Ar mes verti laisvės? Kai žuvusiųjų kapai težinomi Dievui…

Antikos laikų filosofai ir mąstytojai  sakė, kad tauta, kuri užmiršo ir nebežino  savo istorijos, yra pasmerkta žlugti. Tauta, kuri negerbia ir neprižiūri už  savo valstybės laisvę žuvusiųjų kapų, taip pat pasmerkta.

2014 m rudenį  po Vėlinių su istorike ir archeologe Vida Girininkiene ir Atsargos  karininkų sąjungos Vilniaus  skyriaus pirmininku plk Žibu Antakalnio kapinėse ieškojome mūsų karių savanorių kapų. Mokslininkė parodė apie 50 apžėlusių kapų, išdėstytų lygiomis eilėmis, be jokio kryželio ar lentelės. Kitoje tako pusėje – tvarkingi lenkų karių kapai su paminklais. Juos tvarkė Vilniaus m. Sirokomlės mokyklos  pradinukai su mokytoja. Jie rinko išdegusias žvakes, nuvytusias gėles, šakas. Galima nemėgti  Pilsudskio ir Želigovskio, bet reikia nulenkti galvas matant, kaip lenkai auklėja savo vaikus patriotine dvasia. O mes?  Mums tai tolygu fantastikai. Įdomu, kaip mes atrodome lenkams, apleidę ir neprižiūrintys  savo karių kapų? Galima būtų sukviesti vilniečius į talką ir sutvarkyti. Už kelių šimtų metrų nuo kapinių yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Galima sakyti, kad kariūnai neauklėjami karine patriotine dvasia, neugdomas pareigos jausmas gerbti ir tvarkyti žuvusiųjų už  Tėvynės laisvę kapų. Dar yra ir Krašto apsaugos ministerija,  Generalinis štabas, „Geležinis Vilkas“, Krašto apsaugos savanorių pajėgos, šauliai ir šauliukai, skautai, begalė visokių partijų, organizacijų, besidedančių patriotinėmis, Seimo nariai su savo padėjėjais, Vyriausybės nariai  ir susipratę vilniečiai. Reikia tik noro.
Tikrai nuostabu, kai mūsų jaunimas važiuoja tūkstančius kilometrų į Sibiro platybes tvarkyti mūsų tremtinių kapų. O mes sutvarkykime Antakalnio kapinėse  užmirštus kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę kapus.

„Pulchrum est pro Patria mori“  (gražu yra mirti už Tėvynę), – taip mokė senovės išminčiai. Žiūrint į šiuos kapus, taip nebeatrodo. Istorikė V.Girininkienė sako, jog  negali  visu 100% tvirtinti, jog tai yra mūsų karių kapai. Netoliese yra lenkų, rusų, vokiečių karių kapai. Jeigu nė  viena  iš šitų  valstybių nesisavina šių kapų kauburėlių, gal tai ir yra dar vienas įrodymas, kad čia ilsisi mūsų kariai?
A. a. mano vyras, plk.  ltn. Eugenijus Jakimavičius, visada per Vėlines ateidavo prie šių kapų, uždegdavo žvakutes ir sakydavo, kad čia ilsisi mūsų savanoriai, tik nebespėjo imtis iniciatyvos atkreipti į tai mūsų kariškių ir visuomenės dėmesį. Net jeigu tai — nežinomų karių kapai, vis vien reikėtų juos sutvarkyti. Juk Antakalnio kapinės vadinamos prestižinėmis. Galėtų ir KAM sudaryti sutartį su V. Girininkiene ir kitais istorikais, sumokėti jiems už darbą ir laiką, ieškant archyvuose duomenų apie tas kapines. Juk KAM skiria pinigų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kapams ir paminklams tvarkyti. Apie tai rašoma ir Rūtos Švedienės straipsnyje  „Apie laisvės kovų ir atmintinas dienas“ („XXI amžius“, 2014 09 19 Nr.35). O Paulius Lemežis straipsnyje „Kas sušildys apleistus kapus“ („XXI amžius“, 2014 11 07, Nr.42) rašo: „Knygnešiai, kariškiai, partizanai — asmenybės, kurios kūrė ir stengėsi  padėti  besiformuojant Lietuvai skirtingais istoriniais laikotarpiais. Už pastangas ir pasiaukojimą praeityje šiandien daugelis jų nesulaukia net vienos žvakutės ar gėlės, nuoširdaus paminėjimo“. Jonas Burokas straipsnyje „Įamžintas atminimas Lietuvos patriotų, kurių palaidojimo vietos nežinomos“ („XXI amžius“, 2013 10 30, Nr.39)  rašo: „Vilniečiai prisimena, kad Antakalnio kapinėse greta lenkų karių kapų buvo išlikę mediniai  lietuviški karių kryžiai, o paskui sunyko (…).  Archeologai Antakalnio kapinėse turėtų atlikti kasinėjimus ir tyrimus, išsiaiškinti ir deramai pagerbti atminimą karių, žuvusių Nepriklausomybės kovose.“

V.Girininkienė  straipsnyje  „Jie nenorėjo mirti“ („Lietuvos žinios“,  2014 10 31) išvardijo  40–ies žuvusių  1941 metų Birželio sukilimo metu ir palaidotų Antakalnio kapinėse karių pavardes.  Iš jų 16 – nežinomi kariai. Archeologė dar parodė mums  aštuonių  Lietuvos karininkų,  žuvusių  1940–1941 metais, gražiai  prižiūrimus kapus su paminklais.

Dabar valstybės vadovai gražiai kalba, kad reikia pagerbti  Antrojo pasaulinio karo metu žuvusius karius. O  anksčiau žuvusiųjų kapai tegul ir toliau skendi  žolėse…  Kaip vis dėlto skiriasi žodžiai nuo darbų. Nors gal ir ne visai. Štai  „Lietuvos  žiniose“ (2015 05 05) yra straipsnis „Vilniuje kyla memorialas kariams“. Tai – gražus straipsnis,  gražios mintys, graži paminklo fotografija su dar gražesniu užrašu ant paminklo:“ Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui.“ Toliau rašoma:“ Iš viso šiame sklype suprojektuotos 58 kapavietės. Jose, artimiesiems pageidaujant, galės būti laidojami kariai, žuvę eidami tarnybą, taip pat generolai, kariuomenės vadai ir krašto apsaugos ministrai. Bendra jų vertė – daugiau kaip 46 tūkst. eurų.“ Cituojama krašto apsaugos ministro Juozo Oleko kalba: „Įamžindami karių atminimą, prasmingai įamžiname garbingą mūsų valstybės, kariuomenės istoriją. Lietuvos kariai visada gynė  nepriklausomybę, mūsų valstybės demokratiją.“  Kažkodėl į galvą skverbiasi mintis, kad galbūt gražus paminklas, prasmingi žodžiai buvo reikalingi  prestižinėse Antakalnio kapinėse sklypui  krašto apsaugos ministrų, generolų, kariuomenės vadų  kapavietėms gauti. O juk čia pat, Antakalnio kapinėse, apžėlusiuose kapeliuose, be jokio kryželio ar atminimo lentelės  ilsisi mūsų kariai.

Jau greitai vėl ateis Vėlinės. Ar ir vėl prie apleistų mūsų karių kapų kauburėlių degs tik vienišos žvakutės?