Ukrainos užnugaris, jo nuovargis, jo baimės ir emocijos yra paskutinis kremliaus išteklius šiame kare – teigia Ukrainos savanoris, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys biologijos profesorius Evgen Dykyj savo facebook sienoje liepos 14 d. įraše.
Rusijos raketos tikslingai žudo vėžiu sergančius vaikus, o aviacinės bombos naikina gyvenamuosius namus ir transporto stoteles.
„Lauros alko-kalbėtoja“ (Marija Zacharova) seka pasakas apie Kyjivo ir Kanevskajos hidroelektrinių sprogdinimą.
Agentai atsiskleidžia ir, rizikuodami gyvybe padeginėja teritorinių komplektavimo centrų kariškių automobilius.
Rusai patiria šiame šimtmetyje neregėtus nuostolius, bet žingsnis po žingsnio stumiasi prie Torecko ir Pokrovsko.
Po visą pasaulį it nuprotėjęs šlaistosi kremliaus „diplomatinis kurjeris“ Orbanas ir prašo „nedelsiant nustoti šaudyti“.
Jam sutartinai antrina visas „ukrainietiškų“ tinklaraštininkų ir visuomenės nuomonės formuotojų choras – „Pasiduokime vardan savo vaikų“, „prieš laužtuvą neatsilaikysi, raška didžiulė, jos resursai begaliniai, mes vis tiek nelaimėsime, todėl svarbiausia, kad jie nustotų mus žudyti…“
Ir tame elektros neturėjimo, kasdieninių aliarmų, teigiamų naujienų iš fronto trūkumo ir nuovargio trečiaisiais sunkiausio XXI amžiaus karo metais fone nuo tų balsų visuomenė jau taip aiškiai nebeatsiriboja, kaip buvo dar prieš metus, o juo labiau prieš dvejus.
Mes visi tikrai labai pavargome. Visi svajojame, kad visa tai baigtųsi – elektros nebuvimas, sirenos, nežinomybė ne tik dėl rytojaus, bet ir dėl šiandienos, o svarbiausia – mirtys ir pranešimai apie žūtis. Nėra nieko labiau teisėto ir pateisinamo nei mūsų svajonė.
Tačiau tokia būsena iškreipia tikrovės suvokimą. Nuovargio ir skausmo filtras neleidžia pakilti virš emocijų ir blaiviai įvertinti: kas iš tikrųjų vyksta, ko turėtume tikėtis, ko iš mūsų tikimasi, kokios būtų vienokių ar kitokių mūsų sprendimų ir veiksmų pasekmės?
Tuo tarpu gyvybiškai svarbu visa tai protingai įvertinti. Nes klaidingi emociniai sprendimai gali baigtis pralaimėjimu kare, o atsižvelgiant į tai, kas mesta į šį karą, galime nustoti egzistuoti kaip šalis.
Iš tikrųjų, kad ir kaip paradoksaliai ir net siaubingai tai skambėtų, viskas, kas išdėstyta pirmose pastraipose, ne tik neįrodo mūsų neišvengiamo pralaimėjimo, bet, priešingai, teikia pagrindo optimizmui. Ir labai svarbu tai pamatyti ir suprasti.
Nėra nieko siaubingesnio už vaikų žudymą ligoninėse. Ir net mūsų priešai to nedaro vien dėl pramogos ar malonumo. Netgi ir jiems tai viena iš priemonių priversti mus kapituliuoti, kuri panaudojama ne iš karto (nes yra „kaštai“ pirmiausiai atsiliepsiantys tarptautinei raškos padėčiai), o tik tada, kai visa kita jau nesuveikė. Taip, į rusų karo įsivaizdavimą telpa ir toks teroras kaip vienas iš „leistinų“ įtakos metodų, tačiau net ir jie jo nesiėmė iš karto, o kažkodėl tik dabar.
Agentūrai priešo užnugaryje reikia daug laiko. Jai veikti tuo pačiu metu dėl teroristinių išpuolių prieš eilinius karinius komisarus taip pat labai neįprastas žingsnis. Tai vienas iš nevilties aktų, dar vienas agonijos pradžios ir karštligiško išeities iš pralaimimos situacijos paieškos ženklas.
Puolimas Donbase rusams klostosi brangiai, net pagal jų standartus, betgi vienas po kito duodami įsakymai pulti, o iš karių kasdien reikalaujama bent menkiausio pasistūmėjimo.
Elementarūs skaičiavimai rodo, kad tokiu tempu vien Donbasą teks imti metų metus, o visą Ukrainą – dešimtmečius, ir per tokius nuostolių metus jokių rusijos gyventojų nepakak.
Bet svarbu ne tai, ar rusija tikrai pajėgi metų metus taip tęsti savo šliaužiantį puolimą ir žingsnis po žingsnio palaipsniui okupuoti visą Ukrainą (spoileris: ne, nepajėgi).
kremliaus tikslas yra visiškai kitoks – bet kokia kaina sukurti iliuziją, kad rusija gali daug metų tęsti tokį puolimą, priversti mus ir mūsų sąjungininkus patikėti tuo blefu. Ir čia jie tikrai turi šansą sėkmei – jei mes duosimės suvedžiojami.
Labai svarbu žinoti stipriąsias ir silpnąsias savo priešo puses. Stiprioji puilo pusė visada buvo sugebėjimas išlaikyti pokerio fizionomiją ir užtikrintai blefuoti net ir labai blogame žaidime. Vakarai dešimtmečius tikėjo jo blefais. Būtent šia supergalia jis bando pasinaudoti ir dabar.
Vyksta karo kulminacija.
Ji trunka ne dienas ir ne savaites, o ilgus mėnesius – taip, kelerius metus trunkančiame kare net kulminacinis „momentas“ skaičiuojamas mėnesiais.
Kol kas kažkas panašaus į baisų šalių paritetą. Okupantai vis dar sugeba judėti į priekį, bet vis lėčiau ir lėčiau, tuo pačiu metu tik viena kryptimi. Mes vis dar atskirose kryptyse atsitraukinėjame, bet kuo toliau, tuo stipriau ginamės, kai kur sėkmingai kontratakuojame, tačiau esame dar labai toli nuo galimybės pereiti į sėkmingą kontrapuolimą.
Šiame susiklosčiusiame paveiksle svarbiausi žodžiai yra „dar“ ir „jau“.
Situacija visai nestatiška, kaip pasirodytų žvelgiant į žemėlapį nuo sofos. Kovų intensyvumas net ir pagal šio karo standartus vis dar labai didelis, o nuostoliai irgi dideli iš abiejų pusių, tačiau rusams jie neproporcingai didesni.
Karas – tai ne apie tai, kaip žemėlapyje juda rodyklės ir linijos.
Tai apie tai, kas kiek priešų nužudė per artimiausią parą ir kiek savųjų per tą patį laiką prarado.
O taip pat apie tai, kiek papildymo šiandieniniams nuostoliams per tą laiką buvo užnugaryje užverbuota, aprengta uniforma ir pasiųsta mokytis žudyti priešus ir išgyventi patiems.
Tai apie sudegintus tankus, susidėvėjusius patrankų vamzdžius, panaudotą amuniciją – ir apie galimybę juos pakeisti.
rusijos kariuomenė jau praėjo savo galios piką, kuris buvo maždaug praeitą rudenį ir žiemą. Toliau kiekvieną dieną ta armija vis blogėja ir silpnėja, ir dabar ši tendencija yra nebepakeičiama, nebent nutiktų koks nors blogas stebuklas. Arsenalas nestebuklingų būdų sustiprinti rusijos karinę galią praktiškai išnaudotas.
Monstras, kurį rusija sugebėjo sukurti per 2022 metų rudenį – 2024 metų žiemą, labai didelis, gremėzdiškas, sunkus, ir dar turi nemažų atsparumo atsargų. Jis kaip įsibėgėjęs asfalto volas, dėl svorio ir įgyto greičio dar geba daug taranuoti savimi – bet jam pradinį judėjimą suteikęs impulsas jau išseko.
Rusiškų melagienų arsenale ne paskutinę vietą užima posakis „rusai lėtai kinko, bet greitai važiuoja“. Tai tipiškas melas, realybėje viskas įvyko atvirkščiai – rusai labai greitai pakinkė, kai tiek mes, tiek ir mūsų sąjungininkai net arklio neturėjo.
Mobilizaciją jie įvykdė 2022-ųjų rudenį, o mes tik dabar pamažu bandome ją kažkaip organizuoti (ir dar ne maksimaliai, o atvirkščiai – tik praėjusį mėnesį žengėme pirmuosius pastebimus žingsnius).
Jų ekonomika jau visus 2023 metus veikė kariniu režimu, mes gi galbūt ją į tokį režimą pervesime tik kitąmet (ir tai dar ne faktas).
Jų gynybos pramonė dirba trimis pamainomis ir pasiekė maksimalų pajėgumą.
Taip, to maksimalaus pajėgumo pakako proveržiui padidinti raketų gamybą – tiek, kad jų atsirado pakankamai visiškam visų mūsų nebranduolinės energijos generavimo pajėgumų sunaikinimui, o dabar jų užtenka vaikų ligoninėms (ir, deja, dar ilgai užteks, todėl mūsų gydymo įstaigų išskaidymas, deja, tampa itin svarbia užduotimi, kad ir kaip sunku tai būtų padaryti).
To maksimumo taip pat pakako, kad būtų pradėtos gaminti sklandančios bombos tokiais kiekiais, kad jų naudojimą ribojančiu veiksniu tapo lėktuvų skrydžių skaičius, o ne šaudmenų kiekis.
Tačiau to maksimumo katastrofiškai nepakanka geležies nuostoliams fronto linijoje padengti.
Kiekvieną mėnesį mūsų gynėjų sudegintų tankų skaičius bent dvigubai viršija bendrą pagamintų ir iš sandėlių paimtų tankų skaičių, ir tas „debeto ir kredito“ skirtumas kas mėnesį didėja. Visų kitų priešo „šarvuočių“ situacija yra dar blogesnė nei tankų. Tad šių metų gegužę puolime Charkivo srityje dalyvavo daug kartų daugiau karių nei savo laiku „specialiojoje karinėje operacijoje“ – ir dešimt (!) kartų mažiau šarvuočių.
Sandėlių monitoringas rodo, kad „bedugniuose aruoduose“ jau matosi dugnas. Priešo geležies atsargos – metams, daugiausiai – pusantrų metų tokio intensyvumo karo kaip dabar. Ir tai remiantis prielaida, kad visa sandėliuose esanti įranga bent jau potencialiai galėtų būti pristatyta į frontą, o ši prielaida akivaizdžiai nereali.
Priešo patrankų situacija jau dabar tiesiog rėkia, kur ten dar kokiems metams ar pusantrų. Fronte jau svarbus vaidmuo skiriamas 1940-ųjų 130 mm patrankoms, kurias Sovietų Sąjunga nustojo naudoti dar aštuntajame dešimtmetyje ir kurioms sviedinių teko prašyti draugo Uno, nes daugiau niekas tokio antikvaro nebenaudoja. Bet Unas tesugeba mestelti sviedinių, bet negali pakeisti susidėvėjusių vamzdžių – pati Šiaurės Korėja vis dar laikosi ant draugo Stalino dovanotų artilerijos įtaisų.
Atskira kalba apie oro gynybą. Dabar labai skaudžiai suvokiame, kad trūksta priemonių dangui apsaugoti. Bet mes jų neturėjome nuo pat pradžių, ir kiekvienas naujas sąjungininkų tiekimas bent šiek tiek pagerina situaciją.
Tuo pačiu metu rusijos oro gynybos vos pakanka Maskvai, fronto linijai ir Krymo tiltui (net jau ne visam pusiasaliui) uždengti, o pastarasis veikia kaip „oro gynybos Černobajevka“, kur reguliariai utilizuojami pirmiausia S 300, paskui S 400, dabar S 500… Tuo tarpu Arktis ir Tolimieji Rytai jau apnuoginti (ko Sovietų Sąjungos laikais nebuvo įmanoma net įsivaizduoti), ir svarbiausia – visos gynybos gamyklos, aerodromai ir naftos bei dujų. pramonės objektai rusijos teritorijos gilumoje lieka neuždengti… Tendencija akivaizdi ir tokia pat nenumaldoma kaip ir fronte.
Užtat mums po 7 mėnesius trukusios Trumpo blokados tik nuo gegužės pamažu organizavosi Amerikos pagalbos srautas, kurio garantuotai pakaks imtinai iki kitų metų pavasario.
Taip, tada greičiausiai tas srautas sustos dėl „Trumpuškos“, kaip rusai jį meiliai vadina, „antrojo atėjimo“. Tačiau šį kartą tai nebus staigmena, o Europos sąjungininkai ir mes turime laiko tam pasiruošti ir turėti tinkamą pakaitalą.
Europa pabudo po tris dešimtmečius trukusio letargo ir karštligišku tempu organizuoja savo gynybos pramonę. Skirtingai nuo rusijos, kuri jau yra savo galimybių pike ir nebeturi kur aukščiau kilti, Europos gynybos pramonė yra pačioje pradžioje ir kylanti.
Taip, įsibėgėjimas užtrunka – paaiškėjo, kad tai ne pokštas, o būtent Europa „lėtai kinkė“. Tačiau apie pasiektą greitį galima spręsti iš Čekijos sviedinių tiekimo, ir svarbiausia – pagal tai, kaip perspektyvas vertina mūsų priešai.
Bandymai nužudyti pramonininkus Vokietijoje yra dar viena panikos ir agonijos apraiška. Jei tokios „raudonos linijos“ jau peržengiamos (o tai turi didelės įtakos kremliaus galimybėms rasti ir panaudoti „naudingus idiotus“ Europos politikoje ir labai susiaurina lauką kremliaus ir Europos susitarimams), tai reiškia, kad rusijos kariškiai aukštai įvertino mūsų sąjungininkų gynybos pramonės potencialą ir paprašė savo žvalgybos tarnybų bet kokia kaina sutrikdyti gamybą. Nes jie gerai supranta pasekmes, kai ta produkcija pagaliau pasieks mus.
Na, o kažkur ten Valstijų ir Europos „šešėlyje“ yra mūsų pačių gynybos pramonė, kuri taip pat pasirodė daug ką galinti ir tik pamažu „įsisiūbuoja“.
Deja, įsisiūbuoja lėčiau nei būtina, nes trūksta tinkamos valdžios politikos ir biudžete trūksta lėšų vietinei produkcijai įsigyti. Tai dar viena istorija apie tai, kas iš tikrųjų „lėtai kinkosi“ – ir vėlgi tai ne rusija.
Net ir nepagrįstai lėto „kinkymosi“ sąlygomis vien mūsų gynybos pramonė aprūpina frontą visų tipų ir diapazono dronais, sėkmingai remontuoja precedento neturintį įvairiausių ginklų ir technikos iš dešimčių šalių „zoologijos sodą“, pati gamina artileriją tokiu tempu, kurio pavydėtų daugelis Vakarų įmonių. Ir kas labai svarbu – steigia amunicijos gamybą.
Galime tik įsivaizduoti, kaip greitai važiuosime, kai (jei) pagaliau pripažinsime, kad ekonomika turi būti perstatyta ant karo bėgių! Augimo potencialas – kelis kartus, jei ne kelias dešimtis kartų, ir tam reikalingi veiksmai nėra jau tokie sudėtingi.
Taigi „geležies“ vaizdas akivaizdus ir nenumaldomas – ją okupacinė armija laipsniškai išeikvos nerimą keliančiu tempu, nemaža tikimybė, jog per ateinančius kalendorinius metus visiškai baigsis atsargos pagal kelias kritines pozicijas.
Ir tuo pat metu toks pat laipsniškas ir toks pat nenumaldomas mūsų pajėgumų augimas tiek dėl tiekimo iš sąjungininkų, tiek ir per savo pramonę.
Kalbant apie žmones, priešų situacija yra šiek tiek geresnė, tačiau apskritai jiems nerimastinga.
Jie pririnko labai daug žmonių per tą metą, kol mes pusantrų metų mobilizaciją žlugdėme. Sukurtas gyvosios jėgos pranašumas tapo pagrindine jų „supergalia“ 2023–2024 metais ir vis dar išlieka.
Tačiau su tokiu nuostolių santykiu, kurį pasiekėme dar pernai ir kuris visą tą laiką išliko toks pat (priminsiu, kai esame gynyboje, šis santykis yra mažiausiai 1 prie 5-6, būna ir 1 prie 8-10-12, kai mes puolime, tai vis tiek yra mūsų naudai, bet 1 iki 2-3-jų), net ir laikino pariteto pasiekimas realiai reikštų didelį mūsų pranašumą prieš priešą. Nesunku patikėti, kad jei kažkuriuo momentu prieš kiekvieną okupantą mes išstatytume po vieną savo karį, su tokiais nuostoliais, priešo kariuomenė tiesiog pradėtų „akyse tirpti“.
O toks paritetas yra visiškai pasiekiamas tikslas. Paradoksalu, bet mes ir čia taip pat lėtai kinkome, todėl išlaikėme didelį augimo potencialą. Mūsų mobilizacinis resursas beveik nepanaudotas, o priešai jį jau išnaudoja maksimaliai.
Nevertėtų ankstesnės eilutės suprasti kažkaip taip, lyg priešui jau baigtųsi „mobikai“ ir net kontraktininkai. Deja, gyvosios jėgos rusijoje dar užteks ilgam – jei skaičiuosime grynai aritmetiškai, neatsižvelgdami į tos jėgos kokybę.
Ogi kokybė jau dabar katastrofiškai krenta. Su kiekvienu paskesniu ėmimu seržantų ir karininkų trūkumas auga, o paskutinių ėmimų „patrankų mėsa“ jau labai primena pokštą apie „5 kategorijos šunieną, kuri eina į faršą kartu su būda“.
Būtent tokia kokybė nebuvo paskutine nesėkmingo priešo puolimo Charkivo srityje priežastimi. Prieš mūsų gynėjus žemčiūgus pirmasis mūšis daugumai „žalių“ neapmokytų naujokų su tokiais pat vadais; kaip ir reikėjo tikėtis, buvo ir paskutinis.
Taigi bendras vaizdas yra gana aiškus. Mes atsilaikėme šitą žiemą, kai įsiveržusi kariuomenė buvo savo galimybių maksimume. Dabar mūsų priešų augimo potencialas išnaudotas ir net dabartinio kovos efektyvumo lygio išlaikymas darosi nerealia užduotimi.
Laikas veikia prieš mūsų priešą – žinoma, su sąlyga, kad priešas negaus pertraukos, o ir toliau patirs bent tokius pat nuostolius kaip dabar.
Užtat pas mus yra priešinga tendencija – po prasčiausios mums situacijos šią žiemą, pajėgos didėja tiek aprūpinant geležimi ir amunicija, tiek ir dėl labai lėto, vis dar visiškai nepakankamo, bet palyginti su netolima praeitimi, jau proveržį demonstruojančio mobilizacijos proceso.
Laikas pradėjo dirbti mums – žinoma, su sąlyga, kad neatsipalaiduosime, o priešingai, nepaisydami nuovargio, sukaupsime jėgas ir spausime priešą iki galo.
Kare nusimato persilaužimas. Tai neįvyks nei šiandien, nei rytoj – mums idealiu atveju ne anksčiau kaip šių metų rudenį. O gal žiemą. Ar net kitą pavasarį. Nesvarbu, svarbiausia, kad tai įmanoma ir daugiausia priklauso nuo mūsų.
Tam persilaužimui iš techninės pusės pakanka dviejų papildomų sąlygų, lyginant su dabartine situacija: atimti iš rusų absoliutų dominavimą danguje ir pasiekti bent apytikslį paritetą pagal karių skaičių.
Įvykdžius tas dvi sąlygas mūsų pranašumas taps negrįžtamu ir mes vėl išeisime į pozicijas, kažkuo panašias į pergalingą 2022-ųjų rudenį – žinoma, nepamirštant, kad laike judame ne ratu, o spirale, kur kiekvienoje naujoje vijoje tiek kovojančių šalių pajėgumo, tiek pastangų reikės kelis kartus daugiau nei ankstesnėje…
Pirmą sąlygą turi užtikrinti F16, antrąją – mūsų mobilizacija.
Pirmasis klausimas jau išspręstas, belieka sulaukti, ir nebeilgai. Antrasis – visiškai mūsų rankose ir reikalauja mūsų bendrų didelių pastangų. Nieko nerealaus tame nėra.
Tretieji karo metai bus lemiami, nors, žinoma, ne paskutiniai. Karas gali tęstis dar ketvirtus ar penktus metus – bet su daugiau ar mažiau aiškiu rezultatu, aiškiai suvokiant, kas tiesiog vis dar priešinasi, o kas išspaudinėja pergalę.
Turime visus šansus tapti tais, kurie „išspaudinės“. Tam susiklostė būtinos prielaidos, belieka pasistengti.
Įmanomos net ir itin didelės pastangos – bet realybės ribose. Juk anksčiau darėme ir nerealių dalykų.
Ar kremliuje visa tai supranta? Deja taip.
Ir būtent dėl to stiprėja mėsos šturmai, dega karo komisarų automobiliai, miestuose lyja bombomis, o raketos sąmoningai nutaikomos į ligonines.
Jie bando mus, ukrainiečių užnugarį, užspausti iki tol, kol fronte neįvyko negrįžtamas persilaužimas.
Tai būtent paskutinė mūsų priešų galimybė, ir mes, mūsų nuovargis, mūsų baimės ir emocijos, esame paskutinis kremliaus išteklius šiame kare. Žinoma, su sąlyga, kad leisimės būti naudojami tokiam vaidmeniui.
rusijos kariuomenė jau išnaudojo savo potencialą, nors dėl inercijos tęsia savo baisų judėjimą į priekį.
Mūsų kariuomenė fronte dar beveik nepajuto palengvėjimo – net patys pirmieji naujosios mobilizacijos bangos kariai dar tik treniruojasi, o dauguma dar laukia šaukimo ir karinės medicininės komisijos.
Laukia išsvajotas persilaužimas – jei per likusius mėnesius mūsų užnugaris nepabirs ir nepakvies „taikos bet kokia kaina“.
Reikia suprasti, kad taikos mums niekas neduos. Nėra kainos, už kurią raška būtų pasirengusi mus paleisti. Iki visiško rusijos karinio pralaimėjimo jie nenustos mūsų žudyti – nebent padarys pauzę, kad po to galėtų nužudyti dar daugiau.
Tačiau laikinų (nuo šešių mėnesių iki metų) paliaubų, kad išvengtų karinio pralaimėjimo, ištaisytų aukščiau aprašytą situaciją ir visiškai mus pribaigtų – būtent to kremliui kritiškai reikia. Ir būtent tai jis bando iš mūsų išlupti.
kremliui kritiškai reikia laiko sukaupti ginklus ir amuniciją, surinkti ir apmokyti personalą bei parengti naują puolimo kampaniją. Be šios pauzės, pamažu, bet nenumaldomai, horizonte ryškėja visiško rusijos karinio pralaimėjimo perspektyvos.
Mums taip pat kritiškai būtina neduoti priešui tos pauzės.
Pauzės, kurios metu ne tik nutrūktų priešo nuostoliai ir būtų kaupiamos jėgos.
Tuo pat metu per tą pauzę į valdžią ateitų Trumpas. Europa jau pirmąją paliaubų dieną lengviau atsikvėptų ir nustotų mums eikvoti savo mokesčių mokėtojų pinigus – o kam, juk ten jau nebešaudo?
Per tą pačią pauzę panaikintume karo padėtį, atvertume sienas, vykdytume demobilizaciją ir nutrauktume mobilizaciją. Taip pat įsitrauktume į mūsų mėgstamą pramogą – rinkimus.
Pasirinkimo, kad mes vietoje to visą paliaubų laiką laikytumės karo padėties įstatymų, laikytume uždaras sienas, mobilizuotume ir mokytume žmones, kastume apkasus ir kauptume ginklus bei amuniciją, realiame gyvenime nėra – demokratinėse šalyse tai neįmanoma.
Tad rusija išnaudotų pertrauką kitam mūsų tragedijos veiksmo parengimui, mes gi įkvėptume šiek tiek taikaus gyvenimo ir laisvės oro, kad paskui tai prarastume amžiams.
puilui jau pavyko įgyvendinti tokį scenarijų Čečėnijos atžvilgiu, ir būtent tai jis nori pakartoti su mumis.
Armija to nepirks, todėl jo „tikslinė auditorija“ esame mes, Ukrainos užnugaris.
Būtent mums adresuojami visi „taikdariški“ įvairių orbanų kvietimai ir „ukrainietiškų“ visuomenės nuomonės formuotojų „rucko pasaulio“ kilmės „vaikus mylinčios“ žinutės.
Taigi, tai mums adresuojamos į šilumines, hidroelektrines, specializuotą vaikų ligoninę „Ochmadit“ nukreiptos raketos. Ir mes turime būti pasirengę, kad atskris daug daugiau. Pasiruošę ir fiziškai (dabar medicinos įstaigas reikėtų laikyti vienais labiausiai tikėtinų kitų išpuolių taikinių ir imtis atitinkamų priemonių), ir svarbiausia – morališkai.
Vienintelė sveika reakcija į „Ochmadit“ – pyktis, sukąsti dantys, neapykanta priešui.
Neapykanta, virstanti registravimuisi „Reserve+“ sistemoje ir vakansijų paieška Ukrainos ginkluotųjų pajėgų verbavimo svetainėje.
Pyktis materializuojamas aukojimu.
Sukąsti dantys užleidžiantys vietą pavargusiai šypsenai po kelių savanoriško darbo valandų.
Būtent tokia mūsų reakcija į priešo bandymą mus užspausti.
Įsisąmoninkime: visas dabartinės akimirkos siaubas – tai agonija, priešo armijos pabaigos pradžia ir beviltiški kremliaus bandymai panaikinti tą pabaigą mūsų pačių rankomis.
Mes, nuovargis, emocijos ir silpnumas – paskutinis kremliaus šansas šiame kare, todėl mūsų teisė ir pareiga neleisti šiam šansui išsipildyti.
Taip, kulminacija niekada nebūna lengva. Tačiau būtent mūsų elgesys tokiais momentais lemia istorijos eigą. Šalies istoriją ir milijonus mūsų asmeninių istorijų.
Tikiuosi, kad savo istorijas parašysime teisingai.
Слава Україні (Šlovė Ukrainai).