Siūlome paskaityti ir pažiūrėti karo fotografo Anatolij Stepanov Facebook sienoje 2025-02-24 paskelbtą pasakojimą ir nuotraukas.
Aštrus, galingas sprogimas nuaidėjo per miegantį miestą, išplėšdamas iš neramaus miego. Laikrodis rodo 4:58. Dar vienas kurtinantis sprogimas išsklaidė visas abejones: gyvenimas ką tik pasidalijo į „prieš“ ir „po“. Jau kelias savaites ore tvyrojo didelio karo kvapas. Rusijos artilerija kiekvieną naktį apšaudė Ukrainos karių pozicijas fronto linijoje, naikino operatyvųjį užnugarį. sudaužytas Stanycos Luhanskos lokomotyvų depas, dega Muratove, suniokota šiluminė elektrinė Ščastijoje, kur jau kelias dienas nebuvo vandens, ir žmonės būriuodavosi prie gatvės kolonėlių. Vakar išvažinėdami iš to miestelio vos nenukentėjome. Šalia kontrolės punkto sprogo kelios „Grad“ raketos, sprogimo banga sudrebino mūsų automobilį… Bet šį kartą mums pasisekė.
Kelios valandos internete – viena nerimą kelianti naujiena po kitos. Mariupolis, Čiuhujivas, visa siena su Rusija ugnyje. Šaižus reaktyvinio variklio švilpesys – ir tiesiog virš kaimyninio namo praskrenda sparnuotoji raketa. Aiškiai matoma pro langą. Viskas kaip kine. Tik tai ne filmas – tai gyvenimas, kuris tuojau gali nutrūkti. Vėl kurtinantis sprogimas – Kramatorsko oro uosto pusėje. Dar viena raketa ta pačia kryptimi… ir vėl sprogimas.
Miesto gatvėse blaškosi žmonės. Degalinėse benzino vis dar yra, bet eilės auga. Pinigai bankomatuose baigėsi tiesiogine to žodžio prasme per pirmąsias valandas. Parduotuvėse viską šluoja iš eilės.
Naujienos iš Ščastijos: Priešo šturmo grupės prasiveržė per tiltą ir įsiveržė į miesto centrą. 79-osios brigados desantininkai puolimą atrėmė ir paėmė belaisvių. Tai faktiškai pirmieji šio karo belaisviai. Mes su „Inter“ komanda skubame į Ščastiją. Netoli Novyj Aidaro sutinkame Nacionalinės gvardijos koloną – jie juda link Trizbenkos kaimo, kad sustabdytų prasiveržusius Rusijos dalinius, kurie po artilerijos priedanga permetė pontonus per Syverskyj Donecą ir atsidūrė tarp dviejų Ukrainos brigadų.
Filmuojame karius. Vienas įsitempęs, kitas ramus, dar kitas žiūri tiesiai pro mane. Vienas įsiminė – išsišiepėlis, visą laiką juokavęs ir drąsinęs bendražygius. Balandį jį atpažinau iš besišypsančių akių Lysyčanske, nors jis tada ir dėvėjo kaukę.
Sparčiai artėjame prie kontrolės punkto prie Ščastijos. Desantininkas nukreipia automatą į mus, tačiau, pamatęs, kad esame spauda, nurodo vietą už pylimo, kur reikia paslėpti automobilį. Po minutės, kitos prie kontrolės punkto privažiuoja UAZikas, iš kurio išlaipinami belaisviai. Atrodo apgailėtinai, išsigandusios akys. Desantininkai pikti, bet elgiasi oriai. Belaisviai – okupuotos Luhansko srities gyventojai, iš esmės – kolaborantai. Pasakoja, kad vadai iš jų paėmė dokumentus ir pasiuntė į puolimą. Tiems keturiems šiandien pasisekė, kad išgyveno. Iki pat Ščastijos mūsų nepraleidžia –vyksta valymas, yra informacijos, kad galimas naujas šturmas.
Grįžtame į Novyj Aydarą. Tuščiame kontrolės punkte Stasas užmezga ryšį atviru tekstu. Prie mūsų prieina jauna moteris – graži, pavargusi – ir prašo ją su mama išsivežti į Rubížnę. Ten formuojamas evakuacinis traukinys. Dar nesuvokdami viso tragedijos masto, išvažiuojame. Pergrūstoje „Škodoje“ liejasi vilties kupini pokalbiai.
Rubižnėje tamsu. Traukinys jau perone, ir mes džiaugiamės, kad suspėjome laiku atvežti Olgą ir Tatjaną.
Taip prabėgo pirmoji pilno masto karo diena.
Parengė LL, redagavo VK.
