Piliečio prievolė gintis ir ginti valstybę
P
irmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas,
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas,
LKKSS VAS garbės narys
prof. Vytautas Landsbergis
Sveiki, gerbiami konferencijos dalyviai,
Ilgai negaišdamas pasitenkinimui, kad vyksta tokia konferencija ir aš galiu joje dalyvauti, bei būdamas linkęs nuo seno kabinėtis prie politinio teksto pareiškiu, jog būčiau pasiūlęs truputį pakeisti konferencijos pavadinimą ir taip ją įsivaizduoju, apie ką aš noriu kalbėti: Piliečio prievolė gintis ir ginti valstybę. Gal galima bus veiklą, mintį orientuoti tą kryptimi? Ir tolesnę veiklą, kuri yra labai reikalinga, gyvybiškai aktuali, pribrendusi. Na, ir jeigu ne anksčiau, tai gerai, kad nors šiandien.
Visuotinė šalies gynyba. Visuotinė gynyba prasideda nuo visuotinio nusistatymo, kad gintis reikia ir būtina. Čia yra ir pirmasis pavojus – abejonė: ar tikrai reikia gintis? Gal tai sukels tik didesnį pavojų? Priešas visada sako, kad kas ginasi, tai yra provokatorius, jis provokuoja puolimą.
Čia niekad nereikia suklysti – priešas yra priešas, gynyba yra gynyba. Ir gynyba niekada nėra provokacija, nors ir iš anksto būtų sakoma: „Jūs ruošiatės gynybai – reiškia, jūs provokuojat mūsų agresiją“. Atsiprašau. Eikit į savo kiemą ir bobutei aiškinkit tokią logiką. Mes matom jūsų grėsmingumą. Jūsų kalbos, jūsų veiksmai… Mes ruošiamės gynybai. Ir tai jūsų, o ne mūsų provokacija.
Būtinas ne tik nusistatymas, supratimas, kad gintis reikia ir būtina, bet būtina ir labai konkrečiai gintis, kai esi užpultas. Būni užpultas ne tiktai ginklu ir ne tik tada, kai kokie nors atpažįstami ar neatpažįstami tipai pereina sieną. Ta invazija yra ir dvasinė, ir ideologinė, ir ekonominė, įtakojimai. Ją – invaziją – reikia suprasti labai plačioje skalėje. Ir ta gynyba yra būtina. Sakysim, ekonominė gynyba yra taip pat būtina, ne tiktai ginkluotoji.
Piliečių sąmonės ugdymas yra toks pat būtinas ginklas, kaip šautuvas, kaip Boxer‘is ar dronas. Piliečių galvose turi būti ir Boxer‘is ir dronas. Tačiau ar gynybos biudžete planuojami pinigai sąmonės stiprinimui? Sąmonės ginklams?
Čia noriu pabrėžti, kad piliečių dvasia ir įsitikinimas yra labai galingi ginklai. Juos reikia turėti, puoselėti, tobulinti. Jeigu neturi tų ginklų, tai jau esi pusiau beginklis, net pats savo silpnumu provokuoji agresorių: „ai, jie ten nepasiruošę, jie nenusiteikę gintis, mes juos lengvai patvarkysim“. Tai štai tie galingi ginklai ir yra tokie į kuriuos verta ir reikia investuoti.
Investuoti (reikia) ir dėmesio. Tokia turėtų būti valstybės politika, pradedant nuo visuomenės, ir ne vien jaunimo, švietimo.
Būtina ir lėšų investuoti, nes kitaip maitinsi svetimą kariuomenę (čia sena taisyklė), jeigu nemaitini savos. Ta kariuomenė – tai ne tik uniformuoti žmonės, kurie stovi ištikimai, pasiryžę ginti savo šalį, bet turime pasiekti, kad ir kiekvienas pilietis būtų atsakingas (jos) dalyvis, bent nusistatymu atsakingas, kad jeigu reiks, aš stosiu ir, jeigu taip gerai susitvarkę esam, kiekvienas žino, kur jis turės eiti.
Šiandien mes investuojame nepakankamai. Suomiai 1939-aisiais metais buvo investavę ir įsitikinę būtinybe gintis. Čia ypatingą įtaka darė maršalas Manerheimas, kuris neturėjo jokių abejonių, kad Suomija bus puolama, ir, kol ji dar turi laiko, kol yra neužpulta valstybė, ji turi pasirengti. Ir tai buvo daroma. Ir todėl suomiai ne tiktai techniškai, bet ir moraliai pasirengė. Ir todėl apsigynė, kas būtų neįtikėtina, pagalvojus apie jėgų santykį.
Yra jų filmas „Žiemos karas“, labai įsimenantis, įspūdingas ir instruktyvus filmas. Gal nemaža mūsų yra matę, bet aš norėčiau, jeigu turėčiau kokį autoritetą, tai ir reikalaučiau, kad jis būtų rodomas ir Lietuvos televizijoje (ir ne vieną kartą), ir būtų įtrauktas į mokyklų programas. Jeigu reikia mokėti už autorines teises, tai reikia mokėti. Už gynybą reikia mokėti. O čia yra ginklas, kuris turi būti sąmonėje aktualus, nušlifuotas ir veiklus.
Pavyzdžiui, tame filme labai gerai matoma, jog suomiai – paprasti kaimų gyventojai, ypač pasienyje rytų regionuose – žino, koks iššūkis laukia, tuo labiau, kai agresyvi kaimynė jau ultimatumais, spaudimais anonsuoja savo reikalavimus ir demonstruoja jėgą, kad „jūs turit paklusti, arba mes turėsim teisę panaudoti jėgą, jeigu jūs neklausot, nenaudėliai“. Tai suomiai žino, savanoriai, šauliai – t.y. kaimo žmonės – kurie pratybose dalyvauja, kurie kiekvienas turi ginklą, valo jį ruošia ir žino, kad įtampa labai didelė, derybos kažkokios vyksta tarp Helsinkio ir Maskvos, bet, matyt, nieko gero gal ir nebus, kad teks susiremti. Ir labai ramiai tie vyrai ruošiasi. Jie žino, kad jie turi būti pasiruošę. Jie laukia ir jie sutinka priešą, būtent, pasirengę. Moraliai jie yra pasirengę. Jie nežino valandos, kada reikės paimti tą šautuvą, atsigulti už kokios nors užtvaros ir šaudyti į tuos su smailiomis kepurėlėmis, kurie pradės eiti per sieną į jų žemę, į svetimą, bet jų – suomių – savą žemę. Kai pradės eiti svetimi kareiviai, tai jokių neturės būti klausimų – ar jau šauti, ar dar nešauti?
Ar tas filmas yra rodomas Lietuvoje? Nėra rodomas, gal iš viso nerodomas. Vieną kartą gal buvo kur parodyta televizijoje. Ką reiškia kartą? Tai tas pats kaip vieną kartą nueiti į mišką ir iššauti. „A, veikia ginklas“. …Ir padėti rūdyti toliau. Taip neturi būti, ypač mūsų situacijoje. Mūsų istorinėje patirtyje ir dabartyje tas filmas turi būti aktualus ir ypač jaunimui. Tai jeigu jis nerodomas, tai kodėl nerodomas? Nėra supratimo? Gaila, jeigu nėra supratimo, tai mes čia tam esame ir kalbam, ir bandysim išjudinti tas smegenis, kuriose nėra supratimo, kad atsirastų. Gali kas nors pasakyti (aš atsimenu): „O, per televiziją!? Autorinės teisės kainuoja pinigų, ilga istorija“. Tai kažkaip paskui atrado pinigų, gavo leidimą vieną kartą parodyti.
Tai jeigu yra rimtas reikalas, tai čia ne pinigų klausimas turi būti. Tai yra būtinas ginklas, taip pat kaip šautuvas, taip pat kaip Boxer‘is ar dronas. Tai čia (rodo į savo kaktą) turi būti ir Boxer‘is ir dronas. Piliečių galvose tai turi būti.
Ar gynybos biudžete yra planuojami pinigai sąmonės stiprinimui, sąmonės ginklavimui, ar tiktai technikai, mokymams? Bet yra kasdienis piliečių mokymas tokio pobūdžio – per sąmonę. Vyriausybė ir KAM turėtų paskaičiuoti, kiek reikia pinigų tokiam lavinimui, tokiam psichologiniam, dvasiniam patriotiniam pasirengimui. Ar tau gaila tų pinigų? Paskaičiuokim, pasakykim – ar čia tokie yra labai dideli pinigai? Ar tiesiog yra tingumas ir užpakalio nejudinimas? Galbūt galima turėti ir keliais šarvuočiais mažiau, bet turėti visą visuomenę, bent jau jaunąją kartą, labai aiškiai orientuotą į galimą iššūkį, kai reikės stoti ir ginti. Mat, jeigu yra toks pasirengimas ir nusistatymas (aš nežinau, ar Lietuvoje jo yra, ar yra pakankamai), bet tada ir priešas žino. Ir tai jau yra sulaikymas, kai priešas žino, kad čia jam lengvai nepraeis. O jeigu priešas mano, kad praeis lengvai, tai yra paskatinimas: „eikit, čia niekas tau nesipriešins“. „Jie laukia išvaduotojų galbūt“ – visada yra išvadavimo legenda.
Tai štai čia prasideda ir priešo sulaikymas – nuo aiškaus žinojimo ir matymo, kad jie rengiasi ir jie priešinsis. „Jie visi priešinsis, velniai griebtų, gal geriau jų nejudinti. Jie yra bjaurūs“. Lietuviai, sakysim, tokie yra bjaurūs, linkę kautis ir nelinkę pasiduoti. Su tuo reikia skaitytis. Čia yra pirmoji pasipriešinimo linija – aiškus žinojimas ir matymas, jog yra pasirengimas priešintis – sulaikymas. Štai nuo ko prasideda sulaikymo politika – ne tik nuo biudžeto tiesiogiai ginklams pirkti ar apmokėti etatams, pareigūnams, struktūroms, bet į sąmonės parengimą irgi reikia investuoti. Ir jeigu reikia pinigų, tai reikia, nes tai yra sulaikymo politika.
Mes turime milžinišką kapitalą – partizanų karo tikrovę ir legendą.
Čia mes turime milžinišką kapitalą – partizanų karo tikrovę ir legendą. Net jeigu ne visai aišku, kaip ten buvo, bet yra legenda, ypač Rytuose, kad „čia vėl gali būti partizanų karas, jeigu mes įlįsim. Nebus taip, kad atėjom, užėmėm keletą įstaigų, paskelbėm naują sovietinę valdžią Burokevičiaus ar kokio nors Jarmalavičiaus, ir visi patenkinti – gerai, pasibaigė tie nepriklausomybiniai sambrūzdžiai, sąjūdžiai ir viskas vėl sena vaga“. Taip nebus. Neapsigaukit. Nors jie dažnai apsigauna. Turi būti ta žinia aiški, ir tą žinią mes esam pasiuntę ne vieną kartą. Ir kai dabar, iš tikrųjų, pakankamai aktualiai, lyginant su tuo, kas buvo prieš dešimt metų, skamba Lietuvos partizanų karo legenda, tai ji skamba ir ten. Ir kai kas ten, turbūt, pamąsto, kad gal reikia geriau pasiruošti, kad mes dar nepakankamai suardyti, nepakankamai demoralizuoti – dar reikia investuoti į demoralizaciją, suskaldymą, supriešinimą: „ką jūs čia ginat, tokia bloga valstybė čia, visus engia, visus išvaro iš savo teritorijos, kam ją ginti“. Va šita yra lašinama nuolat, bet tas, kuris lašina, taip pat skaičiuoja, ar jau pakankamai prilašino, kaip visuomenėje plinta tos nuotaikos, nes buvo „zondažai“ apklausos „ar ginsi Lietuvą?“ ir labai eksponuojama: „o, jie net nelabai kas norėtų ginti“.
Dabar tarp jaunimo nuotaikos yra gerokai kitokios, bet priešas irgi skaičiuoja, kaip jas pakeisti, kaip vėl nuteikti į fatališką bejėgiškumą, „kad mes vis tiek negalėsim gintis, apsiginti“. Tą mes turim iš savo 1939 – 1940 m. istorijos, tą situaciją, ir tą verta prisiminti ir analizuoti tokiose politinėse ir šiek tiek istorinėse konferencijose. Štai prisiminkim Lietuvą 1939 metais ir paskui 1949 metais. Didysis pasipriešinimo žygis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio susivienijimas, Deklaracija dėl būsimos Lietuvos santvarkos ir įkūnyta tautos valia, kuri, galų gale, ir tarptautiškai yra pripažinta, kad tai buvo lietuvių tautos pasipriešinimas, o ne kokių maištaujančių, po miškus bėgiojančių partizanų, kaip net ponas Putinas mėgino interpretuoti: „jie bėgiojo po miškus, o mes juos sutvarkėm“. Tai nėra taip, gali ten kas nors Maskvoje guostis, bet jie žino, kad ne visai taip. Ir nesutvarkė ir, prašau, „iki dabar neišspręsta problema, labai neišspręsta“.
Ar 1939 metais Lietuva buvo pasirengusi ateinančiam iššūkiui, ar nepasirengusi? Nepasirengusi, pirmiausia, Lietuvos vadovybė, nepaisant to, kad buvo investuota nemažai, o galbūt ir daug, ir į kariuomenės ginkluotę, pasirengimą ir į patriotinės dvasios ugdymą. Juk visi kareiviai (yra jų atsiminimai) laukė įsakymo, kada imti ginklą ir priešintis bolševikams; ir to įsakymo nebuvo. Ar kareiviai galėjo žinoti, kad kariuomenės vadas yra senas NKVD agentas, išdavikas? Kažkaip keistai tada tvarkėsi Lietuvos valdžia. Nors atrodė ir patriotiškai ryžtinga, bet tarpusavio peštynės… Sakysim, ten, ar A.Smetona, ar S.Raštikis – buvo didesnės problemos, negu kariuomenės ir kariuomenės vado ištikimybė savo šaliai. Ir formalus aukščiausias vadas – netgi tautos vadas – A.Smetona neturėjo tokio autoriteto, kad pasakytų, jog yra taip ir darysim taip, ir jeigu kariuomenės vadas sako „aš to nedarysiu“, tai jis nušalinamas tą pačią akimirką ir paskiriamas kitas kariuomenės vadas. Tai tokių mes matom trūkumų, kokie tada buvo. Reiškia, pasirengimas nebuvo tinkamas, ypač valstybės vadovybėje. Nors buvo daug investuota ir į visuotinės gynybos idėją – Šaulių sąjungos išugdymas, sustiprinimas. Ir šaulių organizacija buvo ne tiktai karinė, ji buvo visuomeninė – kultūrinė organizacija. Šauliai turėjo plačia kultūrinę veiklą, savo kultūros namus, chorus, veiklą jaunimo tarpe, buvo galinga ir labai reikšminga organizacija. Ir vis dėlto ji buvo sunaikinta, paskui tiktai priešinosi, kaip ir kariuomenė, jau sukilimų forma.
Lietuva galėjo (ir dabar gali) prisiminti anų laikų pasirengimą partizaniniam karui. Jis gi turi savo istoriją. Tai yra ir 1919 metų partizaninis karas prieš bermontininkus, nes buvo ne tiktai kariuomenės frontas, buvo ir partizanai prieš bermontininkus – ir žvalgyba, ir pagalba Lietuvos kariuomenei, kuri kartais ten suabejoja arba vyriausybė Kaune suabejoja, ar imti viską iki galo, ar nesupykdyti ko nors per daug. Galų gale vis tiek sutvarkė. Bet partizanai egzistavo. Partizanai Rytų Lietuvoje – lenkų okupuotoje Lietuvoje –egzistavo labai ilgai, buvo persekiojami, buvo šaudomi čia prie Vilniaus. Porubannek’o – Kirtimų aerodrome buvo egzekucijų vieta tų Lietuvos partizanų, kurie nesutiko su okupacija ir jai priešinosi. Tai šita tradicija yra ir ji vertinga. Ji turėtų būti ir studijuojama, gal ir paskaitų pavidalu pristatoma. Žinoma, taip pat iš tų šaknų paskui ateina didysis partizaninis karas. Taigi, patirtis kovose su bermontininkais, lenkais irgi buvo toks psichologinis ir istorinis bagažas būsimam pasirengimui priešintis. Čia mes turime ir teorinius ir ideologinius dalykus – nuo Putvinskio iki Bulvičiaus. Tada buvo konceptualiai mąstoma apie pasipriešinimą ir tai, turbūt, siekė visuomenę giliau ir plačiau, negu dabar siekia. Reiškia, yra nepadaryti darbai. Reikia gal ir investicijų, bet pirmiausia – dėmesio investicija, o paskui ir lėšos.
1939 metai. Priešo pasirengimas. Priešas irgi žino, kad su Lietuva ne taip paprasta. Nes prie Lietuvos sienų iš Rytų buvo sukoncentruota milžiniška armija – ar ne 200 000 Raudonosios armijos. Jiems atrodė, kad čia ateis lengvai, bet dar Suomijoje pamatė, kad nelengvai, kad divizijas palaidoja Karelijos pelkėse ir miškuose ir nepaima Suomijos. Politinė technika buvo ta pati –užimamas pirmas miestelis Terjokai, ten paskelbiama Suomijos liaudies vyriausybė, su ta vyriausybe sudaroma Sovietų sutartis, duodama jai pora ginkluotų divizijų išvaduoti likusią Suomiją, ir eina išvaduoti Helsinkio. Ir bombarduoja Helsinkį, užpuola – visiškai kaip Hitleris Varšuvą bombardavo, taip Stalinas bombardavo Helsinkį. Bet susiduriama… galima susidurt… Ir žinoma, kad Lietuvoje yra galinga Šaulių organizacija, kariuomenės nusiteikimas priešintis. Tikriausiai žino ir apie tą instrukciją, kuri guli štabuose, kad agresijos atveju štabai atidaro ir ten yra įsakymas, ką veikti. Bet jie negavo nurodymo atidaryti ir perskaityti, ką veikti, o tiktai nurodymą sunaikinti tą instrukciją. Reiškia išdavystė aukščiausio lygio buvo panaudota taip pat. Na, karininkai ir kariai tai žinojo ir tą situaciją jautė, jie buvo nusiteikę ginti savo šalį, bet jiems teko tą daryti kitaip. O priešo pasirengimas – masinė jėga prieš Lietuvą sutelkta – tai yra įrodymas, kad Lietuva buvo vertinama, ir jis žinojo, kad čia gali būti didelių problemų. Jau buvo nusilaužę dantis Suomijoje.
O iš kitos pusės, kaip sakiau, visuomenėje, buvo ir kairiųjų sluoksnių, kur buvo labai smarkiai dirbama. Pačioje politinėje visuomenėje irgi buvo eksploatuojamas nevieningumas, nuteikimai ir politinių partijų, ir žmonių prieš Antaną Smetoną, kad tai jo asmeninė Lietuva. Net buvo naivių politikų, kurie manė: „ Štai ateina bolševikai, tai bent jau Smetoną nušalins. Kokia laimė! O kad nušalins Lietuvą, tai gal kaip nors čia iškombinuosim, gal kokie nors išliksim, ačiū Dievui, kad be Smetonos“.
Tokie silpnumai irgi yra išnaudojami. Jie žinomi, jie išstudijuoti, jie išnaudojami. Taigi, Lietuvos vadovybėje buvo ir nepasirengimas, ir išdavystė, ir, kita vertus, sukilimas. Sukilimas neįvyko tada, kai prasidėjo invazija. Kariuomenės vadas, kaip žinome, net gyrėsi, kaip jis viską darė, kad niekam neateitų į galvą pasipriešinti – nuginklavo, išsiuntė sunkiąją ginkluotę, karininkus į kursus arba į Gulagus greitai po to. Sunaikino ir vadovybę, ir ginkluotę ir atidavė ir savo kariuomenę, ir savo valstybę. Paskui, aš atsimenu jau iš mūsų išsivadavimo laikotarpių, buvo tokių signalų iš Jungtinių Valstijų, kai kažkas tarnavęs pas Vitkauską iš adjutantų ar iš šoferių sakė: „kaip jis pergyveno, kad kaip bolševikai mus apgavo“. Ir labai tikslus yra Lozoraičio komentaras: „generolas nesiskundžia, kad jį apgavo, generolas paima ginklą ir nusišauna“. Taip negali būti, kad kokie nors nenaudėliai jį apgavo ir štai – nei kariuomenės, nei valstybės nebėra.
Kokia sukilimų vieta visuotinėje tautos sąmonėje? Mes žinotume, kad pačiu blogiausiu atveju Lietuva vis tiek sukils ir sukils, ir tegu priešas apie tai žino. Tegu neturi iliuzijų.
Tai būtent iš tos patirties jau 1940-ųjų metų, jau žinoma prasidėjusio bolševikų teroro, trėmimų ir egzekucijų, taip pat yra sukilimas.
Ir čia mes turime temą: Sukilimai ir pasipriešinimas, kaip nuolatinis pasikartojantis reiškinys Lietuvoje. Mes turėtume paklausti savęs, kokia tų sukilimų vieta visuotinėje tautos sąmonėje?
Štai mes dabar turim progą suaktualinti netgi XIX-ojo amžiaus Lietuvos sukilimą. Ir nežinau, ar pakankamai jis yra aktualinamas kaip Lietuvos sukilimas, nes priešas, žinoma, interpretavo, kad tai ne Lietuvos. „Caras panaikino baudžiavą, o čia dvarininkai, buožės, (ne, buožės tada nebuvo, – šlėktos), lenkai nepatenkinti tuo, kursto valstiečius sukilti prieš gerąjį carą“. Na, žmonės jau buvo patyrę to gerojo caro pakankamai, ir tada neapsigavo. Bet ta istorinė patirtis yra prisimintina.
… Sukilimai, sukilimų vieta visuotinėje tautos sąmonėje? Ir tada, ir šiandien mes žinotume, kad pačiu blogiausiu atveju Lietuva vis tiek sukils ir sukils, ir tegu priešas apie tai žino. Tegu neturi iliuzijų, kad jeigu jam pavyktų nusiaubti šitą šalį, užvaldyti ją, kad taip ramiai ir gyvens, kaip tikėjosi Sovietų Sąjungoje. Ir nebuvo ramybės, ir sugriuvo pati Sąjunga.
… Bet požiūris? Ar įsivaizduotina, kad Lenkijoje būtų smerkiamas, pašiepiamas Varšuvos sukilimas? Turbūt neįsivaizduotina. O Lietuvoje? – Taip, galima! Galima tyčiotis iš Lietuvos sukilimo. Mūsų politikai varžosi ar net bijo pagerbti Birželio sukilimą. Būna tie renginiai tą dieną čia, prie Seimo, arba kur nors. Yra vienintelis paminklas Lietuvoje Birželio sukilimui Obeliuose. O, jeigu kas nors dabar pasiūlytų pastatyti paminklą Birželio sukilimui? Ar jūs įsivaizduojate, koks kiltų triukšmelis: „Kaip čia neteisinga, kaip nereikalinga, koks jis prieštaringas, tas sukilimas – jis sukilo prieš sovietus!“ Tai mūsų sąmonėje yra labai dar daug skylių. Yra Birželio sukilimas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, visa rezistencija nuo 1944-ųjų metų įvairiomis formomis – kūrėsi organizacijos ir ginkluotosios jėgos, nuo Vietinės rinktinės vokiečių okupacijos sąlygomis jau buvo rengiamasi tolimesnėms kovoms… Ir štai yra tas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis ir jo Deklaracija, na, įteisinta, net mūsų teisėje yra – mes tą padarėme, kai nepriklausomybininkai, buvę sąjūdininkai turėjome galios Seime. Bet ar tai funkcionuoja? Aš nelabai matau, kad kur nors tai, kas yra paskelbta Lietuvos teisės aktu ir įstatymu, būtų cituojama kaip įstatymas, kurio reikia laikytis. 1949-ųjų metų Deklaracija. Paskelbti – tai vienas dalykas, bet praktiškai… O teisininkai kaip žiūri? O teisininkai dar labai užkrėsti NKVD ir karinių tribunolų požiūrio, kad sukilėliai yra blogi, kuriuos reikėjo tvarkyti, naikinti. Mes čia su Sauliumi Pečeliūnu girdėdavom Albertyną ar dar ką nors kalbantį: „Ką čia kalbėt, tarybų valdžia turėjo juos naikinti!“ Galų gale tai siekia ir tarptautinius lygmenis.
Na ir Sąjūdžio sukilimas turėtų būti įvardinamas, kaip vienas iš svarbiausių Lietuvos sukilimų. Jis nebuvo ginkluotas, bet jis naudojo tą ginklą, kuris pasirodė nenugalimas. Tai mes irgi turim vertinti tokią pamoką, kad galim turėti nenugalimą ginklą, jeigu jį puoselėjam, jeigu jį ugdom, šlifuojam, įtvirtinam žmonių sąmonėje.
Su tuo žmonių Sąjūdžio sukilimu susijusi ir visuotinė Lietuvos gynyba Sausio 13-ąją. Tai buvo visuotinė gynyba visoj Lietuvoj! Žmonės važiavo į Vilnių, savanoriai, maistą siuntė; informacija, visi telefonai skambino, kur juda sovietų kariuomenė – tokia žvalgyba, kurios nebūtų galėjęs sukurti joks žvalgybininkas. Ką gali žmonių sąmonė! Ar dabar mes turėtume tokią visuotinę žvalgybą? Reiškia, vėl klausimas – kokioj vietoj yra visuomenės sąmonė ir kaip žiūri į galimą agresiją ir galimą pasipriešinimą ir tokio pobūdžio karą? Tada atėjo ir Vilniaus mūšis, kariškiai jį įteisino ir dabar jisai šiaip taip yra traktuojamas kaip Lietuvos pergalė, Lietuvos karinė pergalė sausio 13-ąją. Karinė – todėl, kad kariuomenė neįveikė. Kariuomenė pralaimėjo prieš dvasinę kariuomenę. Mes neturim nei romanų, nei filmų apie Sausio 13-ąją. Įsivaizduokit, ką kiti būtų padarę iš to. Kaip tai būtų žinoma pasaulyje?
Ir ko būtų verti visokie dabartiniai naujųjų sovietų plepalai apie nusikaltusius teisėjus, kurie išdrįsta teisti agresorių? Juos žada persekioti visame pasaulyje. O kur mūsų visuotinė gynyba nuo to? Ar Lietuvos valstybė smogia atgal? Ar stovi tvirtai? O stovėti tvirtai tai reikėtų, kad būtų pasiūlyta dabartinę Rusiją pašalinti iš Interpolo, arba bent jau suspenduoti. Jeigu naudojama tarptautinė organizacija savo agresyviems tikslams ir plaunamos smegenys viso pasaulio mastu, tokia valstybė neturi dalyvauti tokioje organizacijoje. Tegu jie eina su Kinija ir kuria savo organizaciją, o čia yra demokratinių valstybių organizacija. Ir nereikia trinti smegenų, kad neva Rusija irgi yra valstybė. Ji irgi valstybė, bet ne demokratinių valstybių šeimoje. Laikas tą pasakyti. Aš nežinau, ar būtų ryžto ir jėgos Lietuvos valstybei tą oficialiai pasakyti. Prezidentė Grybauskaitė vieną kartą tą pasakė ir labai aiškiai, tiesiai, vienu žodžiu: teroristai. Teroristinė valstybė Rytuose iki šiol jai už tai grūmoja.
Tai štai yra pavyzdys, kad visuotinis pasipriešinimas, kalbant apie kiekvieno piliečio susivokimą, turi apimti ir visas valstybės institucijas. Štai šiuo atveju teisėjų gynyba (iš principo ten teisėjų visokių būna, bet čia institucijos gynyba tai yra valstybės gynyba: kai mes turime apkaltinti kitą valstybe agresija ir, kaip aš manau, pasiūlyti, kad ji neturėtų tos galimybės iškreipti ir panaudoti demokratinių valstybių tarptautinę instituciją savo egoistiniams agresyviems tikslams.
Ar visi Lietuvos gyventojai yra Lietuvos piliečiai? Kur yra riba tarp piliečio ir gyventojo? Piliečiui neturėtų kilti abejonių dėl visuotinės gynybos ir dėl to, kad jis turi pareigą. Reikia pasiekti, kad Lietuvoje piliečių procentas būtų didesnis, negu gyventojų.
Paskutinis žodis dėl visuotinio susivokimo. Yra konstitucijoje pasakyta apie gynybą. Vienoje vietoje – kad tai piliečio teisė (gal iš tų laikų, kai buvom kaltinami, kad kuriam ginkluotas neteisėtas grupuotes). Aiškiai pasakyta, kad gynyba yra piliečio teisė ir pareiga. O štai piliečio pareiga, kai buvo svarstomi visokie klausimai dėl pilietybės – ir tada: „o ką mes pasakysim tiems, kuriuos norim matyt kaip savo piliečius šiuo klausimu? Ar jie bus kviečiami ginti Lietuvą?“ Bet ar jie bus kviečiami oficialiai Lietuvos valstybės, ar jie bus savo širdies pakviesti eiti ir ginti, kur tu bebūtum? Afrikoje, Amerikoje ar Brazilijoje – Lietuva užpulta, aš einu, aš važiuoju, aš stoju į kokius tai savanorių dalinius, aš einu ginti… Ar yra toks įsitikinimas? O noras turėti pilietybę labai didelis. Tartum. Nors pasirodė, kad ir nelabai didelis. Čia kai kurių politikų buvo burbulas. Bet vis dėlto tas klausimas svarbus ir mes čia viduje turim nuolatinį klausimą – kur yra Lietuvos piliečiai? Ir ar visi Lietuvos gyventojai yra Lietuvos piliečiai? Ir kur yra riba tarp piliečio ir gyventojo? Piliečiui neturėtų kilti abejonių dėl visuotinės gynybos ir dėl to, kad jis turi pareigą, o gyventojas gal svarsto: gal man čia neapsimoka? Gal aš geriau kaip nors kitaip žiūrėsiu, gal ta gynyba yra beprasmė, beviltiška? O mūsų istorija mums gali parodyti, kad net tada, kai daug žmonių žūsta ir jie negali iškovoti laisvės, tai lieka, tai lieka atmintyje kaip ginklas ateičiai. Jeigu jie ėjo ir žuvo, tai kodėl mes negalim? Tą mes su Sauliumi Pečeliūnu atsimenam, kaip nusistatymą Aukščiausiosios Tarybos mūsų sąjūdininkų. „Žūsim? Na ir kas, kad žūsim? O kaip anie ėjo ir žuvo? Jeigu anie galėjo, tai kodėl mes čia prastesni ar gal bailesnis? Mes irgi turim atlikti savo pareigą“.
Tai tas supratimas turi būti ugdomas. Ir reikia pasiekti, kad Lietuvoje piliečių procentas būtų didesnis, negu gyventojų.
Ačiū.