„Savanoris“ 2011-05-26 Nr.5 (425) 1,6 psl.

Kodėl aš tapau Lietuvos kariu savanoriu…

Ats. ltn. dr. Vytautas
RAČKAUSKAS
Vilniaus universitetas, LKKSS

Pirmiausia, žvelgiant iš laiko perspektyvos, reikėtų pasakyti, kad norą tapti Lietuvos savanoriu „pasėjo“ tėvas, Rimas Račkauskas (1945-2005), pagal profesiją statybininkas, pagal kilmę – žemaitis, Kelmės miesto gyventojas. Naktiniai pokalbiai virtuvėje, kartais iki aušros, kai visa šeimyna (mama, brolis, sesuo ir močiutė) saldžiai miega, man, dar moksleiviui, davė daug informacijos, kuri prieštaravo tuo metu vyravusiai komunistinei ideologijai. Ir tai skatino mąstyti… Tėvas pašnibždomis, susižavėjęs pasakodavo, kaip būdamas piemenėliu (ganė žąsis) prie Kražantės upės sutiko tris uniformuotus partizanus (kepurėse –Vyčiai), arba su liūdesio gaidele – apie griovį už savo mamos namo, kuriame stribai užkasdavo nužudytuosius (o giminės nakčia juos atsikasinėdavo)… Dabar ten stovi paminklas žuvusiems partizanams.
Tėvas daug skaitė, ypač istorines knygas, buvo „prisigretinęs“ prie slapto knygų platinimo tinklo (iš rankų į rankas, knyga „skaitoma“ daugiausia dvi savaites). Kai kurias po tėvo ir pats perskaitydavau arba bent pavartydavau. Iš tų laikų labiausiai atmintyje įstrigo dvi knygos: „Lietuvos istorija“ (leidykla „Geležinis vilkas“, 1940 m.) ir „Rusijos istorijos“ III tomas (Sankt-Peterburgas, 1905 m.). Norėdamas sužinoti, ką rusai tais laikais rašė apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, net senovinę, ikirevoliucinę, kirilicą skaityti teko išmokti. Taip sąmonėje tėvas pamažu „sėjo“ žinojimą ir žinias apie Lietuvos valstybę ir valstybingumą.
Nuo 1988 m. rudens pradėjau mokytis Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Tais laikais rugsėjo mėnuo – privalomoji praktika „keliant žemės ūkį“. Pasvalio rajono Naradavos tarybiniame ūkyje skynėme obuolius. Ūkio „gyvenamojo barako“ kambaryje (16 lovų), I kurso studentas geologas estas Ainas Arustas iškėlė Lietuvos trispalvę – tiksliau prismeigė kambario viduryje prie lubų sijos. Ir kaip tik už dienos „revizuoti“ mūsų gyvenimo sąlygų atvyko fakulteto dekanas doc. dr. Rimvydas Tarvydas. Užėjęs į mūsų kambarį ir pamatęs trispalvę tik pakraipė galvą ir trumpai taręs „taip, atėjo permainų vėjai“, skubiai apsisuko ir pasišalino (kaip dabar pagalvoju, vyresniųjų akimis žiūrint, buvome jaunatviški tautiniai akiplėšos). Spalio mėnesį – tikras Vilniaus universiteto studentų žygeivių žygis po Aukštaitijos nacionalinį parką (žygio grupė – penki jauni vaikinukai) ir pirmą kartą sugiedotas Lietuvos himnas senovinio kaimo gyventojų šeimynai (senukai stovėdami prie savo namo ir klausydami verkė – jie pirmą kartą, beveik po 50 metų, išgirdo laisvai jaunų žmonių giedamą himną). O nuo 1989 m. vasario mėnesio, po pirmos sesijos, jau „apšilęs kojas universitete“ aktyviai dalyvavau Lietuvos Sąjudžio žaliaraiščių judėjime ir saugojau įvairius renginius (kartu su kitais mūsų fakulteto studentais žaliaraiščiais). Pradžia visada labiausiai įstringa į atmintį. Man tai 1989 m vasario 16 d., Pilies gatvėje, ant 26-ojo namo (dabar Signatarų namai) – paminklinės lentos atidengimas, o vėliau Nepriklausomybės akto signatarų ir savanorių pagerbimas Rasų kapinėse. Kapinėse, budėdamas ir reguliuodamas žmonių srautus, buvau atpažintas „iš balso“ fakulteto profesorės habil. dr. Meilutės Kabailienės, kuri su savo vyru Vyteniu Kabaila taip pat dalyvavo iškilmingame minėjime. Tuomet supratau, kad Lietuvos atgimimas apėmęs jau visus visuomenės sluoksnius.

Todėl nieko nuostabaus, kad po 1991 m. sausio mėn. 8 d., kai organizacija „Jedinstvo“ ir LKP (naktinė partija) bandė jėga įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmus, aš su bendrabučio kambario draugais Žydrūnu Dėnu ir Petru Pūčiu (visi buvome III kurso studentai geologai) iš pasyvių „žioplinėtojų“ tapome aktyviais strateginių valstybinių objektų saugotojais – neginkluotos pasipriešinimo kovos dalyviais (net egzaminų sesija buvo „užmiršta“).
Sausio mėn. 9-10 d. kartu su Ž. Dėnu ne kartą buvome nuvykę (dienos metu ir pavakarėm) prie AT pastato pabudėti ir pažiūrėti, „ar ko nors vėl nerezga „jedistvininkai“. Gyvenome labai geroje vietoje (VU studentų bendrabutyje Nr. 5 – Čiurlionio g. 27 ) – nusileidus nuo kalno buvo AT, toje pačioje, Čiurlionio, gatvėje – „Jedinstvos“ būstinė, netoli buvo ir LKP (TSKP) būstinė (dabartinis Vokietijos ambasados pastatas).
1991 m. sausio mėn. 11 d., po pietų visi bendrabutyje gyvenę studentai – gamtininkai buvo sukviesti į fakulteto Didžiąją auditoriją, kurioje tuometinis fakulteto dekanas doc. dr. Dobilas Kirvelis išrėžė „kalbą“, siūlydamas dingti iš Vilniaus, važiuoti namo (tiksliai nepamenu, bet, atrodo, tada perskaitė ir VU rektoriaus prof. habil. dr. Rolando Pavilionio įsakymą, kad studijos ir egzaminų sesija laikinai sustabdoma ir studentai gali grįžti namo). Iš auditorijos išėjome suglumę, nustebę ir pasipiktinę, aš pasakiau, kad jei jaunimas negins Lietuvos, nebus reikalingi ir jauni protai Lietuvai. Pradėjau kartu su fakulteto aktyvu burti studentus valstybiniams objektams saugoti (tuo metu buvau vieno iš gausiausio, vyriškiausio, III kurso studentų geologų seniūnu). Buvo pasirinkta saugoti Lietuvos radijo ir televizijos (RTV) pastatą S. Konarskio gatvėje (Nr. 39), nes jis buvo netoli bendrabučio, be to, manėme, kad ten gynėjai labiau reikalingi nei prie AT, prie kurios po „jedinstvininkų“ išpuolio visada budėdavo daug žmonių.
Pasitarę iškart nuvykome prie RTV pastato ir prisijungėme prie kitų ten budėjusių žmonių (iš karto, tą pačią dieną atėjo apie 30 studentų, kiti studentai grįžo į bendrabutį). Tą vakarą ir naktį studentų kovos ginklai buvo armonika, dainos ir šokiai (III kurso geografas Saulius Šukaitis iš bendrabučio pasiėmė armoniką).
Iš pradžių buvo daug žmonių-gynėjų, bet po 23-24 val. žmonės, ypač vyresnio amžiaus, pradėjo pavargti ir skirstytis namo, tirpo ir mūsų – studentų – gretos. Sausio 12 d. apie 3-4 val. saugoti išorinio RTV pastato perimetro (ties įėjimu) liko tik apie 15 žmonių, iš kurių didesnė dalis buvo mūsų fakulteto studentai. Mus, studentus, taip pat „marino“ nuovargis ir ėmė miegas, todėl po šokių susėdę pradėjome spręsti, gal ir mums eiti namo (bendrabutis gi šalia). Čia neištvėręs vėl pasakiau: „Gal tie 5 ne studentai gins objektą? Mūsų priešas taip pat supranta, kad mes silpniausi esam paryčiais, apie 4-5 valandą! Pakentėkim dar kiek, pašokim, patriukšmaukim – už 2-3 valandų turėtų ateiti nauji, išsimiegoję žmonės, tuomet galėsime perduoti budėjimą ir eiti miegoti.“. Pasiūlymas, visiems studentams pritarus, buvo priimtas ir mes budėjome iki 6 ryto: šokome ir triukšmavome iki pat paryčių (iš paskutinių jėgų), o armonikininkas S. Šukaitis išgrojo visą vakarą ir visą naktį, iki 5 val. ryto.
Paryčiais, apie 5 val., pradėjo rinktis pirmieji pavieniai nauji saugotojai, apie 6 val. geraširdės moterys pradėjo nešti karštą kavą, arbatą ir sumuštinius. Užkandę ir pamatę, kad žmonių ginti RTV pastato susirinko jau pakankamai ir vis daugėja, kolegialiai priėmėme sprendimą nutraukti savo budėjimą ir eiti miegoti. Buvome pavargę, bet laimingi, kad sau iškeltą uždavinį įvykdėme. Mes dar nežinojome, kad tą naktį, kai prie RTV pastato mūsų buvo likę tik „saujelė“, okupantų buvo užgrobtas KAD pastatas Kosciuškos gatvėje (1 val.), apsuptas Ypatingosios paskirties policijos padalinys, esantis Valakampiuose (2 val.), ir puolama Policijos akademija (4.30 val.). Žinojome tik miglotą gandą, kad iš Vilniaus nebevažiuoja traukiniai, kad geležinkelį užgrobė rusai.. Tikiu, kad mūsų triukšmingas „studentų būrelio“ budėjimas padėjo, kad tą naktį į užgrobtų pastatų sąrašą nebuvo įtrauktas ir RTV pastatas.
1991 m. sausio 12 d. nuo ryto, prie VU gamtininkų bendrabučio, pasak liudininko, tuo metu IV kurso studento geografo, žaliaraiščio Vidmanto Daugirdo, „rikiavosi tėvelių lengvųjų automobilių vora“, dalis studentų su krepšiais skubėjo iš „karo baisumų“ apimto Vilniaus. Toks susidaręs tų laikų įvaizdis ir išliko jo atmintyje. Pats to vaizdo nemačiau, nes po būdėjimo keletą valandų kietai miegojau, bet bendrabutis vakare jau buvo apytuštis. Turtingi tėveliai gelbėjo savo atžalas, būsimuosius politikus ir verslininkus. Todėl mitas, kad VISI GYNĖ LIETUVĄ, yra klaidingas. NE VISI…
Tos pačios dienos vakare, pamiegoję, kartu su Ž. Dėnu ir P. Pūčiu vėl nuėjome budėti prie Radijo ir televizijos pastato Konarskio gatvėje (prie mūsų grupės prisijungė Mindaugas Kasperskas, vilnietis, Lietuvos žemės ūkio akademijos studentas). Dalyvavo taip pat daug kitų studentų iš bendrabučio (net gausiau negu sausio 11 d.). Dabartiniame Kryžių kalnelyje jau turėjome pasistatę palapinę (apsiginti nuo šalčio, užkąsti), kurią vėliau suvažinėjo tankas… Žmonių buvo daug, vyko koncertas, žmonės šoko. Pasigirdus šūksniams, kad tankai jau prie Televizijos bokšto, mūsų – kambario draugų – keliai išsiskyrė: aš pats su M. Kaspersku pakeleivinga mašina nuvykome prie TV bokšto ir jį gynėme, o Ž. Dėnas ir P. Pūtys liko ginti nuo okupantų RTV pastato (įvykių sumaištyje Ž. Dėno ir P. Pūčio keliai taip pat išsiskyrė).
Atsidūrę prie TV bokšto kalno papėdės, pamatėme, kad jo prieigose sukinėjasi rusų tankas ir šaudo iš pabūklo (bet tuščiais šūviais). Į kalną, kaip skruzdėlės plūdo žmonių minios. Pasigirdo panikos apimtas balsas: „Dujos, nuodingos dujos!..“. Užsirišau šaliką ant nosies ir burnos ir toliau kopiau į kalną. Mano pavyzdžiu pasekė ir kiti. Bet pauostęs supratau – tai tanko sukelti dūmai. Sušukau: „Nesijaudinkit, tai ‚saliarka‘!“ ir nusirišau šaliką nuo veido. Tai pamatę žmonės, vėl mano pavyzdžiu pasekė, ir baimės akimirka baigėsi. Priėjome 2 m aukščio tvorą, juosiančią kalną, ties skyle stovėjo ilga virtinė žmonių (apie 50, ne mažiau), todėl nelaukę šokome ant vielinės tvoros ir kaip katinai per ją persiritome. Jaunimas iškart pasekė mano pavyzdžiu – kad tik greičiau. Priėjęs prie bokšto, įvertinau padėtį: pirmas aukštas stiklinis, apjuostas keliomis žmonių eilėmis, daugiausia žmonių ties durimis (gal manė, kad okupantai eis per duris?). Pradėjome su M. Kaspersku sukti ratą apie bokštą, ieškodami vietos, kur žmonių mažiau. Čia pamačiau kitą kurso draugą, vilnietį, Marių Janukonį, stovintį žmonių žiedo išorinėje juostoje. Persimetėme keliais žodžiais, pasakė, kad čia atvyko, nes gyvena netoli, Karoliniškėse, stovi kartu su savo klasės draugais (daugiau jo tą naktį nemačiau). Dar kiek paėję, pamatėme, kad ties miškeliu žmonių žiedas plonesnis, todėl įsiterpėme į priekinę eilę, susikabinome rankomis. Dešinę ranką padaviau M. Kasperskui, o kairę… maždaug 12-14 m. berniukui. Pasilenkęs į jo pusę tariau: „Eik iš čia, ateis desantūra ir nuspirs tave…“ Jis į mano pastabą atsakė išdidžiai: „Aš su tėvu (kitą ranką laikė tėvo delne), o be to esu ginkluotas“, ir išsitraukė iš rankovės armatūros strypą. Jam daugiau nieko nebesakiau – ryžtą, ypač vaiko akyse, reikia gerbti.
Rusai ataką pradėjo staiga, kairiau mūsų, už 2-3 metrų. Pasistiebęs pamačiau – buožėmis daužomus ir krentančius žmones. Smogikai, ne mažiau kaip penkias žmonių eiles, įveikė per kelias sekundes, išdaužė pirmo aukšto stiklinius langus ir pradėjo mėtyti sprogstamuosius užtaisus. Iš pirmos eilės tapome paskutine eile (pro susikabinusias rankas veržėsi žmonės). Byrėjo nuo kulkų daugiaaukščių namų langai, atsisukę į bokšto vidų pamatėme tik sprogimų akinančią šviesą. Paleidę rankas, kiek atsitraukėme į tamsą, pakėlę galvas pamatėme, kaip bokšto laiptinės langeliuose (iliuminatoriuose) šmėžuoja bėgantys į viršų smogikų šešėliai. Kolegai iš Žemės ūkio akademijos tariau: „Bokštą atidavėme, reikia trauktis į kitą ginamą objektą, siūlau RTV pastatą“. Tuo metu gynėjų minia toliau nesitraukdama skandavo „Okupantai, okupantai!..“

Neprisijungę prie skanduotojų, su M. Kaspersku nusileidome į kalno papėdę, įspėjome greitosios pagalbos sanitarus, kad viršuje yra sužeistų, susistabdę pakeleivingą mašiną (sustojo gal 20-oji), nuskubėjome prie RTV pastato. Išlipę prie „Vingio“ kino teatro (ačiū vairuotojui, kad paėmė), skubėdami šalia jo sutikome merginą tarsi stiklinėmis akimis, atpažinau, kad tai mūsų bendrabučio gyventoja, I kurso studentė biologė Lilijana (vardas atminty liko, o pavardė – ne). Klausiu, kur Lilijana eini? Į bendrabutį. Bet bendrabutis priešingoje pusėje? Man nesvarbu, sako, ten šaudo, muša žmones, jie krenta kaip negyvi… Mergaitės balsas – tylus, tarsi perlūžęs paukščio sparnas… M. Kasperskui sušnibždėjau: „Šokas. Čiupk už vienos rankos, o aš – už kitos. Tempiam į bendrabutį. Žinau, kur gyvena.“ Kiek pasimuisčiusi mergina nurimo ir Donelaičio gatvele ją parvedėme iki bendrabučio (eidami ir ją šnekindami, kad aprimtų, bei girdėdami šūvius ir šauksmus – supratome, kad pavėlavome ir Konarskio gatvėje bokšto situacija pasikartojo).
Sugrįžęs su M. Kaspersku į bendrabutį (merginą atidavę kambario draugėm), kambariokų neradęs, pradėjau per radiją ieškoti lietuviškos stoties (kambario kolega P. Pūtys turėjo tais laikais gerą japonišką magnetofoną su radijo imtuvu „Panasonic“). Pagavau radijo bangas iš Kauno, iš Sitkūnų, pranešė, kad yra daug sužeistų ir kvietė visus eiti į Raudonąjį kryžių duoti kraujo. Susikviečiau visus, ką pagavau bendrabučio koridoriuose, susidarė 20-30 žmonių būrys. Įdėmiai klausėmės ir sprendėme ką daryti. Čia pasirodė kambario draugas Ž. Dėnas ir patvirtino, kad RTV pastatas užimtas. Besiklausančių būryje buvo ir keli studentai medikai (jie tuo metu gyveno pirmame aukšte). Jie pasakė, kad kelią iki Raudonojo kryžiaus ligoninės gerai žino. Nutarėme visi vykti į ligoninę ir duoti kraują (raginti nereikėjo, beveik visi buvo sugrįžę iš „karštųjų taškų“). Visą kelią iki ligoninės ir pačioje ligoninėje teko studentus raminti ir kalbinti, kad išsklaidyti niūrią slogią nuotaiką (laukti savo eilės teko apie porą valandų). Pridavęs kraują ir norėdamas pakelti studentų nuotaiką, bandžiau sušokti ukrainietišką hopaką su pritūpimais. Gerai, kad studentai medikai ligoninės koridoriuje pašokę nuo kėdžių laiku mane pačiupo ir rankas prie šonų prispaudė, nes kraujas iš venos jau veržėsi it fontanas. Pasakė „nekvailiok, vena dar neužsidariusi“. Pridavę kraujo, studentai, taip pat ir M. Kasperskas, išsisklaidė namo, o mes dviese su Ž. Dėnu nuėjome prie AT apsižiūrėti.
Pamatę prasidėjusią, 1991 m. sausio 13 d., anksti ryte, apie 4-6 val., kiek  spontanišką, tiek kartu ir apgalvotą, barikadų statybą, prie jos prisijungėme (jau švito, nes galėjome įžiūrėti ir atpažinti žmones). Nešant ir dėliojant į barikadas ilgas metalines armatūros konstrukcijas, sutikau ir savo dėstytoją, savanorį, doc. dr. Ramutį Bonifacą Mikšį. Pradėjus veržtis iš venų kraujui, barikadų statybą nutraukėme ir grįžome į bendrabutį ilsėtis (mums tęsėsi antra, beveik nemiegota, pilna tragiškų įvykių para).
Ryte kambario draugas Petras (grįžęs nuo RTV pastato ir mūsų neradęs nuėjo miegot) nustebo pamatęs kruvinus raiščius ant mūsų rankų. „Kas atsitiko?“ – klausia. Ai, sakau, priešas sužeidė. Abu?.. Taip abu… Į tą pačią vietą? Taip jau pataikė, rupūžės… Bet pamatęs nustebusias ir suglumusias kambario draugo akis, nebekankinau ir papasakojau savo nakties žygius, o jis – savo. Petras sakė niekaip nesuprantąs, kaip, pagautas neapykantos, su lango stiklo šuke RTV pastato laiptinėje galėjo vaikytis rusą, o tam metus sprogstamąjį užtaisą, atsitraukti ir per pusrūsio langą stebuklingai laiku išlysti į laisvę… Iš mūsų trijų kambario draugų jis buvo pats ramiausias, trimis metais vyresnis ir tarnavęs rusų kariuomenėje pasieniečiu.
Sausio-vasario mėnesiais ne kartą ėjome kartu su Ž. Dėnu ir P. Pūčiu budėti prie AT rūmų. Sausio įvykių įtakoti ir savanorio doc. Petro Musteikio paraginti, su Ž. Dėnu įstojome į besiformuojantį Vilniaus universiteto studentų savanorių būrį. Mūsų bendrabučio kambarys (Nr. 124) tapo būrio štabu (čia, dieną ar naktį, pirmiausia belsdavosi bendrabučio budėtojas, kai jam paskambindavo ir pasakydavo „pakelkite“ VU studentų savanorių būrį). Už aktyvumą sako baudžiama – buvau išrinktas SKAT VU studentų savanorių būrio 1 skyriaus skyrininku ir būrininku (būrio vadas – IV kurso studentas geografas Rolandas Tučas, buvęs fakulteto žaliaraiščių grupės vyresnysis). Bet tai jau kita istorija… „Savanoryje“ aprašyta 2005 m.