„Kariūnas“ 2016 m. Nr. 1 (128) 40-41 psl.
Karybos klasika

Taika – tai tik kita karo forma

Plk. ltn. Valerijus ŠERELIS

Šiuo metu vis dažniau girdint sąvokas „hibridinis“, „nesimetrinis“, „nekonvencinis“ ir pan., kuriomis apibūdinamas karas, tarp karo ir taikos išsitrina riba, tad jų atskirtis nebėra tokia aiški. Laikantis principo „tikslai – metodai – priemonės“, kiekvienai sąvokai pagrįsti galima rasti esminius šių būsenų segmentus.

Cituodami Carlo von Clausewitzo „Apie karą“, galime pateikti netgi keletą karo apibrėžimų, pvz., kad karas – „tik politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis“, taip pat kad tai – „priemonė, o priemonės niekada negalima įsivaizduoti be tikslo“, kad „ kiekvieno karo galutinis tikslas – geresnė taika“. Taikos apibrėžimą rasti nesunku, dažniausiai tai suprantama kaip ramybė, saugumas, tvarka, konflikto nebuvimas.
Galima papildyti šią nuostatą jai iš pasaulidalies prieštaraujančia citata: „Taika nėra konflikto nebuvimas, tai – gebėjimas sureguliuoti konfliktą taikiomis priemonėmis“ (Ronaldas Reaganas). Darytina prielaida, kad kai kam gali būti neaišku, ar konfliktas lygus karui ir ar taikos metu negali būti konfliktų. Kad taika ir karas nebūtų tik „juoda ir balta“, egzistuoja sąvoka „krizė“.
„Krizė yra tarptautinio ar šalies įvykio arba proceso nulemta situacija, kuri kelia pavojų nacionaliniam saugumui ir kurios galimiems padariniams užkardyti ar esamiems šalinti būtinos specialios priemonės“ (Lietuvos Respublikos krizių valdymo įstatymo koncepcija).

Schemoje pavaizduota konflikto dinamika nuo taikos iki karo ir kitos taikos būsenos jau po karo. Laikotarpiu tarp taikos ir karo arba karo ir taikos gali kilti krizė. Jeigu tuo metu nesiimama adekvačių priemonių situacijai stabilizuoti, t. y. padėties nestabilizavus, ji pereina į karo būseną. Po karo kilusi krizė – tai stabilizavimo fazė, po kurios pasiekiama taika. Bet ar tai tokia pat taika, kokia buvo iki konflikto pradžios?
Tam, kuris pradeda karą, taika iki karo buvo ar yra, arba jis mano, kad buvo ar yra „nepakankamai gera“. Situaciją kaip „nepakankamai gerą“ galima suvokti ir vertinti įvairiai – nuo iš tikrųjų blogos, kurios nebegalima pagerinti tik veikiant viešąją nuomonę, ir „padarant“ ją „nepakankamai gerą“ veikiant vien viešąją nuomonę. Tiesa gali slypėti kažkur tarp šių dviejų padėčių ir su laiku kisti skirtingomis kryptimis ir greičiu skirtingose socialinėse grupėse ir sluoksniuose.
Šis teiginys gali reikšti, kad viešoji nuomonė apskritai negali būti absoliučiai teisinga. Tiesa tampa tai, kuo patiki viena ar kelios tikslinės auditorijos, ir tik toms tikslinėms auditorijoms. Kitos tikslinės auditorijos gali likti neįtikintos arba indiferenčios tam tikrai informacijai, nors tarp jų irgi gali pasitaikyti tiek draugiškai, tiek priešiškai nusiteikusių žmonių grupių.
2014 m. liepos 28 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko diskusija „Naujos hibridinio karo atmainos“. Pranešėjas A. Ilarionovas kalbėjo apie hibridinio karo sąvoką. Apibendrinant galima pasakyti, kad hibridinis karas – tai karinių ir nekarinių priemonių mišinys. O jeigu jos „nekarinės“, ar tai reiškia, kad jos taikios?
Vienu ryškiausių Jungtinės Karalystės karo teoretiku pripažintas Basilis Liddellis Hartas vertas skaitytojo dėmesio dėl minties aštrumo, aktualumo, gebėjimo ją perteikti ir praktinės patirties (1914 m. rugpjūčio mėn. jis užsirašė savanoriu ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, keletą kartų buvo sužeistas, ištarnavo kapitono laipsnį). Šiandien paminėsime tik jo „netiesioginio poveikio strategiją“, arba tiesiog „netiesioginį poveikį“ (angl. Indirect approach), kurio esmė – gerai parengtų gynybinių pozicijų tiesioginė ataka beveik niekada nepavyksta, dėl to ir neturėtų būti bandoma. Norint nugalėti priešą, pirmiausia reikia išvesti (išmušti) jį iš pusiausvyros. Ir tai negali būti atakos poveikis, tai turi įvykti dar prieš ją pradedant.
Apie netiesioginį poveikį kalba ir Sun Tzu: „Visose kovose tiesioginis metodas gali būti naudojamas mūšyje, bet netiesioginiai metodai bus reikalingi siekiant užtikrinti pergalę. Mūšyje yra tiktai du metodai – tiesioginis ir netiesioginis, jų kombinavimas – tai begalinė manevrų seka. Tiesioginis ir netiesioginis būdai sudaro sąlygas vienas kitam. Tai kaip judėjimas ratu – niekada nepasiekiant galo.“ Tai primena manevro ir sekinimo kombinavimą platesnės operacijos metu.
Manevras. Šių operacijų metu vyksta intensyvūs kovos veiksmai, siekiant išlaikyti arba užimti teritoriją, stabdyti priešininko judėjimą, laimėti laiko. Manevro operacijomis užtikrinamos pergalės (Lietuvos karinė doktrina, p. 52.). Sekinimas. Juo siekiama padaryti priešininkui kuo didesnę žalą, palaužti jo norą kovoti. Sekinimo operacijos vykdomos savo ar priešo užimtoje teritorijoje. Vien tik sekinimo operacijomis neužtikrinama pergalė (Lietuvos karinė doktrina, p. 52.). Žiūrint dar plačiau, netiesioginiai veiksmai ketinamoje užpulti šalyje, siekiant užsitikrinti pergalę, gali būti pradėti vykdyti gerokai anksčiau, dar iki tiesioginių karo veiksmų.
Schemoje šie veiksmai pavaizduoti dviem kreivėmis. Viena iš jų prasideda taikos metu ir niekada nesibaigia – tai ardomoji veikla (veiksmai, kurių tikslas – silpninti karinę, ekonominę ar politinę valstybės galią griaunant jos piliečių moralę, lojalumą valdžiai ir pasitikėjimą), informacinės ir specialiosios operacijos, ekonominis, diplomatinis ir kitoks spaudimas. Kita kreivė prasideda krizės metu, intensyviai kyla karo ir krinta krizės metu – tai kinetiniai, tiesioginiai, dažniausiai kariniai, veiksmai, kuriantys aplinkybes taikos, kurios siekia oponentas ir kuriai užtikrinti gali būti vykdomos karinės krizių valdymo, taikos įvedimo ar palaikymo operacijos, sąlygoms sudaryti.
Tikėtinas netiesioginio poveikio rezultatas galėtų būti dezorganizacija, dezorientacija, demoralizacija, klaidinimas, kvailinimas, bauginimas ir t. t. Du pagrindiniai veiksniai, siekiant apsisaugoti nuo netiesioginio poveikio, yra intelektas ir tapatybė, arba profesionalumas ir patriotizmas. Savigarba, savo istorijos puoselėjimas, tarpusavio pagalba, savišvieta, aplinkos stebėjimas ir nepasidavimas provokacijoms, budrumas – pirmieji ginklai. Du pagrindiniai veiksniai apsaugo nuo netiesioginio poveikio.
Šalis, potencialus agresijos taikinys, taikos metu turi tapti atspari netiesioginiam poveikiui ir plėsti savo pajėgumus tiesioginio poveikio subjektams atgrasyti.