„Savanoris“ 2008-05-29 Nr. 5 (389)

Vietoj pamokų – sovietinės okupacijos dienos minėjimas

Ats. kpt. Stasys Guščius
Savanoris kūrėjas

Šių metų gegužės 9 dieną apie 10.30 val. man teko grįžti iš Vilniaus centro namo į Antakalnį. Pasitaikė važiuoti trečiojo maršruto troleibusu, kuris važiuoja iš Karoliniškių. Įlipęs stotelėje „Kalnų parkas“ pamačiau, kad pilnas troleibusas devynerių ar dešimties metų moksleivių ir kelios mokytojos. Visi tarpusavyje kalbėjosi rusiškai. Dauguma jų rankose laikė gvazdikų žiedus. Priekyje sėdėjo garbaus amžiaus, apsikarstęs žvangančiais medaliais ir pasidabinęs „Georgijaus juostele“, perkreiptu veidu svaidantis aplinkiniams piktus žvilgsnius, seniokas. Aš, apsimetęs naivuoliu, rusiškai paklausiau vienos mokytojos, kokia čia šventė ir ar šiandien nereikia mokiniams sėdėti pamokose. Ji atsakė, kad aš gal iš dangaus nukritęs, jeigu nežinąs, kokia šiandien diena. Juk tai „didžiojo tėvynės karo“ pabaiga ir pergalės diena. Aš pradėjau diskusiją, pasakęs, kad Lietuvai, lietuviams, o taip pat Lietuvos piliečiams nepaisant jų tautybės, Antrojo pasaulinio karo nedera vadinti „tėvynės“ ir dar „didžiuoju karu“. Be to visas pasaulis žino, kad šis karas baigėsi ne gegužės 9 dieną, o gegužės 8-ąją, nes tą dieną buvo pasirašytas kapituliacijos aktas tarp sąjungininkių SSRS, JAV, Anglijos, Prancūzijos ir kapituliavusios Vokietijos. O gegužės 9 dieną sugalvojo Stalinas sovietinei liaudžiai mulkinti. Mokytoja, kiek sutrikusi, pradėjusi, matyt, nervintis, drebančiu, kiek pakeltu balsu atsakė, kad aš negerbiąs žmonių, kurie, vaduodami Lietuvą, paaukojo savo gyvybes. Aš atsakiau, kad išvaduoti tai išvadavo, tik po to užmiršo išeiti, o tai jau vadinama ne išvadavimu, bet okupacija. Ir paklausiau, iš kokių vadovėlių jie vaikus moko istorijos. Į diskusiją įsijungė kita mokytoja ir pakeltu, suirzusiu balsu pasakė, kad aš esąs nacionalistas, jeigu negerbiąs tokios šventės, o vaikus jie mokantys iš tokių vadovėlių, iš kokių reikia. Štai taip. Aš atsakiau – ačiū už tai, kad mane pavadinote nacionalistu, o ne fašistu. Mokytojų veiduose mačiau susierzinimą ir neapykantą man, Lietuvos piliečiui ir patriotui, už tai, kad viso labo tik norėjau išsiaiškinti ir paaiškinti tiesą. Moksleiviai, beje, stebėjo ir klausėsi šios diskusijos gana abejingais veidais. Privažiavus Sapiegos stotelę diskusija, žinoma, nutrūko, nes pasigirdo priekyje sėdėjusio ir nuo sėdynės pakilusio veterano balsas (žinoma, rusiškai): „atvažiavome“ ir mokytojos su savo globotiniais visu tuntu iškurnėjo pro atsivėrusias duris laukan.

Jeigu gegužės 9 dieną vietoj pamokų Vilniaus rusiškose vidurinėse mokyklose vyko ne pamokos, o sovietų okupacijos dienos minėjimas Antakalnio kapinėse, tada kas šiomis dienomis vyksta laisvoje Lietuvoje? Vietoj pamokų, pasitelkus okupantų kariuomenės veteranus, vėl bandoma klastoti istoriją. Vėl Lietuvos mokyklose rusakalbiams moksleiviams yra „plaunamos smegenys“, kaip buvo plaunamos mūsų kartai ir todėl daug tos mūsų kartos žmonių per rinkimus balsuoja už paksus ir uspaskichus. Dabar bijoma ką nors neigiamo pasakyti apie žydus, juodaodžius, musulmonus, nes, geriausiu atveju, gali būti apšauktas rasistu, skustagalviu ar banditu, o blogiausiu – pakliūti į cypę. Juk pakliuvo karė savanorė Violeta Iljinych už tai, kad Vilniaus centre neva sudavė ar pastūmė kažkokią negrę, ir prasėdėjo keletą savaičių Lukiškėse su tikromis banditėmis. Vėliau susigriebta, kad teisėja, skyrusi tokią kardomąją priemonę, švelniai tariant, persistengė. Ir jeigu ne šios save gerbiančios merginos mama, pasamdžiusi advokatą, kažin kaip jai ten būtų buvę. Išaiškėjo, kad pati ta negrė buvo tąkart pagėrusi ir, pamačiusi kelis vaikinus ir merginą su uniformomis ir lietuviškomis trispalvėmis ant rankovių, pati pradėjo kabinėtis, pavadindama juos „fucking nazi“. Įdomu, kaip būtų tų jaunuolių vietoje sureagavęs bet kuris kitas, save gerbiantis pilietis? Be to, kur įrodymai, kad iš tikrųjų savanorė mušė diržu per galvą? Jeigu taip būtų buvę, kas labai abejotina, kažin ar „nukentėjusioji“ nebūtų atsidūrusi traumatologijos stacionare?
Vaikystėje man įstrigo iš ketvirtos klasės lietuvių literatūros vadovėlio apysaka apie juodaodį, buvusį amerikiečių kareivį, ir jo šeimos tragediją, jam grįžus iš Vietnamo karo į savo gimtąją Alabamą. Ta apysaka vadinosi „TSRS myli negrus“. Perfrazuojant, galima būtų pasakyti: mes mylime negrus, žydus, musulmonus, visus visus, tik nemylime, negerbiame savo tautos ir savo valstybės. Kaip lenkėme galvas anais laikais prieš „vyresniuosius brolius“, taip tebesilankstome ir dabar, matyt, iš inercijos.
Visai nejuokinga. Turėtų būti nubausti visų tų rusiškų mokyklų direktoriai už tai, kad ugdo naują okupantų ir penktosios kolonos kartą. Gegužės 9-oji pergalės diena yra tik Rusijos piliečiams ir Rusijai, o mums, Lietuvos piliečiams – tai rusų antrosios okupacijos diena. Istorinio teisingumo poreikis tiesiogiai susijęs su dažno iš mūsų asmeniniu teisingumo poreikiu. Tiesa ir teisingumas turi nugalėti visada. Jeigu istoriją bandoma vėl pakreipti mūsų nedraugams palankia linkme – nieko gero iš to nebus. Visų mokyklų ir visų tautybių moksleiviams reikia puoselėti tikrąsias vertybes. Lietuvių mokyklose tos vertybės yra puoselėjamos nepakankamai, o rusiškose mokyklose, kaip matome, yra puoselėjamos ne vertybės o rusiškasis nacionalizmas, netolerantiškumas kitaip manantiems žmonėms.