1918 m. strateginės problemos

1918 m. strateginės problemos

1918 m. išvakarėse atrodė, lyg ir fronto pralaužimo problema būtų išspręsta vokiečių pusėje naujų artilerijos panaudojimo metodų dėka, o santarvininkų pusėje tankų dėka. Vis dėlto tai dar nereiškė, kad būtų išspręsta fronto išjudinimo problema. Puolimo ginklas jau spėjo surasti priešginklį – šįkart judrių rezervų pavidalu.

Tiesa, ir anksčiau, grynojo medžiaginio karo metu, rezervai suspėdavo dar net nepilnai pavykusius prasiveržimus likviduoti. Bet tai jie galėjo padaryti todėl, kad labai anksti būdavo galima dešifruoti puolėjo sumanymus (dėl milžiniško pasirengimo ir nepaprastai ilgo artilerinio parengimo). 1918 m., kai strateginis netikėtumas jau buvo įmanomas, nejudrūs rezervai jau nelabai tiko.

Karo vadovybės jau spėjo įvertinti nelankstumą strateginių sutelkimų, kurių reikalavo pozicinio karo sąlygos. Atsižvelgdamos į tai, karo vadovybės laikė savo rankose visiškai kovai parengtų divizijų rezervus (tuo tarpu anksčiau dažnai būdavo tenkinamasi antrinių, dažniausiai nepilnai suformuotų, divizijų rezervais). Šiuos rezervus paprastai vadovybė laikydavo arti mazginių geležinkelių stočių paruoštus išvykti ten, kur reikės. Prireikus labai dažnai šie rezervai būdavo aprūpinami net auto priemonėmis.

Šie judrūs rezervai galėjo būti greit sustiprinti motorizuotos artilerijos, kavalerijos, aviacijos bei tankų daliniais.

Taigi spraga, padaryta prasilaužusio priešo, greitai galėjo būti užkišta judriais ir galingais rezervais. Susidarė padėtis, kad, net išsprendus pralaužimo problemą, sunku buvo spręsti įsiskverbimo problemą. Šią problemą sprendžiant, ryškiai išsiskyrė dvi nuomonės: prancūzų ir vokiečių.

Vokiečiai buvo linkę šią problemą spręsti paprastai ir aiškiai. Prasiveržimas turįs būti toks platus ir gilus, kad sudarytų spragą, jokiais rezervais neužkišamą, ir tuo būdu leistų pradėti judrų karą[1]. Maža to. Gilus pralaužimas turėjo sudaryti du dirbtinius priešo sparnus, kuriuose vokiečiai visuomet mėgdavo veikti.

Prancūzai šiuo atveju, galimas dalykas, galvojo visai panašiai. Tačiau kitos aplinkybės (vokiečių jėgų persvara 1918 m. pradžioje, amerikiečių pagalbos laukimas) sulaikė juos nuo šių idėjų realizavimo. O kai vokiečiai, kurie šią sistemą bandė įgyvendinti praktikoje, apsivylė, prancūzai pradėjo praktikuoti kitą sistemą, kurios teoretinius pamatus suformulavo tiktai karui pasibaigus. Tiesa, po karo prancūzai bandė įrodinėti, kad jau nuo 1916 m. jie tokios taktikos laikėsi ir tik generolo Nivelio[2] vadovavimo laikais tebuvo nuo šios sistemos nukrypę. Tačiau ne taip ir svarbu, kada ta sistema atsirado; daug svarbiau jos esmė.

Prancūzų sistema – eilė smūgių ribotu tikslu naikinti priešo rezervus. Smūgiai turi greit sekti vienas po kito ir būti labai ekonomiški savų jėgų vartojimo atžvilgiu. Geras kovos lauko parengimas ir netikėtumas turi įgalinti taupyti savo jėgas. Ir vos tik priešas užkiša pralaužtą skylę, puolimą reikia nutraukti ir perkelti smūgį į kitą kryptį.

Taigi prancūzų sistemoje strateginis manevras kilo iš sumos įvairių viena kitą sekančių operacijų. Vyriausiojo vado priimtas strateginio manevro planas turi galėti taikytis prie aplinkybių. Jis vykdomas palaipsniui. Jo pastangos nuolat gali keistis pagal aplinkybes. Tačiau nekintamas galutinis manevro tikslas – palaipsniui varginant priešą ir mušant jį ar iš anksto parengtose ar atsitiktinėse kautynėse, sunaikinti priešo rezervus, įgauti moralinį vyravimą ir tik po to suduoti lemiamą smūgį. Visoje sistemoje jėgų ekonomijos dėsnis pabrėžiamas iki kraštutinumo.

Patsai karas nei patvirtino, nei paneigė kurią nors iš šių sistemų, nes karas baigėsi dėl daugelio visuotinio karo priežasčių. Tačiau iš šalies žiūrint atrodo, kad būtina sąlyga abiejų sistemų pasiekimui – ryški jėgų persvara.

Norint vokiška sistema sėkmingai įsiskverbti, reikia ne tik pralaužti, bet, kas svarbiausia, į pralaužtą spragą įlieti milžinišką, sugebančią viską triuškinti karinių jėgų masę. Tačiau tokia masė visų pirma reikalauja tiekimo – taigi ir gerų kelių. O iš kur tų kelių gauti, jei atsitraukdamas priešas viską sistemiškai naikina, o tolimoji artilerijos ugnis ir aviacija įgalina jį trukdyti suardymų atstatymą?

Be kelių, tokios rūšies įsiskverbimas reikalauja labai daug auto ir arklių transporto priemonių, kurių vokiečiai turėjo tik aprėžtą kiekį.

Be to, apskaičiuojama, kad, norint vienu milžinišku smūgiu triuškinti 600 km frontą (nuo jūros iki Šveicarijos sienos), pralaužti reikia ne mažiau kaip 100 km fronto. O praktika rodo, kad, norint taip plačiai pralaužti, tektų pulti net 200 km frontą. Tokiam puolimui, savaime aišku, nė viena šalis neturėjo pakankamai jėgų.

Geriausiai vokiškąją sistemą apibūdina ši prieškarinių Didžiojo Generalinio Štabo nuostatų ištrauka, kurioje telpa visa vokiškoji doktrina, išsilaikiusi nuo karo pradžios iki galui:
„Didžiausias menas yra paimti iš gyventojų kuo didžiausią kiekį gyvos jėgos, šios jėgos kuo didžiausią kiekį apginkluoti, sutelkti kuo daugiausia ginkluotos jėgos pagrindiniame fronte, nuvedant didžiausią jų dalį į iš anksto parinktą kautynių lauką, ir pagaliau nukreipti didelę surinktą masę lemiamam smūgiui suduoti, arba trumpai formuluojant – įtempimas nulemia pasisekimą“.

Šis receptas karo vadovybės darbą beveik apriboja tik sprendimo sudarymu ir operacijos parengimu. Toliau karo vadovybės reikšmė minimali, nes kariai vykdytojai įstatyti į tvirtus rėmus.

Prancūziškoji sistema to laiko sąlygomis, rodos, buvo kiek tobulesnė, nes ji ir susikūrė jau pasimokius iš vokiečių klaidų. Bene didžiausias jo pliusas tai, kad prancūzai suprato, jog milžiniškų, viską triuškinančių smūgių įvykdymas 1918 m. buvo neįmanomas. Todėl jie iškėlė reikalą mokėti organizuoti pakankamai stiprius smūgius, iš savo pusės kuo labiausiai taupant jėgas.

Prancūzai neužsimoja vienam milžiniškam smūgiui, kuriam būtų galima iš anksto paskirti viską iki paskutinio rezervo imamai. Savo rezervus jie taupo lemiamam smūgiui, kuris turi įvykti tada, kai priešas rezervų jau neturi. Taigi paskutinio prancūzų rezervo naudojimas panašus į Napoleono gvardijos naudojimą (tik kai yra visiška garantija, kad pasiseks).

Tuo tarpu, kai vokiečiai savo stambiųjų junginių vadus padaro tik aklais vykdytojais, vykdančiais karo vadovybės sprendimą, prancūzai iš savo vadų vykdytojų reikalauja išnaudoti visus kabliukus, pasitaikančius kautynių eigoje ir galinčius pakenkti priešui bei sutaupyti savo jėgas. Pati vadovybė smulkesnius smūgius gali geriau pritaikyti prie vietovės, geriau gali juos valdyti, geriau pasiekti netikėtumo. Bet svarbiausia, pati karo vadovybė pasiruošusi spręsti a posteriori[3] – kautynėms vykstant. Ji pasiryžus sustabdyti kiekvieną paruoštą ataką, jei tik atrodys, kad jos vaisiai gali būti abejotini. Ji nerodys nesveiko atkaklumo, jei paruoštas smūgis nepavyks ir mielai plės pasisekimą nors ir antrine kryptimi, jei netikėtai ten įgys kurių nors pirmenybių.

Vokiška sistema nori išnaudoti vokiečio jėgos pamėgimą, vokiečio drausmingumą. Prancūzų sistema nori išnaudoti prancūzišką lankstumą, apdairumą, greitą orientaciją.

Tačiau vokiška sistema visiems aiški ir suprantama. Paprasti gi dalykai dažniausiai kare būna ir geriausi. Prancūzų sistema komplikuota ir reikalaujanti labai gero vadovavimo. Be aiškios jėgų persvaros ir ji kažin ar duotų pergalę.

[1] Aut. ref. į manevrinį karą. Manevrinis karas – karo rūšis, kuriam būdingi plataus masto manevriniai veiksmai, nestabili fronto linija, sparčiai kintanti padėtis jūroje, sausumoje bei ore.

[2] Robertas Nivelis (angl. Robert Nivelle), g. 1856 m. spalio 15 d., Tulis, Prancūzija – m. 1924 m. kovo 22 d., Paryžius, Prancūzijos divizijos generolas, Pirmojo pasaulinio karo metu Prancūzijos vyriausias kariuomenės vadas, propagavo agresyvią puolimo taktiką.

[3] A posteriori (lot. „Iš seka“) – filosofijoje terminas priešingai nei a priori, reiškia „po fakto“ ir „kaip fakto pasekmė“. Tai reiškia pažinimą, kylantį iš patirties – kažką pagrįstą indukcija dėl fakto suvokimo.