← Į skyriaus pradžią

— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Bendrasis Didžiojo karo vaizdas

Toliau →

Sustojusio fronto išjudinimo problema

Karo vadovybės neįeina į gryną alinamojo karo kraštutinumą. Atkakliai ieškoma būdų sustojusiam frontui išjudinti.

Santarvininkai, pastebėję, kad vokiečiai su sąjungininkais vykusiai išnaudoja savo centrinę padėtį, permesdami jėgas vidaus operacinėmis linijomis, stengiasi organizuoti visos koalicijos vienkartinį, lemiamą smūgį. Jau 1916 m. Joffre[1] organizuoja vienkartinį puolimą ties Somma, Italijoj, Balkanuose ir Rusijoj. Juo toliau, juo sklandžiau vyksta derinti visos koalicijos veikimą, nors vis tik ir karui baigiantis visiško vieningumo pasiekti nepavyksta.

Tačiau jau ne koalicijos vadovavimas pagrindinis rūpestis. Svarbiausia yra tai, kad net milžiniški medžiagų kiekiai neįstengia frontų išjudinti. Paslankioji ugnies užtvara (ugnies banga), ryškiausias medžiaginio karo reiškinys, nors ir duoda taktinių laimėjimų, tačiau strategiškai apvilia. Strateginiu požiūriu paslankioji ugnies užtvara slenka labai lėtai, o be jos visiškai nepajudama. Milijonais sviedinių galima užkariauti kelis kilometrus ploto, bet negalima fronto pralaužti. Priešo rezervai (nors jų vartojimas, palyginti su 1918 m., dar gana netobulas) visuomet laiku spėja pralaužimą likviduoti užuomazgoje.

Dar blogesni rezultatai būna tada, kai gynėjas pradeda vartoti lankstaus gynimosi taktiką. Gynėjas artilerijos parengimo metu priekiniuose apkasuose palieka tik nežymias dalis, o visą gynimą bazuoja priešpuoliais, kuriuos vykdo iš tirštai užimtų rezervų ruožų. Milijonai išeikvotų sviedinių vis tiek puolėjui nesutaupo gyvosios jėgos.

Blogiausia, kad strateginio netikėtumo pasiekti beveik neįmanoma, vartojant net strateginio masto apgaudinėjimą. Negalima paslėpti to milžiniško kiekio traukinių, kurie reikalingi vykdyti medžiagų koncentraciją puolimui. Nėra radikalių priemonių pasislėpti nuo ištobulėjusio žinių rinkimo.

Strategija bejėgė, bet kartu ji be galo priartėja prie taktikos, nes pradedama suprasti, kad reikia naujų taktinių veiksnių, norint išjudinti sustojusį frontą. Strategija susipina su taktika tiek glaudžiai, kad sunku beatskirti, kur baigiasi strategija, kur prasideda taktika.

Nauji taktikos srities laimėjimai turi padėti nugalėti įsikasusio į žemę pėstininko ir artilerininko jėgą. Kristalizuojasi naujos pėstininkų puolimo formos, bet svarbiausia – pėstininkai gauna priemonių, kurios jau specialiai pritaikytos įtvirtintoms pozicijoms pulti.

Deja, naujų karo priemonių panaudojimo srityje veikia amžini dėsniai, kurie labai sumažina netikėtumą. Jokia kariaujanti šalis nesiryžta pradėti masinę naujo ginklo gamybą, neišbandžiusi to ginklo kautynių lauke.

Pirmoji iš šių priemonių, kuri galėjo išjudinti frontą, buvo karo cheminės medžiagos. Jau pirmieji bandymai davė puikių vaisių. Deja. Kaip kiekvienu gerai neištirtu ginklu, taip ir karo cheminėmis medžiagomis vadovybė negali iš karto remti savo pagrindinių veiksmų. Negali turėti pakankamai paruoštų tų medžiagų, negali turėti pakankamai kariuomenės, išmokytos šiomis medžiagomis naudotis, negali daugumą savo jėgų suspiesti šio, tuomet dar antrinio, ginklo efektams išnaudoti. O kuomet jau įvertina visą naujo ginklo reikšmę, per vėlu, nes jau gynėjas išranda priešginklius.

Lengva įsivaizduoti, koki būtų buvę rezultatai, jei karo cheminės medžiagos būtų buvę iš karto dideliu kiekiu panaudotos. Bet, ar galėjo kad ir Vokietija rizikuoti įtempto medžiaginio karo laikotarpyje didelę dalį savo pramonės nukreipti į dar neišbandyto ginklo (karo cheminių medžiagų) gamybą?

Panaši istorija pasikartoja su tankais. Šiandien mes galime pamokyti anglus, kad reikėjo pasirodyti kare iš karto ne su keliais šimtais, bet su keliais tūkstančiais tankų, jų gamybą išplečiant, kad ir artilerijos sviedinių gamybos sąskaiton. Betgi 1916 m. tankas buvo visai neištirtas ginklas, o sviediniai buvo pagrindinis ginklas. Taigi reikia pripažinti, kad anglai ir taip rizikavo nukreipdami savo geriausias pramonės jėgas keliems šimtams tankų pagaminti.

Vokiečiai, kurių būdinga žymė atkaklus laikymasis pradinių sprendimų, ypač atkakliai ieško naujų, tobulesnių artilerijos panaudojimo būdų. Ir jiems dalinai pavyksta. Jiems pavyksta žymiai sutrumpinti artilerijos parengimą dėl kai kurių šaudymo būdų patobulinimo, o ypač dėl to, kad vietoje įsišaudymo pradėjo vartoti topografinį šaudymo parengimą. Įvedus trumpą artilerijos parengimą be preventyvaus įsišaudymo, vokiečiams pavyksta pasiekti taktinio (o šiuo atveju jis lygus ir strateginiam) netikėtumo ir išspręsti fronto pralaužimo problemą.

Tų pačių rezultatų santarvininkai pasiekia tankų panaudojimu tiktai dėl to, kad vokiečiai iš pradžių neįvertino šio ginklo reikšmės.

Tačiau nei pirmieji, nei antrieji negali išspręsti naujai iškilusios problemos – įsiskverbimo (pralaužimo išnaudojimo).


[1] Maršalas Džozefas Joffre, g.1852 m. sausio 12 d. – m. 1931 m. sausio 3 d., Prancūzijos kariuomenės vadas, kuris vadovavo Vakarų frontui nuo pirmojo pasaulinio karo pradžios iki 1916 m. pabaigos. Jis geriausiai žinomas, dėl 1914 m. rugsėjo mėn. mūšyje prie Marnos atsitraukiančių sąjungininkų pajėgų persigrupavimo ir vokiečių sutriuškinimo. Jo politinė reikšmė sumenko po nesėkmingų 1915 m. puolimų, po vokiečių išpuolio 1916 m. ties Verdūnu ir po nesėkmingo anglų bei prancūzų Sommos puolimo 1916 m. 

← Į skyriaus pradžią

— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Bendrasis Didžiojo karo vaizdas

Toliau →

Komentuoti

Your email address will not be published.Required fields are marked *