Prasideda antroji karo žiema. Antroji, ir visai neaišku, ar paskutinė.
Evgen Dykyj
LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ kuopos vadas,
biologas, profesorius
Rodos, kad šį „visai neaišku“ jau suvokia visi, tačiau naujos realybės įsisąmoninimo etapas šiek tiek išsitęsė laike ir yra lydimas emocinių svyravimų.
Tuo tarpu eiliniam mūsų karo laiko skalės pakeitimui kaip tik reikia maksimalios ramybės, aiškaus proto ir tam tikro sistemingo darbo, kad kiekvienas iš mūsų rastų savo vietą kitoje naujoje realybėje, o mes visi kartu – bendrą mūsų išlikimo ir pergalės strategiją užsitęsusiame kare iki jėgos ir ištekliai išseks.
Mes atlaikėme pirmųjų didžiojo karo savaičių sprintą. Sugebėjome nuo sprinto persiorganizuoti į maratoną, planuodami metams, pusantrų. Bet mes visi šiek tiek pavargome ir mums reikia dar vienos pertvarkos – pirmiausia psichologinės, o po to ir organizacinės.
Turėtume patirti ne antrąjį, o trečiąjį kvėpavimą, pamatuotą ir gerai apskaičiuotą. Tokį, kuris leistų mums įveikti sunkų nežinomo ilgio atstumą. Atėjo laikas apmąstymams, pasidėliojimui į laiko lentynėles ir siektinų tikslų pokyčiams. Taigi – ir ilgesniems rašiniams.
Toliau pabandysiu pateikti savo asmeninę situacijos viziją ir savo atsakymų versiją į kelis čia ir Vakaruose aptariamus klausimus, būtent:
– Kas nepavyko, kodėl šiemet neišsipildė visa eilė optimistinių prognozių ir lūkesčių?
– Koks dabar yra mūsų priešų karo planas ir ką mes galime tam priešpastatyti?
– Ar tiesa, kad kare iki ištekliai išseks mūsų priešai akivaizdžiai turi absoliutų pranašumą, ir beveik pasmerkti pergalei?
– Ar tiesa, kad mus tuoj-tuoj Vakarai „mes“ ir kad mus jau vos ne prievarta verčia sudaryti taiką su rusiją pagal vadinamąjį „Korėjos variantą“?
– Kodėl kategoriškai negalime priimti tokios taikos, kas tame scenarijuje ne taip, be to, kad jis nesąžiningas?
– Ir pagrindinis klausimas – ką ir kaip turėtume keisti savo elgesyje, kad kitas karo etapas pagaliau taptų mums pergalingas?
Klausimų daug, tekstas bus ilgas, kaip ir mūsų frontas, tad dėstysiu dalimis, nes ištisai to niekas neskaitys.
Daug kas, ką konstatuosiu ir siūlysiu gali nepatikti. Betgi spoileris (iš anksto atskleidžiama svarbi informacija, gadinanti meno kūrinio įspūdį, griaunanti intrigą) – apskritai aš įsitikinęs, kad mes galime laimėti.
Tas įsitikinimas paremtas ne tik natūraliu optimizmu, bet ir faktų analize. Tekstas yra kaip tik apie tai, kaip galėtume realizuoti šią galimybę, kuri, mano nuomone, yra visiškai mūsų rankose.
Iš viso parašiau 8 dalis, skelbsiu po 2 per dieną, tad sekmadienį turėčiau baigti.
Labai patarčiau susilaikyti nuo tarpinių išvadų, o vertinti tik pabaigus.
1 DALIS. Kas nutiko ne taip, kodėl šiais metais nepasitvirtino daugybė optimistinių prognozių ir lūkesčių?
Pirmiausia, ilgą laiką tiek mes, tiek mūsų sąjungininkai iš esmės neteisingai vertinome rusijos visuomenės būklę, ir todėl neteisingai prognozavome priešo veiksmus. Trumpai tariant, mes įsivaizdavome, kad mūsų priešininkai yra labiau panašesni į žmones, nei jie iš tikrųjų pasirodė besą.
Nuo pat pirmos karo dienos mes rėmėmės prielaida, kad yra tam tikras į rašką parvežtų cinko karstų skaičius, kurio viršijimas ten kažką sukeltų.
Ką konkrečiai niekas aiškiai neįsivaizdavo, tiksliau, įsivaizdavo ką tik norėjo – nuo „ruckomaidano“, kareivių motinėlių riaušių, degančių karinių komisariatų ir kitų reakcijų, kurios dėl to tikrai turėtų įvykti bent kiek normalesnėje šalyje, pasiuntusioje šimtus tūkstančių žmonių į nereikalingą užkariavimo karą, iki organizacinių sprendimų, priimtų priešo generalinio štabo, kuris peržengus tam tikrą priimtinų nuostolių ribą, tolesnį karo tęsimą laikytų pernelyg brangiu ir pradėtų derybas dėl kariuomenės išvedimo.
Turėjome pagrindo tokioms viltims: Afganistane per 10 metų „sovokas“ prarado 15 tūkstančių karių ir buvo priverstas iš ten išsinešdinti, rusija per 2 metus pirmajame Čečėnijos kare prarado pusę šio skaičiaus ir buvo priversta pripažinti pralaimėjimą. Dabar pačiais kukliausiais vertinimais sunaikinta 150 tūkstančių okupantų – dešimt kartų daugiau nei per Afganistano karo dešimtmetį arba dvidešimt kartų daugiau nei Čečėnijoje – ir nieko.
Karių mamytės, užuot protestavusios, stoja į eiles prie „Lada-Kalina“, keletas neviltyje išties padegė karinius komisariatus ir gavo milžiniškas bausmes Gulage, o visiems kitiems, kurie galėjo tapti potencialiais protestuotojais, buvo suteikta galimybė mobilizacijos metu išvykti į užsienį. Liko paklusni bevalė masė, klusniai einanti į frontą, ir jos resursai sąlyginai išrodo begaliniai.
Putino raška nuėjo ilgą kelią ir degradavo lyginant su vėlyvuoju „sovoku“ ir ankstesne rusijos federacija. Ko gero, čia reikėtų vesti paraleles su nacių Reichu, kur mobilizacija vyko beveik be problemų beveik iki Reichstago kritimo. Ir mūsų priešo silpnųjų vietų reikėtų ieškoti ne tiek gyvosios jėgos praradimuose, su kuriais šis priešas taikstosi, kokio jie bebūtų neįtikėtino masto, seniai pamiršto civilizuotos žmonijos (o tai, žinoma, nereiškia, kad nereikėtų sunaikinti lygiai tiek okupantų, kiek tik įmanoma), o tuose resursuose ir grandyse, kurie rusijos federacijai yra labiau deficitiški ir vertingesni nei „patrankų mėsa“.
Mūsų Vakarų sąjungininkai visą tą laiką irgi neteisingai modeliavo (ir, deja, atrodo, kad ir toliau tai daro) sprendimų priėmimo logiką rusijos federacijoje. Jei mes pervertinome rusijos federacijos gyventojų žmogiškumą ir atitinkamai jų jautrumą žmonių netektims, tai Vakarai, be pritarimo šiai mūsų iliuzijai, dar visą laiką raškostano vadovus laikė racionaliais ir pragmatiškais, kas būdinga vakariečiams.
Pagrindinė mūsų Vakarų partnerių idėja pradžioje buvo formuluojama taip: „padidinti karo kainą iki brangios Pu“, kas suponuotų „didžiausios priimtinos kainos“ egzistavimą, kurią sumokėjus avantiūra pripažįstama „nenaudinga“ ir prasideda išeičių iš „nepatogios situacijos“ paieškos.
Remdamiesi šia klaidinga logika, lydima dar klaidingesnės „eskalavimo“ baimės, Vakarai labai atsargiai dozavo ginklų ir įrangos tiekimą mums viso karo metu, sąmoningai neprisidėdami prie greito ir visiško okupacinės armijos sumušimo, tetenkindami mūsų poreikius gynybiniam karui ir rusijos federacijos armijos išsekinimui – išsekinimui, kuris, sąjungininkų skaičiavimais, jau seniai turėjo paskatinti kremlių ieškoti priimtinos išeities iš pralaimimos situacijos.
Kartu jie ketino suteikti kremliui galimybę kiek įmanoma „išsaugoti veidą“, „neįvarinėjo jo į kampą“ ir pan. – kas rusijos federacijoje buvo suvokiama ne kaip racionalumas ir pragmatizmas, o kaip priešo silpnybė ir buvo sėkmingai išnaudota.
kremlius elgiasi savaip ne mažiau logiškai ir pragmatiškai nei Vakarai, tik ta logika skiriasi iš esmės. rusijos federacijos logikoje nėra sąvokos „priimtina ar nepriimtina kaina“, ji grindžiama dvejetaine logika „viskas arba nieko“.
Pergalė šiame kare kremliuje pripažįstama (ir nesvarbu, ar ji pripažinta teisingai, ar neteisingai) kaip vienintelė sąlyga, kuriai esant dabartinis režimas rusijos federacijoje išlaikys savo valdžią, ir atitinkamai po įvykdytų nusikaltimų – gyvybę ir laisvę. Pralaimėjimas kare, net pridengtas kompromisu, pripažįstamas kaip negrįžimo taškas, po kurio režimas pasmerktas. O jeigu taip – priimtina bet kokia pergalės kaina, ir visa vakarietiška racionali struktūra, pagrįsta „kainos didinimu“, nieko neverta.
Kremlius ėjo va bank, pakėlė statymus iki egzistencinio „viskas arba nieko“, ir mes neturime kito pasirinkimo, kaip vadovautis šia logika.
Iš grynai karinės pusės, kliūtis geriems scenarijams buvo nepakankamas mūsų puolimo kampanijos aprūpinimas resursais, o juo labiau nesinchronizuoti visokiausių resursų pristatymai.
Pirmiausia priešams buvo duota pakankamai laiko įvykdyti didelę mobilizaciją ir dar daugiau laiko nuo pasaulinių karų neregėtos įtvirtinimų linijos įrengimui. 450 tūkstančių „mobikų“ + 9 mėnesiai ramiam Surovikino linijos įrengimui = 6 tūkstančiai km įtvirtinimų ir precedento neturintis okupantų tankis kiekviename kilometre. Ar buvo galima neduoti šio laiko – grynai teorinis klausimas.
Laikas paprastai yra vienas iš pagrindinių resursų bet kuriame kare. Ir dėl lėto sprendimų priėmimo demokratinėse visuomenėse mūsų priešai to resurso reguliariai turi daugiau nei pakankamai.
Jau seniai žinomi mūsų puolamosios kampanijos užtikrinimui būtini šarvuotos technikos ir artilerijos kiekiai. Praėjusių metų gruodžio Zalužnio ir Zabrodskio straipsnyje buvo įvardinti mūsų prašyti ištekliai: 300 – 400 tankų, 700 šarvuočių, 500 pabūklų. Iš to kiekio mums buvo pristatyta apie 30 proc., atsiliekant vidutiniškai 6 mėnesius nuo planuotų terminų. Net jei nebūtų kalbama apie karą, nė vienas projektas nebūtų visiškai įgyvendintas su trečdaliu reikalingų išteklių ir tokiais terminų poslinkiais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mūsų puolimo kampanijos rezultatai 2023-ųjų vasarą – rudenį turėtų būti laikomi ne pralaimėjimu, o atvirkščiai –precedento neturinčia mūsų gynėjų sėkme.
Tokiomis starto sąlygomis mūsų kariuomenė gavo daug daugiau, nei kas nors galėjo nuspėti ir nei bet kuri kita kariuomenė galėjo pasiekti. Kartu pagrindinis šių metų pasiekimas – nuostolių santykis: personalo – mūsų naudai du-tris kartus, o technikos – beveik penkis.
Bet įprastai vertinama ne pagal tai, kas buvo įmanoma ir kas padaryta, o pagal tai, kokie iš pradžių buvo numatomi tikslai – o jų, žinoma, nepavyko pasiekti ir su tokiais ištekliais negalėjo būti pasiekti.
Tačiau jei tik visiški tinginiai nekalbėjo apie „geležies“ trūkumą šiais metais, tai nepristatytų „leopardų“ ir „abramsų“ šešėlyje pasislėpė dar viena mūsų netobulo puolimo priežastis, apie kurią kalbėti mus daug mažiau patogu.
Per pastarąsias savaites ir mėnesius man teko dešimtis kartų girdėti iš skirtingų fronto sektorių, įskaitant pagrindinius, skirtingas variacijas a la „pirmą kartą kare pagaliau paleidome pakankamai minų, sunaikinome priešo įtvirtinimus, o užimti juos nėra kam…“, „pas mus visus snaiperius, prieštankinių ginklų specialistus ir minosvaidininkus perkelia į pėstininkus, nes nėra kam pulti…“ ir t.t.
Šiek tiek supaprastinant galima teigti, kad kol mus pasiekė bent šiokie tokie reikšmingesni „geležies“ ir amunicijos kiekiai, per tą laiką pritrūkome žmonių. Ir tikrai dėl to jau nėra kalti nei Šolcas, ne Bidenas, ir netgi ne Zalužnas su Šaptala.
Tai mūsų atsakomybė, užnugario atsakomybė, neskubančio užfrontininkais taisyti frontą. Ir tai tik mes patys galime ir privalome taisyti.
Tačiau prieš išsamiai kalbant apie mūsų mobilizacijos stoką ir ką turėtume dėl to daryti, verta įvertinti bendrą vaizdą ir tai, ko mes ir mūsų priešai apskritai tikimės metų pabaigoje išryškėjusioje naujoje realybėje.
2 DALIS. Pergalė – 2025
Mūsų priešų strategija tapo žymiai realesnė nuo tų laikų, kai jie nuoširdžiai tikėjo, kad vyksta pas mus „specialiajai operacijai“. Kol kas jie net nesitiki per 2024 metus jokių naujų teritorinių pasiekimų, žygių į Kyjivą ir Charkivą ar desantų prie Odesos.
Kitiems metams okupaciniam kontingentui duota gana kukli, taigi, deja, gana reali užduotis: „atlaikyti dieną ir naktį ištverti“ (c). Programa maksimum „antrajai pasaulio armijai“ visiems ateinantiems metams – išlaikyti šiuo metu okupuotas teritorijas ir kiek įmanoma permalti mūsų gyvąją jėgą ir techniką, kuri bandys išlaisvinti tas teritorijas. Tai ir viskas, bet tai, deja, visiškai pasiekiamas tikslas.
Per tą laiką rusijos gynybos pramonė turi įgauti pagreitį, rasti skyles sankcijų režime, kurios leistų gauti visus šiuo metu trūkstamus itin reikalingus komponentus ir sukurti bent jau tokio lygio ginklų ir šaudmenų gamybą, kad būtų galima padengti visus dabartinius kariaujančios armijos nuostolius (šiek tiek žvelgiant į priekį) – dabar rusai į šią užduotį žiūri kaip kad keturpėsti turėtų nuropot, jei ne į dangų, tai bent į Pekiną.
Per tą laiką jų mobilizacinė sistema turėtų atlikti dar kelias mobilizacijos bangas, kurios iš viso turėtų pridėti dar nuo pusės milijono iki milijono „mobikų“. Skirtingai nuo pramonės planų, tai atrodo daug tikroviškiau, kaip matysime šiek tiek toliau, dėl to taip pat kyla daug klausimų.
Kas toliau? Toliau visa rusijos karinė strategija remiasi beveik religiniu tikėjimu antrojo atėjimo neišvengiamumu. Turiu omenyje antrąjį, kaip jie meiliai vadina, „Trumpulio“ atėjimą į Baltuosius rūmus.
Pagal putino planą, po Trumpo išrinkimo (o tai rusijos federacijoje kažkodėl laikoma absoliučiai jokiu alternatyvų neturinčiu scenarijumi) JAV nedelsiant nustos tiekti mums ginklus ir amuniciją, kas arba iš karto privers mus kapituliuoti, arba jei pasirodysime užsispyrę, leis rusijos federacijai pagaliau pereiti nuo gynybos prie puolimo, ir per 2025 metus jie mus galutinai sutriuškins.
Va tada vėl žygiai į Kyjivą, desantai Odesoje ir visa kita, kas nutrūko 2022-aisias. Tik tada priešų bus jau tiek, kiek dabar, o ne tiek, kiek buvo anuomet, o mes pavargę, išsekę, subombarduotu užnugariu ir be amunicijos tiekimo.
Strategija yra labai paprasta ir susieta su keletu nežinomųjų, iš kurių kažkodėl svarstomas tik rusams naudingiausias variantas. Bet tai nereiškia, kad ji neturi šansų. Deja, jei tik leisime.
Specialiai nenagrinėsiu mums palankių variantų – ir kad Trumpo neišrinks, ir kad net ir išrinktas, jis ir toliau mums padės, ir kad iki to laiko Valstijų vaidmenį perims Europa. Visa tai gali įvykti arba neįvykti, ir tai nepriklauso nuo mūsų. Mano nuomone, iš visko, kas nuo mūsų nepriklauso, visada turime pasirinkti mums patį blogiausią variantą ir jam ruoštis. Tada, jei jis realizuosis, mes išgyvensime, nes būsime pasiruošę, jei viskas klostysis pagal palankesnį scenarijų, mums tiesiog bus šiek tiek lengviau.
Trumpulis tikrai gali pergalingai grįžti į Baltuosius rūmus ir tikrai gali nutraukti mums tiekimą 2025-aisiais. Europoje tą patį sinchroniškai padarys trejybė Viktoras Orbanas (Vengrijos ministras pirmininkas) – Robertas Fico (Slovakijos ministras pirmininkas) – Gertas Vildersas (Nyderlanduose rinkimus laimėjusių kraštutinių dešiniųjų lyderis). Visa tai nėra taip garantuota, kaip svajojo kremliuje. Bet tai visai įmanoma ir netgi tikėtina.
Tačiau tai neįvyks anksčiau nei 2025 m. Turime ištisus metus pasiruošti tokiam scenarijui. Tai nėra daug, bet ir ne mažai. Kaip tame sename anekdote apie paskelbtą pasaulinį tvaną ir išmintingą seną rabiną, kuris pasakė: „turime visą savaitę išmokti kvėpuoti po vandeniu“.
Mano nuomone, jei nepaleisime vėjais 2024-ųjų taip, kaip iš esmės paleidome 2023-uosius, mes pajėgūs sutikti 2025-uosius visai kitokioje padėtyje nei dabar. Padėtyje, kurioje sąjungininkų pagalba, žinoma, mums bus labai naudinga, bet ne taip kritiškai reikalinga ir nepakeičiama. Tapti savarankiškiems ir galintiems savarankiškai patenkinti savo poreikius ilgalaikiame kare – tai, mano nuomone, turėtų būti mūsų bendras prioritetinis tikslas 2024-aisiais.
Esu įsitikinęs, kad mes tai sugebame ir turime visus tam reikalingus išteklius – žaliavų, technologinius, finansinius ir svarbiausia – žmogiškąjį kapitalą. Tiesiog dabar turėtume išsikelti sau šią užduotį ir sutelkti visas visuomenės ir valstybės jėgas, kad ją įvykdytumėte. Jei tai padarysime, rusijos planas „pabeda – 2025“ žlugs taip pat, kaip žlugo specialiosios karinės operacijos planas.
Toliau kalbėsime apie tai, kaip konkrečiai galime tai pasiekti, bet pirmiausia vertėtų stabtelti prie informacinės paramos dabartiniam rusijos planui.
(Bus daugiau)
Pagal E. Dykyj 2023-11-30 13:55 ir 18:30 įrašus facebook sienoje, umoloda.kyiv.ua