„Karys“ 2015 m. Nr.11 (2039) 46-53 psl.

Lietuvių aktyvistų frontas: atlikę pareigą Tėvynei

Dalius Žygelis
Aras Lukšas

1940-ųjų lapkričio 17 d., Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Ši lietuvių politinius emigrantus ir krašte veikusį antisovietinį pogrindį suvienijusi organizacija pakėlė tautą į sukilimą prieš bolševikinius okupantus, o jos sudaryta laikinoji vyriausybė naujos – hitlerinės okupacijos akivaizdoje pamėgino atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Prisiminkime LAF įsikūrimo aplinkybes ir jo istorijos puslapius.

Sumanymas suformuoti alternatyvą sovietų primestai marionetinei „Liaudies vyriausybei“ užsimezgė jau 1940-ųjų birželį, kai Lietuva de facto jau buvo okupuota, nors de jure dar nepriklausoma valstybė. Pirmieji mėginimai šį sumanymą realizuoti neatsiejami nuo tuomet oficialiai pareigas dar ėjusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos. Vos tik vadinamasis Liaudies seimas nutarė prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos (SSRS), K. Škirpa įteikė Reicho užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui notą, kurioje griežtai protestuojama prieš mūsų valstybės aneksiją. K. Škirpa tapo pirmuoju Lietuvos diplomatu, padariusiu tokį demaršą. |Bet dar gerokai iki to buvęs Lietuvos karininkas K. Škirpa ėmėsi zonduoti Vokietijos politinio elito nusistatymą sovietų atžvilgiu. Birželio 20-ąją, neoficialiai susitikęs su J. von Ribbentropui artimu nacionalsocialistų veikėju Georgu Leibrandtu, Lietuvos diplomatas be užuolankų paklausė, ar yra vilties sulaukti, kad Reichas suduos sovietams smūgį ir kada būtų galima to tikėtis. „Dėl to negali būti jokios abejonės. Politiškai tas klausimas išspręstas. Strategijos dalykas, kaip ir kada tą sprendimą įvykdyti“, – tokį vokiečio atsakymą K. Škirpa cituoja savo memuarų knygoje „Sukilimas“. Taigi, Vokietijos ir SSRS karo pražios buvo galima tikėtis bet kurią akimirką. Šią žinią reikėjo kuo skubiau pranešti patikimiems bendražygiams Lietuvoje. K. Škirpa nutaria rizikuoti ir nuvykti į formaliai dar suverenią, bet sovietų jau okupuotą Tėvynę.

Pirmieji daigai

Birželio 25-ąją K. Škirpa atvyksta į Kauną. Čia diplomatas ir buvęs karininkas susitinka su 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų bendražygiais. Iš pokalbių aiškėja: galimas sovietų ir vokiečių konfliktas sudarytų puikią proga lietuviams vėl griebtis ginklo. „Čia aukščiau suminėtais aptarimais padėties ir kovos planavimais ateičiai buvo pasėti pirmieji tautos sukilimo paruošimo daigiai“, – prisimena K. Škirpa.
Nieko nelaukdamas, diplomatas imasi darbo. Jis susitinka su buvusiu pasiuntinybės Berlyne sekretoriumi Jonu Jablonskiu, tuomet dirbusiu dar nelikviduotoje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Iš jo sužino, kad jau planuojama sudaryti Lietuvos Valstybės Tarybą, slapta veiksiančią Lietuvoje ir palaikysiančią ryšius su užsienyje veikiančiais Lietuvos diplomatais. Ryšys turėjo būti palaikomas būtent per K. Škirpą.
Reikia pastebėti, kad K. Škirpos misija Kaune galėjo baigtis liūdnai, mat į Lietuvą jis atvyko ne incognito, o prisidengdamas tarnybos reikalais, taigi, jis turėjo susitikti ir su užsienio reikalų ministro pareigas einančiu Vincu Kėve-Mickevičiumi. Užsiminęs savo šefui apie ketinimus grįžti į Berlyną, diplomatas sužinojo, jog sovietų pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas paprašęs V. Krėvės K. Škirpą užlaikyti Kaune tol, kol iš Vokietijos negrįš Berlyne užtrukęs šios šalies pasiuntinys Erichas Zechlinas. „Man pasidarė aišku, jog sovietai jau tiesia nagus užgniaužti Lietuvos diplomatinį postą Berlyne“, – prisimena K. Škirpa.
Pasiuntinys nutarė nedelsti – tą patį vakarą svetima pavarde įsigijęs bilietą, automobiliu važiuoja į Jonavą, ten sėda į naktinį traukinį, pasiekęs Kretingą pervažiuoja Vokietijos sieną jau su savuoju diplomatiniu pasu. „Tai anuomet man buvo labai svarbu, kad vokiečiai negalėtų manęs apkaltinti pabėgus iš savo krašto ir kvestionuoti tuo pagrindu mano diplomatinio statuso prie Reicho Vyriausybės legitimumą“, – rašoma K. Škirpos prisiminimuose.

Lietuvos Tautinio Komiteto įkūrimas

Sugrįžęs į Berlyną, K. Škirpa išsikėlė sau keturis uždavinius: parengti būsimosios Vyriausybės deklaraciją, numatyti jos sudėtį, gauti vokiečių sutikimą iš anksto slaptai suorganizuoti į jos dispoziciją pateksiantį lietuvių dalinį ir gauti pavedimą sudaryti kabinetą iš Vokietijoje internuoto prezidento Antano Smetonos.
K. Škirpa prisimena, kad apie naujos vyriausybės sudarymą ketinta paskelbti ne iš užsienio, o iš minėto dalinio užimtos Lietuvos pasienio vietovės. Kai dėl vyriausybės sudėties, tai ji jau negalėjo remtis iki okupacijos veikusiomis lietuviškomis politinėmis partijomis – jų vadovai ir žymesni veikėjau jau buvo pradėti kišti į sovietų kalėjimus. „Todėl buvo nutarta siekti suburti mūsų tautos veiklesniuosius elementus į visiškai naują, iš seniau niekam nežinomą organizaciją – Lietuvių aktyvistų frontą, sutrumpintai LAF“, – prisimena diplomatas. Taip 1940-ųjų liepą parengtame atsišaukime pirmą kartą buvo paminėtas LAF vardas.
Tačiau šis atsišaukimas tą vasarą viešai taip ir nebuvo paskelbtas, mat liepos mėnesį tapo visiškai aišku, jog Berlyno ir Maskvos „draugystė“ bent jau artimuoju metu nesibaigs. Tuomet K. Škirpa nutarė veikti kitaip: liepos 22 dieną jis pateikė Vokietijos užsienio reikalų ministerijai oficialų protestą dėl sovietų agresijos prieš Lietuvą, o kitą dieną nusiuntė į Kauną telegramą, kurioje pareiškė, jog kaip teisėtas Lietuvos atstovas nevykdys okupacinės valdžios nurodymų. Šią telegramą diplomatas specialiai siuntė neužšifruotą, kad apie ją sužinotų okupuotos šalies visuomenė.
Žinoma, marionetinė Justo Paleckio vyriausybė tuomet padarė viską, kad K. Škirpa būtų nušalintas nuo diplomatinės tarnybos ir bet kokios politinės veiklos. Lietuvą oficialiai inkorporavus į SSRS sudėtį, Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, vokiečiams neprieštaraujant, perėmė sovietai. Tačiau pasiuntinio diplomato statuso niekas nepanaikino, tad jis galėjo laisvai keliauti ir veikti lygiai taip pat, kaip ir kitose šalyse likę Lietuvos atstovai.

Lietuvos įgaliotųjų ministrų konferencija Romoje. Iš kairės į dešinę: Petras Klimas, Kazys Škirpa, Stasys Lozoraitis, Edvardas Turauskas, Stasys Girdvainis. 1940 m. rugsėjis.

Taigi, Lietuvos pasiuntiniai Romoje, Vatikane, Paryžiuje ir Berlyne: Stasys Lozoraitis, Stasys Girdvainis, Petras Klimas ir K. Škirpa, taip pat atstovas prie Tautų Sąjungos Ženevoje Edvardas Turauskas, susitikę Italijos sostinėje, ėmėsi toliau svarstyti, ką daryti su planuota alternatyvia Lietuvos vyriausybe. Diplomatai suprato, kad po Lietuvos aneksijos fakto sudaryto kabineto niekas nenorės nei pripažinti, nei juo labiau priglausti. Tad nutarta eiti kitu keliu – sudaryti Lietuvos Tautinį Komitetą, turėjusį „derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos Valstybei atstatyti ir, ligi Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos valstybės ir tautos reikalais“.
Komiteto pirmininku buvo pasiūlytas Ernestas Galvanauskas, tuo metu gyvenęs Vokiečių užimtoje Klaipėdoje. Kaip prisimena K. Škirpa, E. Galvanauskas „būtų turėjęs pasitraukti iš Vokietijos į kurią nors nekariaujančios valstybės sostinę ten suorganizuoti Komiteto biurą“, o po to lankytis įvairiose šalyse ir zonduoti galimybes įkurdinti ten egzilinę Lietuvos vyriausybę, jei tokia būtų sudaryta vėliau. Tačiau ir iš šio sumanymo nieko neišėjo: E. Galvanauskas į Berlyną atvyko tik lapkričio viduryje, kai įvykiai jau buvo pasisukę kita linkme. Be to, Vokietijos valdžia taip ir nedavė Lietuvos politikui išvykimo vizos, todėl jis iki pat karo pabaigos įstrigo Reicho sostinėje.

1940 m. lapkričio 17-oji: LAF įkūrimas

Ernestas Galvanauskas

Ernestas Galvanauskas

Tuo metu Berlyne ėmė rastis daugybė politinių pabėgėlių iš okupuotos Lietuvos. O ir pačiame krašte susikūrė organizuoto pasipriešinimo sovietams židinys. Spalio 9-ąją Kaune įvykusiame slaptame pogrindininkų pasitarime nutarta įkurti visą Lietuvą apimančią organizaciją, kurios tikslas – prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui pradėti ginkluotą sukilimą. Lygia greta pasirengimas vyko ir Reicho sostinėje.
Taigi lapkričio 17-osios vakare K. Škirpos bute susirenka 28 skirtingų pažiūrų politiniai emigrantai, tarp kurių yra ir buvusių ministrų, ir intelektualų, ir visuomenės veikėjų, ir buvusių karininkų, ir kunigų. Pirmininkaujant E. Galvanauskui, susirinkusieji priima tokio turinio aktą: „Mes, žemiau pasirašę lietuviai <…> reiškiame visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių aktyvistų frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. Įsitikinę, kad atstatytosios Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“
Taip 1940 metų lapkričio 17-oji tapo oficialia LAF įkūrimo data. LAF steigėjai tądien išsirinko Užsienio centro vadovybę, kurią sudarė pirmininkas K. Škirpa ir patikėtinių taryba: E. Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Klemensas Brunius, Antanas Valiukėnas, Antanas Maceina ir Karolis Žalkauskas. Kiek vėliau įsteigta 20 komisijų, turėjusių parengti projektus, kaip sutvarkyti įvairias atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvenimo sritis. Vadovauti ideologijos komisijai pakviestas filosofas Antanas Maceina, organizacijos – inžinierius Klemensas Brunius, finansų – E. Galvanauskas, prekybos – Aleksandras Danta, pramonės – Kazys Ambraziejus, žemės ūkio – Petras Karvelis, darbo ir socialinės apsaugos – Pranas Ancevičius, teisingumo – Martynas Brakas, administracijos – Karolis Žalkauskas, užsienio lietuvių – Rapolas Skipitis, kultūros – Vytautas Alantas, dorovingumo – kunigas Stasys Yla, susisiekimo – Jonas Augustaitis, krašto apsaugos – generolas Stasys Raštikis, moterų – Veronika Karvelienė, politikos – Tomas Bronius Dirmeikis, propagandos – Bronys Raila, jaunuomenės – Juozas Jurkūnas, ryšių su kraštu – Stasys Puodžius, saugumo reikalų – policijos kapitonas Jonas Dženkaitis. Kitaip sakant, jau pirmosiomis LAF egzistavimo savaitėmis buvo sudaryta kažkas panašaus į būsimos laisvos Lietuvos vyriausybės užuomazgą.
Be to, kontaktams su Lietuvoje veikiančiomis antisovietinio pogrindžio organizacijomis buvo paskirti ryšininkai Albertas Švarplaitis, Bronius Michelevičius, Mykolas Naujokaitis, Marijonas Dambrauskas ir kiti. Gruodžio 15-ąją, užmezgus pirmąjį ryšį, LAF pradėjo veikti ir Lietuvoje. Čia buvo sudaryti du organizacijos štabai: organizacinis – Kaune ir politinis – Vilniuje.

Vilniaus štabas ir jo veikla

Vilniaus štabo vadovu tapo Lietuvos kariuomenės majoras Vytautas Bulvičius. Sovietams likvidavus Lietuvos kariuomenę ir jos dalį pertvarkius į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, V. Bulvičius buvo paskirtas Vilniuje dislokuoto 179-osios šaulių divizijos štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Į šią diviziją eiti įvairių pareigų paskirta ir nemažai kitų buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, nepamiršusių savo valstybei duotos priesaikos. Taip susiformavo V. Bulvičiaus vadovaujamas antisovietinio pasipriešinimo centras, kurį sudarė 22 asmenys – tiek kariškiai, tiek civiliai.
1941-ųjų pavasarį LAF Lietuvoje veikė atskiromis grupelėmis: dalis organizacijos priklausė tiesiogiai Berlyno, dalis – Vilniaus, dalis – Kauno štabams. Vis dėlto, kai kurių šaltinių teigimu, vyriausiuoju vieningo vadovavimo antisovietinei rezistencijai centru bent jau 1941 metų pavasarį laikytas Vilniaus štabas. Juk sostinėje ir aplink ją buvo sukoncentruotos Raudonosios armijos pajėgos, daliniai, suformuoti iš buvusios Lietuvos kariuomenės. Jie ir turėjo pradėti sukilimą Vilniuje. 1941-aisiais svarstyti keli būsimo sukilimo scenarijai. Vienas jų – pasitraukti iš miesto, užimti žiedinę gynybą nuo Raudonosios armijos ir, sulaukus vokiečių kariuomenės, sudaryti būsimos Lietuvos kariuomenės branduolį.
Pats V. Bulvičius šį planą vertino skeptiškai. Jis manė, kad turint tik nedidelę grupę patikimų žmonių vargu ar įmanoma pakelti visą korpusą. Dėl to Vilniaus grupės vadas su patikimais kariais turėjo pasitraukti į Valkininkų miškus. Tačiau šis scenarijus netrukus neteko prasmės: iš Vokietijos gautos žinios, kad karas turėtų prasidėti gegužės 1–10 dienomis, nepasitvirtino. Tuo metu 179-ąją šaulių diviziją pradėta perkelti į Pabradėje įsikūrusį vasaros poligoną. Planus teko keisti. Tada manyta, kad geriausia karo pradžios sulaukti mažomis grupelėmis slapta pasitraukus iš poligono ir veikiant miškuose partizaniniais metodais. Nei V. Bulvičius, nei jo kovos draugai tuomet dar neįtarė, kad sulaukti karo pradžios laisvėje jiems nebus lemta.

Kas atvedė V. Bulvičiaus grupę prie žūties? Tokią baigtį greičiausiai lėmė keli veiksniai. Tiek Kauno, tiek Vilniaus štabai nuolat palaikė glaudžius ryšius su LAF padaliniu Berlyne, kur buvo rengiami organizacijos dokumentai, slapta keliavę į Lietuvą. Pasak K. Škirpos, nuo 1940-ųjų rudens iki karo pradžios Vokietijos ir okupuotos Lietuvos sieną perėjo mažiausiai 120 tuos dokumentus gabenusių ryšininkų. Nemažai jų žuvo. Vienas tokių ryšininkų – pogrindžio vadovybės įgaliotinis ryšiams su LAF Berlyne Mykolas Naujokaitis, slapyvardžiu Kumpis 24. Jis buvo patekęs į enkavėdistų rankas ir tik per stebuklą liko gyvas.
1993 metais žurnale KARDAS išspausdintuose prisiminimuose buvęs ryšininkas pasakoja, kad kovo pradžioje K. Škirpa jį skubiai išsikvietė į savo butą. „Vos man įėjus ministras pagriebė mane lyg ir į glėbį, lyg už pečių ir tyliai tarė: „Mykolai, atėjo laikas mums skubiai ir pilnu tempu veikti. Vokiečiai padarė sprendimą pilnu tempu pulti rusus!“ – skaitome M. Naujokaičio prisiminimuose. Deja, skubias instrukcijas į okupuotą Lietuvą gabenęs ryšininkas balandžio 11-osios naktį pasienyje buvo peršautas. Nei pasislėpti, nei sugrįžti atgal jam nepavyko. Sąmonės netekusį M. Naujokaitį paryčiais aptiko sovietų pasieniečiai. Kaip vėliau knygoje „Vienui vieni“ pasakos Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), ligoninėje „Kumpis 24 atgavo sąmonę ir jį slaugančiai gailestingai seselei suspėjo perduoti dalį iš Škirpos atneštų žinių“. Tarp jų buvo ir galima vokiečių puolimo data – tarp gegužės 1 ir 10 dienos, nurodymas LAF nariams per sukilimą nešioti ant rankovės baltus raiščius su užrašu TDA (Tautinė darbo apsauga) ir užsienio LAF štabo pageidavimai dėl kai kurių asmenų įtraukimo į Laikinąją Vyriausybę. „Po šių informacijų Kumpis 24 vėl neteko sąmonės. O paskui prie jo prieiti seselei ryšininkei jau nepavyko“, – rašo J. Brazaitis.

Iš tiesų M. Naujokaitis netrukus buvo išvežtas į Kauną, tardomas saugumo, o vėliau uždarytas į sunkiųjų darbų kalėjimą. Gyvybę jam išgelbėjo prasidėjęs Birželio sukilimas. „Širdyje buvo džiaugsmas, kad laimingai pavyko ištrūkti iš rusų nagų, neišdavus nė vieno draugo, nė vienos pogrindžio veiklos paslapties“, – vėliau prisimins ryšininkas. Vargu ar M. Naujokaičio džiaugsmas būtų buvęs toks didelis, jei jis jau tuomet būtų žinojęs, kad pats to nenorėdamas tapo siūlo galu, atvedusiu čekistus į LAF Vilniaus štabą. 1945–1947 metais sovietinės Lietuvos NKGB vadovavęs Jonas Vildžiūnas sovietmečiu išleistoje memuarų knygoje „Kova be atvangos“ rašo: „Gulėdamas Tauragės ligoninėje Naujokaitis buvo apylaisvis, todėl naivu buvo tikėtis, kad jis nepasinaudos atsiradusia proga perspėti savo sėbrus… Ir tikrai balandžio antroje pusėje, gavęs iš Naujokaičio įpareigojimus per vieną medicinos seserį, kažkoks Leonas Prapuolenis skubiai išvyko į Vilnių. Sostinėje, niekur nesustojęs, jis nuėjo tiesiai į Lenino gatvę Nr. 29 pas Vytautą Bulvičių.“
Čia reikia pažymėti, kad saugumiečio minimas „kažkoks Leonas Prapuolenis“ buvo ne kas kitas, o vienas iš LAF Kauno štabo vadovų. Būtent jis 1941 m. birželio 23 d. per sukilėlių užimtą Kauno radiofoną praneš apie Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Būtent jis, vokiečiams šią Vyriausybę išvaikius, bus tarp LAF aktyvistų, paskelbusių rugsėjo 15-osios memorandumą, kuriame okupantams siūloma pripažinti tolesnį Lietuvos valstybės egzistavimą. Būtent jis, kaip tuometis faktinis LAF vadovas, dėl to netrukus atsidurs Dachau koncentracijos stovykloje. Būtent jis, po karo gyvendamas Vokietijoje, bus vienas iš tų septynių lietuvių aktyvistų, kuriuos net po Josifo Stalino mirties mėgins nužudyti sovietų žvalgyba.
Tačiau grįžkime į 1941-ųjų pavasarį. Tuomet saugumiečiai, sekdami L. Prapuolenio pėdomis, galutinai įsitikino, kad jau senokai įtarimų kėlęs Raudonosios armijos lietuvių korpuso kapitonas V. Bulvičius turi ryšių su jų ieškoma antisovietinio pogrindžio organizacija. Kaip rašoma jau minėto čekisto J. Vildžiūno memuaruose, „su Bulvičiumi dažnai susitikinėjo Leonas Žemkalnis. Abejonių kėlė tik šių žmonių santykiai. Kur baigiasi jų giminystės ryšiai (abu buvo vedę seseris Danilevičiūtes) ir kur prasideda pogrindiniai? Prapuolenio apsilankymas tas abejones galutinai išblaškė. Vytautas Bulvičius buvo ne tik antitarybinės nacionalistinės organizacijos narys, bet ir tikriausiai net vienas jos vadovų, palaikęs ryšius su Vokietija, su ten esančia Lietuvių aktyvistų fronto vadovybe.“

Rudojo lagamino pėdsakais

Kodėl enkavėdistai iš karto nesuėmė dviejų čia minimų vyrų, nesunku paaiškinti. Saugumiečiai norėjo sužinoti tiek jų vaidmenį pogrindinėje organizacijoje, tiek visus ryšius. Juolab kad tam tikros informacijos jie turėjo ir anksčiau. Kovo pabaigoje, dar prieš pasirodant Lietuvoje M. Naujokaičiui, Kretingos apskrities čekistai suėmė pogrindžio dalyvį Jokūbavo mokyklos mokytoją Petrą Bortkevičių. Kaip knygoje „1941 m. birželio antisovietinis sukilimas“ tvirtina jos autorė Amfibija Stepanianienė, tardomas mokytojas nurodė savo pogrindinius ryšius ne tik Kretingos apskrityje, bet ir Kaune, Vilniuje. Netrukus saugumiečiai ėmė sekti P. Bortkevičiaus pažįstamą Vilniaus universiteto studentą Adolfą Armalį. Greitai pavyko nustatyti ir jo ryšį su jau minėtu buvusiu karo lakūnu L. Žemkalniu. Maža to, stebėdami tuometės Uosto (dabar Pamėnkalnio) gatvės 20-ojo namo 22-ąjį butą, saugumiečiai pamatė iš jo išeinančią merginą, nešiną rudu lagaminu.
„Rudasis lagaminas mums tapo savotišku vedliu per visas „šaulių mirties bataliono“ – taip vadinosi Vilniuje veikianti pogrindinė nacionalistinė organizacija – grandis“, – vėliau memuaruose gyrėsi čekistas J. Vildžiūnas. Iš tikrųjų lagaminas atkeliavo į A. Armalio draugo studento Moskalenkos butą. Netrukus jame pasirodė ir buto Uosto gatvėje šeimininkas – Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso Ryšių būrio vadas leitenantas Jonas Valkiūnas. Jau tuomet, sekdami iš namo Uosto gatvėje išeinančią merginą, saugumiečiai įtarė, kad lagamine gali būti portatyvinis radijo siųstuvas, konspiracijos sumetimais nuolat pernešamas iš vienos vietos į kitą. Šie įtarimai pasitvirtino, kai karinė kontržvalgyba susekė jo transliuojamą šaukinį KHA. Taip rudasis lagaminas tapo viena svarbiausių sukilėlių Vilniaus štabo žūties priežasčių.
Nešiojamąjį siųstuvą Vilniaus štabas gavo iš abvero (vok. Abwehr) – Vokietijos karinės žvalgybos. Lagaminėlyje taip pat buvo šifras ir kodai, leidžiantys susisiekti su Štetene esančiu abvero ryšių punktu, o per jį – su Berlyne veikiančia LAF vadovybe. Radisto pareigos buvo patikėtos V. Bulvičiaus svainiui L. Žemkalniui. Pirmą kartą siųstuvo šaukinys KHA eteryje nuskambėjo kovo 30 dieną. Saugumo sumetimais prietaisas buvo nugabentas toliau nuo miesto centro, į Pavilnyje esantį LAF nario, Vilniaus geležinkelio stoties prižiūrėtojo Jurgio Gobio butą. Iš čia L. Žemkalnis ir jau minėtas leitenantas J. Valkiūnas nusiuntė į Vokietiją V. Bulvičiaus užšifruotą radiogramą. Joje buvo klausiama, ar vokiečiai gavo per ryšininką siųstą žemėlapį su nurodytomis 77 vietomis, kuriose turėtų būti išmesti ginklai sukilėliams. Dar dvi radiogramos iš Vilniaus išsiųstos balandžio 6 dieną. Pirmojoje informuojama, kam ir kada Vokietijoje perduotas jau anksčiau minėtas žemėlapis, antrojoje – apie Rygoje vykusį Raudonosios armijos divizijų vadų pasitarimą.
Tai buvo paskutinis Vilniaus štabo narių radijo seansas. Išsiųsti ketvirtos radiogramos, kurioje pranešama, kad sovietinės kariuomenės daliniai pradedami telkti prie Vokietijos sienos, nebepavyko. Balandžio 16–17 d. čekistai suėmė pogrindinės organizacijos „Šaulių mirties batalionas“ narius Joną Markūną, Balį Puodžiūną ir Antaną Petkelį, gegužės 23 d. – Stasį Mockaitį. Pastarasis buvo ne tik susijęs su V. Bulvičiaus grupe, bet ir žinojo apie siųstuvą, todėl naudotis radijo ryšiu tapo pernelyg pavojinga. Tačiau buvo jau per vėlu. Pogrindininkai nė nenumanė, kad sovietų karinė kontržvalgyba paskutinių seansų metu užpelengavo siųstuvo signalą. „Birželio pirmosiomis dienomis rudasis lagaminas jau buvo atlikęs savo funkcijas. Tada areštavome mokytoją Antaną Skripkauską, o birželio 7 d. padarėme kratą pas Birutę Tijūnaitytę ir čia surastą siųstuvą paėmėme“, – memuaruose dėsto kėgėbistas J. Vildžiūnas.
Per kitas dešimt dienų visi su šiuo siųstuvu susiję V. Bulvičiaus grupės nariai buvo suimti. Pats V. Bulvičius tuo metu drauge su lietuvių korpuso 179-ąja divizija buvo perkeltas į vasaros poligoną Pabradėje ir apie prasidėjusius savo bendražygių suėmimus nieko nežinojo. Tačiau žinojo Vilniuje likęs L. Žemkalnis. Supratęs, kad likti sostinėje nesaugu, buvęs karo lakūnas skubiai išvyko į Kauną, tikėdamasis ten pasislėpti.
Bet kaip apie gresiantį pavojų įspėti V. Bulvičių? Vienintelis likęs ryšio kanalas – svainio žmona Marija. Nieko nelaukdama moteris skuba į Pabradę susitikti su vyru. „Sužinojusi apie kratas ir suėmimus, Vytauto tėvų raginama, važiavau į Pabradę jo aplankyti. Jis raitas atvyko į stotelę su manim pasimatyti. Jis mane baugino, kad yra labai pavojingas laikas, kad reikia viską, kas yra nereikalinga, likviduoti ir apsirūpinti maistu“, – taip apie šį susitikimą knygos „1941 m. Birželio sukilimas“ autoriui Juozui Jankauskui 2008 metais pasakojo M. Bulvičienė.
Parvykusi į Kauną moteris perdavė L. Žemkalniui savo vyro patarimą – grįžti į Vilnių ir imtis įprasto darbo, kad neatkreiptų čekistų dėmesio. M. Bulvičienė tuomet nė nenumanė, jog tądien vyrą ji mato priešpaskutinį kartą. Naktį iš birželio 9-osios į 10-ąją V. Bulvičius buvo skubiai iškviestas į Varėnoje esantį korpuso štabą ir pakeliui suimtas. Būtent šią datą po kelių dienų nurodė tardomas 179-osios šaulių divizijos štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju dirbęs V. Bulvičiaus bendražygis Juozas Kilius. Tačiau minėtos knygos „1941 m. Birželio sukilimas“ autorius J. Jankauskas teigia, jog išlikusiuose bylos dokumentuose rašoma, kad V. Bulvičių 29-ojo šaulių teritorinio korpuso Ypatingojo skyriaus darbuotojai (kariuomenėje paprastai vadinti osobistais) suėmė birželio 13-ąją. Toks nesutapimas aiškinamas tuo, kad V. Bulvičiaus suėmimą osobistai kelias dienas laikė paslaptyje, nenorėdami viešinti itin slaptos operacijos, ir tik po kurio laiko perdavė jį Vilniaus NKVD-NKGB. „Paskutinį kartą vyrą mačiau, kai pasibeldus į duris jis įėjo į kambarį, kažką pasiėmė ir vos pamojęs ranka buvo išvestas dviejų apsiginklavusių rusų. Buvo labai išvargęs ir smarkiai pasikeitęs. Tai toks buvo mūsų atsisveikinimas. Vokiečiams atėjus sužinojau, kad jis buvo išvežtas iš Lietuvos į Rytus“, – taip paskutinį pasimatymą su vyru po 67 metų prisimins M. Bulvičienė.
1941 m. birželio 14-ąją (jau visoje Lietuvoje prasidėjo masiniai suėmimai) čekistai grūdo į kalėjimus ir vagonus ne tik antisovietinio pogrindžio aktyvistus, bet ir tūkstančius niekuo dėtų lietuvių. Prasidėjo pirmieji masiniai trėmimai. Tomis dienomis LAF vadovybė perėjo į paskutinį pasirengimo sukilimui etapą. Nuo birželio 15-osios visi krašte esantys LAF padaliniai įspėti būti kovinės parengties. Birželio 19-ąją sušauktas skubus provincijos vadų pasitarimas, galutinai sutarta dėl signalų pradėti sukilimą pobūdžio, visiems nurodyta nuolat sekti Vilniaus ir Kauno radijo pranešimus. Birželio 22 d. 10 valandą, jau vykstant karo veiksmams, LAF štabas priėmė nutarimą sukilti. Pasak. K. Škirpos, tai ir buvo tikroji sukilimo pradžios data. Tačiau aktyvūs kovos veiksmai prasidėjo kitą dieną.

Kovos Kaune ir Vilniuje

Birželio 23-iąją 9.30 ryto per Kauno radiją vėl nuskamba Lietuvos himnas. „Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva! Tautiečiai, Vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva ir nepriklausoma. Jau sudaryta Laikinoji Vyriausybė ir jau perima valstybės vairą ir įstaigas į savo rankas“, – skelbia diktorius iš L. Prapuolenio ir jo vadovaujamos LAF aktyvistų grupės užimto Kauno radiofono. Pats L. Prapuolenis ragina tautiečius kuo greičiau perimti į savo rankas ir vietos administraciją.

Gatvės vaizdas Kaune, Šančiuose. Kairėje – bolševikų palikta zenitinė patranka. 1941 m. birželis

Tą pačią dieną skelbiama ir Laikinosios Vyriausybės sudėtis. Kabineto nariai buvo įvairių pažiūrų bei ideologijų žmonės, tačiau tuo metu tai niekam nerūpėjo – svarbiausia buvo sudaryti stiprią dirbančią ir kovojančią vyriausybę. Jos nariais tapo gerai Lietuvos visuomenei žinomi žmonės: Ministru Pirmininku paskirtas pulkininkas K. Škirpa, užsienio reikalų ministru – advokatas Rapolas Skipitis, vidaus reikalų – advokatas Vladas Nasevičius, švietimo – prof. Juozas Ambrazevičius, krašto apsaugos – gen. Stasys Raštikis, žemės ūkio – prof. Balys Vitkus, finansų – jau minėtas J. Matulionis, darbo – dr. Jonas Pajaujis, pramonės – dr. Adolfas Damušis, komunalinio ūkio – architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis, prekybos – Vytautas Statkus, valstybės kontrolieriumi – Pranas Vainauskas. Nors kabineto nariai oficialiai ir nebuvo deleguoti savo partijų, daugumą sudarė krikščionys demokratai ir ateitininkai, bet buvo ir liaudininkų, Ūkininkų sąjungos atstovas ir pora nepartinių. Ne visi paskelbtosios Vyriausybės nariai galėjo eiti savo pareigas – du iš jų sukilimo dieną jau buvo Rusijos kalėjimuose – prieš pat karo pradžią juos spėjo suimti bolševikai.
Nors enkavėdistai ir sudavė triuškinamą smūgį Vilniaus štabui, čia sukilimas prasidėjo beveik kaip numatyta – birželio 23-iosios pavakarę. Vilniaus sukilėlių ryšininkas Vytautas Rimkus savo prisiminimų knygoje „Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais“ pasakoja, kad pasitarti dėl sukilimo pradžios pogrindininkai susirinko Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanate. „Po užtrukusių svarstymų buvo nuspręsta sukilimą Vilniuje pradėti 1941 m. birželio 23 d. 19 val. Buvo numatyta užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus, išlaisvinti politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo ir traukinių Naujojoje Vilnioje, kontroliuoti pagrindines miesto gatves ir kelius iš miesto. Laikina sukilimo vadaviete buvo numatyta palikti VU Teisės mokslų fakulteto dekanatą“, – rašo V. Rimkus.
Sunku buvo nuspėti, kuo baigsis sukilėlių veiksmai – mieste tuo metu dar buvo nemažai sovietų kariuomenės būrių. Jie, nors ir pakrikę, likę be daugelio evakuotis spėjusių viršininkų, turėjo daug ginklų. Sprendžiant iš 1941–1942 m. spaudoje skelbtų sukilėlių prisiminimų nuotrupų, tarp sukilėlių ir sovietų kareivių būta įnirtingų susišaudymų. Kautynės vyko prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bei dabartinio Kalnų parko rajone, Senamiestyje, Pylimo gatvėje ir daugelyje kitų vietų. Sukilime dalyvavo ne tik civiliai, bet ir Raudonojoje armijoje tarnavę lietuviai kariai, nors bendro veiksmų plano jie neturėjo.
Prasidėjus susišaudymams, Raudonoji armija ėmė sparčiai trauktis iš Vilniaus. Netrukus iš sukilėlių užimtos radijo stoties nuskambėjo Lietuvos himnas, o Gedimino pilies bokšte suplevėsavo Trispalvė. Kitos dienos pavakarę į sukilėlių kontroliuojamą sostinę įžengę vokiečių daliniai rado čia jau suformuotą administraciją – Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetą.
Kaip minėta, sukilėliai planavo išlaisvinti politinius kalinius – tiek uždarytus Lukiškėse, tiek tuos, kuriuos sovietai jau buvo sugrūdę į vagonus ir pasirengę išvežti į Rusijos gilumą. Tačiau jiems nepavyko išgelbėti nei V. Bulvičiaus grupės, nei birželio 14–15 d. suimtų dar daugiau kaip dviejų šimtų 29-ojo teritorinio šaulių korpuso karininkų. Vos prasidėjus karui jie drauge su 1 700 saugumo rūsiuose ir Lukiškių kalėjime laikytų politinių kalinių buvo sugrūsti į Vilniaus prekių stotyje skubiai suformuotą traukinio sąstatą. Vieną akimirką atrodė, kad pasmerktiesiems vis dėlto pavyks išsigelbėti. Vokiečių aviacijai surengus antskrydį stoties rajone, mieste pradėjus veikti sukilėliams, dalis sąstatą saugojusių NKVD kareivių išsibėgiojo kas sau. Dingo ir ešelono viršininkas. Deja… Likę enkavėdistai stoties budėtojui pridėjo prie smilkinio ginklą ir liepė sėsti į mašinisto vietą. Tuo pačiu metu prie sąstato atskubėjo beginkliai sukilėliai geležinkelininkai. Tada viską jau lėmė net ne minutės, o sekundės. Prieš pat traukinio sąstatui pajudant, sukilėliams pavyko atkabinti keletą vagonų su maždaug penkiais šimtais kalinių. Tačiau V. Bulvičiaus ir jo draugų tarp išgelbėtųjų nebuvo. Auštant birželio 24-osios rytui jie atsisveikino su Vilniumi, pro užkaltus vagonų langus taip ir nepamatę ant Gedimino kalno besiplaikstančios Trispalvės.

Trapios viltys

O kol kas, birželio 23-iąją, išvarę sovietinius okupantus LAF kovotojai Kaune džiaugiasi pergale. Jie nežino, kad į Kauną besiveržiančios vokiečių 16-osios armijos vadovybė jau išleido įsakymą nedelsiant sudaryti specialią Kauno komendantūrą, o karo policijos daliniams perimti svarbiausių įmonių, sandėlių ir miesto komunikacijų apsaugą. Tai, kad Lietuvoje tokias funkcijas jau vykdė Lietuvos suverenumą paskelbę sukilėliai, niekam nerūpėjo.

Laikinosios Vyriausybės posėdis. Centre – ministro pirmininko pareigas einantis prof. Juozas Ambrazevičius. 1941 m. birželis

Daug ko nežinojo ir Laikinosios Vyriausybės nariai, birželio 24 d. atėję į pirmąjį posėdį. Į „Žaibo“ spaustuvės salę K. Donelaičio gatvėje tuomet susirinko vos keturi ministrai – J. Ambrazevičius, A. Damušis, V. Landsbergis-Žemkalnis ir P. Vainauskas, taip pat LAF įgaliotinis L. Prapuolenis su kitais organizacijos vadais. Posėdis vyko dar aidint šūviams – tai sukilėliai kovėsi su paskutiniaisiais miestą paliekančios Raudonosios armijos daliniais. Nė vienas iš susirinkusiųjų nenujautė, kad praėjusią naktį 2 val. 15 min. vokiečių Sausumos kariuomenės štabo vadovybė kartu su Užsienio reikalų ministerija išleido instrukciją: K. Škirpos vyriausybė įkurta be vokiečių valdžios įstaigų žinios, todėl bet kokiu būdu ją remti draudžiama. Visos karinės vadovybės įstaigos privalančios „susilaikyti nuo bet kokio kišimosi į klausimus, kurių išsprendimas rezervuotas politinės vadovybės kompetencijai.“ 14 val. 40 min. ši instrukcija pasieks į Kauną įžengiančius 16-osios vokiečių armijos dalinius.
Akivaizdu, kad šią instrukciją greičiau galima suprasti kaip nurodymą ignoruoti, o ne išvaikyti suverenitetą paskelbusią Lietuvos Vyriausybę. Tad Ministrų Kabinetas dirbti dar galėjo. K. Škirpai negalint išvykti iš Berlyno, pirmiausia reikėjo paskirti naują Vyriausybės vadovą – šios pareigos teko J. Ambrazevičiui (Brazaičiui).
Vieni iš pirmųjų Vyriausybės darbų buvo sustabdyti jau pradėtus įgyvendinti sovietinius įstatymus ir grąžinti iki sovietų aneksijos galiojusius teisės aktus. Pirmaisiais dekretais ir potvarkiais Ministrų Kabinetas panaikino jau veikusius liaudies teismus ir grąžino senąją Lietuvos teismų sistemą, paskelbė denacionalizaciją, grąžinant buvusiems savininkams žemę, namus, kapitalą, įmones, deklaravo ir mėgino įgyvendinti ideologinių įsitikinimų laisvę.
Tačiau žmones labiausiai džiugino ne tiek Vyriausybės priimti sprendimai, kiek pats faktas, kad Lietuvoje vėl yra sava valdžia. „Entuziazmas ėjo per kraštą. Įvairūs kolektyvai, įstaigos, įmonės, inteligentai, darbininkai, ūkininkai džiaugėsi išvadavimu iš vergijos. Sveikinimai Vyriausybei ėjo dešimtimis iš įvairiausių vietų. Reikėjo tiesiog jaudintis, skaitant tuos ant „pergamento ar kitokio provincijos krautuvėje surasto popieriaus gražiai išrašytus ir išpieštus sveikinimo tekstus, po kuriais buvo šimtai pavardžių, dažnai rūpestingai darbo rankų išvingiuotomis raidėmis. Kai telefonas ir telegrafas iš viso tik karo reikalams teveikė, tokie sveikinimai buvo pristatomi savomis priemonėmis – motociklais, dviračiais, arkliais ir pėsčiomis, iš jų susidarė stora byla… Sekmadieniais Vyriausybės nariai, kol jiems nebuvo atimtos paskutinės susisiekimo priemonės, lankė provinciją ir informavo gyventojus apie padėtį“, – 1955 metais leidinyje „Į laisvę“ prisimins šių įvykių dalyvis dr. Zenonas Ivinskis.
Deja, viltys ir entuziazmas truko tik šešias savaites. Tiesą sakant, K. Škirpa dar iki karo pradžios suprato, kad su lietuvių noru atkurti savo nepriklausomą valstybę vokiečiai nė neketina skaitytis. Vėliau jis prisimins, jog dar prieš karą Vokietijos užsienio reikalų ministerija užsispyrusiai vengė bet kokių kalbų apie Lietuvos suverenumo atkūrimą. „Buvo iš vokiečių karinės vadovybės pusės iš anksto davinėjamos instrukcijos numatytam maršavimui per Lietuvą vokiečių kariuomenės vienetams nuginkluoti LAF kovos padalinius, kai tik vokiečiai bus pasiekę tas vietoves, kur tokie padaliniai pasireikštų“, – memuaruose rašo K. Škirpa.
Jau prasidėjus sukilimui, K. Škirpa susitiko su Reicho užsienio reikalų ministerijos Baltijos šalių ir Skandinavijos skyriaus vedėju Werneriu von Grundheriu. „Ką jūs padarėte! Lietuvai tai brangiai kainuos“, – neslėpė apmaudo W. von Grundheris. Suprantama, pats K. Škirpa, nors ir paskirtas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovu, taip ir nebuvo išleistas iš Berlyno, o jo pareigas perėmė Juozas Ambrazevičius (Brazaitis).

Kova nenuėjo veltui

Kuriam laikui tarp vokiečių karinės administracijos ir civilinės Lietuvos valdžios nusistovėjo keista simbiozė. Vokiečiai, matyt, nutarė pasinaudoti pačių lietuvių sukurtu administraciniu aparatu. Tačiau jau birželio pabaigoje Berlynas pradėjo ieškoti būdų, kaip palaipsniui perimti civilinį valdymą į savo rankas. Pradžioje nutarta įgaliotiniu kiekvienai Baltijos šaliai paskirti iš ten kilusį, bet dabar Vokietijoje gyvenantį asmenį. Iš lietuvių toks vaidmuo teko generolui Stasiui Raštikiui. Birželio 28 d. jis lėktuvu atskraidintas į Kauną. Buvusį Lietuvos kariuomenės vadą atlydėjęs saugumo ir SD (kontržvalgybos) pareigūnas dr. Heinzas Gräfe tikėjosi su S. Raštikio pagalba likviduoti Laikinąją Vyriausybę. Tačiau tai padaryti pasirodė ne taip paprasta. Sužinojęs, kad yra paskirtas šios Vyriausybės krašto apsaugos ministru, generolas kategoriškai atsisakė tarpininkauti dėl Ministrų Kabineto paleidimo.
Tuomet vokiečiai ėmėsi kitos taktikos. Užmezgę ryšį su buvusio premjero Augustino Voldemaro šalininkais, SD agentai pakišo jiems idėją steigti Lietuvos nacionalistų partiją (LNP), perimti valdžią į savo rankas ir paskelbti Lietuvos prisijungimą prie Vokietijos. Voldemarininkai nesunkiai užkibo ant šio kabliuko. Liepos 25-osios naktį jie užėmė Kauno komendantūrą, LAF štabą ir suėmė LAF įgaliotąjį atstovą Leoną Prapuolenį. Tačiau apie vidurdienį voldemarininkai gavo vokiečių karinės vadovybės nurodymą L. Prapuolenį nedelsiant paleisti ir atstatyti viską į iki „perversmo“ buvusią padėtį. Tai voldemarininkams buvo didelė staigmena; jie taip ir nesuprato, kuo gi neįtiko vokiečiams.
Pasirodo, dar liepos 17 d. Adolfas Hitleris įkūrė ministeriją Rytų okupuotoms sritims. Jos vadovu buvo paskirtas iš Talino kilęs Alfredas Rosenbergas, o Lietuvos generaliniu komisaru – dr. Adrianas von Rentelnas. Netrukus naujasis komisaras pasirašė tokio turinio įsakymą: „Perėmęs Lietuvos civilinį administravimą, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės veiklą laikau baigta ir nuo š. m. rugpjūčio 5 dienos atleidžiu iš pareigų Laikinosios Vyriausybės narius.“ Rugpjūčio 5-ąją paskelbtas ir oficialus Ostlando generalinio komisaro įsakymas, kuriame nurodoma, kad „Lietuvos Vyriausybė nuo šiol laikoma nustojusia veikti“. Kabineto nariams nebeliko nieko kita, kaip tik susirinkti į paskutinį posėdį ir konstatuoti, kad toliau dirbti jie nebegali.

Sov. gen. Ivano Šlemino 1941 m. birželio 24 d. įsakymu Aleksoto tiltas užminuotas, o birželio 26 d. – susprogdintas kartu su besitraukiančiais rusų kariškiais – su visa kariuomene ir tankais…

Keistas sambūvis tarp vokiečių vadovybės ir lietuviškos administracijos baigėsi. Tiesa, tiek LAF veikėjai, tiek Laikinosios Vyriausybės nariai su tokia padėtimi nenorėjo susitaikyti. Rugsėjo 15-ąją LAF paskelbė memorandumą „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei administracijai pradėjus veikti“. Dokumente siūloma pripažinti tolimesnį Lietuvos valstybės egzistavimą ir leisti, kad kraštui vadovautų sava vyriausybė. Atsakymo ilgai laukti neteko: generalinio komisaro įsakymu rugsėjo 26-ąją LAF buvo išvaikytas, jo turtas konfiskuotas, o organizacijos vadovas L. Prapuolenis atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje.
Ir vis dėlto LAF ir jo sukilėlių darbas nenuėjo veltui. Jo reikšmę gerai nusako K. Škirpos žodžiai, ištarti pirmąją sukilimo dieną: „Nepriklausomybės paskelbimo niekas jau nebeišdildys, nes už jį pralietas mūsų tautos geriausiųjų sūnų kraujas. Mūsų idėjos draugai tuo atliko savo pareigą Tėvynei. Naujųjų mūsų tautos didvyrių pasiaukojimu vienkart tapo nuplauta dėmė nuo dabartinės mūsų kartos, kad buvo Nepriklausomybę praradusi.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *