Ernesto Kuckailio pieštas jo senelio partizano Šapalo portretas

Kodėl taip pavadinau šį straipsnį? Atėjau į dviejų karių dviejų knygų pristatymą, o, pasirodo, tie autoriai – dar ir meninį išsilavinimą gavę vyrai kūrėjai, patriotai nuo vaikystės (jų seneliai ar giminaičiai buvo Lietuvos miškų partizanai), vieni pirmieji atkurtos Lietuvos kariuomenės savanoriai, profesionalūs Lietuvos kariuomenės kariai: Ernestas Kuckailis – viršila, Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro snaiperių ir taikliųjų šaulių rengimo ekspertas, snaiperių rengimo žinovas, profesionalus stiklo menininkas (baigė VDA); Valerijus Šerelis – karininkas, pulkininkas leitenantas, generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui (dar besimokydamas LŽŪA, nuo 1991 m., jau studentų savanorių būrio vadas). Šiuo sakiniu jau viskas pasakyta, bet … Kilo mintis, juk kartais paklausiama ir padejuojama: kas yra (ir ar yra) šių laikų herojus? Ta prasme: su stuburu, vyriškas, ir kartu jautrus – gebantis ir apginti (šiuo atveju – profesionalus karys) ir žmogiškai atjausti (kūrėjas – kartu rašytojas ar poetas, menininkas, muzikantas…).

Leidyba karine tematika buvo niekieno žemė

Renginio pradžioje pasisakė Vox Altera leidyklos vadovas Ramutis Vilčiauskas, išleidęs jau tris E. Kuckailio knygas. Pirmiausia – apie savo leidyklą, kuri buvo įkurta 2009 m. keturių bendruomenių dėka. Kodėl?  Leidyba karinė tematika buvo niekieno žemė (pasak jo, karinių knygų tuo metu nebuvo – nupjovėm geriausią derlių). Leidykla ir toliau žada leisti karines – istorines knygas. Nauja serija apims 2000 m. epopėją (tokio senumo!). Su Ernestu susipažino 2012 m., kai į rankas papuolė jo rankraštis „Trispalvio erelio skrydis“. Eskadrono „Erelis-02“ misija Afganistane 2002–2003“.  Jau baigia antrą tiražą – ja labai susidomėjo jaunimas, ypač vyresniųjų klasių mokiniai. Antroji Ernesto knyga (karinė istorinė apybraiža, išleista 2015 m) „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ išėjo gana sėkminga (liko tik pora šimtų egz.). Trečioji E. Kuckailio knyga „Tylūs žingsniai per samanas“ – pati šilčiausia jo kūryboje, su meile parašyta apie jo senelį Boleslovą Kuckailį-Šapalą, Lietuvos  partizaną, jo tremtį ir tolesnį jo gyvenimą iki pat pabaigos.

Po leidėjo įžangos Valerijus Šerelis, poetas bardas filosofas, tradiciškai pasveikino susirinkusius muzikine kalba (jei gali, visada gitarą pasiima į keliones, „nors ir ne kiekvienai gitarai tai patinka“). 2008  m. jis jau yra išleidęs pirmąją savo kūrybos knygą  „Mūzoms ir jų Kareiviams“ (kareivio, daug ką mačiusio ne visai šaltuose kraštuose – Afganistane ir Irake, – eilėraščių rinkinuką).
Pirmoji vakaro daina buvo apie kario kasdienybę: „…galbūt pavargo rankos…kojos, apie tave galvoti pamirštu. Šlepetę trina batas, turi eiti nesustot, nes galbūt rytoj ateis paskutinė diena…“

Išradingumas – kario kasdienybė

Jiedu abudu, Valerijų su Ernestu sieja dvi „linksmos“ kelionės – į Afganistaną ir Iraką. Ernestas – vienas iš Jėgerių bataliono kūrėjų, pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono „Erelis-02“ 2002–2003 m. Afganistane  ryšininkas – kulkosvaidininkas, Valerijus Šerelis  – šio eskadrono „Erelis-02“ Afganistane vadas. Valerijus Šerelis – 2005 m. patarėjas Irake, Ernestas – Irako Karo akademijos instruktorius, Žvalgų mokyklos kovinio rengimo instruktorius. Ekrane buvo rodomos skaidrės apie jų „nuotykius“: Ernesto piešinius ant Afganistano sienos (tokių jo pripieštų sienų būta keturios), kai prieš atvykstant vadovybei jam teko užmaskuoti karių ne visai švankius užrašus: taip „F“ raidė virto langu, o kiti žodžiai – miškais ir laukais… Juk kariai gyvi žmonės, jiems būtinas humoras, kūrybingumas… (Ernestas yra ir profesionalus karys, ir profesionalus piešėjas, baigęs VDA. Jis, ne kas kitas, iliustravo ir bendražygio Valerijaus naujausią knygelę). Jiedu abudu salėje vienas kitą draugiškai ir pristatė.

Apie Valerijaus Šerelio knygą „5.56X100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių“

2017-03-15 Vilniaus įgulos karininkų ramovėje pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis dalina autografus – pasirašo savo knygelę. L.Vasiliauskaitės – Rožukienės nuotr.

Kodėl toks keistas pavadinimas? Nes joje – 556 sakiniai. Talpūs, šmaikštūs, išmąstyti kario praktikoje. Jam turinys svarbiau negu forma. „Sakiniai mane aplanko kasdien – ir ne po vieną, – kalbėjo Valerijus. – Šeštas jausmas yra pirmas, iš dešinės ateina, jei kairė nespėja fiksuot – praeina kiaurai… (čia apie du smegenų pusrutulius). Pvz., posakis Nr. 1: į galvą šovusi mintis neturėtų išeiti kiaurai… Nr. 556: jeigu dar būtų laiko, iš vis nieko nebūtų padaryta (paaiškinimas: atsipalaiduodamas stumi laiką ir pražiopsai daugelį galimybių, nes, pvz., susitikimo su konkrečia mergina, kurios nespėji užkalbinti, akimirka nepasikartos). 111 – vienžodis. 311 – piliečiai turi pilis ir ietis (neatsiejama sąvoka: turi ką ginti ir tai, ką panaudosi gindamas). Nr. 551 – informacija, kurią sukuri, yra tokia pat tikra, kaip ir ta, kurią gauni, skirtumas tik tas, kad kurdamas žinai, kas yra šaltinis. Arba: F16 – visiškas briedas (sutartinė formulė, kuri reiškia: tiesiog nesivargink to klausti). Arba: šaltiniai turi būti du, ir nepriklausomi. O Jėzus buvo apkaltintas iš vieno šaltinio…“

Valerijus – ne iš kelmo spirtas

Ekrane buvo parodyta aptrupėjusi tarsi „senovinė“ Aleksandro Makedoniečio moneta, kurią afganistanietis norėjęs Valerijui parduoti už 50 dolerių kaip tikrą, Valerijus ėmė derėtis, jam įrodinėdamas, kad ji padirbta (tokių monetų namie turįs gal 700 -tus…), tuomet afganistanietis nuleido kainą pasakęs, kad moneta … labai seniai padirbta. (Moneta buvo su užrašu B.l., reiškiančiu prieš Kristų: ir iš kur jie žinojo, kaldami tokias monetas, kiek liko iki Kristaus?).

Kuria naujadarus

Jei neduodama priešui turėti ginklų – tai savotiškas Stalino stiupidifikavimas … (Valerijus yra išmąstęs šį naujadarą, kurį logopedai galėtų naudoti kaip mankštą…) Taip mažinamas mūsų gebėjimas turėti minčių… Juk yra du rimti ginklai: tapatumas ir intelektas. Jo kūryba remiasi mąstymu, o Ernesto – tapatumu, kita vertus, jei nežinosime, kas esame, ir kovosime, tai ir intelektas nepadės… Knygos „5.56X100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių“ anotacijoje Neda Malūnavičiūtė rašo: „…Tai karys-poetas, karys-bardas, karys-filosofas, karys-kūrėjas. Pasiklausius jo dainų ar pamąstymų supranti, kad karas –  tai menas, kur kūrybiškumo stoka gali kainuoti labai daug. Kur situacijos ar tikslo nesuvokimas dažnai yra oponento plano dalis. Galbūt todėl viena mėgiamiausių šios knygutės sentencijų, kurią dažnai cituoju, yra Nr. 88: „Ne todėl, kad reikia, o reikia todėl, kad… “ Leidžiu sau manyti, kad karo menas iš kitų menų labiausiai artimas muzikai, kur kūrėjas harmonizuoja ir sinchronizuoja, kur gaidos – tai planas, bet retas planas išlieka nepakitęs po pirmojo šūvio… O tada prasideda „džiazas“. Karys mūšio lauke improvizuoja“.

Apie knygą„Tylūs žingsniai per samanas“

2017-03-15 Vilniaus įgulos karininkų ramovėje Viršila Ernestas Kuckailis dalina autografus Karininkų ramovėje prie E. Pliaterytės portreto. L.Vasiliauskaitės – Rožukienės nuotr.

Ernestas Kuckailis paaiškino, kodėl pasirinko istorinės apybraižos žanrą: jo senelis Boleslovas Kuckailis-Šapalas turėjo puskarininkio laipsnį (jam šiemet būtų sukakę 100 metų), partizanavo nuo 1944 iki 1946 m. Šarūno rinktinės Leipalingio būryje, Pūsčios girioje (ten darbavosi virėju). Prieš penkiolika metų jis dar buvo gyvas, Ernestas klausydavosi jo atsiminimų apie dalyvavimą mūšiuose, pavojingus nuotykius. 1946 m. senelį Boleslovą Kuckailį-Šapalą su bičiuliu Baliu Virbaliu-Margiu bunkeryje suėmė NKVD (nepavyko nusišaut), abu kalėjo Sibiro lageriuose.
Redakcijos paprašytas Ernestas knygoje aprašė Merkinės mūšį, kaip jis iš tikrųjų prasidėjo, nupiešė jo planą, palygino su 1944 m. gruodžio 15 d. schema, labai kruopščiai, tiesiog genialiai strategiškai nupieštu vieno gimnazisto žvalgo planu (pagal tą schemą, kur matyti ir upeliai, ir gatvelės, net katės, partizanų vadas Vanagas galėjo gerą planą paruošt).
E. Kuckailis parodė skaidrę, kurios nepanaudojo knygoje: tai jo piešinys apie partizanų laukimą bunkeryje: šeši vyrai sėdi 6 kv. m. duobėje po ilgadienio žygio šlapiais drabužiais, permirkusiais batais, be ventiliacijos: ar galite įsivaizduoti, koks ten sunkus buvo oras ir kaip visa tai reikėję ištverti? Ernestas papasakojo ir kuriozinių istorijų, pvz., kai už posūkio partizanai susiduria su stribais, abi grupelės su atremtais šautuvais, tada visi atatupsti pasišalina, ir visi lieka gyvi… Būta panašiai (partizanas Jakavonis, neseniai perskaitęs šią E. Kuckailio knygą du kartus, tai patvirtina).

Apie du brolius

Kartu su Šapalu kovojo ir du jo žmonos broliai – Bolius Savickas-Strazdas ir Jonas Savickas-Žvirblis (abu nesutiko pasiduoti gyvi, žuvo bunkeriuose 1949 m. pavasarį). Bolius buvęs  ramus, apgalvotas (vėliau, prieš žūtį: Panaros kautynių vyriausiasis vadas), o Jonas – degtukas, drąsus: per mišką eidavo nesislapstydamas, sakęs: aš čia savų miškų šeimininkas (abu žuvo daugmaž pamėnesiui). Ernestas prisipažino, kad brolių charakteriai dažnai skiriasi, kaip ir jojo su broliu. Kuckailio senelis Boleslovas buvęs ramus taikus žmogus, mėgęs vienatvėje su meškere pasėdėti (tokį jį Ernestas įamžinęs savo piešinyje).

Ernestas Kuckailis – ieškotojas ir atradėjas

1991 m. vasarą po kariuomenės Ernestas praleido Leipalingyje. 1946 m. ten NKVD atkasinėjo (kad nufotografuotų ir vėl užkastų) partizanų palaikus (taigi pirštu parodė vietiniams, kur). 30 kūnų ant Seiros…. „Atkasėm apie šešis, septynis, – kalbėjo Ernestas, – juos net sapnavau: sutrupintos kaukolės, trūksta galūnių, vienerių metų vaikas stačias į duobę įpakuotas… esu karys, daugel matęs, bet taip…“ Leipalingy, kur dabar siuvykla, rūsy buvo kalinami žmonės. Ant sienos likę įbraižytos pavardės… Ernestas rado senelio brolio Jono Savicko parašą, kuris jam mįslė. Ernestas, be šios skaidrės, parodė nemažai dokumentinių nuotraukų, piešinių, schemų, kurios panaudotos knygoje. Pasak jo, teko nusižengti: tik pabandyk derinti su archeologais ir visokiais projektais (pražilsi)… (Idėja gera: reikėtų archeologams rimčiau ir kuo greičiau atkreipti dėmesį į Leipalingį…).

Rado partizanų stovyklos vietą

Ernestas Kuckailis pasakoja apie partizanų stovyklos, kurioje partizanavo jo senelis Šapalas, radinius (dabar: Leipalingio muziejuje). L.Vasiliauskaitės – Rožukienės nuotr.

Pernai su draugais (pagal senelio pasakojimus: ant Seiros ir Dulgelės upių sankirtos) Ernestas atrado partizanų stovyklą (Šapalas prieš partizanaudamas buvo kalvis, o stovykloje – būrio virėjas), ta stovykla niekada nebuvo aptikta: todėl ten tokia gera aura, jie pernai žiemą ten nakvoję… O upių vanduo toks švarus, skanus atsigerti… Ten rado puodą ir bidoną (lygiai tokius pat, kaip ir partizanų, besirengiančių pietauti, stovyklavietės nuotraukoje…), bidonas, panašu, buvęs valgiui nirti, rado ir hidroelektrinės likučius: partizanai sugebėję užtvenkti upelį ir ją įsirengti, peilių rinkinį, vienas – labai panašus į virėjo… (irgi išvydome skaidrėje.). Visa tai – Leipalingio muziejuje. Partizanai turėję savo radijo imtuvą: 1944 m. klausėsi radijo ir laukė karo, kuris turėjo būti gera žinutė…
Studentai Ernesto Kuckailio dažnai klausia, ar turėję anuomet partizanai kokių nors egzotiškų ginklų? Dažniausiai tai buvę vokiška ir rusiška amunicija (iš priešų atimti ginklai), tiesa, partizanų grupinėje nuotraukoje pastebėtas itališkas kulkosvaidis Bereta M38 (pademonstruojama skaidrė).
Valerijaus muzikinis intarpas: „Žingsnius užmigdo samanos – kas pasibels į duris: šautuvo buožė ar draugas? Ten, už vandens, nusileidžia dangus, jo žingsnius užmigdo samanos, prisiminimai aplanko mane, kartais – ne mano… Kas pasibels į duris: gal vyturys, gal pelėda? “ (Priminė, kad abiem pusėm smegenų dainos reikia klausyt, nes dainoje yra Suvalkijos partizanų slapyvardžiai: Vyturys ir Pelėda). Henrikas Rimkus yra surinkęs ir išleidęs nemažai dzūkiškų partizanų dainų…
Ernestas, studijuodamas dokumentus, aptiko, kad 1946 m. būta ir tokių persirengusių specialių būrių (apsimetusių Lietuvos partizanais), kurie ateina į kaimą, išžudo šeimą, kad vietinius atgrasytų nuo partizanų rėmimo. Knygoje yra aprašytas ir 1948 m. partizanų teismas išaiškinus agentą.
Kokie ateities planai? Ernestas prisipažino, kad įpusėjęs ketvirtą knygą ta pačia, istorinės apybraižos tema. Knyga bus apie 1922–1923 m. 12 km. ruože Lietuvoje siautusius lenkų banditus – Varviškės respubliką, tuose mūšiuose žuvę du jo giminaičiai Kuckailiai.
Vakarą užbaigė abu autoriai bendra daina „ Skylutė šalme“, Ernestas išsitraukė lūpinę armonikėlę, o Valerijus brazdino gitara.

Aprašyto renginio fotoreportažas—>

 

Daugiau skaitykite: