„Karys“ 2023 m. Nr.5 (2023-05-11)

Ukrainos patirtimi privalome pasinaudoti

Plk. Aleksiejus Gaiževskis

Akivaizdu, kad Ukraina kariauja gindama ne tik savo, tačiau ir viso civilizuoto pasaulio demokratines vertybes. Jei ši šalis kristų kovoje su Rusija, tai kartu su ja subyrėtų ir mūsų tikėjimas Vakarų civilizacinėmis vertybėmis, pasitikėjimas piliečio teise į savo turtą, laisvę ar tiesiog į prigimtinę teisę gyventi.

Įvykiai, kuriuos stebime dabar visai netoli mūsų valstybės, unikalūs: Ukrainos žmonės didvyriškai priešinasi daug kartų didesnėms Rusijos Federacijos (RF) karinėms pajėgoms, kurios, palyginti su  Ukrainos kariuomene, turi gerokai daugiau technikos, ginkluotės, personalo, karinės pramonės pajėgumų, skiriasi ir vadinamasis strateginis-operacinis gylis ir t. t. Tai RF leidžia ne tik saugiai pergrupuoti savo pajėgas, atstatyti resursus, nebijant atakų į savo teritorijos gilumą, tačiau nebaudžiamai rengtis naujiems puolimams. Be to, rusai nestokoja esminio dalyko – motyvacijos kovoti.

Daugiau kaip devynerių metų trukmės karas Ukrainos rytuose 2022-ųjų vasario 24 d. persimetė ir į šios šalies teritorijos gilumą. Visų spektrų karinės operacijos išgrynino daugybę karinių pamokų ir privertė daugybe pasaulinių analitinių centrų, įskaitant ir „sofų generolus“, apmastyti realybę. Krauju įgyta patirtis konvenciniame kare yra neįkainojama ekspertizė ne tik Ukrainos ar Rusijos kariniams štabams. Visa patirtis ir identifikuotos pamokos gali būti naudingos bei maksimaliai pritaikomos NATO valstybių gynyboje. Siekiant glaustai apžvelgti kai kuriuos esminius aspektus, vienas iš kriterijų – įgytos patirties pritaikomumas nūdienos gynyboje, be to, pravartu išsiaiškinti, kokia patirtimi galėtume pasinaudoti patys.

Suprasdami grėsmės pobūdi, jos ištakas, priešiškų pajėgų galimybes galime įvertinti, kaip priešininkas karo eigoje transformavo savo karines struktūras, kokios yra jo tendencijos, o tai lemia mūsų karinės galios poreikius bei pajėgumų vystymo prioritetus. Vadovaudamiesi šiais kriterijais galime sukurti ne tik prevencines alternatyvas, tačiau daug pranašesnius pajėgumus. Suvokdami šį kontekstą galime rengti priemonių įgyvendinimo planus, pasirūpinti reikalingais resursais, adaptuoti planus bei stiprinti savo krašto gynybinius pajėgumus, kad galėtume ne tik atremti priešą, bet ir būti už jį pranašesni. Pranašumo kriterijai išlieka klasikiniai: identifikuoti grėsmes greičiau nei priešas, gebėti šauti ir pasiekti toliau, manevruoti efektyviau, o svarbiausia – kovoje būti motyvuotesniems ir nuožmesniems nei priešininkas. Mūsų valia kovoti lemtų ne tik pergalę, bet ir atgrasytų agresorių.

Karinė galia – valstybės ar valstybių koalicijos materialiųjų ar dvasinių pajėgų visumos dalis, kuri gali būti panaudota ar naudojama kariniams politiniams tikslams.
(Iš „Visuotines lietuvių enciklopedijos”)

Paprasčiau tariant, karinė galia (valstybės galios dalis) yra gebėjimas atremti išorės priešą užtikrinant savo valstybės, Lietuvos atveju – ir NATO rytinių sienų saugumą. Valstybės gynyboje lemiamą vaidmenį vaidina profesionalūs, gerai parengti ir motyvuoti kariai. Kitas svarbus veiksnys – ginkluotė ir technika, pranašesnė savo greičiu, tikslumu, veikimo atstumu, efektyvumu. Lietuvos kariuomenės uždavinys – ugdyti karių gebėjimus ne tik valdyti ginkluotę ir techniką, bet ir mokėti ją efektyviai panaudoti vykdant karines užduotis bet kokiu metų laiku, bet kokiomis gamtinėmis sąlygomis. Vis tik pats svarbiausias aspektas – kario valia gintis ir priešintis.

Rengiantis kovoti pirmiausia reikia pažinti savo priešą, labai gerai suvokti, kokia jo karinė parengtis, kokie jo kariniai pajėgumai, motyvacija ir valia kovoti. RF ginkluotosios pajėgos, kariaujančios Ukrainoje, daugiausia susideda iš sausumos pajėgų, karinio laivyno, karinių oro pajėgų bei specialiųjų operacijų vienetų. Kad ir kaip mums patiktų motyvuojantys vaizdo siužetai apie naikinamas Rusijos pajėgas, tačiau jos tikrai dar nėra sunaikintos. Rusija turi nemenką rezervą ir didelį potencialą jas atstatyti. Šiandien negalime teigti, kad jos žmogiškieji rezervai yra išsemti. Jei Rusijos valdžia turės politinę valią, tai karas tęsis tiek ilgai, kiek Kremliaus rėžimui norėsis išlikti valdžioje.

RF karinės pajėgos nesugebėjo įgyvendinti strateginių užduočių „denacifikuoti ir demilitarizuoti Ukrainą“. Jos net negalėjo išlaikyti užimtų teritorijų ir daugeliu atvejų turėjo skubiai atsitraukti, kad nebūtų visiškai sunaikintos pagrindinės puolamosios pajėgos. Nepamirškime, kad į priešakines puolamąsias pajėgas investuojama daugiausia, todėl praradus pirmuosius ešelonus, prarandama ne tik iniciatyva, prarandamas efektyviausias kariuomenės iniciatyvinis potencialas. RF puolamieji pajėgumai buvo arba iš dalies sunaikinti, arba priversti atsitraukti po patirtų didžiulių nuostolių. Tuomet prasidėjo vadinamasis „rusiškasis džiazas“, kai į karinių operacijų vykdymą buvo įtraukti vienetai, kurie nebuvo treniruoti vykdyti konvencinių karo užduočių. Tai daugiausia RF vidaus kariuomenės vienetai, nacionalinė gvardija, saugumiečiai, policija ir t. t. Jų tiesioginė funkcija tokio pobūdžio operacijose yra užtikrinti okupuotų teritorijų išlaikymą. Vis tik, esant žmogiškųjų išteklių trūkumui ir labai greitai kintant mūšio dinamikai, daugelis jų buvo priversti veltis į mūšius kaip reguliarūs kariniai vienetai. Kitaip tariant, užuot nesėkmės atveju skubiai ir planuotai būtų atitraukti iš pozicijų, nekoviniai padaliniai buvo naudojami gynybinėms spragoms užkamšyti, bet kuria kaina siekiant išsaugoti okupuotas teritorijas. Tai Rusijos ginkluotosioms pajėgoms ir jas remiančioms nekarinėms formuotėms lėmė didžiulius nuostolius.

Karo metu išryškėjo sąlyginai naujas karinis elementas – privačių karinių kompanijų naudojimas karinėse operacijose. Nors pasaulinėje karo istorijoje tai nėra jokia naujiena, tačiau jų panaudojimas daugelyje Ukrainos fronto ruožų ir karinių operacijų pademonstravo RF ginkluotųjų pajėgų neįgalumą savarankiškai įvykdyti joms iškeltus ne tik strateginius, operacinius, tačiau ir elementarius taktinius uždavinius. Svarbu suvokti, kad, be labiausiai pagarsėjusios ir pasaulinėje žiniasklaidoje dažnai vadinamo Putino virėju Prigožino privačios karinės kompanijos „Vagner“, buvo ir yra kitų sukarintų darinių (labai diskutuotina, ar jas galima vadinti kompanijomis): „Redut“, „Patriot“, įvairios ultraradikalios grupuotės, savanoriški batalionai, RF gubernatorių karinės formuotės ir t. t. (Plačiau – 2023 m. kovo mėnesio „Kario“ numeryje.) Ukrainos kariuomenei praktiškai sunaikinus pirmąją RF karinių pajėgų puolamąją bangą, tiksliau, padarius ją nefunkcionalia, skirtinguose fronto ruožuose iniciatyva perėmė būtent Rusijos oligarchams priklausančios privačios karines kompanijos ar panašūs į jas dariniai. Vis tik išryškėjo vienas labai svarbus aspektas. Minėtosios kompanijos yra visiškai priklausomos nuo RF ginkluotųjų pajėgų logistinės, kovinės paramos (artilerija, aviacija, žvalgyba), ryšių ir t. t. Nors Rusijos karinių vienetų bazinis karinio parengimo modelis yra panašus, samdinių motyvacija nuo reguliariųjų RF karinių vienetų kovojant skiriasi. Samdinius labiausiai motyvuoja didesni atlyginimai nei kitų RF karių. Kalbant apie jų taktinį pranašumą, reikia pažymėti, kad, skirtingai nuo reguliariųjų kariuomenės padalinių (daugiausia pėstininkų), karinių operacijų metu samdiniai dažniausiai naudoja mažų padalinių taktiką. Tenka pripažinti, kad Rusijos samdiniai buvo vieni iš pirmųjų šalies karinėje struktūroje, kurie mokinosi iš Ukrainos kariuomenės sėkmingos kovinės patirties ir ją pritaikė tobulindami savo taktinius įgūdžius. Soledaro miesto Ukrainoje užėmimas buvo vienas iš tokios praktikos pavyzdžių. Mažais padaliniais užeinant iš flangų, atakuojant, kur gynyba silpnesnė, apeinant, kur stiprus pasipriešinimas, nutraukiant tiekimo kelius buvo pasiekiamos greitesnės taktinės pergalės ir užimamos taktiškai panagesnės pozicijos. Šitaip buvo užimti svarbūs objektai ir teritorijos Ukrainos rytuose. Tiesa, pats didžiausias Rusijos ginkluotųjų pajėgų „pranašumas“ – visiškas nesiskaitymas su savo nuostoliais ir žmogiškųjų nuostolių nepaisymas.

Be samdinių, kariauti verčiami ir vietiniai gyventojai iš okupuotų teritorijų (ypač iš Donecko ir Luhansko regionų). Jie dažniausiai yra išnaudojami ne tik kaip žmogiškieji ištekliai gyvosios jėgos nuostoliams mūšiuose atstatyti – tikimasi, kad šie asmenys sugebės išlaikyti jau okupuotus regionus. Galiausiai net ir jie gana greitai „išsibaigia“. Tiesiogiai į mūšius neįtrauktas personalas (dėl fizinių negalių arba dėl nepasitikėjimo) dažniausiai išnaudojamas inžineriniams bei logistiniams kariniams poreikiams tenkinti: kasa gynybinius apkasus, tranšėjas, įrengia fortifikacinius įtvirtinimus, taip pat vykdo logistines užduotis ir pan. Mobilizacija „užmaitino“ RF reguliariuosius karinius vienetus „mėsa“, bet nepakeitė situacijos ypač trūkstamų specialistų sferoje. RF ginkluotosioms pajėgoms trūksta profesionalių vairuotojų, mechanikų, medikų, jaunesniųjų vadų, įvairių karinių specialistų ir pan. „Dalinai mobilizuoti“, labai dažnai reguliariųjų pajėgų arba privačių karinių kompanijų kariai, išnaudojami „žvalgybos mūšiu“ poreikiams. Jų beverčių gyvybių kaina yra atidengiami Ukrainos ugnies taškai ir pagal tai Rusijos reguliariosios pajėgos koreguoja savo minosvaidžių, artilerines, aviacines arba raketines ugnies sistemas. Negalima pamiršti dar vienos grupės – pačių ukrainiečių, kurie okupuotose teritorijose gauna Rusijos piliečių pasus ir dažnai be jų pačių sutikimo yra mobilizuojami į RF kariuomenę. Šitaip jie yra priverčiami kovoti prieš savo pačių šalį. Jų nuvertinti tikrai nereiktų, kadangi jie supranta, kad paėmę ginklą į rankas tampa savo valstybes išdavikais ir su jais elgiamasi kaip su valstybės išdavikais, o Rusijai jie taip pat nereikalingi. Toks priešas be ateities ir perspektyvų – labai sudėtingas.

Iki 2014 m. Ukrainos karinio rengimo sistema buvo praktiškai identiška Rusijos kariuomenės sistemai. Nuo 2015 m. kai kurios NATO narės Ukrainos valstybės aukščiausių vadovų kvietimu prisidėjo prie Ukrainos kariuomenės modernizavimo bei jos karių karinio rengimo tobulinimo. Baziniai kariniai kursai Ukrainoje buvo organizuojami remiantis Lietuvos kariuomenės karinio rengimo modeliu bei padedant mūsų šalies instruktoriams. Be bazinių kursų, Lietuva labai prisidėjo prie Ukrainos specialistų rengimo: snaiperių, karo policininkų, išminuotojų ir kitų Ukrainos kariuomenei reikalingų profesionalų. Ne mažiau svarbus aspektas buvo Ukrainos kariuomenės jaunesniųjų vadų rengimas. Ukraina pradėjo siųsti savo puskarininkius mokytis į Lietuvą, o Lietuvos kariuomenės karinio rengimo specialistai užsiėmė Ukrainos puskarininkių karinio rengimo ir parengties koncepcijų bei mokymo programų įdiegimu kariuomenėje. Lietuvos puskarininkių rengimo modelis tapo ir Ukrainos puskarininkių rengimo baze. Labai gaila, tačiau iki 2022 m. nespėta galutinai įvykdyti transformacijos bei įgyvendinti visų reformų, kuriomis buvo siekiama modernizuoti Ukrainos kariuomenę pagal šiuolaikinius NATO standartus. Visam tam turėjo įtakos keletas esminių priežasčių. Pirmiausia tai 2014 m. prasidėjęs karas Ukrainos rytuose, kuris atitraukdavo ne tik dėmesį, tačiau ir materialinius resursus bei žmogiškąjį potencialą. Kita priežastis – tai vis dar gajus sovietinis paveldas Ukrainos karinėje sistemoje. Vis tik nežiūrint į įsisenėjusius institucinius trūkumus, naujųjų karinio parengimo rezultatų pranašumas priieš sovietinius buvo akivaizdus. Esminiai pokyčiai, įvykę karinio rengimo sistemoje, buvo susiję su vadovaujančio karinio elemento pasikeisimais, kai iš sovietinio mentalinio supratimo viskas pradėjo keistis į vakarietiškus tarpusavio santykius bei standartus. Vadovaujančioji Ukrainos kariuomenės dalis pradėjo įsisąmoninti jaunesniųjų vadų svarbą karinėje rengimo ir vadovavimo sistemoje bei jų nekainojamą vaidmenį planuojant mūšį ir įgyvendinant sumanymus. Tai yra vienas iš pagrindinių aspektų pergalei mūšyje pasiekti. Puskarininkiai Ukrainos kariuomenėje virto gerbiamais kariais – specialistais, vadais, o karininkai lygiagrečiai mokėsi vakarietiškų vadovavimo modelių ir šiuolaikinių sprendimo priėmimo procesų pagal NATO standartus.

2022 m. vasario 24 d. Rusijos kariuomenė pradėjo plataus masto įsiveržimą į Ukrainą keturių krypčių ašimis. Ukrainoje buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Natūralu, kad staigiai išaugusiems kariuomenės vienetams ėmė trūkti jaunesniųjų vadų, kurie imtųsi vadovauti mobilizuotiems kariams bei vestų juos į mūšius. Visi instruktoriai, kaip vieni iš geriausių savo srities specialistų, buvo skubiai mesti į karą. Dėl šios priežasties nebeliko kam profesionaliai treniruoti ir rengti rezervo karius, kurie galėtų atstatyti nuostolius, rengtų kitas mobilizuotų karių pamainas, ir praktiškai sustojo kariuomenei labai reikalingų karinių specialistų rengimas. Karinis menas nėra tai, kad vieną kartą išmokai ir to pakanka visam gyvenimui. Keičiasi taktika, keičiasi ginklų sistemos, o kur dar komandinis įdirbis, civiliniame gyvenime „atbukusi“ disciplina, nekalbant jau apie susilpnėjusį fizinį pasirengimą. Neužtinka tik atgaivinti karinius įgūdžius, susipažinti ir išlaikyti ginklų valdymo testus. RF pirmosiomis raketų ir aviacijos smūgių bangomis praktiškai visiškai sunaikino daugelį Ukrainos karinio rengimo centrų, todėl Ukrainai iškilo dideli iššūkiai ruošiant tiek reguliariuosius kariuomenės, tiek ir teritorinių karinių vienetų padalinius. Negana to, kad karinio mokymo infrastruktūra buvo sunaikinta, karinis rengimas tapo pavojingas ir dėl RF galimybių atakuoti dideliais atstumais naikinant taikinius Ukrainos gilumoje, pažeidžiant ir žalojant dideles karių susitelkimo vietas. Prie visų karinio rengimo problemų prisidėjo dar ir didžiulis personalo techninio pasirengimo prisitaikymas (karo meto sąlygomis) prie visiškai skirtingų karinių pajėgumų platformų, kurios pradėtos tiekti iš kone viso pasaulio. Nors valstybės, teikiančios karinę paramą, stengėsi perduoti Ukrainai priemonių, kurios jau buvo žinomos ir anksčiau naudojamos Ukrainos kariuomenėje, tačiau nebuvo galutinai pasiruošta tokiems iššūkiams. Kariniai vienetai tiesiog greitai persiorientuodavo bei pradėjo tvarkytis pagal esamas situacijas ir supratimą. Kas rengė atmintines, kiti „YouTube“ platformoje dalijosi metodiniais vaizdo įrašais, vertė instrukcijas, palaikė ryšius su mokslo draugais iš užsienio, prašydami metodinės pagalbos ir pan. Pvz., šarvuočio M113 net remontiniai raktai yra specifiniai – amerikietiški. Kuo daugiau platformų, tuo didesni karinio rengimo ir logistiniai iššūkiai. Labai dažnai operacinis planas pasikeičia po pirmojo šūvio. Todėl svarbu suprasti ir gebėti adaptuoti savo valdymo-vadovavimo principus pagal tai, kokia yra reali situacija fronte. Bet kuriuo atveju pirmiausia valdymas bei vadovavimas. Pagal tai, ką matome Ukrainos fronte, logika diktuoja, kad ten, kur vyksta mūšis, negali būti jokio centralizuoto valdymo, tik decentralizacija pagal „tikslinio vadovavimo“ principus, kadangi tas, kuris yra vietoje, mato ir žino geriau, ką jam reikia atlikti, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas. Būtina pažymėti, kad RF kariniuose vienetuose valdymas yra maksimaliai centralizuotas. RF batalionų vadai ir jų kuopų vadai turi apribojimus, kai paramą ugnimi gali užsakyti tik karininkai. Daugelio kovinių kuopų būrių vadai yra seržantai, todėl jiems nesuteikta tokia teisė (dėl elementarių doktrininių apribojimų ir su tuo susijusio karinio rengimo ypatumų) savarankiškai užsakyti paramą ugnimi. Mūšyje realų paveikslą mato jame dalyvaujantys jaunesnieji vadai ir nuo jų priklauso, kada ir kur efektyviausia nukreipti paramą ugnimi, kad būtų pasiektas maksimalus efektas. Šiuo atveju Ukrainos kariuomenės pranašumas yra akivaizdus. Pagal NATO šalių parengimo sistemą Ukrainos kariuomenės seržantai yra apmokyti priimti savarankiškus sprendimus ir turi kompetenciją bei teisę priimti sprendimus dėl paramos ugnimi savo atsakomybės zonose. Nekalbant jau apie mažesnes paramos ugnimi priemones, tokias kaip 60 mm minosvaidžius, kurie Ukrainos kariuomenėje gali būti naudojami skyriaus arba būrio lygiu, o jos jaunesnieji vadai gali priimti savarankiškesnius, palyginti su Rusijos kariuomenės vadais, sprendimus.

Perdėtas Rusijos pasitikėjimas savimi, neva „užmėtysim kepurėmis“, kainavo neįtikėtinai daug. Pervertinusi save ir neįvertinusi Ukrainos kariuomenės bei civilinės visuomenės neįtikėtino susivienijimo bei pasipriešinimo masto, Rusija patyrė sutriuškinimą Ukrainos gilumoje ir savo pajėgų priverstinį atsitraukimą atgal į rytų regioną jau pirmaisiais plataus įsiveržimo mėnesiais. Rusija suformavo ne tik kad nepakankamus puolamuosius ekspedicinius / operacinius pajėgumus, tačiau realiai nesugebėjo išsaugoti savo logistikos, paramos, tiekimo kelių, valdymo elementų. Visa tai buvo arba per daug išskaidyta, arba atvirkščiai – sutelkta į vieną vietą, kas būdavo sunaikinama greitais ukrainiečių reidais, pasalomis arba sutelkta artilerijos ugnimi. Vėliau Rusija keitė savo kovinių grupių sudėtis pagal vykdomas karines operacijas, bet per tą laiką Ukrainos kariai jau buvo suspėję perimti iniciatyva atakuojant ir naikinant aukštos vertės Rusijos taikinius: vadavietes, logistiką, artilerines bei aviacines sistemas, karių masinio susitelkimo vietas, geležinkelių pervažų jungtis, tiltus ir t. t. Rusijos kariuomenė plataus masto įsiveržimą pradėjo kariaudama kovinėmis grupėmis, tačiau šiuo metu, kai „specialioji operacija“ tapo karu, pradėti radikalūs pokyčiai. Neįgyvendinusi siektinų tikslų, Rusija pradėjo vidinius karinius struktūrinius pokyčius. Rusija nebuvo pasiruošusi ilgam, alinančiam plataus fronto karui ir negebėjo kariauti su daugybe ukrainiečių taktinių grupių, kurios tiek artimose operacijose, tiek giliai fronto užnugaryje darė didžiulius nuostolius Rusijos kariuomenei naikindamos aukštos vertės taikinius bei atskirdamos RF pajėgas nuo gyvybiškai būtinos paramos. Rusijos gynybos štabas įvertinęs, kad negali kariauti su Ukrainos karinėmis formuotėmis, su kuriomis susidūrė visoje Ukrainos teritorijoje, pradėjo struktūrinius pokyčius grįždamas prie sovietinės karinės doktrinos. RF vadovybei įvertinus, kad kovinių grupių formuotės nepateisino lūkesčių dėl nepasiektų karinių tikslų, šiuo metu pereinama (tiksliau sakant, grįžtama) prie ll pasaulinio karo struktūrų: formuojami pulkai, divizijos ir pan., o mažų padalinių taktika lieka tik specialiųjų operacijų vienetams ir PKK (privačioms karinėms kompanijoms) bei greitų operacijų – dažniausiai šturmo – užduočių įgyvendinimui.

Kovos teatre vienas iš efektyviausių kovinės paramos elementų yra kovinė aviacija. Tai greita, taiklu ir efektyvu, tačiau, radikaliai pasikeitus Ukrainos kariuomenės priešlėktuvinių sistemų galimybėms, RF karinės aviacijos efektas nublanko. Ukrainoje „geležinis kupolas“ gal dar ir nėra iki galo užsidaręs, tačiau aviacija abiejose kariaujančiose pusėse yra labai apribota dėl efektyvių priešlėktuvinių sistemų veiklos. Šiuo metu, siekiant apsaugoti kovinės aviacijos vienetus bei pačius pilotus, didelę iniciatyvą oro erdvėse yra perėmę bepiločių orlaivių (BO) ir dronų sistemos. Pilotuojama aviacija dažniausiai veikia tik giliame užnugaryje ir labai retai kerta fronto liniją. Esant abipusiai stipriai oro gynybai, pereinama į kitą kariavimo lygmenį, kai pilotuojamas oro sistemas stiprina ir iš dalies keičia BO bei dronai-kamikadzės. Pilotuojama aviacija išlieka kovinėje ir logistinėje paramoje, tačiau raketinės sistemos „oras–žemė“ yra paleidžiamos iš saugių zonų, o logistinė aviacija bei medicininė avia-parama veikia užnugaryje. Dronai pasiteisino net tik žvalgyboje (tiek artimoje, tiek ir tolimoje), tačiau ir koreguojant artilerijos, raketinių salvinių sistemų ugnį, pernešant ir numetant sprogmenis tiesiogiai ant „priešo galvų“. Ne paslaptis, kad tai veikia dar ir kaip stiprus priešininką demotyvuojantis veiksnys. Reikia pripažinti, kad efektas ne toks kaip kovinės aviacijos, bet iš kitos pusės beveik neprarandamas labai brangus personalas, o nuostoliai yra daugybe kartų mažesni praradus tik NOS (nepilotuojamą transporto priemonę). Tiek RF, tiek ir Ukrainos kariuomenės padaliniai dronus naudoja dar ir savo padalinių šturmo grupių operacijų koordinavimui vadinamuoju online režimu. Tamsiu paros metu dronuose esančiomis kameromis bei termovizoriais yra identifikuojami padaliniai, karinė technika pagal jų skleidžiamą šiluminę energiją, koreguojama tiesioginė bei netiesioginė ugnis ir labai efektyviai naikinamas priešas.

Sunkiosios, dažnai ir lengvesnės Rusijos karinės technikos panaudojimo efektyvumas priklauso nuo metų laikų ir gamtinių sąlygų. Derlinga Ukrainos žemė ne visada leidžia iki galo išskleisti šarvuotąją techniką mūšio manevre, o prieštankinės Ukrainos kariuomenės sistemos, artilerija ir prieštankinės minos sėkmingai stabdo ir naikina visą karinę techniką, kai tik ji patenka į sutelktos ugnies barus. Tai yra viena iš esminių priežasčių, priverčiančių kovinę techniką judėti išnaudojant kelių infrastruktūrą. Tai tampa pranašumu Ukrainos kariuomenei, išnaudojant kovines (tolimas ir artimas) pasalas, stabdant priešo kolonas bei raketinėms ir artilerinėms sistemoms naikinant užblokuotas priešo kolonas ar taktines jų grupes. Labai svarbu pabrėžti šarvuočių apsaugą nuo prieštankinių ginklų: lankstūs apsauginiai tinklai saugo daug efektyviau nei rusų susivirinti stacionarūs metaliniai karkasai. Jei Rusija būtų pasinaudojusi NATO operacijų Irake ir Afganistane patirtimi, tai būtų atkreipusi dėmesį, kad NATO valstybės operacijų rajonuose jau seniai perėję prie lanksčių technikos apsaugos tinklų su metaliniais davikliais. Ukrainiečiai, gavę praktinės naudos iš bendrų misijų su NATO, panaudojo šią patirtį apsaugodami savo techniką nuo Rusijos karių prieštankinių sistemų, o Rusijos technika nuo NATO ginkluotės nėra taip efektyviai apsaugojama.

Mūšiai apgyvendintose vietovėse yra pats nemaloniausias dalykas, ypač civiliams. Vis tik privalome pripažinti, kad kovos vyksta dėl miestų ir gyvenviečių ne tik todėl, kad būtina neprarasti dar vienos gyvenamosios vietos ar atramos punkto „ant žemėlapio“. Svarbiausia priežastis – tai kiekvieno karinio vieneto galimybė pasinaudoti miesto infrastruktūros teikiamais fortifikaciniais pranašumais: maskuote, dirbtine inžinerine apsauga bei logistika. Šiuolaikinės termovizorinės technologijos ir kitos stebėjimo priemonės leidžia nesunkiai identifikuoti beveik visas pajėgas, išdėstytas atvirose vietovėse. Identifikavus taikinius yra praktiškai garantuotas nesibaigiančio metalo lietus, nuo kurio pasislėpti atvirose vietovėse yra labai sudėtinga. Siekiant apsisaugoti atvirose vietovėse, būtina įsikasti bei maksimaliai išskaidyti pajėgumus, kas turi įtakos sutelktai ugnies galiai. Kovų miesto sąlygomis pranašumas yra tas, kad dirbtines inžinerines kliūtis atstoja kiekvienas pastatas, tiltas, kanalas ir pan. Kalbant apie dar didesnius pranašumus kariaujant apgyvendintose vietovėse, reikia pažymėti, kad Rusija buvo pasirengusi 2 dimensijų operacijai (žemė ir oras bei jūra su apribojimais), o Ukrainoje (tiesa, ne visuose fronto ruožuose) jie buvo priversti kariauti 3 dimensijose. Trečioji – tai požeminė infrastruktūra. Daugumoje Ukrainos miestų yra nemažos požeminės sistemos. Kyjivas turi giliausią pasaulyje požeminę metro sistemą, kuri ne tik sudaro sąlygas sostinės gyventojams pasislėpti nuo raketinių Rusijos atakų, tačiau įgalina ilgam ir labai sėkmingam kariniam pasipriešinimui. Šioje vietoje svarbu prisiminti Mariupolio „Azovstal“ požemines sistemas. Tam, kad jas būtų galima įveikti, reikia atskirų bei specialiai tam apmokytų padalinių, kurie gebėtų kariauti tokius požeminius mūšius. Tokių pajėgų Rusija nebuvo pasiruošusi. Skirtumas tarp gynybos ir puolimo atvirose vietovėse skaičiuojamas santykiu 1:3, ginantis apgyvendintoje vietovėje santykis besiginančiųjų naudai dvigubėja iki 1:5, o kai kuriais atvejais gali pasiekti ir 1:10. Tiesa, tai turi ir juodąją pusę. Mūšiai apgyvendintose vietovėse iššaukia didžiulius civilių gyventojų nuostolius, neskaitant visiško civilinės infrastruktūros sunaikinimo arba jos nebetinkamumo naudojimui po mūšių. Ukraina prisitaikė prie to, tam tikrus energiją generuojančius aparatus ir jautrią įrangą pradėjo maskuoti, kad išsaugotų nuo sunaikinimo. Kiti aspektai – logistiniai. Mieste ir po juo yra palankios sąlygos slėpti amunicijos, maisto atsargas, įkurti ligonines, laikyti generatorius, o svarbiausia – apsisaugoti nuo šilumos spinduliuotės, kuri praktiškai „šviečia ir kviečia“ ugnį į save.

Išskiriant jungtinių operacijų ir naikinimo karinius prioritetus pirmiausia yra identifikuojami aukštos vertės taikiniai, nustatomas jų naikinimo eiliškumas, nuoseklumas, parenkamos efektyviausios naikinimo priemones. RF kariuomenė, nesugebėjusi palaužti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, nutarė pakeisti savo taikinių parinkimo ir naikinimo taktiką. Vietoje karinių taikinių buvo imta naikinti Ukrainos ekonominius bei energetinius objektus. Pagal RF gynybos štabo sumanymą tai turėjo sumažinti priešininko ryžtą kovoti ir priversti kapituliuoti – palaužiant priešininko valią priešintis. Tačiau atsitiko atvirkščiai. Ukraina adaptavosi prie energetinių trikdžių, išmoko maskuoti energetinius šaltinius, decentralizavo gamybinius energijos šaltinius. Ukrainos pranašumas tas, kad ji savo karinius resursus yra sukoncentravusi į Rusijos karinių taikinių naikinimą, todėl sugeba išlaikyti stabilią fronto linijos gynybą ir netgi vykdo sėkmingas kontratakas. Skaičiuojama, kad plataus įsiveržimo į Ukrainą pradžioje Rusija apie 10 proc. savo karinių smūgių naudojo civilinei Ukrainos infrastruktūrai, kiti buvo skirti kariniams objektams. Šiuo metu ukrainiečiai, labai sumaniai decentralizavę savo karines vadavietes bei logistiką, sugeba tą infrastruktūrą išsaugoti tinkamai maskuodami bei manevruodami. Paskutiniu metu per 50 proc. savo strateginės paskirties raketinių smūgių Rusija yra sutelkusi į civilinę Ukrainos energetinę infrastruktūrą. Ukrainiečiams visiškas energijos tiekimo atstatymas užtrunka nuo 5 iki 7 dienų. Rusijos masinių raketinių smūgių intervalai Ukrainoje dažniausiai yra nuo 14 dienų iki mėnesio. Rusija šiuo atžvilgiu turi didžiulį pranašumą, kadangi kol kas Ukraina negali atsakyti tokio pat pobūdžio smūgiais ir su tokiu pat efektu atakuodama Rusijos karinę ir civilinę energetinę infrastruktūrą Rusijos gilumoje. Vis tik net jei ir turėtų tokias galimybes, ukrainiečiai vargu ar panaudotų Rusijos civilinius objektus kaip savo tiesioginius taikinius. Nebent energetinė ir kita Rusijos infrastruktūra būtų pritaikyta karo pramonei, tada tai taptų teisėtu kariniu naikintinu objektu.

Inžinerinis karių parengimas tapo vienu iš svarbiausių aspektų norint apsisaugoti artilerinių apšaudymų metu. Plataus įsiveržimo į Ukrainą pradžioje pėstininkai dar naiviai bandydavo slėptis už medžių, pakelės grioviuose, bet po patirtų didžiulių nuostolių kariai padarė išvadas ir pradėjo įsikasti nedelsdami, kai tik leisdavo taktinė situacija. Nors kariai nuvargdavo, tačiau apkasas bei vadinamosios „lapės olos“ sudarydavo sąlygas net tik apsaugoti gyvąją jėgą nuo artilerijos bei aviacijos smūgių, bet ir įgalino efektyvią ir ilgalaikęe gynybą. Tokia apsauga leidžia išsaugoti resursus (amuniciją, vaistus, maistą, vandenį ir t. t.) nuo tiesioginio sunaikinimo. Bet kuriuo atveju gynybiniai įtvirtinimai turi būti labai glaudžiai suderinti su logistiniu tiekimu. Jei prie gynybinių pozicijų nebus užtikrinti aprūpinimo keliai, tai po intensyvaus mūšio nebeliks su kuo kovoti. Jei nėra galimybės įsikasti bei užsitikrinti nenutraukiamo tiekimo iki gynybinių pozicijų, tokiu atveju lieka pereiti į gynybą apgyvendintoje vietovėje, kur galima ilgesniam laikui užsitikrinti saugumą, atsargų sukaupimą, jų išlaikymą, maskuotę. Beje, abi kovojančios pusės išmoko greitų reidų metu pasipildyti savo logistinius resursus išstumiant priešininką iš jo gynybinių apkasų, o grįžus atgal atsargų sandėliai jau būna „išvalyti“.

RF Ukrainos karo teatre neabejotinai dominuoja su savo turimomis elektroninės kovos priemonėmis. Jie turi galimybes kartkartėmis visiškai atjungti Ukrainos ryšį tam tikruose fronto ruožuose, tačiau laimei ne per ilgiausiam laikui, kadangi tai veikia ir pančios RF kariuomenės elektroniką. Nėra ryšio, nėra vaizdo iš oro, nėra kontrolės, ir jei dar yra nauji ir „nesusidirbę“ padaliniai – garantuotos valdymo bei vadovavimo problemos. Palyginimui: Rusija naudoja savo palydovinę ryšių sistema GLONASS. Orbitoje Rusija turi apie 18 palydovų, kurių turėtų pakakti Rusijos poreikiams patenkinti, tačiau jie yra daugiau orientuoti darbui su Rusijos Šiaurine dalimi ir rusams paskutiniu metu pradėjo gesti orbitoje jau esami palydovai. O Ukrainos kariuomenė naudojasi Jungtinių Amerikos Valstijų kompanijos STARLINK sistema. Orbitoje yra per 2 500 palydovų. Informacinis greitis ir vietovės tikslumas yra kritinis veiksnys, kuris mūšio metu dažnai nulemia paties mūšio eigą ir jo rezultatus.