KARYS 2021 m. Nr.2 3-9 psl.
Nemiga Lietuvos širdyje
Kazys Jonušas
Rašydami apie Lietuvos kariuomenės atkūrimą, vis sugrįžtame prie 1991-ųjų sausio, kiekvienas iš savo patirties arba vyresnių bičiulių prisiminimų mėgindami sudėlioti detalesnę tuometinių įvykių mozaiką. Ieškodami priežasčių, lėmusių vėlesnį sovietinių okupantų pasitraukimą, dažniausia akcentuojame laisvės troškimo įkvėptų Lietuvos žmonių vienybę, už agresorių tankus stipresnį visuotinį Nepriklausomybės troškimą ir drąsuolių, pasiryžusių įveikti priespaudą, dvasios stiprybę. |
Savanoriai. Kas jie? Kokie jie buvo prieš trisdešimt metų ir kaip jie gyvena dabar?
2021 m. sausio 17 d. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) minėjo 30-ąsias įkūrimo metines – tą 1991-ųjų dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (AT) priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą. Dėl karantino ribojimų šiemet iškilminga savanorių rikiuotės ceremonija pirmą kartą buvo virtuali. Ji transliuota socialiniuose tinkluose. Per meistriškai parengtą šventinį vaizdo įrašą KASP karius pasveikino vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys, KASP vadas plk. Dainius Pašvenskas. Pereinamuoju prizu — atkurtu istoriniu XIV a. kalaviju — apdovanota KASP Prisikėlimo apygardos Telšių 604-oji kuopa (vadas — kpt. Tomas Bagvilas), iškovojusi geriausios 2020 m. pėstininkų kuopos vardą, KASP bendruomenės vardu padėta gėlių ant Laisvės kovotojų ir karių kapų. Ne vaizdo medžiagoje, o prie realių Seimo rūmų ir KASP štabo Vilniuje bei rinktinių aikštėse Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Vilniuje sausio 17 d. iškeltos KASP reprezentacinės ir valstybinės vėliavos.
(Virtualios KASP rikiuotės vaizdo įrašas pateikiamas publikacijos pabaigoje)
-
Koks ateisi
„Ankstesniais metais sausio pradžioje savanoriams prasidėdavo tikras renginių maratonas. Sausio 1 d. — vėliavos iškėlimas Gedimino pilies bokšte, 12 d. — laužai Nepriklausomybės aikštėje, 13 d. — iškilmingas posėdis Seime, 17 d. — šventinė rikiuotė, įvairūs paminėjimai rinktinėse — ne visur galėdavome suspėti, — šitaip mūsų pokalbį pradėjo KASP vadas plk. Dainius Pašvenskas. Sutartą valandą jis jau laukė savo kabinete kitoje reikiamą atstumą tarp pašnekovų garantuojančio stalo pusėje. — Šiemet dėl karantino teko pasitelkti išmonę ir šventinę rikiuotę visus pakvietėme stebėti nuotoliniu būdu.
Apibūdindamas karius savanorius, nusakydamas išskirtines jų būdo savybes galėčiau priminti, kad jų kelias grindžiamas išsiugdytu gebėjimu aukotis, — sakė plk. D. Pašvenskas. — Mus įkvepia 1991-ųjų sausio įvykiai, kai reikėjo ginti Laisvę neturint ginklų arba negalint jų naudoti, bet nebūtina nuolat dairytis į praeitį. Jau per pirmąją COVID pandemijos bangą praėjusių metų balandį savanoriams teko skubiai mokytis neįprastų darbų: kontroliuoti migruojančių civilių srautus, padėti vykdyti jų sveikatos patikrą ir kitas kariams nebūdingas užduotis. Kodėl pasitelkti būtent savanoriai, visiškai suprantama — tai atitinka mūsų paskirtį. Be patoso kalbėdami apie jų motyvaciją ir profesionalumą, vis dėlto įsijauskim į lyg ir paprasta situaciją: reikia budėti medicinos punkte, bet nežinai, kas tavęs laukia. Gal užsikrėtęs virusu parneši užkratą į savo šeimą. Telieka mobilizuoti savo drąsą ir atlikti pareigą. Ir tai — ne žodžiai, o konkretūs veiksmai. Yra žadančiųjų: „Kai reikės Lietuvai, aš būsiu…“ Jiems pirmiau reikėtų atsakyti į klausimą: „Koks tu ateisi?“ Tarnaujantys mūsų pajėgose kariai paprastai atsisako laisvalaikio, kad atėję į mokymus galėtų pasirengti ekstremaliems išbandymams.
Per pirmąjį Lietuvos kariuomenės dešimtmetį susiformavo lyg ir du pagrindiniai krašto apsaugos centrai — reguliari Mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“ ir KASP. Abi sudėtinės kariuomenės dalys buvo ugdomos šiek tiek izoliuotai, formuluojant joms skirtingas veiklos sritis, bet savanorių rūpestis liko toks pat — teritorinė gynyba. Lietuvai siekiant narystės NATO, buvo reformuota visa krašto apsaugos sistema. KASP sumažintos per pusę. Ir tai buvo padaryta greitai. Tuo metu (2004 m.) panaikinta 1999 m. pradėjusi veikti Motorizuotoji pėstininkų brigada „Žemaitija“, kuri prieš tai (2002 m.) buvo reorganizuota į Vakarų karinę apygardą. Mes tai vadiname sunkiuoju periodu, nes mažėti (trauktis) visuomet sunku. Galbūt, pasak buvusio KASP vado dim. plk. Antano Plieskio, „mes tada irgi siekėme kokybės“. Jis tai akcentavo atsakydamas į mano klausimą apie didžiausius jo kadencijos iššūkius. Ir paskui staiga mes tapome rezervu (vykti į tarptautines operacijas). Perėmėme iš reguliariųjų batalionų misijas Balkanuose, Afganistane (penkis kartus iš KASP vienetų buvo formuojama Goro provincijos atkūrimo grupė). Tai nebuvo lengva, bet mes pateisinome pasitikėjimą.
Klausimu, ar sugebėsime apginti savo šalį, vėl susirūpinta tik Rusijai aneksavus Krymą. Gal permainas lėmė ir šiek tiek padidėjęs krašto apsaugos finansavimas, bet mes kitaip pradėjome žiūrėti į gynybą ir kariuomenės vado įkurtas greitojo reagavimo pajėgas.
Dabar KASP yra labai aiškus valstybės gynimo sistemos sluoksnis. Esame integruoti į Sausumos pajėgas (SP) ir vykdome tą patį planą kaip ir reguliarūs SP vienetai. Mes neįpareigoti kokį nors objektą bet kokia kaina apginti, bet turėtume priešą trikdyti, jį sekinti. Tai — po visą Lietuvos teritoriją mažomis grupelėmis išsisklaidę kariai, patys pasirenkantys mūšio laiką ir vietą, nesvarbu, kokia būtų jo forma (reidas ar pasala). Dėl tos priežasties mūsų išsamių studijų objektas yra nekonvencinis karas. Nors nemažai informacijos apie karius savanorius išplatiname viešai, dėl operacinio saugumo negalime visų detalių paaiškinti. Vis dėlto daugelyje savivaldybių — be kelių išimčių, visose yra po KASP kuopą — mes reprezentuojame kariuomenę. Gal todėl į mūsų pajėgas ateina palyginti daug jaunosios kartos asmenų (bendras karių savanorių amžiaus vidurkis — maždaug 25 m.). Ir jie išties yra ne tik kvalifikuoti kokios nors srities specialistai, bet sukaupę nemenką intelektualinį bagažą, patriotiški žmonės.
Perspektyvių karių turime ne vien kpt. T. Bagvilo vadovaujamoje Prisikėlimo apygardos Telšių 604-ojoje kuopoje, iškovojusioje geriausios 2020 m. pėstininkų kuopos vardą. Išskirti kurį nors padalinį nebūna lengva. Vis dėlto 604-oji kuopa iš tiesų yra stipri. Teko stebėti telšiškių šaudymo pratybas: patiko jų organizuotumas, motyvacija ir taiklumas. Kaip minėjo 6-osios rinktinės vadas plk. ltn. Mindaugas Statkus, nuo 2011 m., kai buvo atkurta ši rinktinė, joje geriausios kuopos vardą penktus metus iš eilės pelno 604-oji. Matyt, jos pasiekimus lemia ir pažangus kuopos vadas, ir dviejų metrų ūgio kuopininkas št. srž. Andrius Žemaitis — abu jie sugeba suvienyti ir uždegti kuopos karius, iš kurių gal ne vienas pakeitė darbovietę, šiuo metu dirba Vilniuje ar kitur, bet savaitgaliais sugrįžta treniruotis į Telšius. Laimi iniciatyvūs ir motyvuoti, kurie nešykšti treniruotėms asmeninio laiko. Jie susirenka dažniau, nei gauna kvietimus atvykti, dirba kaip komanda ir yra jai atsidavę, kaip sakoma, kūnu ir siela.
Švenčių proga norėčiau paraginti visus Lietuvos karius savanorius prisiminti, kaip, kokiomis sąlygomis buvo pradėtos kurti mūsų pajėgos, didžiuotis tuo, ką pasiekėme, vertinti pelnytą pasitikėjimą. Lietuvą ginsime kartu, todėl mokykimės, tobulėkime ir ruoškimės kokybinėms permainoms.