1991 m. sausio 8 d. aš, kaip ir kiti Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos ir geografijos fakulteto studentai, ruošiausi paskaitai. Staiga pasirodė fakulteto prodekanas Algimantas Šatas ir pasakė: „Vyrai skubiai renkamės kieme“.
Kai išėjau į kiemą, čia jau buvo daug studentų (daugiau nei šimtas). Kieme stovėjęs vyresnio amžiaus žmogus pasakė, kad „Jedinstvo“ šturmuoja Aukščiausiąją Tarybą.
Nubėgome iki Parlamento, prie AT II rūmų kažkas iš AT apsaugos nurodė eiti prie pagrindinio įėjimo iš lauko pusės pasieniu, įsimaišyti į riaušininkų minią, o vėliau po truputį juos išstumti iš kiemo. Taip ir padarėme. Atlaikius puolimą, AT vadovybė prašė visų vyrų, kas gali, pasilikti rūmuose tarp gynėjų, nes „Jedinstvo“ taip paprastai nenusiramins.
Nuo tos dienos apsigyvenau AT rūmuose. Grupei, kurioje buvau, vadovavo Nerijus Songaila – mes kažkaip nusprendėm, kad taip turi būti. Nerijus žinojo visus AT koridorius, nes jo brolis Gintaras dirbo AT. Mes miegodavome arba AT II rūmų antro aukšto fojė, arba deputato Virgilijaus Čepaičio kabinete. Virgilijus Čepaitis mus priėmė maloniai. Grupelėje, be manęs, buvo apie 11 – 12 vyrų: Nerijus Songaila, Arūnas Puplesis, Ričardas Vičys, Vytautas Druteika iš Ignalinos krašto, Žilvinas Bliūdžius iš Klaipėdos, dar keli vaikinukai iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto ir Vilniaus pedagoginio instituto. Visi ryšėjome raiščius su Vyčiu, o rankose turėjome po armatūros gabalą.
Dienos slinko nuobodžiai. Trindavomės iš kampo į kampą po AT pastatą, žiūrėdavome televizorių. Su V. Druteika išeidavome į lauką pasižvalgyti ir susitikti su mano tėvais. Jie atveždavo iš namų maisto ir pinigų. Nemokamo maitinimo neturėjome, nes buvome „Niekas“, „Minia“. Tik sausio 11 d. Nerijus Songaila per savo brolį Gintarą parūpino mums 7 maisto talonus dešimčiai ar dvylikai žmonių. Mums užteko, o jei ko ir trūko, atveždavo mano tėvai. Iš lauko grįžti be leidimo irgi buvo ne taip paprasta. Po keleto pasivaikščiojimų mūsų nenorėjo įleisti (kad patektum į Parlamentą, raiščio su Vyčiu neužteko). V.Druteika surado išeitį. Priėjęs prie įėjimą saugojusių vyrų, parodė raištį ir pasilenkęs prie vieno sušnibždėjo: „Mes „Songailos grupė“. Šis kodas suveikė. Saugotojas palinksėjo galva, kad supranta ir mus iš karto įleido. Po to į lauką nėjome.
Kariuomenės kūrėjas savanoris Arturas Čiras
2021-01-08