2024-11-06 Ukrainos Ранок.LIVE studijoje svečiavosi karinis analitikas Evgen Dykyj. Jis su Новини.LIVE kanalo vedėja Olga Volkova kalbėjosi apie situaciją fronte, mobilizaciją ir naują plataus masto rusijos federacijos puolimą.
– Tamsta Evgenai, pradėkime nuo pono Syrskio pareiškimų. Jis sako, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos dabar sulaiko vieną galingiausių puolimų nuo viso masto rusijos invazijos pradžios. Anot Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado Oleksandro Syrskio, tam tikromis kryptimis vykstantys kariniai veiksmai reikalauja nuolatinio dalinių resursų atnaujinimo.
Išgirskime jo žodžius:
„Ukrainos ginkluotosios pajėgos sulaiko vieną galingiausių rusų puolimų nuo plataus masto invazijos pradžios.
Čekija yra atsidavusi Ukrainos sąjungininkė ir inicijavo daugybę ypač svarbių iniciatyvų, tarp kurių verta paminėti artilerijos pajėgumų plėtros, šarvuotos technikos koaliciją ir oro gynybos bei integruotų priešraketinės gynybos sistemų koaliciją.“
Galima sakyti, jog dabar stebime, jei taip galima pasakyti, rusijos armijos pajėgumų piką, ir jei taip yra, tai po to turėtų būti kažkoks nuosmukis. Nežinau, ar iš principo jie vis dar turi pakankamai resursų, kad galėtų panašiu tempu vykdyti puolimo operacijas įvairiose kryptyse?
– Na, matome, jog pastaruoju metu tempas paspartėjo. Priminsiu, kad per praėjusią savaitę rusai užėmė daugiau mūsų teritorijų nei per kelis ankstesnius mėnesius. Tai, deja, neatsitiktinai. Viena vertus, tai, ką pasakė vyriausiasis vadas, kad tai tikrai vienas galingiausių visų laikų puolimų kaip tik yra tai, kas vadinama „paskutine ir lemiamąja kova“ (aliuzija į Internacionalo žodžius – vert.). Rusai gerai supranta, kad jų ištekliai riboti, kad iš vis resursų tokio intensyvumo karui, jie beturi daugiausia metams. Būtent tokiam puolimui išteklių jie turi dar mažiau, gal kokiems dviem, trims, gal keturiems mėnesiams. Bet koks tiksliai yra jų planas ir kodėl tas planas jiems pavyksta?
Jų viltis – ant kortos pastatytas šis puolimas. Jie jam metė viską, net paskutinius išteklius. Jie dėl šio puolimo netgi tam tikru mastu paaukojo savo Kursko sritį. Tai yra, jiems akivaizdžiai nepakanka jėgų net savo teisėtų teritorijų išlaisvinimui, kad išstumtų iš ten mūsų kariuomenę. Jie, kaip sakoma, tai „nukišo“, nes dabar viską stato ant kortos būtent dėl puolimo Donbase. Nes jų skaičiavimais jiems resursų pakaks ne daugiau kaip metams, tokiam puolimui – keliems mėnesiams, o mums – dar mažiau. Vadinasi, jų paskaičiavimais jie nebegalėtų to pakartoti. Bet jie tikisi, kad mus jie pribaigs dabar, per artimiausius mėnesius, kad mūsų frontas pabirs, atitinkamai jie sparčiai pajudės pirmyn ir tokioje situacijoje galės mums primesti bet kokias sąlygas.
Toks planas gali nesuveikti, bet gali ir suveikti. Na, jei mes atlaikysime artimiausią pusmetį, atlaikysime sėkmingai, tai juos tikrai ištiks tai, kas vadinama žanro krize. Ir tokia gili krizė, kad net mūsų šaliai atsivers visiškai nauja galimybių era.
Bet iki tol reikia ištverti. O tam, kad ištvertume, mums būtinas, kaip vėlgi visiškai teisingai pažymėjo vyriausiasis vadas, nuolatinis išteklių atnaujinimas. Ir ypač, pats pirmasis išteklius, kurio labai reikia ir kurį būtina atnaujinti, yra kaip tik žmonės.
Pastaruoju metu rusai taip sėkmingai stumiasi pirmyn tiesiog todėl, kad nėra kam juos ten sulaikyti. Jie tai, priešingai, metė visus savo paskutinius išteklius ir rezervus, jie surengė stipriausią spaudimą nuo 2022-ųjų. Mes gi kaip tik ne patys stipriausi, žiūrint nuo 2022-ųjų, o kaip tik atvirkščiai, o mūsų kariuomenė kaip tik labiausiai nuo 2022-ųjų išsekusi, pavargusi ir katastrofiškai trūksta žmonių.
Gi tuo tarpu užnugaryje vyksta pamainos tai kariuomenei parengimas, taip sakant, naujų karių mobilizacija, ir vyksta taip, lyg apskritai mes jau esame beveik laimėję ir dar likę šiek tiek pakariauti iki visiškos pabaigos. Taigi, tai išrodo maždaug taip. Tai yra, kariuomenė ten „nusidrožia“, o pamainos mes jai iš užnugario nepateikiame.
– Tamsta Evgenai, sakote, kad mums nepakanka žmonių. ir daug kas kalba, jog būtina stiprinti mobilizacijos procesus. Bet taip pat girdime ir minčių, kaip konkrečiai trečiosios atskiros šturmo brigados vado pavaduotojo pono Žorino, sakančio, jog naujų brigadų mums visai nereikia, nes reikia bent jau iki galo sukomplektuoti senąsias, kurios yra. Prisimenu pareiškimą…
– Taigi čia nėra jokio prieštaravimo. Mes abu su Žorinu sakome, kad mums labai reikia žmonių, o tik toliau jau laukia klausimas, ar iš tų žmonių formuoti visiškai naujus vienetus ar, priešingai, skubiai, taip sakant, tais žmonėmis papildyti jau patyrusius, jau kariaujančius padalinius.
Ir iš tikrųjų, kad, na, grubiai tariant, kad naujokas ateitų ne į padalinį, suformuotą vien iš naujokų, o kad naujokas ateitų ten, kur šalia jo būtų du veteranai, dar gebantys kariauti, kad jis suspėtų pakariauti kartu ir vėliau juos pakeistų… Kalbame apie tuos du skirtingus požiūrius. Ir čia aš nelaikyčiau savęs pakankamai kompetentingu.
Asmeniškai man atrodo, kad greičiausiai teisus Žorinas. Betgi mūsų vadovybė dabar labiau pasikliauja naujų brigadų formavimu. Manau, jog jie taip pat turi tam tikrų argumentų. ir, matyt, čia nemanau, kad esu pakankamai kompetentingas nuspręsti kuris variantas geresnis – Syrskio ar Žorino, bet, pabrėžiu, jog nėra diskusijų, ar reikia naujų karių. Jie kritiškai reikalingi.
Diskusija, apie kurią jūs klausiate, yra apie tai, kaip tiksliai juos panaudoti – senose brigadose ar „pradedant nuliu“ komplektuoti naujus padalinius.
– Ar mes iš principo turime kuo apginkluoti mūsų karių personalą? Nes prisimenu…
– Jei labai trumpai – taip, turime. Taip, žinoma, ginklų niekada nebūna per daug. Tuo labiau ginklų niekad nebūna labai daug. Mums visad reikia daugiau ir daugiau. Betgi atleiskit, toks klausimas, jog tiesiog nebūtų kuo apginkluoti, kol kas dar nebuvo iškilęs.
– Tiesiog primenu Vladimiro Zelenskio pareiškimą, kuriama sakoma, jog šiais metais to pagalbos paketo, kuris Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo priimtas didžiai vėluojant, praėjusį mėnesį tebuvo įvykdyta tik 25 procentai. Taigi didžioji dalis ginkluotės, įtrauktos į tą paketą, mums dar neatvežta. Todėl tada kyla klausimas, ar tikrai turime kuo apginkluoti tuos žmones, kurie dabar yra rengiami?
– Dar kartą – turime. Ir šis klausimas, kurį užduodate, yra labai neteisingas. Gi būtent klausimas, kurį užduoda mūsų sąjungininkai, yra visiškai teisėtas: Ar yra kam duoti tuos mūsų ginklus? Ir tai yra visiškai teisingai suformuluotas klausimas. Joks ginklas pats nekariauja. Joks, net geriausiai sukomplektuotas įtvirtinimas pats apsiginti nesugeba. Surovikino įtvirtinimų linija suveikė ne tik todėl, kad ji buvo kompetentingai iškasta, bet ir todėl, jog joje buvo 450 000 mobilizuotųjų. Todėl ji sustabdė mūsų puolimą ir visiškai sulaužė šio karo eigą. Tačiau tuščia Surovikino linija tokio efekto nebūtų davusi. Lygiai taip pat ir su ginklais. Jie, žinote, patys nešaudo, jie šaudo kažkieno rankose. Ir klausimas užduodamas būtent toks: ar užtenka rankų? Taip, ginklų taip pat nepakanka. Tačiau nepainiokime skirtingų problemos mastų.
Štai, pavyzdžiui. Prezidentas kalbėjo apie mūsų sąjungininkų tiekimo trūkumus. Na, pirmiausia jis tai kalbėjo kreipdamasis į juos. Taigi, tiekimus reikia paspartinti, reikia pastumti, juos skatinti atlikti savo darbą, bet jų darbo dalis neturės prasmės, jei nedarysime savo dalies. O mes savosios dalies dabar kaip tik nedarome. Tad vis tik būkime tikslūs, kai prezidentas kalba, pavyzdžiui, sąjungininkams, kad mums nepakanka kuo sukomplektuoti 14 naujų brigadų, taigi jis pirmiausia kalba apie šarvuotą techniką, antra, net visą seriją apie artileriją.
Betgi mes niekur neturime problemų dėl aprūpinimo šaulių ginklais. Mes neturime jokių problemų dėl aprūpinimo mažais kalibrais. O tam, kad, pavyzdžiui, vyktų gynybiniai mūšiai apkasuose, pirmiausia reikia būtent tiesiog ginkluotų žmonių, o su pėstininkų ginkluote problemų neturime.
Turime problemų būtent su sunkiąja šarvuota technika. Taip, jos nepakanka. Betgi jos būtų kritinės, jeigu dabar pultume. Gi mums dabar, duok Dieve, kad tik liniją išlaikyti. Suprantate?
– Taigi. Tada dar šiek tiek daugiau pasiaiškinkime mūsų karių personalo kontekste. Žinome, ir jūs jau kalbate, jog būtina didinti mūsų personalo skaičių, nes fronte nėra pakankamai žmonių. Ir yra pareiškimų šiuo klausimu.
Pavyzdžiui, liaudies deputatas ponas Kosenko sako, kad įsivyravo mobilizacijos mažėjimo tendencija. Jis pareiškė sutinkantis su Zalužnu, kuris kalbėjo apie būtinybę mobilizuoti 500 000 žmonių. Anot jo, šis procesas nuslūgo rugsėjį. Štai citata: „Negalime to leisti jokiomis aplinkybėmis. Tai bus didelė problema ir vėliau nesugebėsime to pasivyti, todėl turime išlaikyti tuos tempus atitinkamo lygio.“
Taip pat, kaip suprantu, dėl žmonių trūkumo fronte ieškoma kitų galimybių papildyti karinį personalą. Štai liaudies deputatė Maryana Bezugla pareiškė, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų medicinos pajėgų vadovybė nuo šiandien paslapčia perkelinės karo gydytojus į pėstininkų dalinius.
Anot jos, į pėstininkus dabar imami ir kariškiai, aptarnaujantys aerodromus, aptarnaujantys, artilerijos įgulas ir net „Patriot“ sistemas. Dar daugiau, ji sako, kad fronte stebima vadybos griūtis, esą amunicija skirstoma ne pagal operatyvinį poreikį, tai citata, bet favoritams, dėl ko tenka prekiauti amunicija.
Parlamentarė taip pat apkaltino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiąjį vadą Aleksandrą Syrskį dėl Kursko operacijos nesėkmės. Išklausykime išsamiau, ką dar ji pažymėjo:
„Prašau visų – nepaisant politinių pažiūrų ar gyvenimo būdo, visų, kuriems rūpi nacionalinio pasipriešinimo idėja ir Ukrainos išsaugojimas, – įsitraukti ir padėti pakeisti priešui dirbančią karinę vadovybę. Ir nesvarbu, ar jie tai daro sąmoningai, ar jais naudojasi rusai, numatydami visus jų žingsnius. De facto Ukrainos kariuomenei vadovauja Ukrainos priešai.“
Na ir, tiesą sakant, Karinių oro pajėgų vadovybės viešųjų ryšių tarnybos vadovas Jurijus Ignatas iš dalies patvirtino Bezuglojos žodžius. Jis patvirtino dalinį karinių oro pajėgų perkėlimą į pėstininkus. Jis sako, kad tai vyksta iš gerų ketinimų ir yra skausmingas, bet būtinas sprendimas. Kartu jis pareiškė, kad tie perkėlimai neturi įtakos numuštų bepiločių aparatų skaičiui. Paklausykime:
„Šahedus“ numušinėja ne tik Oro pajėgos, bet ir visos Gynybos pajėgos. Galiausiai ir „šachedams“ padarytos žalos procentas nė kiek nesumažėjo, yra kasdieniai oficialūs pranešimai! Paaiškinsiu dar kartą – jau antras mėnuo kartu su „šachedais“ skrenda dar kažkas, sulipdytas, kaip sakoma, „iš šūdo ir pagaliukų“. Pusė jų pažymėta kaip „pamesti vietoje“.
Geriau paaiškinkit, Maryana, kaip, taip ilgai būdama aktyvia profilinio komiteto nare, sugebėjote sužlugdyti itin svarbius dalykus – mobilizaciją ir motyvaciją, jog prieita prie to, kad iš aviacijos, oro gynybos ir medikų siunčiami žmonės į fronto liniją?!“
Taip. Taigi dėl to turime šiek tiek lėtą mobilizacijos tempą, kaip rugsėjo mėnesį sakė deputatas…
– Ne siek tiek…
– O tai kiek?
– Mobilizacijos tempas nukrito iki tokio lygio, koks buvo prieš šių metų gegužę – iki to vadinamojo mobilizacijos įstatymo priėmimo, apie kurį jau tada sakiau, kad tai ne mobilizacijos įstatymas, o tik apie karinės įskaitos suefektyvinimą. Taigi, ir kad jis, pats savaime, be tolesnių veiksmų, negali duoti pakankamo efekto.
Priešingai, tada buvau maloniai nustebintas, kad net toks tas įstatymas dėl karinės įskaitos, tiesą sakant, atliko neabejotiną postūmį. Vasarą buvo mobilizacijos pakilimas, būdavo prirenkama iki 35 000 žmonių per mėnesį, tai kartu ir mobilizuoti, ir savanoriškai užsiverbavę. Tai tikrai mažiau reikšminga, nei mums reikėtų dabar, bet tai buvo daug geriau, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau.
Lyg ir žybtelėjo viltis, bet, deja, viltis greitai išblėso, nes iki rugsėjo žmonės susigaudė, kad išties šiame naujajame įstatyme yra daug spragų, kad iš tikrųjų buvo siekiama priimti įstatymą dėl karinės įskaitos sutvarkymo. Vadinasi tik rytoj bus žengti kiti žingsniai ir bus pradėta reali mobilizacija, taigi, ko iš tiesų dar nėra, galima nesibaiminti.
Ir rugsėjį mobilizacijos tempas jau nukrito iki gegužės mėnesio lygio. O ką tai reiškia fronto-užnugario santykio atžvilgiu? Taigi, dabar užnugaris surenka pusantro karto mažiau žmonių nei per tą laiką praranda frontas. Dar kartą – tai pusantro karto mažiau. Taigi, ką reiškia „praranda“? Leiskite patikslinti, kad vėliau mūsų neiškraipytų. Žinoma, kalba eina ne tik apie žuvusiuosius. Mes toli gražu neturime tokių žuvusiųjų nuostolių. Betgi be žuvusiųjų yra sužeistieji. Be žuvusiųjų ir sužeistųjų, iš tikrųjų, yra ir sergančiųjų. Štai mūsų sanitariniai nuostoliai kartu. Štai mūsų kariai, palikę frontą dėl žaizdų ir ligų. Taigi tokių yra pusantro karto daugiau, nei per šį laiką prirenkame naujokų.
Vadinasi, mūsų kariuomenė tik tiesiog mažėja, tiesiog tirpsta kiekvieną dieną. O mes užnugaryje dėl to nieko nepadarome.
Dabar grįžkime prie to, ką toliau sakėte. Leiskite iškelti už skliaustelių visus paskirų liaudies deputatų vertinimus. Pakalbėkime apie klausimo esmę.
Iš esmės kariuomenė pastatyta prieš faktą, kad Ukrainos civilinė valdžia ir Ukrainos užnugaris visiškai nesirūpina mobilizacija, ir atrodo, kad niekas nieko dėl to nesiruošia daryti. Niekas nesirengia imtis tolesnių tam reikalingų žingsnių. Kariuomenė gi pastatyta prieš faktą: naujokų mes jums neduodame, bet jūs kažkaip ten kovokite, kažkaip ten laikykite frontą, ieškokite rezervų kariuomenės viduje. Kariuomenės viduje rezervų nėra.
– Betgi pasakyta, tamsta Evgenai, kariuomenės daugiau nei milijonas. Kaipgi negali būti rezervų?
– Tai būtent taip. Mūsų kariuomenės tik maždaug milijonas. Taip, aš matau jūsų veido išraišką, klasikinį ištįsusį veidą, kuris, išgirdęs apie milijoninę armiją, pagalvoja apie milijoną žmonių apkasuose. Na, švelniai tariant, ne taip veikiama. Armija – tai didžiulis mechanizmas.
Kas yra mūsų milijonas žmonių? Na, jei tiksliau, tai kažkur apie 1 milijoną 200. Kas tie mūsų 1 milijonas 200? Tai ne tik vaikinai ir merginos apkasuose, kuriuos apskritai patartina kartas nuo karto rotuoti, pasakant tai subtiliai, ir kurie labai greitai susidrožia ir baiginėjasi, bet tai taip pat ir visos logistikos tarnybos, visi šaudmenų sandėliai, visos dirbtuvės, kurios remontuoja pamuštą ir sugedusią techniką, tai visos karo ligoninės, tai, beje, tose ligoninėse besigydantys sužeisti kariai, esantys tokios būklės, kad dar nėra demobilizuojami.
Bet tai ir viskas, plius ilgiausias pasienis, plius tie patys teritorinio komplektavimo centrai, mokymo centrai. Visa tai kartu yra milijonas. Tie, kurie yra fronte – tai ledkalnio viršūnė. Žinote, mes neturime formalaus standarto. Užtat JAV kariuomenėje suskaičiavo, kad tam, jog koks nors sąlyginis Džonas Rembo vykdytų savo misiją kur nors Irake ar Afganistane, turėtų nudirbti savo darbą dar 11 karių.
Dar kartą – 11 karių vienam kovinėje misijoje. Akivaizdu, kad mūsų santykis toli gražu toks nėra. Vis dar negalime to leisti, betgi bet kokiu atveju reikia bent trijų ar keturių karių, jei ne penkių, kad aprūpintume tą, kuris iš tikrųjų dabar kovoja.
Dabar padalinkite tą milijoną ir suprasite, o tada atsižvelkite į 1 600 km fronto ir suskaičiuokite.
O dabar, taip, grįžkime prie to, kad kariuomenė buvo pastatyta prieš faktą ieškoti vidinių rezervų, kurių aišku, nėra. Kaip ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, jei ta katė net nebuvo ten užėjusi? Ir ką tokiu būdu verčiama turėtų daryti kariuomenė? O tada prasideda sprendimai, kurių tikrai nebegalima vadinti kitaip, kaip na, net nežinau, isteriškais ar chaotiškais.
Taigi, pavyzdžiui, esu priverstas patvirtinti informaciją apie tai, kas dabar vyksta su medicinos tarnyba. Iš ties jau atėję paskyrimai, tai prasidės ne ryt, tai jau vyksta. Jau žinau konkrečius žmones, gavusius tokius paskyrimus, chirurgus, anesteziologus ir kitus ypatingai sudėtingų operacijų specialistus iš karo ligoninių perkeliamus į pėstininkų brigadų stabilizavimo punktus.
Kas yra stabilizavimo punktas. Tai, kur geriausiu atveju turėtų dirbti arba minimalios kvalifikacijos gydytojas, arba iš vis tiesiog paramedikas, t. y. žmogus išvis be aukštojo medicininio išsilavinimo, bet apmokytas teikti būtent tą pirmąją pagalbą.
O ten dar kartą metami chirurgai, ten metami traumatologai. Tai yra, lyg vinis kaltume mikroskopu. Taigi taip. Aš priverstas patvirtinti tą informaciją. Tai jau vyksta.
Tas pat ir su oro pajėgomis, iš kurių tikrai atimami žmonės. Ignatas buvo priverstas tai pripažinti. Ir, beje, Ignatas labai teisingai pasakė dar vieną dalyką, kad, na, nesileiskime į asmeniškumus su Bezugla, bet kur Ignatas yra visiškai teisus, kad būtent liaudies deputatų, tiesiog ne vienos Maryanos, o liaudies deputatų reikia paklausti, kas pas mus darosi su mobilizacija. Būtent kaip tik jie nepriima reikiamos įstatyminės paramos. Taigi, viskas vyksta būtent taip, nes tai daroma ne po Rados kupolu. Todėl armijoje priimami kažkokie tikrai chaotiški, isteriški sprendimai.
Beje, na, Ignatas šiek tiek perdėjo, su visa pagarba jam. Jis sako, kad numuštų „šachedų“ procentas nesumažėjo. Beje, mūsų oro pajėgos kaip numušinėjo apie 70 procentų, taip ir numušinėja. Ir tai yra labai aukštas rodiklis, aukštesnis tik Izraelyje. Na tik, atleiskit, Izraelio valstybė pagal plotą kaip Kyjivo sritis, o oro gynybos „prismaigstyta“ daug daugiau, nei visoje Ukrainoje. Taip, bet, 70 proc., pavyzdžiui, iš atskridusių 30 „šachedų“, tai nenumuštų lieka 5 vienetai. Na, nuo 100 atskridusių, tai reiškia, kad 30 pasiekė tikslą ir įvyko sprogimas. Tokia ta tikroji padėtis su „šachedais“. Na, manau, kad mes patys Kyjive galėjome pajusti, kaip ši padėtis dabar blogėja.
Ir, beje, čia reikia ieškoti sprendimų, ir galbūt, jums leidus, net pasiūlyčiau vieną iš variantų. Taigi, kodėl mes iš vis „šachedų“ numušinėjimo mobilioms grupėms iš principo eikvojame mūsų karius, kurie šiuo metu galėtų tarnauti kažkur kitur, o tas jų darbas galėtų būti patikėtas mums, civiliams.
Atsiprašau, tame darbe nėra nieko labai sudėtingo, tai nėra ypač pavojingas darbas ir net ne labai pavojingas. Na štai, pavyzdžiui, aš po 2014-ųjų, deja, grįžau su tokiomis diagnozėmis, kad kovoti fronte fiziškai negaliu, mane nurašė, betgi nepamiršau, kaip šaudyti ir tiesiog sėdėti pikape ir kulkosvaidžiu nusitaikyti į „šachedą“, na, visiškai galėčiau. Ir daug kas moka vairuoti pikapus, nukreipti prožektorius. Tai būtų galima pavesti savanoriškoms teritorinių bendruomenių formuotėms, perduoti joms tuos ginklus ir techniką. Ir paprasti civiliai, pavyzdžiui, turime daug žmonių esančių įvairiame rezerve, dauguma teisėtai, nors yra niuansų. Tai va, ko toks, esantis rezerve, bet fiziškai sveikas vyriškis, pavyzdžiui, kartą per tris dienas negalėtų papatruliuoti tokioje mobilioje grupėje? Žinoma, galėtų.
Manau, kad turėtume pagalvoti apie tai, kad mūsų gerai parengtą kariuomenę visiškai atleistume nuo kai kurių funkcijų ir patys jas pasiimtume.
O gal labiau tiktų sustiprinti moterų mobilizaciją, o tada, nežinau, daug klausimų būtų galima taip pat išspręsti? Ponia Berlinskaja neseniai pastebėjo, kad kaip tik reikėtų sustiprinti moterų mobilizaciją. Juk mes turime tokią neabejotiną ponią Berlinskają, su visa pagarba Marijai, ją gerai pažįstu asmeniškai, ir kodėl gi jai pačiai nesudaryti kontrakto su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis?
Pas mus dabar moterys turi teisę mobilizuotis savo noru, ir savanoriškai sudaryti sutartį. Tos moterys, kurios savo noru nori tarnauti, tarnauja ir turi tokią galimybę. Nematau reikalo mobilizuoti nei moterų, nei, beje, tų jaunuolių nuo 18 iki 25 metų. Beje, čia nuleiskime kartelę. Juk mobiliose „šachedų“ grupėse tie jaunuoliai kaip tik galėtų dirbti, čia nieko baisaus nėra. Betgi į frontą aš jų nevaryčiau.
Gal geriau taip. Turime pagrindinę nepakankamai mobilizuojamą kategoriją, būtent kurios mums labiausiai ir nebepakanka – tai fiziškai sveiki 25, 28, 30, 35 metų vyrai, iš tikrųjų idealūs kariai. Ne 18-mečiai vaikinukai tiesiai iš mokyklos, bet ir ne dabar kariaujantys, o tai mano karta 50-mečių ir vyresnių, neretai jau 55-mečių ir vyresnių. Taip, aš suprantu, kad mūsų penkiasdešimtmečių karta labiau psichologiškai pasiruošusi, bet atleiskit, kūnas jau nebe tas pats, greitai atsisako. Tik tiek.
Na, o 30-metis – idealus kovotojas, jau psichologiškai subrendęs vyras, bet dar jauno, fiziškai sveiko kūno…
– Idealus karys, idealus darbuotojas. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į mūsų demografinius rodiklius…
– Demografiją palikim ramybėj. Labai mažai mobilizuota 30-mečių ne todėl, kad statistiškai jų, 30-mečių, būtų mažai, o kaip tik dėl to, jog ta kategorija yra skaitlingiausia, bet joje daugiausia rezervuotų ir visaip išsukamų nuo mobilizacijos. Taip yra, deja. Ši karta kol kas mažiausiai paliesta mobilizacijos, ir kaip tik šios kartos labiausiai trūksta.
Kalbos apie amžiaus mažinimą ir moterų šaukimą turėtų prasmę, jeigu visi tie vyrai, kurie privalo tarnauti, jau tarnautų ir jų neužtektų. Pagal elektroninę registravimosi sistemą „Резерв +“ turime apie 4 mln. mobilizacinį rezervą vien tik tų, kurie jau atnaujino savo duomenis. Vadinasi, mes galėtume porą kartų visiškai pakeisti visą dabartinę Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sudėtį, bet to nedarome. Turime tą mobilizacinį rezervą, bet jo nerenkame, nes tam reikia nepopuliarių politinių žingsnių, kurių išdavoje būtų prarasti reitingai ir rinkėjai. Na, bėda ta, kad jei jie nebus mobilizuoti…
Ir, beje, aš grįšiu, prie to, ką kalbėjo kažkuris iš jūsų cituotų liaudies deputatų, jog dar Zalužnas sakė, kad mums reikia pusės milijono. Taigi, taip, aš visiškai patvirtinu šį skaičių. Zalužnas tai pasakė dar 2023-ųjų pabaigoje. Tada jie jo negirdėjo, taigi. O nuo to laiko tik blogiau. Mums kritiškai greitai reikia pusės milijono, o po to 20 000-30 000 kas mėnesį ramesniu režimu.
Ir tada mes laimėsime šį karą. Tada tikrai laimėsime, nes tikrai turime mobilizacinį rezervą, kurio užteks dar keliems metams. Rusai jo turi daugiausiai metams. Bet jei nevykdysime šaukimų, tai tų, kurie dabar kariauja, pakaks daugiausia pusmečiui. Ir kaip tik ant tos kortos rusai ir stato savo puolimą.
– Aš jus išgirdau, tamsta Evgenai. Dėkojame, kad dalyvavote mūsų transliacijoje. Deja, tai yra viskas, ką spėjome aptarti per skirtą laiką.
Parengė L.L., redagavo V.K.