„Savanoris“ 2011-03-31 Nr. 3 (423)
Suvažiavimui artėjant
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
savanoris kūrėjas
Artėja LKKSS suvažiavimas, kurio daugelis savanorių kūrėjų laukia su viltimis, kad jis galbūt išjudins snūduriuojančią sąjungą, patvirtins naują statutą, nubrėš tikresnės veiklos gaires. Iniciatyvos ėmėsi grupė vilniečių (Vytautas Račkauskas, Vytautas Dilys ir kiti), nuoširdžiai siekiantys atgaivinti sąjungos veiklą ir norintys realiai dirbti. Aš tai nesu toks optimistas, įtariu, kad bus daug kalbų, daug ginčų, o rezultatas turbūt – kaip visada. Juk dar Karlo Markso draugelis Frydrichas Engelsas stebėdavosi: „Ko nori vienas, tam prieštarauja kitas, ir galų gale randasi tai, ko nenorėjo niekas“.
Eilinis sąjungos narys nelabai ir žino, kiek sąjungoje yra tikrų kūrėjų – atėjusių į krašto apsaugą iki pučo ir tarnavusių bent pusmetį, t.y. dalyvavusių kuriant Lietuvos kariuomenę, ir kiek prašalaičių – kariuomenėje net netarnavusių. Ko pastarieji veržiasi į sąjungą ir kaip patenka – suvokt nesugebu, gal vilioja savanorio kūrėjo vardas, o gal medalis?..
Savanorio kūrėjo medalis, valstybinis apdovanojimas, atsiradęs Pirmojoje respublikoje, šiandien valdžios nužemintas į žinybinių ženklų lygį. Kodėl taip padaryta, niekas nesiteikė paaiškinti. Tačiau valdžia sau, tauta sau, o savanoriams medalis, nors ir „nubaustas“, yra pats vertingiausias apdovanojimas.
Dar ir šiandien ne visi savanoriai tuo medaliu apdovanoti. Visuomet užmirštami tie, kurie nesibrauna į pirmąsias eiles, tylesni, drovesni ar turi daugiau savigarbos ir negali patys sau prašyti apdovanojimų. Didžiosios Kovos rinktinės Trakų kuopos seržantas Albinas Jančiauskas Savanorio kūrėjo medaliu apdovanotas tik po 20 tarnybos metų ir jeigu ne Vytautas Dilys, kuris sugeba nepasiklysti biurokratinių popierių džiunglėse, būtų laukęs dar bent 20 metų. O štai priešingas pavyzdys. Medalį išsikaulijo tikrąja to žodžio prasme vienas vilnietis, labai aktyvus, dalyvavęs Sausio įvykiuose ir už tai visai pelnytai apdovanotas Sausio 13-osios medaliu… Bet Algimantai, kokioje kuopoje tamsta tarnavai?
Savanorio kūrėjo medaliu apdovanojami ne tik 1990-1991 metų savanoriai, bet ir ginkluoto pasipriešinimo dalyviai – Birželio sukilėliai, plechavičiukai, partizanai. Viskas teisinga.
Nelabai seniai į ginkluoto pasipriešinimo dalyvių gretas įrašyti represuoti ir žuvę rusų lageriuose Lietuvos kariai, kurie jokiame ginkluotame pasipriešinime nedalyvavo, nes ir negalėjo dalyvauti. Tai atrodo taip: jeigu žmogus mirė lageryje – jis pasipriešinimo kovų dalyvis, jeigu liko gyvas – ne, ne dalyvis. Kariniai laipsniai po mirties, medaliai po mirties… Dabar jau ir ginkluotos kovos. Taipogi po mirties… Galima ir kitokiais būdais pagerbti, įamžinti jų atminimą ir bene monumentaliausias paminklas yra Vytauto Zabielsko vadovaujamos sąjungos parengtas daugiatomis sąvadas „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918- 1953“.
Šiame „Savanorio“ numeryje specialiai spausdiname tekstą apie Lietuvos kariuomenės liktinį viršilą Ipolitą Janušauską, areštuotą karo pradžioje ir išvežtą į Norilsko lagerius. Tardymų metu viršila elgėsi garbingai, jokių pavardžių neminėjo, niekam nepakenkė. Ne visiems, anaiptol ne visiems, atsidūrus komunistinio pragaro prieangyje, tai pavykdavo.
Viršila ištvėrė, liko gyvas ir sugrįžo į Tėvynę, o kadangi liko gyvas, tai ginkluoto pasipriešinimo dalyviu jis nepripažįstamas. Teisingai, nes jokiame ginkluotame pasipriešinime Janušauskas ir nedalyvavo.
Bet užtat ginkluoto pasipriešinimo dalyviu, kariu savanoriu pripažintas ir Savanorio kūrėjo medaliu po mirties apdovanotas Jurgis Šeblovinskas. Susipažinkime su šiuo nuopelningu karžygiu.
Tai Georgijus Šeblovinskis, Smolensko gubernijos dvarininko sūnaitėlis. Nuvirtus carui, nuėjo savanoriu pas bolševikus, tarnavo Raudonojoje armijoje. 1920-aisiais rusai vijo lenkų kariauną Varšuvos link, pasiekė ir Vilnių, bet gretai turėjo patys bėgti. Šeblovinskis į badaujančią ir kraujais paplūdusią Rusiją grįžti nepanoro, dezertyravo iš Raudonosios armijos ir atsidūrė Kaune. Savų karininkų tada trūko, Lietuvos kariuomenėje tarnavo daug rusų, kurie ir padėjo Šeblovinskiui, ėmusiam tvirtinti, kad jis – karininkas, užsivilkti lietuvišką uniformą. Į kariuomenę priėmė, bet lietuviško laipsnio nesuteikė. Ar Šeblovinskis turėjo karininko laipsnį? Regis, neturėjo, jo giminaičiai kalbėjo, kad Georgijus tik Lietuvoje apsimetė karininku. Lietuvos kariuomenės kontržvalgybai vargu ar tai buvo paslaptis, jeigu tik po aštuonerių tarnybos Lietuvos kariuomenėje metų jau ne Georgijus Šeblovinskis, o Jurgis Šeblovinskas, vargais negalais išlaikęs privalomus lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos bei geografijos egzaminus, tapo Lietuvos leitenantu. Okupacijos išvakarėse tarnavo ulonų pulko štabo raštvedžiu, o tai viršilos pareigos, nors Šeblovinskas jau buvo kapitonas. Aukščiau jis negalėjo kilti.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje artimai draugavo su rusų kilmės karininkais (turbūt ir bendraminčiais) mjr. Jurgiu Kovu, ltn. Andriumi Šarupičiumi. Visi trys okupantus sutiko palankiai, juk atėjo savi. Kovas mikliai įstojo į komunistų partiją ir gavo eskadrilės vado pareigas, karo pradžioje bandė sprukti į Rusiją. Likimo ironija, jo lėktuvą numušė ne vokiečiai, o „savi“, rusai. Brisiaus galas. Šarupičius okupacijos pradžioje tapo ulonų pulko politiniu vadovu, vė- liai – Šeblovinsko pavaduotoju, ta- čiau įtrauktas į liaudies priešų sąrašus, atsidūrė Norilske. Lageryje bendradarbiavo su NKVD, už tai jam sumažino bausmę ir galiausiai paleido.
Kai komunistai susidorojo su husarų pulko vadu plk. Antanu Rėklaičiu, pulkui vadovauti paskyrė raštvedį Šeblovinską. Vienas iš uoliausių Lietuvos kariuomenės duobkasių ir represijų organizatorių Jonas Macijauskas savo prisiminimuose, išleistuose 1961 m., rašė: „Nauju pulko vadu buvo paskirtas majoras Šeblovinskas, kuris nuoširdžiai padėjo politiniams darbuotojams, pats aktyviai įsijungė į pulko demokratizavimo procesą.
Majoras Šeblovinskas padėjo sutramdyti ir reakcingąjį buožinės kilmės karininką Karosą, apie kurį telkėsi kiti atžagareiviai bei visokio plauko šiaudadūšiai“. „Reakcingasis Karosas“ – tai vienas gabiausių ir labiausiai išsilavinusių pulko karininkų ltn. Klemensas Karosas, baigęs ne tik mūsų karo mokyklą, bet ir kavalerijos mokyklą Prancūzijoje.
Majoro laipsnį Šeblovinskui suteikė Paleckis. Rusai vienus „paleckinius“ laipsnius pripažino, kitų nepripažino, kriterijai neaiškūs. Šeblovinskui pripažino, tačiau 1941 m. pradžioje NKVD vis tiek jį areštavo. Teisė už dezertyravimą iš Raudonosios armijos 1920 metais ir kontrrevoliucinę agitaciją. Šeblovinskas mėgo pasakoti anekdotus ir NKVD vieną jo papasakotą anekdotą užfiksavo.
Atvažiuoja į buržujų nualintą, bet Raudonosios armijos išvaduotą Lietuvą tarybinė pilietė su vaiku. Vaikšto po Kauną akis išpūtusi: gatvės švarios, tvarkingos, žmonės gražiai apsirengę, parduotuvių vitrinos lūžte lūžta nuo visokiausių gėrybių. Prie vienos krautuvės sėdi nuplyšęs valkatėlė ir ištiesęs drebančią ranką kaulija išmaldos. Vaikas sako:
– Mama, mama, žiūrėk!.. Ir pas juos yra kolūkiečių…
Davė dezertyrui ir anekdotų mėgėjui nedaug – 8 metus ir pasiuntė vis dėlto ne į Norilską, bet į šiltesnius kraštus, prie Kaspijos jūros. Ten ir numirė. Macijauskas neapkentė Lietuvos karininkų, bet va Šeblovinską išgyrė, nors puikiai žinojo jo istoriją….
Kur, kada ir kokiose ginkluoto pasipriešinimo kovose Šeblovinskas dalyvavo?
Ketinau kalbėti apie LKKSS reikalus, bet matau nuklydęs į dobilienas. Antra vertus, kai Lietuvos kariuomenės griovėjas paskelbiamas savanoriu kūrėju, tai kyla visokių minčių. Gal specialiai tai daroma, gal gviešiamasi iš valstybės išpešti dar šiek tiek pinigėlių, gal dar kas…
Ryškiausi lietuvių tautinio charakterio bruožai yra santūrumas ir nuosaikumas, tai tebūnie mažiau tų ritualinių šokių su vėliavėlėm ir medaliais. Galų gale mūsų visų vėliava viena – Trispalvė. Dabar atrodo, kad kuo Lietuvoje lietuvių mažiau, tuo vėliavų daugiau!
Rašinį pradėjau citata, citata ir baigsiu. Vieno tokio prancūzo, Šarlio Bodlero: „Jeigu žmogus nusipelnęs, kuriems galams jį apdovanoti? Jei neturi nuopelnų, galima ir apdovanoti, tai suteiks jam blizgesio“.