių menas įkvepia ištisas kartas vėlesnių rašytojų. Jų knygose aiškios aliuzijos į didžiųjų kūrybą – ji lengvai atpažįstama, nes iškart sukelia atitinkamą asociacijų srautą skaitytojų galvoje.
Pasaulinė literatūra – kultūrinis pamatas, kuris turėtų vienyti labai skirtingus žmones iš skirtingų šalių, kaip kadaise krikščioniškąjį pasaulį vienijo Šventojo Rašto tekstų pažinimas ir kaip islamo pasaulį vienija Korano tekstai.
Tai – kursas apie būtinas minimalias žinias, be kurių gyveni grynai vietinį gyvenimą ir nepatenki į globalųjį pasaulio kultūrinį kontekstą.
Tai kurgi ukrainiečio ar mažarusio Gogolio, „ukrainožieriaus“ Bulgakovo ir ne ukrainiečių Ilfo ir Petrovo vieta? Visų ten pat – nuošalėje. Nė vienas iš jų neperžengė Rusijos imperijos kalbinio ir kultūrinio geto ribų, nesuteikė žmonijai nieko amžina ir nerusiška.
Maža to, rusų literatūra nėra suteikusi žmonijai ką nors originalaus ir vertinga už imperinės laiko erdvės ribų. Ir tai ne tik autoriaus, „zoologinio rusofobo“ (esu ir taip vadinamas), nuomonė. Pateikiu citatą vieno tikrųjų pasaulinės literatūros atstovų Viljamo Somerseto Moemo, pažinojusių Rusiją „iš vidaus“, nepalyginti geriau nei dauguma užsieniečių: „Kiekvieną, kuris pradeda studijuoti rusų literatūrą, apstulbina jos išskirtinis skurdas. Kritikai, netgi didžiausi šios literatūros entuziastai, pripažįsta, kad jų susidomėjimas kūriniais yra grynai istorinio pobūdžio.“
Rusų literatūra yra nepaprastai jauna pasauliniame laiko kontekste, savo kilme – visiškai antraeilė. Tai – Vakarų Europos senosios literatūros, dažniausiai prancūzų ir vokiečių, reikšmių ir idėjų „vidurinės zonos“ peizažų rinkinys.
Šis mano rašinys nepretenduoja diskutuoti ar pusiau pamišusio baltarusio Dostojevskio, kuris, ko gera, pirmasis įsigudrino taip giliai pasinerti į žmogaus psichikos patologijų pasaulį (neatsitiktinai būtent tai buvo aprašyta Rusijoje), kūryba priklauso pasaulinės literatūros paveldui. O dėl visų kitų tai ir nelabai verta ginčytis – visi „nedegantys“ rankraščiai – nuo Puškino iki Venečkos Jerofejevo ir Pelevino bei Sorokino turi prasmę tik Rusijos imperinės ir vietinės sovietinės istorijos bei kultūros kontekste. Būtent tame, iš kurio dabar išsiveržiame, kasdien už tai mokėdami didžiulę kruviną kainą.
Atitinkamuose universitetų fakultetuose yra specialūs kursai, kuriuose bus studijuojama rusijos bei sovietijos ir istorija ir literatūra. Tuose kursuose skiriama dėmesio ir Bulgakovui, ir Ilfui su Petrovu, ir Gorkiui, ir Solženicynui. Cituojant Bulgakovą, „čia dar ne tokius Šarikovus įsileidžia“.
O mokyklinės Pasaulinės literatūros kurse – kiek kitoks „klubas“, ten su „kerzais“ neįeisi. Pirmiausia reikia parašyti ką nors „stipresnio“ už Getės „Faustą“. „Didžiarusiams“ tai dar neįkandama.
Gogolį, mano nuomone, reikėtų studijuoti – ukrainiečių literatūros kurse. Norėdamas ištirti genialaus ukrainiečio, praradusio kalbą ir ištirpusio imperatoriškoje kultūroje, tragediją, jis sugebėjo joje atrasti savo genialumą, tačiau visiškai savu netapo. Gal ir įdomu tirti „mažarusių“ dvigubo mąstymo fenomeną, bandymus susieti Ukrainos vidinę tapatybę su Rusijos imperija. Nesuvokiant Gogolio likimo ir kelio, sunku adekvačiai suprasti XIX amžiaus situaciją. Bet tai mūsų istorija, tragiška ir pamokanti, įdomi ir reikalinga suprasti būtent mūsų kultūriniame kontekste, t. y. nepriklijuota prie pasaulinės literatūros durų.
Atrodytų, akivaizdūs ir paprasti dalykai. Bet ne visiems. „Mažarusiams“, kurie visą gyvenimą sukosi mūsų provincialumo ir maskvietiško sostininkiškumo orbitoje, paprasčiausiai trūksta erudicijos ir kitų kalbų žinių, kad atsiribotų nuo kažkada primestų imperijos pasenusių stereotipų, ir protingai įvertintų širdžiai mielos rusiškos literaturytės vaidmenį.
Taip pat jiems trūksta sisteminio mąstymo, kad suvoktų, kokį vaidmenį turėtų atlikti Pasaulinės literatūros kursas, kaip jis turėtų padėti ateities ukrainiečių kartai rasti savo vietą šiuolaikiniame globaliame pasaulyje ir pan.
Šiuolaikiniame pasaulyje sunku parengti vietą vaikams, kai esi tik apmokytas provincijos valdininkas, neturintis gero išsilavinimo. Taigi ir toliau į pasaulį žiūrėsi pro vaikystėje užkabintus maskvietiškus akinius, kurie labai iškreipia vaizdą. Perteiksi šį pasaulėžiūros nuokrypį kitai ukrainiečių vaikų kartai – tol, kol, žinoma, mes, suaugę ukrainiečiai, tai toleruosime.
Įdomu, kiek dar mes (ukrainiečiai) būsime?
Esu atkreipęs dėmesį į dar vieną labai reikšmingą nuokrypį, kuris nuolat pasireiškia diskutuojant mūsų tema: daug autorių vartoja sąvoką „draudimas“ visų rusų autorių ir tekstų, apie kuriuos kalba, atžvilgiu. Pateikiami argumentai „už“ ir „prieš“ šį vadinamąjį „draudimą“. Tai – įprastas rusiškas sąvokų sukeitimas. Niekur nekalbame apie rusiškų tekstų DRAUDIMĄ. Esmė– kokie tekstai iš viso pasaulio literatūros aruodo taps PRIVALOMI kiekvienam Ukrainos moksleiviui. Šiuo požiūriu mažai tikėtina, kad bent vienas mūsų diskutuojamų autorių patenka į sąrašą „Daiktai, be kurių tu nesi išsilavinęs žmogus“ (nes tokiu požiūriu nėra nei vieno išsilavinusio žmogaus į vakarus nuo Čopo kaip visumos ?). Taigi sąvokų keitimas ir diskusijos perkėlimas į tariamo „draudimo“ plotmę – itin pavojingas rusiškas naratyvas.
[i] rus. совок – menkinantis Sovietų Sąjungos, sovietų žmonių (homo sovieticus) ir apskritai sovietinės tikrovės pavadinimas. Perkeltine prasme – asmuo ar reiškinys, tiesiogiai nesusijęs su SSRS laikotarpiu, tačiau turintis panašių bruožų (ru.wikipedia.org,lt.wikipedia.org)
[ii] ukrainiečių pavadinimas, oficialiai vartotas Rusijoje 18 a. pradžioje–1918 (vle.lt)