Pagal www.voruta.lt/2017-03-02 „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai 90 metų (1927–2017)“

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos veiklos apžvalga: nuo jos įkūrimo 1927 m. ir veikimo Pirmosios respublikos metais iki atkūrimo emigracijoje

LKKSS Kauno skyriaus pirmininkė
dr.Aušra Jurevičiūtė

 

Pirmosios respublikos kūrėjai savanoriai 1918–1923 m. kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais bei dalyvavo sėkmingame Klaipėdos sukilime. Nors daugeliu atveju Lietuvos priešai buvo gausesni ir geriau ginkluoti, tačiau savanoriai buvo pranašesni savo dvasios stiprybe ir todėl buvo apginta Lietuvos Nepriklausomybė, nors su didelėmis netektimis, praradus Vilnių. Kovose dėl laisvės žuvo 40 karininkų, 1294 kareiviai ir 67 šauliai, mirė nuo ligų apie 2000 karių, jų atmintis įamžinta 1938 m. Vytauto Didžiojo Karo muziejuje įrengtoje Žuvusiųjų kriptoje. Iki 1940 m. savanoriais Lietuvos kariuomenės kūrėjais buvo pripažinta per 10 tūkst. karių ir jie buvo apdovanoti Kūrėjų savanorių medaliu.
Mintis įkurti savo organizaciją savanoriams kūrėjams gimė, švenčiat Didžiojo Lietuvos Seimo 20-metį, 1925 m. Tą mintį pagarsino savanoris kūrėjas Mykolas Lazauskas, minėjimo metu pasveikinęs susirinkusius savanorių vardu ir pažadėjęs, kad „Jeigu pavojus tautą – valstybę ištiks, mes stosime visi kaip vienas ir ginsime ją nuo priešų!“. 1926 m. rugsėjo mėn. įvyko steigiamieji savanorių sąjungos susirinkimai: Kaune, Šakiuose ir Joniškėlyje, Kėdainiuose, Panevėžyje, Šiauliuose. Lapkričio 7 d. Kaune, susirinko savanorių organizacinių komitetų atstovų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 41 atstovas ir buvo išrinkta Organizacinė Centro valdyba, kuri nusprendė sušaukti steigiamąjį suvažiavimą, lapkričio 23 d. Tačiau dėl ruošiamo ir įvykdyto Gruodžio 17 d. perversmo, steigiamasis suvažiavimas buvo nukeltas į 1927 m. Jis vyko sausio 8-9 d. Kaune, o jame dalyvavo Prezidentas A. Smetona, mjr. Antanas Merkys, gen. ltn. Vladas Nagevičius, plk. Julius Čaplikas, gen. Silvestras Žukauskas, plk. Povilas Plechavičius, mjr. Jonas Motiejūnas-Valevičius ir kiti aukšti karininkai-savanoriai bei 107 atstovai iš skyrių. Kongresą atidarė sąjungos Organizacinio komiteto centro valdybos pirmininkas plk. ltn. Antanas Zubrys. Suvažiavimas išrinko sąjungos Centro valdybą, o jos pirmininku buvo išrinktas plk. J. Čaplikas. Sąjungos įstatus parengė Centro valdyba remdamasi Šakių skyriaus parengtu projektu ir vadovaudamasi I-ojo pasaulinio karo dalyvių sąjungos įstatais, kiek jie atitiko Lietuvoje kuriamos sąjungos sąlygas ir idėjas. Įstatuose buvo įrašyti šie sąjungos tikslai: a) saugoti ir ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, b) kelti ir ugdyti tautinę lietuvių sąmonę, c) gerinti savo narių ekonominę būklę, d) rūpintis Lietuvos karžygių atminimo pagerbimu. Remiantis šiais įstatais, sąjunga numatė savo veiklos gaires: „a) stiprina krašto pajėgas ir, jei Tėvynė atsidurtų pavojuje, organizuotai stoja jos ginti, papildydama aktyvių kovotojų gretas, b) ruošia ir miklina savo narius karo srities dalykuose ir propaguoja sportą, c) steigia ir laiko knygynus, skaityklas, <…> propaguoja tautines dainas, šokius ir žaidimus, leidžia ir platina knygas, laikraščius, atsišaukimus ir kt.<…>, d) steigia ir laiko ekonomines įmones <…>, e) rūpinasi savo narių teisių gynimu ir jiems prideramų teisių išrūpinimu, narių gerovės stiprinimu, apdrausdama gyvybę, duoda pašalpas ir paskolas senatvėje, nelaimėje ir ligoje, f) steigia ir laiko spaudos informacijų ir patarimų biurus“[1].
Savanorių sąjunga susidėjo iš aktyvių narių – Lietuvos kariuomenės savanorių, kurių statusas buvo apibrėžtas Lietuvos įstatymais, narių rėmėjų –visų, kurie pritaria sąjungos tikslams ir „garbės narių – garbingų Lietuvos piliečių, kurie žodžiu, darbu arba ginklu yra prisidėję prie kovų, vedamų už Lietuvos nepriklausomybę, ir ypatingais darbais sąjungai pasižymėję asmenys“[2]. Pirmaisiais sąjungos gyvavimo metais garbės nariais buvo išrinkti: arkivyskupas Pranas Karevičius, dr. Jonas Basanavičius, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, Martynas Jankus, dr. Jonas Šliūpas, gen. Jonas Bulota, Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras[3]. 1933 m. balandžio 23 d. sąjungos Centro valdybos plenumas vienbalsiai pripažino gen. št. plk. Kazį Škirpą pirmuoju Lietuvos savanoriu ir išrinko sąjungos Garbės nariu. 1937 m. tokia pat garbė buvo suteikta gen. Silvestrui Žukauskui, o 1939 m. – dr. Kaziui Griniui ir div. gen. Stasiui Raštikiui.
Sąjungą sudarė skyriai, suskirstyti pagal administracinius vienetus. Vyriausiasis sprendžiamasis organas buvo skyrių atstovų suvažiavimas, šaukiamas kartą per metus. Suvažiavimas išrinkdavo penkių narių valdybą, trijų narių revizijos komisiją ir trijų narių Garbės teismą. Tarp suvažiavimų dirbo penkiolikos asmenų Centro valdyba. Į atstovų suvažiavimą rinkdavo 1 atstovą nuo 20 (nuo 1936 m. 1 nuo 30 – A. J.) savanorių. Jei skyriuje buvo mažiau kaip 20 narių – siųsdavo 1 asmenį. Sąjungos nariai mokėjo stojamąjį ir nario mokestį. Sąjungos struktūra leidžia daryti išvadą, kad tai buvo demokratiškumo principais besivadovaujanti organizacija. Visi valdžios organai buvo renkami ir atsiskaitydavo kiekvienais metais. Sąjungos nariai turėjo sprendžiamąjį balsą skyrių suvažiavimuose, o visuotiniuose suvažiavimuose jis jį patikėdavo kolegai, kurį išrinkdavo to skyriaus atstovu (atstovais). Atstovai turėdavo atsiskaityti apie savo darbą sąjungos suvažiavimuose: kas buvo svarstyta, kokie priimti nutarimai, ar įvykdė skyriaus jam patikėtus darbus. Archyvinių dokumentų analizė leidžia teigti, kad nebuvo toleruojami tie nariai, kurie šio reikalavo neįvykdydavo. Pirmajame savanorių suvažiavime buvo ne tik apsvarstyti ir priimti įstatai, bet daug dėmesio buvo skirta ekonominiams savanorių reikalavimams bei nusiskundimams. Reikalavimai buvo suskirstyti į tris grupes:

1.Karių savanorių aprūpinimas žeme – šiame punkte buvo numatyta 14 pozicijų, dėl savanorių aprūpinimo žeme, jos įteisinimo, atėmimo, paskolų, miško medžiagos ir sėklos klausimo sprendimo, žemės pirkimo ne varžytinių keliu ir kt.
2.Valstybinė tarnyba – numatyti 5 punktai, kurie skelbė, kad valstybinėse įstaigose dirba svetimtaučiai ir svetimšaliai, nemokantys lietuvių kalbos; juos reikia išaiškinti ir šalinti; suteikti pirmenybę kariams savanoriams, stojantiems į valdišką tarnybą; tarnybą kariuomenėje įskaityti į pensijai gauti ištarnautą laiką; iš tarnybos atleisti tik teismo sprendimu; savanoriai neturi būti atleidžiami mažinat etatus.
3.Kitos lengvatos apėmė 8 punktus ir daugiausia buvo susiję su savanorių ir jų šeimos narių nemokamu gydymu, švietimu, beprocentėmis paskolomis verslui, leidimais ginklui įsigyti ir laikyti; okupuotos Lietuvos ir Amerikos lietuvių karių savanorių teises sulyginti su Lietuvos savanorių; savanorius bedarbius pirmiausia aprūpinti darbu.

Visi šie reikalavimai per kelis mėnesius buvo išanalizuoti ir surašyti į savanorių lengvatų įstatymo projektą bei pateikti vyriausybei. Savanorių lengvatų įstatymas buvo priimtas tik 1940 metais. Visus 13 metų sąjunga aktyviai gynė kiekvieną punktą. Ne visada tai sulaukdavo tinkamo vyriausybės ir visuomenės dėmesio. Šis klausimas buvo ypač aktualus prasidėjus 1929–1930 m. pasaulinei krizei, kai Lietuvoje padaugėjo bedarbių, smuko žemės ūkio produkcijos kainos. Dauguma savanorių buvo žemdirbiai, tad tai skaudžiai atsiliepė jų materialinei būklei. Beveik kiekviename atstovų suvažiavime buvo keliami ekonominiai klausimai. Nors jie ir buvo surašyti į lengvatų įstatymą, bet jis nebuvo priimtas. Savanorių ekonominiai reikalavimai buvo vykdomi labai iš lėto, o spaudoje pasirodė straipsnių kritikuojančių savanorių norus gauti lengvatų. „Lietuvos aidas“ rašė, „kad vietoj pareigų 1930 m. suvažiavime skambėjo privilegijų reikalavimai“. Į šiuos kaltinimus CV atsakė, kad suvažiavimas pasisakė prieš žemės reformos įstatymo pakeitimą, kuris grąžina žemę dvarininkams, daugiausia lenkams, o savanoriams duoda tik tai, kas liko, tai dėl to nereikėtų savanorių kaltinti[4]. 1931 m. atstovų suvažiavimas pavedė CV įgyvendinti šiuos jų pageidavimus:

1) paskubinti išleisti lengvatų įstatymą;
2) pagreitinti savanorio medalio išdavimą (V.Ž. Nr. 343. 1930.12.29. buvo paskelbtas Savanorio medalio statutas – A. J.);
3) išduoti pašalpą visiems savanoriams, neatsižvelgiant į tai, kad jie gautą žemę būtų pardavę;
4) savanoriams valdininkams ir tarnautojams užskaityti kariuomenėje tarnautą laiką dvigubai, t.y. dieną laikyti dviem dienom;
5) kad tarnaują valstybinėse įstaigose savanoriai nebūtų atleidžiami be teismo sprendimo;
6) kad važiuojant geležinkeliais savanoriams būtų taikomas Vyčio kryžiaus ordino kavalierių lengvatos;
7) valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymą pakeisti ta prasme, kad savanoriai nuo įnašų į pensijų fondą už tarnybą valstybinėse įstaigose laiką būtų atleisti iki 1926 m. gegužės 1 d.;
8) kad sergą savanoriai valstybinėse bei savivaldybės ligoninėse būtų gydomi nemokamai;
9) kad negavę pilnos žemės normos savanoriai galėtų gauti miestuose plecius su išperkamaisiais mokesčiais troboms statyti.“
[5]

Sąjungos Centro valdyba ypač rūpinosi gauti darbą bedarbiams savanoriams. Prašymai šiuo klausimu buvo dažniausi. Jiems spręsti 1933 m. buvo įsteigtas Savanorių darbo biuras. Darbo gavimo prašymais CV apipildavo vyriausybę, o kartais ir Prezidentą. Sąjungos valdyba rūpinosi, kad savanoriai gautų koncesiją vežioti keleivius autobusais ir taip užtikrintų jiems darbo vietas, kaip tai daroma Čekoslovakijoje, kai vyriausybė tokius legionierių prašymus patenkino ir aprūpino juos pastoviu darbu[6]. Centro valdyba dėl to ne kartą kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, bet teigiami poslinkiai prasidėjo tik nuo 1935 m., kai ministerija priėmė statutą, pagal kurį savanoriai būtų priimami į darbą pirmiausia.
Antrasis savanorių atstovų suvažiavimas, įvyko 1928 m. balandžio 22–23 d. Kaune, Tilmanso salėje. Jame dalyvavo 154 atstovai. Svarbiausias savanorių suvažiavimo prašymas vyriausybei buvo savanorio sąvokos praplėtimas ir lenkų okupuotų sričių gyventojų naudai: kad savanoriais būtų laikomi ir tie asmenys, kurie pagal gimimo metus buvo šaukiamojo amžiaus, bet jų kraštas buvo okupuotas ir į Lietuvos kariuomenę jie atvyko savo noru. Šis klausimo sprendimas truko 13 metų. Įstatymo pataisos dėl savanorio statuso buvo pateiktos 1936 metų Seimui, kuris jį priėmė tik 1940 m. sausio mėn. ir iki okupacijos nebuvo spėta jo įgyvendinti. Taip pat buvo svarstytas sąjungos vėliavos projektas, kurį sukūrė Panevėžio skyriaus savanoris Juozas Kaminskas. Gegužės 12 d. šį projektą patvirtino CV ir jis su mažais pataisymais buvo įgyvendintas. Suvažiavimas išrinko ir naują Centro valdybą: pirmininkas – J. Čaplikas, vicepirmininkai – Kazys Matulevičius ir Algirdas Sliesoraitis, sekretoriai – Stasys Butkus ir Jonas Karutis, iždininkas – Juozas Miliušis, nariai – Vytenis Statkus, Jurgis Kiaunis, Petras Steikūnas, Albinas Čėsna, Tadas Chodakauskas, Jonas Viliušis, Jonas Maurukas, Kazys Germanas ir Antanas Steikūnas. 1928 m. rugpjūčio 5 d. plk. J. Čaplikas grįžo į kariuomenę ir pirmininku tapo K. Matulevičius, vicepirmininkais – V. Stakus ir J. Kiaunis.
Savanorių sąjungos Kauno skyrius dirbo glaudžiai bendradarbiaudamas su Centro valdyba. Dalis jo valdybos narių dažniausiai tapdavo ir CV nariais. Šis skyrius buvo ir vienas aktyviausiai veikiančių ir gausiausių, 1929 m. turėjęs 900 narių. Skyrius sugebėjo gauti ir finansinę pagalbą iš Kauno apskrities valdybos (500 litų) bei Kauno miesto (1500 litų). Kauno savanoriai įsivedė gražią tradiciją – spalio 9 d. rengti „Vilniaus valandą“. 1928 m. tokią valandą pravedė Ministras pirmininkas A. Voldemaras, kalbėjęs savanoriams apie Vilnių ir jo reikšmę Lietuvai. Tokia pat valanda buvo surengta ir 1929 m. spalio 9 d.
1929 m. liepos 21–22 d. vykusiame III suvažiavime aktyviai dalyvavo „Geležinio vilko“ organizacijos nariai, savanoriai. Prie kiekvieno asmens pavardės buvo rašoma: „vilkas, ne vilkas, prijaučiantis, tautiniai nusistatęs“[7]. Šiame suvažiavime dalyvavo 75 „vilkai“ iš 150 atstovų. Daugiausia „vilkų“ tarp atstovų buvo iš Kaišiadorių, Kėdainių, Šakių, Tauragės, Kauno skyrių. Suvažiavimą pradėjo CV pirmininkas K. Matulevičius [„vilkas“ – A. J.], o į prezidiumą buvo išrinkti K. Masiliūnas, A. Steikūnas, H. Vaitkevičius, į sekretoriatą – A. Rukša ir J. Adomaitis [visi paminėti asmenys  – „vilkai“ – A. J.]. Suvažiavimo dalyvių sudėtis neatsitiktinai buvo tokia. Tam įtakos turėjo gegužės 6 d. atentatas prieš Ministrą pirmininką A. Voldemarą. Savanoriai vieningai priėmė protestą dėl šio įvykio, o vakare visi su vėliavomis vykdami padėti gėlių prie Nežinomo kario kapo, atėjo ir prie prof. A. Voldemaro namų. Ministras pirmininkas išėjo pasitikti savanorių, kurie jį sutiko griausmingu „Valio“. A. Voldemaras pasakė kalbą ir padėkojo savanoriams „Už tėvynės sargybą ir pareiškė, kad Tėvynė turėdama tokių sūnų, galės įvykdyti visus savo uždavinius.[8]
1931 m. visuotinis savanorių sąjungos suvažiavimas svarbus tuo, kad jis pakeitė sąjungos pavadinimą į „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių“ ir svarstė ne vieną rezoliuciją, nukreiptą prieš lenkų veiksmus ir Klaipėdos vokiečių vykdomą politiką. Suvažiavime buvo nutarta pradėti švęsti pirmosios savanorių priesaikos, kuri vyko Kaune, 1919 m. gegužės 11 d., dieną, kaip savanorių šventę[9]. Tačiau neilgai kūrėjai savanoriai džiaugėsi šia švente. 1935 m. Studentų atsargos karininkų korporacijos „Ramovė“ iniciatyva, buvo nuspręsta, trečią gegužės savaitgalį rengti Kariuomenės ir visuomenės dieną, prisimenant pirmąją 1919 m. gegužės 11 d. savanorių priesaiką ir taip įamžinant „[…] savanorius kūrėjus ir jų bei kitų karių sudėtas aukas už Lietuvos nepriklausomybę[10]. LKKSS pirmininkas visada įėjo į šventės rengimo komitetą. Sąjungos pirmininku buvo išrinktas ats. plk. ltn. Petras Gužas, vicepirmininku – Stasys Butkus. Tarp suvažiavimų dirbanti CV atsakinėdavo į įvairius raštus, nagrinėdavo savanorių prašymus bei operatyviai reaguodavo į vidaus ir užsienio politikos įvykius. 1931 m. lapkričio 20 d. CV išplatino rezoliuciją dėl žydų pogromų Vilniuje. Joje buvo rašoma: „<…> kraugėrio lenko dvasia nerimsta nė dienos. Paskutinėmis dienomis lenkai pavartojo teroro aktą prieš žydus ir plėšė jų turtą. Atkartojo kruvinąjį 1919 m. Velykų pogromą Vilniuje ir šiandien Lietuvos žydų kraujas vėl apšlakstė Vilniaus akmenis <…> LKKSS Centro valdybos prezidiumas reiškia užuojautą nukentėjusiems <…> ir griežčiausiai  smerkia barbariškus okupantų lenkų kovos būdus su tautine Lietuvos žydų mažuma <…>.“[11] Savanorių sąjungos darbas buvo stebimas ir vertinamas. 1932 m. vykęs suvažiavimas buvo žymus ir tuo, kad savanoris A. Sliesoraitis pasiūlė išrinkti pirmąjį savanorį, paskelbiant apie tai visuose Lietuvos didžiuosiuose laikraščiuose.
1933 m. balandžio 29-30 d. vykusiame atstovų suvažiavime plk. Kazys Škirpa buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos savanoriu ir buvo iškelta visuotinio savanorių kongreso sušaukimo idėja. Jis būtų šaukiamas ne dėl ekonominių problemų, bet dėl Vilniaus ir Klaipėdos bei būtų nukreiptas prieš tautos susiskaldymą. Numatoma kongreso sušaukimo data– 1933 m. rugpjūčio 13–15 d., tačiau nebuvo leista to padaryti. 1934 m. Prezidentas A. Smetona savanoriams „siūlė kongresą šaukti su kokiu kitu reikalu, pvz., paroda. Be to, politiniai kongresas nebe toks aktualus. Klaipėdos kraštas aptvarkytas, reikšmingesnis Vilniaus kraštas, nes pasigirsta balsų, priešingų visuomenės nuomonei.“[12]

Savanorių sąjunga ir jos nariai ne vien tik kritikavo ir peikė valdžią, bet ir siūlė priemones, kaip geriau ginti ir saugoti Lietuvos valstybingumą. 1935 m. LKKSS iniciatyva buvo įsteigtas Ginklų fondas, kurio pirmasis ir ilgametis pirmininkas buvo ats. plk. ltn. Petras Gužas.Įkūrusi Ginklų fondą, sąjunga įnešė pirmąją auką – 1000 litų[13]. Panašios aukos buvo aukojamos kasmet.
1936 m. buvo nutarta perregistruoti visas organizacijas. Po šios registracijos buvo uždarytos visos krikdemiškos organizacijos. Perregistruota buvo ir LKKSS. Pasikeitė ir įstatų pagrindinis straipsnis. Naujuose įstatuose savanoriams buvo atimta teisė saugoti ir ginti Tėvynę, jiems buvo leista moraliai ir materialiai remti Tėvynės gynimą. Tai buvo tikrai nemenkas smūgis tokiai patriotinei organizacijai, kurios nariai ginklu apgynė Lietuvos Nepriklausomybę. Kodėl buvo taip bijoma savanorių, net neleidžiant jiems įsigyti ir laikyti ginklų? Atsakymas į šį retorinį klausimą glūdi savanorių kūrėjų principingume ir nesitaikstyme su valdžios vykdoma politika, jei ji neatitinka jų moralinių nuostatų. Po 1936 m. perregistravimo LKKSS veikla aprimo ir pradėjo tekėti griežtai valdžios nubrėžta vaga. Iki 1938 m. didesnių sukrėtimų nepatyrė nei Lietuva, nei Savanorių sąjunga. Pirmininku jau kelintus metus buvo renkamas advokatas, ats. plk. ltn. P. Gužas. Centro valdybą sudarė įvairių įsitikinimų ir partinės orientacijos savanoriai. Čia buvo valstiečiai liaudininkai Petras Ruseckas ir Jonas Kalnėnas, tautininkai – P. Gužas, J. Indrišiūnas, Jonas Viliušis, J. Maurukas, M. Gaidelis, vadinamieji voldemarininkai – K. Matulevičius, A. Sliesoraitis, V. Statkus, P. Steikūnas ir kt. 1937 m. LKKSS buvo 34 skyriai ir apie 4 tūkstančius narių[14].
Vyriausybė palaipsniui vykdė nors ir nepriimtą lengvatų įstatymą. Didžioji dalis reikalavimų buvo patenkinta iki 1938 m. Liko negarantuotas nemokamas gydymas, to priežastimi laikant ekonominę krizę ir krašto ginkluotųjų pajėgų stiprinimo reikalą, taip pat nebuvo įgyvendinta nuostata apie savanorių atleidimą iš tarnybos be teismo sprendimo[15]. Iki pat sovietų okupacijos taip ir nebuvo iki galo realizuotas visas dar 1927 m. parengtas Savanorių lengvatų įstatymas. Sudėtinga 1938–1940 m. politinė situacija vertė savanorius pamiršti save ir galvoti apie Tėvynę. Paskutiniajame, 1940 m. Vilniuje vykusiame atstovų suvažiavime buvo nutarta neprašyti ekonominės naudos sau, o viską atiduoti Vilniaus kraštui. LKKSS nuveikė didžiulį darbą prašydama, o kartais ir reikalaudama suteikti numatytas lengvatas savanoriams. Ji buvo vienintelė jų teisių gynėja ir atstovė prieš valdžios struktūras. Valdžia neskubėjo pildyti savanorių reikalavimų. Tik įvairūs neramumai ir pasipriešinimas valdžiai priversdavo priimti savanorių ir visos Lietuvos žmonių gyvenimą gerinančius įstatymus. Šį teiginį patvirtina ir Augustinas Povilaitis 1939 m. gegužės 23 d. rašęs ataskaitą ir pateikęs ją Prezidentui, Ministrui pirmininkui, vidaus reikalų ministrui bei kariuomenės vadui: „Mūsų galvojimas valstybinių reikalų tvarkyme labai statiškas, nerealus. Kai kurie socialiniai pertvarkymai yra daromi tik tada, kai įvyksta politiniai arba socialiniai neramumai krašte.[16]

1938 m. buvo svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai. Du dideli įvykiai sujudino šią organizaciją. Pirma, tai Lenkijos 1938 m. kovo 17 d. ultimatumas. Antra, įvyko ilgai lauktas Savanorių kongresas.
Lenkijos ultimatumas savanoriams buvo didelis smūgis. Nuo organizacijos įkūrimo nebuvo suvažiavimo, kuriame nebūtų priimta rezoliucija ar protestas nukreiptas prieš lenkus ir jų vykdomą politiką Vilniuje ir Vilniaus krašte o sąjungos nariai kiekvienu svarbiu momentu primindavo vyriausybei ir Prezidentui, kad savanoriai yra visada pasirengę su ginklu atkovoti brangią sostinę. Priimtas ultimatumas be jokio pasipriešinimo ir su didžiulėmis nuolaidomis iš Lietuvos pusės, uždaryta „Vilniui vaduoti sąjunga“ ir uždrausti leidiniai, skirti Vilniaus kraštui, draudžiama net dainuoti apie Vilnių: „<…> po vilniečių koncerto Valstybės teatre publika spontaniškai uždainavo „Į Vilnių, į Vilnių, tą mielą šalį“, buvo išjungta elektros šviesa ir publika liko tamsoje“ – rašė išeivijos laikraštis „Draugas“ 1939 m. kovo 31 d[17]. O brg. gen. Vladas Nagevičius „<…>buvo išsiųstas (valdiškais pinigais į Lotynų Amerikos lietuviškas kolonijas) tik todėl, kad spalio 9 d., kaip ir kiekvienais metais, buvo įsakęs Karo muziejaus vėliavą nuleisti pusiau stiebo.[18] Sąjungos CV neliko nuošalyje ir tuojau po ultimatumo pasiuntė delegaciją su memorandumu pas Prezidentą. Delegaciją sudarė Savanorių sąjungos pirmininkas P. Gužas, ir CV nariai – J. Kiaunis, P. Ruseckas. Po šio žygio pas Prezidentą iš CV atsistatydino P. Ruseckas, pateikęs tokias savo apsisprendimo priežastis: „Ponas Prezidentas delegaciją priėmė ir maloniai su ja kalbėjosi dvi valandas tais reikalais, dėl kurių delegacija buvo pasiųsta, tačiau p. Gužas memorandumo kažkodėl p. Prezidentui neįteikė. Jo tuo reikalu per 04.26. CV posėdyje pasiaiškinimus laikau nepateisinamais bei neganėtinais.[19] Memorandumo turinio neteko aptikti, tačiau galima daryti prielaidą, kad jo turinys netenkino Prezidento. Tačiau savanorių kūrėjų pozicija ultimatumo atžvilgiu jam buvo svarbi ir todėl savanoriai buvo skubinami pareikšti savo pritarimą valdžios vykdomai politikai. Jie tai ir padarė, skubiai, kovo 18 d. 22 val. priimdami LKKSS CV rezoliuciją, tenkinančią Prezidentą, kurią paskelbė laikraščiai:

  1. Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai tvirtai pasižada stoti ligi vieno Lietuvos Nepriklausomybei ginti su ginklu rankose ir kviečia visą Lietuvos visuomenę laikytis vienybės ir drausmės šią rimties valandą,
    2. Savanoriai kūrėjai nuoširdžiai tiki mūsų garbingąja kariuomene ir jos pagalbininke Šaulių sąjunga ir prašo budriai budėti mūsų Tėvynės laisvės sargyboje ir ginklo iš rankų nepaleisti,
    3. Centro valdyba prašo Vyriausybę daryti visų diplomatinių ir kitų reikalingų žygių, kad Lietuvos suverenumas ir Tautos garbė nebūtų pažeista.

Manytume, kad pirminis CV rezoliucijos variantas buvo ne toks, koks buvo paskelbtas, ir Prezidentas dvi valandas įkalbinėjo, o gal ir įtikinėjo savanorius priimti vyriausybei palankią rezoliuciją. Galima daryti prielaidą, kad Savanorių sąjungos nuolaidos vyriausybei buvo įvertintos. Jiems leista sušaukti taip ilgai lauktą Pirmąjį savanorių kongresą.
1938 m. rugsėjo 7 d. rytą, Tautos šventės išvakarėse, savanoriai kūrėjai susirinko P. Vileišio aikštėje pasitreniruoti prieš iškilmingą rikiuotę. O po pietų 6500 savanorių kūrėjų susirinko Dainų slėnyje[20]. Tai sudarė apie 70 % tuo metu buvusių [apie 9000 – A. J.] savanorių kūrėjų[21]. Savanoriai kūrėjai su ovacijomis pasitiko Prezidentą A. Smetoną ir vainikais apipintoje kėdėje atnešė ant rankų iki prezidiumo stalo. Taip pat audringais plojimais buvo pasitikti vyriausybės, kariuomenės ir visuomenės atstovai. Iškilmingą posėdį pradėjo LKKSS pirmininkas ats. plk. ltn. P. Gužas, kuris pasveikino susirinkusiuosius ir pareiškė: „Mes, savanoriai kūrėjai, kviečiame  tautiečius, tautos gyvenimo pačios jaunystės metais, dvasiškai nesenti ir pabrėžtinai skatiname visus neužmigti ant laurų. Neužmirškite, kad kas nesiruoš ateičiai dinamiškai ir aktingai – tam nebus ateities. Todėl mes ir kviečiame visus patriotus sielotis Tėvynės dabartimi, o ypačiai jos ateitimi. Tik taip elgdamiesi galėsime nubrėžti jos ateities geresnius kelius, paskatinsime pažangą ir surasime vis naujesnių priemonių ir kelių į gražesnį, vaisingesnį tautos gyvenimą.[22] Po iškilmingo posėdžio Dainų slėnyje savanoriai kūrėjai iškilminga rikiuote nužygiavo prie Karo muziejaus. Čia buvo atidengti du biustai savanoriams kūrėjams – karininkui Antanui Juozapavičiui ir kareiviui Povilui Lukšiui. Po iškilmingo gėlių padėjimo prie Nežinomo kario kapo LKKSS pirmininkas P. Gužas perskaitė savanorių kūrėjų testamentą, o baigė jį tokiais žodžiais: „Žuvusiųjų savanorių ir savo vardu mes skelbiame didžiausią panieką tokiam Lietuvos žemės sūnui ar dukrai, kas bet kokiomis aplinkybėmis atsisakytų švenčiausių žmogaus teisių laisvai ir nepriklausomai gyventi, arba bet kuria kaina parduotų priešui nors ir mažiausią savo Tėvynės reikalą.[23]
1939 m. kovo 19 d. ultimatyvus Vokietijos reikalavimas atiduoti Klaipėdą buvo paskutinis lašas, perpildęs savanorių kūrėjų kantrybės taurę. 1939 m. balandžio 1 d. LKKSS pirmininko P. Gužo iniciatyva buvo sušauktas Patriotinio fronto steigėjų susirinkimas. Jame dalyvavo 24 įvairių opozicinių srovių atstovai: prof. Jonas Aleksa (Ūkininkų vienybės narys, artimas tautininkams), prof. Pakštas, dr. Petras Karvelis, dr. Juška, dr. Petras Dielininkaitis (krikščionys demokratai), Jonas Kardelis, Jonas Kalnėnas (valstiečiai liaudininkai), Jonas Karutis, Jonas Matulevičius, ats. kpt. Jonas Kriščiūnas (LKKSS nariai, voldemarininkai), Vladas Nacevičius, Konkulevičius (studentų atstovai), Vincas Daudzvardas (Šaulių sąjunga), Stankūnas (Tautininkų sąjunga) ir kt.[24]. Posėdis vyko Šaulių sąjungos patalpose, štabo viršininko kabinete. Apie steigiamą Patriotinį frontą rašė ne vienas Lietuvos laikraštis. Jau kovo 30 d. „Lietuvos aide“, pasirodė straipsnis apie studentų steigiamą patriotinio fronto akademinį skyrių[25], o „Laike“ buvo įdėtas LKKSS CV atsišaukimas[26]. Balandžio 1 d. „XX amžius“ paskelbė net tris straipsnius ta pačia tema: viename buvo rašoma, kad Lietuvos aktyvistų sąjunga[27] sustabdo savo veikimą ir prisideda prie Patriotinio fronto sąjūdžio, „<…> manydami, kad tat atitiks aktyvistų skelbtus tikslus“[28]; antrajame pažymima, kad savanoriai pritaria naujai vyriausybei ir „pasisako už steigiamą vieningą frontą ir prieš vienos kurios nors partijos dominavimą“[29], trečioji žinutė apie gen. št. plk. Stasio Zaskevičiaus skaitytą paskaitą tarptautinės ir vidaus politikos klausimais, po kurios ats. plk. ltn. P. Gužas painformavo susirinkusiuosius apie Patriotinį frontą. Daugelyje straipsnių buvo juntamas didžiulis džiaugsmas dėl tokio fronto kūrimo ir tikimasi, kad ši idėja bus palankiai priimta ir vyriausybės. Tačiau ir šitos pastangos nebuvo vainikuotos pergale, nors balandžio mėnesį per visą Lietuvą nuvilnijo susirinkimų ir audringų mitingų banga. Balandžio 6 d. Šiauliuose vykusiame mitinge dalyvavo 500 žmonių, Vilkaviškyje – 1000, Marijampolėje – per 3000, Raseiniuose – 300 ir t. t.[30].
Visai kitokios nuomonės buvo A. Smetona ir ministrų kabinetas. „Lietuvos aide“ balandžio 4 d. buvo atspausdintas straipsnis, kuris buvo atsakymas Patriotinio vienybės fronto idėjos propaguotojams. Laikraštis rašė: „Negali būti kokio nors atskiro fronto tiems uždaviniams vykdyti. To fronto veikėjai – tai visa tauta, to fronto vadas – Tautos vadas, ir jo pastatyta Vyriausybė. <…> Ne mechaniškas susibūrimas, ne patriotizmo dangstymais turime eiti prie vienybės. Patriotizmo ir tautinio solidarumo šūkiai pas mus nėra nauji. Kas tais šūkiais nori kurti naujas organizacijas, turi apsidairyti, kad tokios organizacijos jau seniai yra…<…> Naujų organizacijų, kurios dirbtų lygiagretų darbą su Šaulių sąjunga ir kitomis jau esančiomis organizacijomis mums nereikia. Tokios organizacijos tik skaldytų tautą ir sunkintų didžiuosius uždavinius siekti.[31]  Didžiulis pakilimas tautoje kuriant Patriotinį frontą buvo šaltakraujiškai nutrauktas uždraudžiant jį steigti ir, manome, sužlugdant paskutinį tautos bandymą išsaugoti tai, kas dar buvo likę netekus Vilniaus ir Klaipėdos.
Po šitokio Prezidento ir vyriausybės akibrokšto, LKKSS veikla paskutiniaisiais laisvos Lietuvos metais lyg ir prigeso. Džiaugsmas pro ašaras buvo Vilniaus sugrąžinimas ir didžioji dalis savanorių suprato, kad ne tokiu būdu jis turėjo būti atsiimtas – o taip, kaip jie kovojo 1920 metais. Paskutinis kūrėjų savanorių suvažiavimas įvyko Vilniuje 1940 m. vasario 15–16 dienomis. Jame dalyvavo aukštieji vyriausybės ir kariuomenės pareigūnai. Ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas supažindino su bendra Europos ir Lietuvos politine padėtimi. Jis ypač akcentavo būtinumą susidrausminti, mokėti elgtis išmintingai ir kovoti su skleidžiamais gandais. Būtų įdomu sužinoti su kokiais gandais reikia kovoti. To susitikimo dalyvis Kazimieras Čaplikas, Jurbarko skyriaus pirmininkas, prisiminė „kuomet mes, laisvės kovų dalyviai – savanoriai susirinkome į savo suvažiavimą aptarti sunkios kraštui padėties, tuometinis Ministras Pirmininkas Antanas Merkys davė nurodymą suimti ir išvesti iš salės tuos tris savanorius, kurie ryžtingiausiai pasisakė už šalies laisvės gynimą, pasipriešinimą sovietinei Raudonajai armijai. Vėliau gausios pokario aukos, ilgas pasipriešinimas okupacijai įrodė, kad Lietuva buvo pribrendusi, dalinai paruošta ir galėjo priešintis. Tie 1940 m. kalbėję savanoriai buvo teisūs[32].
Savanoriai suprato, kas tai yra Sovietų Sąjungos įgulų buvimas Lietuvoje, kad tai – okupacija. Tačiau ir tuo sunkiu Lietuvai laiku, LKKSS atstovų suvažiavimo dalyviai rūpinosi ne tik savo nariais ir Vilniaus krašto lietuviais. Buvo pasiūlyta kreiptis į vyriausybę, kad būtų sutvarkyti bažnytiniai Vilniaus reikalai ir svetimšalis vyskupas Romualdas Jalbžykovskis per lenkus kunigus nelenkintų ir nepalaikytų lenkiškumo lizdų, kad karo pabėgėliai (internuotieji lenkai – A. J.) būtų iškraustyti į Lietuvos gilumą, nes Vilniaus krašte jie veikia prieš Lietuvą.
Paskutinis savanorių bandymas ką nors daryti ir siūlyti savo jėgas valstybei buvo 1940 m. birželio 13 d. LKKSS skyrių pirmininkai susirinko Kaune, Karininkų ramovėje. Sąjungos pirmininkas ats. plk. ltn. P. Gužas supažindino su Vilniuje vykusio suvažiavimo nutarimais ir įvykdytais įsipareigojimais, taip buvo parašyta trumpoje žinutėje, paskelbtoje žurnale „Karys“[33]. O iš tikrųjų viskas buvo ne taip. LKKSS Centro valdyba paskambino telefonu visiems skyrių pirmininkams skubiai susirinkti Kaune. K. Čaplikas atsimena, kad „Atvykęs į Kauną radau visos Lietuvos karių savanorių skyrių pirmininkus. Visi buvo sujaudinti, veidai rūstūs. Centro Valdybos pirmininkas atidarė posėdį, skirtą apsvarstyti susidariusiai padėčiai šalyje. Dalyvavo Ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas, perskaitė pranešimą. Jame aiškino, kad rusai reikalauja įsileisti į Lietuvą neribotą sovietinės kariuomenės skaičių, pakeisti vyriausybę. Tuo klausimu eina derybos, tikime, kad jos išsispręs palankiai. Iš šalies atsiliepė savanoris gen. Jonas Bulota ir piktai tarė: „Prašome mūsų neraminti, mes ne maži vaikai, viską suprantame. Kalbėkite konkrečiai, ką turime daryti, nes ryt ar poryt būsime rusų okupuoti!“. K. Bizauskas švelnindamas padėtį aiškino, kad skambinęs į Maskvą, derybos vyksta palankiai. Vėl atsistojo gen. J. Bulota ir piktai tarė: „Nekalbėkit niekų, mes jau okupuojami!“ K. Bizauskas atkirto: „Draudžiu kalbėti! Čia neeilinis susirinkimas ir ne eilinis pilietis kalba. Gali išeiti į viešumą ir pakenkti deryboms“. Nežiūrint K. Bizausko prieštaravimo, buvo priimtas CV kreipimasis į savanorius ir visus krašto piliečius kviečiantis „ginti nuo priešų brangią Tėvynę[34]. Atsišaukimo teksto niekur neteko aptikti. Manau, kad jis nebuvo paviešintas dėl cenzūros ir baimės supykdyti kaimyną su kuriuo buvo deramasi. 1940 m. birželio 15 d. 15  val. Raudonoji armija įžengė į Lietuvą. Trečiasis ultimatumas buvo priimtas ir nutarta įsileisti svetimos valstybės kariuomenę nesuteikiant galimybės kariuomenei ginti savo šalį mūšio lauke. Ar šis vyriausybės apsisprendimas geras, ar ne ginčijamasi iki šiol. Yra visokių nuomonių. Tačiau, susipažinę su LKKSS ir jos narių veikla, manytume, kad savanoriai dar kartą būtų stoję ginti Lietuvos. LKKSS 1927–1940 m. turėjo 35 skyrius, kurie veikė visoje Lietuvoje.
LKKSS pirmininkas P. Gužas, kaip ir kitų organizacijų pirmininkai, pasveikino Justo Paleckio vyriausybę. Sekdami CV pavyzdžiu, tokius sveikinimus naujam Prezidentui pasiuntė ir kai kurie skyriai. 1940 m. birželio 19 d. LKKSS a. a. kar. Antano Juozapavičiaus Alytaus skyrius sveikina jo ekscelenciją p. J. Paleckį ir „Linki gražiausio pasisekimo išvesti į šviesesnį rytojų mūsų iškovotos Respublikos laivą ir Nepriklausomybę.[35] Nei sveikinimai, nei gražūs žodžiai neišgelbėjo LKKSS ir jos narių nuo represijų. Tokį Savanorių sąjungos kai kurių narių ar skyrių poelgį, manytume, galima vertinti kaip išdavą A. Smetonos vykdomos paklusnumo valdžiai politikos. Prezidentas ir vyriausybė visada žinojo, kaip reikia elgtis tautai ir kas jai yra geriausia. Negalima teigti, kad su P. Gužo nuomone sutiko visi savanoriai. Didžioji dauguma suprato, kas atsitiko. Tie savanoriai, kurie išvengė okupantų areštų ir trėmimų, pradėjo ruoštis pasipriešinimui prieš Sovietų Sąjungą. LKKSS ir Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjunga tuo pačiu 1940 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu buvo uždaryta. Kauno apskrities viršininko rašte Savanorių sąjungos vadovybei buvo rašoma: „1940 m. rugsėjo 4 d. nutarimu (protokolas Nr. 15) uždarytos sąjungos turtas ir lėšos visomis teisėmis ir prievolėmis turi būti perduotos Lietuvos komunistų partijai. Pranešdamas apie tai prašau 25 % esamų pinigų įnešti Liaudies kultūros fondui, o kitas lėšas ir turtą perduoti kompartijai. Bylas, ženklus, vėliavas, spaudus ir antspaudus su aktu apie turto perdavimą pristatyti man.[36] Kauno skyriaus ir Centro valdybos pinigai – 10392 litai ir 75 centai perduoti Komunistų partijai, o Kultūros fondui – 2598 litai 19 centų[37]. Vidaus reikalų liaudies komisariato Archyvo skyrius perdavė didelę sąjungos medžiagos dalį Valstybės archyvui. Archyviniam saugojimui netinkantys daiktai buvo perduoti Karo muziejui.

LKKSS veiklą ir jos įtaką valdžiai bei visuomenei tarpukario Lietuvoje labai taikliai apibūdino ilgametis jos narys, vienas iš sąjungos Vokietijoje ir JAV atkūrėjų, kpt. Jurgis Dragūnevičius: „Netenka neigti, kad kiekviena valdžia norėtų turėti savo įtakoje panašią organizaciją su keliais tūkstančiais narių, pilnai sąmoningų piliečių, išsiblaškiusių visame krašte, bet nuo pat įsikūrimo visgi ji liko nepriklausoma ir kieno nors įrankiu netapo.<…> bet tik reikia pripažinti, kad per visuotinius susirinkimus ir juose priimamus nutarimus, rezoliucijas, memorandumus valdžia gerai suprato ir žinojo skelbiamų įstatymų įvertinimą. Tai gal vienintelė organizacija iš buvusių Lietuvoje, kuri drįsdavo iškelti krašte vykstančias negeroves. Todėl daugelio pasakymu, ši sąjunga Lietuvoje tikrai ėjo tautos sąžinės pareigas, o savanorio kūrėjo vardas tapo garbingu.[38]
Kaltinti kūrėjus savanorius bailumu ar nenoru priešintis negalime, ne vienas jų dalyvavo 1941 m. sukilime, antinacinėje rezistencijoje ir partizaninėje kovoje. Man visada kyla klausimas, o ar ne geriau būtų buvę, jei būtume kaip suomiai, kad ir didelių aukų dėka ir prarasta teritorija, bet apgynę nepriklausomybę. Manau, kad dėl to kalti politikai, o ne kariuomenė. O klausti generolų paskutiniame posėdyje ar kariuomenė pasiruošusi priešintis, sakyčiau juokinga, nes birželio 13 d. politikai, K. Bizausko lūpomis, į tą klausimą kūrėjams savanoriams ir visiems norėjusiems ginti Tėvynę jau buvo atsakę – „Tai gali pakenkti deryboms“. Kas tai naivumas ar bailumas? Pabandykite kiekvienas pats sau atsakyti į šį klausimą.

Pasibaigus Antram pasauliniam karui, Sąjunga buvo atkurta išeivijoje. Pirmiausia Vokietijoje. Ją atkūrė buvę LKKSS nariai: L. Balzaras, J. Dragūnevičius, J. Liepinaitis ir J. Kaminskas 1948 m. – Hanau, o 1949 m. – Schenfelde. Atkurta ir Sąjungos vėliava, kuri 1949 m. buvo išvežta į JAV ir ten J. Bobelio iniciatyva pradėti kurti ir skyriai. Pirmiausia Čikagoje, po to kituose JAV miestuose ir kitose pasaulio valstybėse: Anglijoje, Australijoje, Kanadoje, Naujoje Zelandijoje, Vakarų Vokietijoje, Argentinoje, net Kolumbijoje. Šie skyriai vienijo 200 kūrėjų savanorių. Sąjungai vadovavo plk. Jurgis Bobelis, o jam mirus, div. gen. Mikas Rėklaitis ir plk. ltn. Jonas Švedas. LKKSS glaudžiai bendradarbiavo su kitomis lietuvių išeivių organizacijomis – Lietuvos veteranų sąjunga „Ramovė“, Lietuvos šaulių sąjunga ir kt.
Negailestingai bėgant laikui, 1918–1923 m. savanorių kartai išeinant Anapilin, LKKSS veikla išeivijoje baigėsi, palikdama jų aukos ir atliktų žygių istorinę atmintį. Tas Pirmosios Respublikos laikotarpio savanorių kūrėjų dovanotas taip reikalingas laisvės dvidešimtmetis leido to meto jaunajai kartai išugdyti ir sukaupti stiprų tautinės savimonės potencialą, kuris, okupavus Lietuvą, pagimdė dar ne vieną savanorių kartą – 1941 m. birželio 22–28 d. sukilėlius, partizaninio karo ir rezistencijos dalyvius. Partizaninis karas buvo Europoje neturėjęs analogų ginkluotas pasipriešinimas. Tai savanorių-partizanų, rezistentų, politinių kalinių ir tremtinių savanoriška kova už mūsų visų laivę ir nepriklausomybę. Tai buvo savanorių karta, kuri padėjo daugiausia aukų ant mūsų valstybingumo ir laisvės aukuro.

[1] Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos įstatai. 1927 m. vasario 2 d. (registracijos VRM data). LCVA. f. 560, ap. 1, b. 3, l. 290.
[2] Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos įstatai. 1927 m. vasario 2 d. LCVA, f. 560, ap. 1, b.3, l .290.
[3] Savanoris, p, 207.
[4] L.K. Savanorių sąjungos žodis dėl „Lietuvos aido“ užmetimų“ 1930 m. LCVA., f. 560, ap. 1, b 15, l. 21.
[5] Savanorių kūrėjų sąjungos  10-ies metų veikimo apžvalga. LCVA, f. 560, ap. 1, b. 68, l. 513.
[6] LKKSS Centro valdybos  susirašinėjimas su skyriais 1931. Ten pat, b. 26, l.45.
[7] LTA„Geležinis vilkas“ Vyriausias štabas, Kaunas. Politinis susirašinėjimas. Savanorių suvažiavimo byla. 1929 07 21–1929 08 20. LCVA, f. 563, ap. 1 b. 24, l. 30–32.
[8] Trečias savanorių sąjungos atstovų suvažiavimas. Trimitas, 1929m. liepos 25 d. Nr. 30, p. 506.
[9] Visuotinio savanorių suvažiavimo protokolas. 1931. 04. 18-19. LCVA, f. 560, ap. 1,b. 23, l. 84.
[10] Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atsargos.., p. 41.
[11] Savanorių kūrėjų rezoliucija dėl žydų pogromų Vilniuje. Ten pat, L. 3.
[12] Visuotinio savanorių sąjungos VIII suvažiavimo protokolas. 1934 m. gegužės 26 d. LCVA, f. 560, ap. 1, b. 107, l. 4.
[13] Centro valdybos aplinkraščiai 1930–1937. IX visuotinio suvažiavimo protokolas 1935-05-25. Ten pat, b.. 16, l. 10.
[14] Sąjungos narių ir Centro valdybos sąrašai ir įstatai. 1935–1937. LCVA, f. 560, ap. 1, b. 67, l. 30.
[15] Vilkaviškio skyriaus susirinkimo protokolas. Ten pat, b. 160, l. 3.
[16] Povilaitis A. p. 29.
[17] Politinės vėtros Rytuose ir Vakaruose. Draugas, 1939 m. kovo 31 d.
[18] Ten pat.
[19] Įvairūs CV raštai 1938. LCVA, f. 560, ap. 1, b. 192, l. 1.
[20] Savanorių kongresas 1938 m. rugsėjo 7–8 d. Ten pat, b.58, l. 3.
[21] Surgailis G. Karinės–visuomeninės organizacijos Lietuvoje 1918–1940 m. Karo archyvas, t. XIV, p. 65.
[22] Pirmasis savanorių kūrėjų kongresas. Karys, 1938 m. rugsėjo 15 d., p. 1036.
[23] Ten pat, p. 1039.
[24] Patriotinio fronto steigėjų susirinkimo dalyvių sąrašas. LCVA, f. 377, ap. 10, b.338, l. 19.
[25] Steigiamas patriotinio fronto akademinis skyrius. Lietuvos aidas, 1939.03.30, Nr. 145.
[26] Patriotinio vienybės fronto atsišaukimas į Lietuvos visuomenę. Laikas, 1939 m. kovo 30 d.
[27] Klaipėdoje veikė Lietuvos aktyvistų frontas, vadovaujamas kūrėjo savanorio, voldemarininko A. Sliesoraičio.
[28] Aktyvistai sustabdo savo veikimą. XX amžius, 1939 m. balandžio 1 d.
[29] Vedamasis. Ten pat.
[30] VSD politinių partijų bei organizacijų veiklos 1939 m. balandžio ir gegužės mėnesį apžvalgos priedas
Būdingesni visuomenės susirinkimai ir juose priimtos rezoliucijos. LCVA, f.. 378, ap. 10, b. 569, l. 47–48.
[31] Vieningumo beieškant. Lietuvos aidas, 1939 m. balandžio 4 d.
[32] Čaplikas K. Saugojau žmonių gyvybę ir turtą. Atmintis, 2001, p. 33.
[33] Savanorių kūrėjų s-gos skyrių pirmininkų suvažiavimas. Karys, Nr. 24, 1940, birželio 13 d.
[34] Čaplikas K. Saugojau žmonių gyvybę ir turtą, Atmintis, 2001, p. 119.
[35] Alytaus skyriaus raštas Nr. 82. 1940 m. LCVA. f. 560, ap. 1, b. 249, l. 65.
[36] Kauno apskrities viršininko raštas. 1940 m. LCVA, f. 402, ap. 5, b. 188, l. 5.
[37] Ten pat, l. 10.
[38] Dragūnevičius J.Atsiminimai…

 


Daugiau informacijos:
LKKSS Kauno apskrities skyriaus svetainėje „LKKSS istorija“
LKKSS Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkės dr. Aušros Jurevičiūtės strapsniuose:

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.